Sausio 16 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma Angelinos Banytės kūrybos paroda „Monumentalumas tyloje“.

Parodos rengėjas – LDS Klaipėdos skyrius. Kuratorė – Neringa Poškutė-Jukumienė. Multimedijų projekto autorius – Gintautas Beržinskas.

Angelina Banytė (g. 1949) per daugiau nei keturis kūrybinio darbo dešimtmečius sukūrė nemažai monumentaliosios tapybos kūrinių (kai kuriuos – kartu su bendraautoriais). Jos kūrybos siena užpildytų daugiau kaip 1000 kv. metrų plotą ir tai yra parodos „Monumentalumas tyloje“ kertinė ašis.

A. Banytės monumentaliosios tapybos darbų daugiausiai yra Vakarų Lietuvoje (Klaipėdoje, Palangoje, Juknaičiuose), taip pat Vilniuje ir Druskininkuose. Dauguma freskų prašosi restauravimo, todėl ypač svarbus tampa jų užfiksavimo, pamatymo šiuolaikiniame kontekste aspektas.

XX a. antroje pusėje freskomis gausiai dekoruoti visuomeniniai pastatai. Joms būdinga sąlygiška daugiaplanė erdvė, daugiafigūrės kompozicijos, freska derinta su kitomis technikomis, dažniausiai sgrafitu. Tačiau ši informacija šiandien labiau žinoma tik siauram meno žinovų ratui arba žmonėms, įgijusiems patirties gyvenant tarp jų – tarp freskų. Kuruoti parodą ir meno gerbėjams atskleisti freskos fenomeną ir jos šiuolaikinę destruktyvią egzistenciją – tikras iššūkis. Tačiau smalsus tyrimas gaudant dar likusius freskų vaizdinius atskleidžia visai kitą problematiką. Skirtingas A. Banytės freskų likimas aplankytose vietose, kuriose destrukcija ir euroremontas palietė jautrią kūrinio gyvenimo stygą. Išskirtinai Palangos mieste (sveikatingumo namuose, tuometinėse sanatorijose) menininkės kurtos freskos (išlikusios, pačios autorės restauruotos) dar ir šiandien vertinamos kaip meno kūriniai, veikia dekoratyviai ir net edukatyviai. Deja, Klaipėdoje, kurioje menininkė gyvena, kūrinių taip pat yra ne viename visuomeninės (ir ne tik) paskirties pastatuose, bet jų likimas ne toks dėkingas.

Visas tyrimo rezultatas sutalpintas į parodą, kuri susideda iš menininkės sukurtų freskų skaitmeninių atspaudų ant audinio masteliu 1:1, pasitelkus multimedijas įamžintų ir realiu dydžiu perkeltų ant Dailininkų sąjungos galerijos sienų, instaliacijos, taip pat video darbo. Ruošiant video darbą „Fresco“, prieš kamerą kalbinti Vilniaus dailės akademijos prorektorė studijoms, dailėtyrininkė Ieva Pleikienė, menotyrininkė Rūta Jakštonienė, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininkė Gerda Antanaitytė, verslininkas, meno kolekcionierius Edmundas Kolakauskas.

Ši paroda suteikia galimybę žiūrovui suvokti kūrinių mastelį, menininkei būdingą siužetinę liniją, stilių, suprasti monumentalumą. Parodos pavadinimą „Monumentalumas tyloje“ galima suprasti dvejopai: jis tiesiogiai nurodo į kuklios, jautrios, nepretenzingos asmenybės didelių gabaritų ir užmojo darbus, kurie verti būti pamatyti ir įvertinti, o kartu tarsi leidžia suprasti, kad apie monumentaliosios tapybos palikimą nepelnytai nutylima, neskiriama pakankamai dėmesio edukacijai apie ją, kūrinių išsaugojimui. To kaina – negrįžtamai prarasti istoriškai vertingi meno kūriniai.

Menininkei sieninės tapybos darbai buvo ir tebėra malonūs kūrybiniai iššūkiai, nes iki šiol A. Banytė dirba savo srityje. Kūrėjai tai – visai ne milžiniškos fizinės ištvermės ir kruopštumo reikalaujantys projektai, o savirealizacija ir kūrybinis džiaugsmas.

Parodos atidaryme dalyvaus ir pati autorė.

Angelinos Banytės kūrybos paroda „Monumentalumas tyloje“ Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki vasario 8 d. Parodos lankymas – nemokamas.

Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

The post Angelinos Banytės paroda „Monumentalumas tyloje“ Dailininkų sąjungos galerijoje appeared first on artnews.lt.

Abejonės, nerimas, viltis ir pasiryžimas ištrūkti iš spąstus primenančios situacijos. Kaip žinoti, ar priimamas sprendimas yra teisingas? Ką paaukotum vardan geresnio gyvenimo? Atsakymų į šiuos klausimus ieškosime drauge su menininko Igno Krunglevičiaus pasakojimo heroje apybraižoje „Indivizijos“ sausio 18 d., 13:30 per LRT Plius.

Neįprastu pavadinimu pavadinta „EEEUUUU“ – tai unikalus trumpametražis filmas, nukeliantis mus į netolimą ateitį. Žmonės gyvena, dirba, patiria džiaugsmų ir sunkumų, kurie nesiskiria nuo mūsų gyvenamo laikmečio. Pagrindinė filmo veikėja, performanso menininkė, ieško darbo. Bet kad pelnytų poziciją, ji turi paaukoti kažką labai brangaus.

Anot scenarijaus autoriaus, režisieriaus ir kompozitoriaus Igno Krunglevičiaus, įkvėpimo buvo semtąsi iš iš serialo Juodasis Veidrodis (Black Mirror). „Norėjosi pažaisti su šiuo formatu, kur satyra, drama ir keistumas susimaišęs į beveik atpažįstamą patirčių kokteilį. Rašant scenarijų, temos, kurias esu vystęs ankstesniuose darbuose, atsispindi ir šiame pasakojime.“ Tačiau, nors siužete galima aptikti nuorodą į austrų kino klasiko Michaelio Hanekes kūrinį, „EEEUUUU“ labiausiai paremtas asmeniniais autoriaus patyrimais.

Ką koduoja paslaptingas apybraižos pavadinimas? Krunglevičius užsimena: „Visada domėjausi kalba ir jos ypatumais. Turiu galvoje kalbą kaip komunikacijos technologiją ir kaip įrankį, kuris leidžia žmonėm kurti pasaulius. Mane domina sudėtingos temos, o įdomiausia tuomet, kai temų problematika artėja iki vos suprantamos abstrakcijos.“

Šią apybraižą Ignas kūrė su savo filmavimo komanda Osle. „Išties, buvo labai smagu! Komanda buvo 100% atsidavusi idėjai. Didžiausias iššūkis buvo laiko trūkumas, nes dirbome vasarą, kai dauguma norėjo pailsėti pliaže arba paraleliai turėjo kitus, darbus“ – pasakoja autorius.

Viena „Indivizijų“ ciklo sumanytojų, menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė šį darbą apibrėžia kaip išskirtinį visame projekte. „Ignas mūsų pasiūlymą parengti 26 minučių trukmės laidą TV eteriui pažvelgė itin ambicingai ir rimtai, pripažindamas, kad jau kurį laiką puoselėjo norą kartu su komanda pamėginti sukurti trumpametražį filmą. Taigi „Indivizijų“ projektas tarsi sudarė tam gerą pretekstą. Tai vienintelė apybraiža, kurioje pasitelktas vaidybinis žanras. Igno pasakojimo herojė – realiame gyvenime taip pat yra menininkė Louise Jacobs, žinoma kaip objektų ir performanso kūrėja. Per jos charakterio raidą Ignas perteikia daugiasluoksnę žinutę apie pasirinkimų pasekmes, pasiaukojimą ir ribotą socialinį mobilumą, kūniškai pajuntamą netolimoje ateityje“, – pasakoja J. M.-Jurašienė.

„Indivizijos“ – tai aštuonių unikalių apybraižų ciklas apie netolimos ateities vizijas, utopijas ir grėsmes, kylančias iš žmonijos veiklos pasekmių. Plačiajai visuomenei skirtas kuratorinis TV projektas kuriamas drauge su žinomais Lietuvos vizualiojo meno kūrėjais, kurių kiekvienas pasirenka savitą pasakojimo būdą, temą ir vizualinę prieigą. Ciklas bus transliuojamas per LRT Plius sausio-vasario šeštadieniais, 13:30 val.

Ciklą „Indivizijos” inicijuoja nepriklausoma VŠĮ Studija TViP. Laidą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Meninė apybraiža „Indivizijos. EEEUUUU“ – Sausio 4 d. (šeštadienį) 13.30 per LRT Plius.

„Indivizijos” Facebook.com www.facebook.com/Indivizijos

The post Trečioje ciklo „Indivizijos“ dalyje – apie sudėtingus pasirinkimus ir ribotą socialinį mobilumą appeared first on artnews.lt.

Sausio 17 d. 18 val. Antakalnio galerijoje (Antakalnio g. 86, Vilnius) atidaroma grafiko, tapytojo, knygų leidėjo, albumo “Žiedai tarp žiedų” autoriaus, žymaus fotomenininko Rimanto Dichavičiaus fotografijų paroda LAIKO ŽENKLAI. Parodoje eksponuojamose nuotraukose užfiksuoti kadrai, tarsi ženklai liudijantys mus supančios būties grožį ir trapumą laiko akivaizdoje.

„Tą naktį ore kvepėjo Laiku. Jis šyptelėjo ir susimąstė. O kuo iš tikrųjų kvepia Laikas? Dulkėmis, laikrodžiais, žmonėmis. O jeigu Laikas girdimas, tai kaipgi jis skamba? Jis – vanduo, čiurlenantis tamsioje oloje, šaukiantys balsai, žemė byranti ant tuščios dėžės dangčio, lietus…” (Ray Bradbury. Marso kronikos)

Rimanto Dichavičiaus fotografijose laikas kvepia drėgnomis samanomis, išsivadėjusiais kvepalais, pelėsiu, lėtai mirštančių angelų dulkėmis… Dar kvepia viltimi ir tikėjimu. Tikėjimu, kad laikas niekada nesustoja ir nesibaigia. Gyvenimas – tai nuolatinis virsmas. Tikrovė nuolat kinta ir transformuojasi pasirodydama mums pačiais keisčiausiais pavidalais. Vienas būvis keičia kitą. Laiko tėkmę suvokiame stebėdami nuolat kintančią tikrovę. Laikas ir materija yra neatsiejami vienas nuo kito. Laikas savo pėdsakus palieka visur: žmogaus kūne, akmenyje, atmintyje. Laikui nesvarbi mūsų rasė, tikėjimas, tautybė. Laikas neskirsto pagal lytį, profesiją ar turtinę padėtį. Laikui pavaldūs visi: žmonės, šventieji ir net angelai. Angelams, kaip ir žmonėms, lemta pavirsti į dulkes, išnykti be pėdsako… Fotografija – tik dar vienas desperatiškas bandymas sustabdyti laiką nors akimirkai. Nes visi žinome, kad šiandien jau nebėra taip kaip vakar, o rytoj nebebus taip kaip dabar. Rimantas Dichavičius savo fotografijose fiksuoja akimirkos trapumą ir grožį, nes, kaip teigia pats:

„Per Grožį – į Meilę
Per Meilę – į Tiesą
Per Tiesą – į Laisvę
Per Laisvę – į Kūrybą
Per Kūrybą – į Dievą.”

Parodoje „Laiko ženklai” – dviejų pasaulių sandūra laiko plotmėje. Mėgstama menininko tema – kapinės – vartai į kitą pasaulį, erdvė, skirta gyviesiems ir mirusiesiems, nusidėjėliams ir šventiesiems. Antkapiniai paminklai – tarsi šventi, laikui (ne)pavaldūs ženklai, jungiantys žemišką būtį su kosmine begalybe.

Paroda veiks nuo sausio 17 d. iki vasario 18 d.

Džina Jasiūnienė

The post Rimanto Dichavičiaus fotografijų paroda „Laiko ženklai“ Antakalnio galerijoje appeared first on artnews.lt.

Sausio 16 d. 19 val. projektų erdvėje „Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius) vyks filmų programos „Draugių draugės“ pristatymas.

Brangūs draugai,

Tikiuosi, kad viskas einasi gerai. Norėtume pakviesti į filmų programą “draugių draugės”. Pasinerti į balsus, kriaukles, aiškumą ir trapumą, gyvūnėlius ir sapnus, žaismingumą ir žvilgsnį, grubiai nuoširdžius pokalbius, kliedesius ir intymumą, labirintus ir atmintį.

Programą sudaro:
𝟏𝟎𝟎𝟎 𝐦𝐨𝐮𝐭𝐡𝐬 Nina Kuttler
𝐃𝐫𝐨𝐧𝐞𝐰𝐚𝐥𝐤𝐢𝐧𝐠 Gedvilė Tamošiūnaitė & Jelly Luise
Яко человеколюбец Miša Skalskis
𝐍𝐨𝐜𝐭𝐮𝐫𝐧𝐚𝐥 𝐌𝐨𝐭𝐢𝐨𝐧 Allison Henriquez
𝐒𝐞𝐞𝐧 𝐎𝐧𝐞 Mark Prendergast
𝐒𝐨𝐧𝐳𝐚𝐢 𝐙𝐨𝐧𝐞 Emilia Tapprest
𝐒𝐰𝐢𝐭𝐜𝐡𝐛𝐥𝐚𝐝𝐞 𝐆𝐫𝐚𝐬𝐬𝐥𝐚𝐧𝐝 Monika Janulevičiūtė & Celyn June
𝐓𝐡𝐞 𝐂𝐡𝐚𝐦𝐩𝐚𝐠𝐧𝐞 𝐃𝐫𝐢𝐧𝐤𝐞𝐫𝐬 Polina Medvedeva

Kuratorė Milda Januševičiūtė

Programos trukmė 135min, rodoma:
Ketvirtadieniais 𝟏𝟗𝐡
Penktadieniais 𝟏𝟗𝐡
Šeštadieniais 𝟏𝟒𝐡
“Editorial” (Latako d. 3, Vilnius)

Dizainas Monika Janulevičiūtė

„Editorial“ programą iš dalies remia: Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė

The post Filmų programa „Draugių draugės“ projektų erdvėje „Editorial“ appeared first on artnews.lt.

“Keep dancing,
keep singing,
have a good
drink and do not
get too serious!
Ok?”

Jonas Mekas

In memoriam Jonui Mekui

Perkusininkas, geras Jono draugas, Dalius Naujokaitis – Naujo kartu su VšĮ „Jono Meko vizualiųjų menų centras“, VšĮ „Menų cechas“ ir talentingais Lietuvos bei užsienio muzikantais kviečia visus visą savaitę dalyvauti renginiuose skambiai prisimenant preš metus mus palikusį pasaulinio garso lietuvių menininką, poetą, kuratorių, JAV avangardinio kino krištatėvį Joną Meką ir garsiai padėkojant jam už milžinišką indėlį į mūsų kultūrą, mūsų laisvę ir atvirą pasaulėžiūrą.

Renginys skirtas prieš metus mus palikusio, poeto, kuratoriaus, JAV avangardinio kino krikštatėviu vadinamo Jono Meko (1922-2019) atminimui.

Renginiai nemokami ir vyks 2020 m. sausio 20 – sausio 25 dienomis koncertų salėje virš baro „Vėjai“, Vilniaus g. 22.

Išsamią renginių programą galite rasti čia.

The post In memoriam Jonui Mekui renginių ciklas appeared first on artnews.lt.

Sausio 24 d., penktadienį, 17 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) atidaroma Jazminos Cininas paroda „Eglė ir vilkmergės“. Renginyje dalyvaus parodos autorė.

Tolimoje Australijoje gyvenanti J. Cininas yra M. K. Čiurlionio brolio Stasio provaikaitė. Besidomėdama ir ieškodama daugiau informacijos apie savo garsią giminę, parodos „LABDARIAI.LT“ reklamoje ji atsitiktinai pamatė savo prosenelio nuotrauką ir atvyko į muziejų, norėdama daugiau apie jį sužinoti. Parodos rengėjai mielai pasidalijo turima informacija su menininke ir pakvietė ją surengti savo darbų parodą M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Tai pirmoji australų menininkės personalinė paroda Lietuvoje nuo 2002 metų. Melburne gimusi lietuviškų šaknų turinti Jazmina vis dar stipriai tapatinasi su protėvių palikimu, į savo kūrybą įtraukdama baltiškus motyvus ir temas. Jau daugiau nei du dešimtmečius menininkė kuria grafikos darbų serijas, pasakojančias vilkolakių moterų istorijas, o neseniai pradėjo daryti menines knygas iš aplinkoje rastų medžiagų: iš panaudotų verslo vokų, nereikalingų enciklopedijų iliustracijų ir pakuočių, kurias transformuoja į vaizdingus pasakojimus. Didžioji medžiagos knygoms dalis buvo surinkta 2017 m. Estijos spaudos ir popieriaus muziejuje Tartu, ją papildė Melburno Lietuvos bibliotekos nebenaudojamos knygos ir nuolatinis sąskaitų srautas iš menininkės pašto dėžutės.

Jazmina Cininas kūriniai plačiai eksponuojami tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu. Už darbus su popieriumi ji buvo nominuota daugybei premijų. J. Cininas meno kūrinių yra įsigijusi Australijos nacionalinė galerija, Lietuvos dailės muziejus ir MARKK etnografinis muziejus Hamburge, Vokietijoje. Personalinės menininkės parodos buvo eksponuojamos Australijos galerijose – Benalla dailės galerijoje Melburne, Viktorijoje; RMIT galerijoje 2017 m. festivalyje „Baltoji naktis“ Melburne; Salamankos menų centre Tasmanijoje, kaip tarptautinio siaubo filmų festivalio „Nepažįstamasis su mano veidu“ dalis; Estijos spaudos ir popieriaus muziejuje Tartu.

Jos darbai tapo 2018 m. Pasaulio lietuvių meno parodos „Pasaulio Lietuva: kūrybos horizontai” dalimi (Vilniaus rotušė). Jazmina skaito paskaitas apie grafikos ir knygų meną RMIT meno mokykloje Melburne (Australija). Ji taip pat yra Melburno ir Lietuvos folkloro grupės „Pamesta klumpė“ narė.

Paroda veiks: 2020 01 24 – 03 29

The post Jazminos Cininas paroda „Eglė ir vilkmergės“ Kaune appeared first on artnews.lt.

Nuo sausio 16 iki 25 d. galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) trečiojo aukšto ekspozicinėje erdvėje veiks paroda pristatanti Ispanijos ir Prancūzijos autorių filmografiją. Grégoire Fabvre (g. 1979, Prancūzija), kurio socio-kultūrinę aplinką bei žmonių ryšius tyrinėjantys videomeno kūriniai kartais virsta pilnametražiais kino filmais bei anksti iš gyvenimo išėjusios ispanų videomenininkės Eva Fructuoso (1974-2015) minimalistiški, bet stiprios emocinės išraiškos videofilmai, atskleidžia skirtingą kūrinio estetiką, ir kartu – vienijantį tos pačios kartos žvilgsnį.

 Grégoire Fabvre – gimė 1979 m. Monpeljė (Prancūzijoje). Po studijų E. S. A. V. kino mokykloje (Tulūza, Prancūzija), pradėjo kurti dokumentinius filmus ir realizavo keletą videokūrinių, filmuotų įvairiose šalyse. Be ilgų kinematografinių projektų, menininkas kuria ir trumpametražius eksperimentinius filmus, vaizdo instaliacijas, taip pat skulptūras, piešinius, kas verčia menininką išbandyti vis kitokias pasakojimo formas ir taip kurti santykį su žiūrovu.

Parodoje galerijoje „Meno parkas“ bus rodomi trys menininko kūriniai – „Passara“ (LT: „Praeis“), videofilmas „Vues Depourvues“ (LT: „Nuomonės“) sukurtas bendradarbiaujant su videomeno asociacijos „Dropp“ nariais ir pristatytas videofestivalyje 2017 LOOP Barselonoje. Taip pat besitęsiantis eksperimentinis projektas pavadinimu „Somnambula“, kuriame menininkas, palaipsniui pridedant vis naują trumpą epizodą prie jau turimos videomedžiagos kuria fantastinę istoriją. Galerijoje pristatoma 2019-ų „Somnambula“ versija.

G. Fabvre bendradarbiaudamas su videomeno asociacija „Dropp“ ir kūrybiniu tinklu „Kanibal‘hopox“, dalyvavo ne vienoje rezidencijoje, kūrybinėse dirbtuvėse, įvairiuose meniniuose projektuose Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Portugalijoje ir Lietuvoje.

Eva Fructuoso Del Castillo (1974 Barselona – 2015 L‘Hospitalet (Ispanija) – rašytoja, vertėja, tarpdisciplininė menininkė. Atvirajame Katalonijos universitete (UOC) baigė dizaino ir multimedijos bakalauro studijas, Barselonos universitete baigė Vokiečių filologijos bakalauro studijas ir leidybos magistro studijas. Autorė publikavo tris romanus, yra išvertusi ne vieną veikalą, surengusi ir dalyvavusi grupinėse parodose Ispanijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Nyderlanduose, Lietuvoje. Parodoje bus pristatyti penki menininkės videofilmai.

Eva Fructuoso pirmą kartą meno galerijoje apsilankė būdama trijų savaičių amžiaus ir nuo to laiko niekada nenustojo gyventi „mene“. Ji visada sakydavo, kad susidurti su Kalderio ar Miro kūriniais, jai yra tas pats, kas pamatyti savo senelius. Ji mėgo istorijas ir žodžius, bet labiausiai žavėjosi žmonių sugebėjimu išlaikyti orumą, tiek stiprybės, tiek trapumo sąlygomis. Eva rašė romanus nes mėgo istorijas, taip pat ir žodžius, todėl versti kitų žmonių tekstus, atrasti tą tinkamiausią žodį, kuris patenkintų autorių, jai buvo tikras malonumas. Ji vertino žmonių orumą, todėl jos novelėse, nuotraukose ir videokūriniuose skirtingos situacijos ir žmonės yra pristatomi su didžiausia pagarba, atspindinčia tą grožį, kurį jie įgauna išlaikydami orumą savo trapioje situacijoje. Jos kūriniai yra priemonė išreikšti susižavėjimą, vienybę ir švelnumą, sukeliamus grožio, sklindančio iš drąsaus požiūrio mums atskleidžiančio sielos didingumą.

Agustin Fructuoso

Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Eteris. 2020“ dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.​

The post Grégoire Fabvre ir Eva Fructuoso paroda galerijoje „Meno parkas“ appeared first on artnews.lt.

2019 m. kultūros žurnale „Nemunas“ publikuotų menininkų darbų paroda, kūrybos skaitymai, pokalbiai su žurnalo autoriais.

2020 m. sausio mėn. numerio sutiktuvės.

 PARODOS ATIDARYMAS

Sausio 20 d. (pirmadienį) 19 val.

 MENININKAI:

Oleg CELKOV, Raimonda JATKEVIČIŪTĖ-KASPARAVIČIENĖ, Kasparas JASAS, Daiva KAIREVČIŪTĖ, Edmundas KOLEVAITIS, Algis KRIŠČIŪNAS, Inga LIKŠAITĖ, Aliutė MEČYS, Deimantas NARKEVIČIUS, Audronė PETRAŠIŪNAITĖ, Povilas RAMANAUSKAS, Giedrius SAVICKAS, Edmundas SALADŽIUS, Rosanda SORAKAITĖ, Benas ŠARKA, Tadas TRUČILAUSKAS, Saulius VAITIEKŪNAS.

PARODOS UŽDARYMAS

Sausio 25 d. (šeštadienį) 14 val.

 Žurnalo „Nemunas“ 2020 m. sausio numerio pristatymas, skaitymai, diskusijos.

Paroda yra galerijos projekto „Eteris. 2020“ dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

The post Žurnalo „Nemunas“ PARODA-RENGINYS „12 + 1“ Kaune appeared first on artnews.lt.

Sausio 21 d. 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ atidaroma Leono Striogos kūrybos retrospektyva,
skirta skulptoriaus 90-mečiui, „Su gimimo diena, Leonai!“.

Tai pirmoji šio menininko retrospektyva, nuosekliai pristatanti Leono Striogos kūrybos kelią nuo studijų laikų iki naujausių darbų. Paroda surengė menininko šeima ir bičiuliai. Ji atskleidžia, kaip Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Iljos Repino dailės instituto auklėtinis, įgijęs puikius įgūdžius atkurti natūros motyvus tiek pieštuku, tiek skulptūros priemonėmis siekė išsiveržti iš vaizduotę kaustančių socrealizmo pančių ir įvaldyti modernizmo atrastus natūros transformavimo būdus. Striogos skulptūros suteikė Lietuvos dailei aktualumo, veržlumo, įtaigos, padėjo žiūrovams pamatyti pasaulio ir meno kūrinio grožį, ugdė skonį, stiliaus pojūtį, jautrumą gėrį ir blogį skiriančiai ribai. Parodoje eksponuojami piešiniai, įvairių formatų terakotos, akmens, medžio ir metalo skulptūros, „Dailės” kombinato užsakymu XX a. septintame dešimtmetyje sukurti dekoratyvių skulptūrėlių etalonai iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinio.

Parodą papildo: Kęstučio Stoškaus fotografijos iš skulptoriaus dirbtuvės, padarytos Striogos kūrybinio aktyvumo viršūnėje, ir kolekcininko Ramučio Petniūno filmas, įamžinęs vieną menininko poilsio dieną kaimo sodyboje.
Kuratoriai: Giedrė Jankevičiūtė, Ksenija Jaroševautė, Ramutis Petniūnas, Vladas Urbanavičius.
Kūrinius skolino: Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Striogų šeima, Ramutis Petniūnas.

The post Leono Striogos kūrybos retrospektyva „Su gimimo diena, Leonai!“ VDA „Titanike“ appeared first on artnews.lt.

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2020 m. sausio 24 d., penktadienį, 17.30 val. atidaroma Tomos Šlimaitės kūrybos paroda „Nežemiški vaikai“.

Parodoje eksponuojami du koliažų ciklai – „Vaikai iš Marso ar…“ ir „Šimtmečio vaikai“, sukurti 2015–2019 m. laikotarpiu. Abu ciklus vienija pagrindiniai vaikų, vaikystės ir praeities leitmotyvai.

Serijoje „Vaikai iš Marso ar…“ (2015–2017) pagrindiniai kūrinių veikėjai išgyvena skirtingas emocijas ir nuotaikas: krykščiantis džiaugsmas čia persipina su rimtimi ir stinguliu. Autorė vaikus regi kaip nepaprastas būtybes, galbūt ateivius iš kitos planetos, savo nepaprastumą maskuojančius vadinamuoju „vaikišku” naivumu. Nežemišką jų veiksmo atmosferą perteikia meninės išraiškos priemonės – autorine technika dažytas popierius ir laisva kompozicija.

Naujausias T. Šlimaitės kūrinių ciklas „Šimtmečio vaikai“ (2018–2019) paremtas sovietmečio patirtimis. Autorė kūriniuose pasitelkia 1958–1988 m. laikotarpio asmeninio ir artimųjų albumų nuotraukas, kuriose gausu tuometinės buities artefaktų: baldų, vaikiškų žaislų ir drabužių su animacinių filmukų herojais, didžiulių baltų kaspinų, puošiančių mergaičių kasas, ir pan. Menininkei ir jos kartai šie daiktai – giliai atmintyje įstrigę simboliai. Tačiau dabarties vaikams tai – nepažintas, tolimas, kartais ir bauginantis pasaulis. Autorė į istorinį laikotarpį žvelgia per asmeninę prizmę, ją domina vaiko, augusio kitokios sistemos laikais, išgyvenimai. Šie kūriniai pratęsia intuityvios ir asmeniškos T. Šlimaitės kūrybos liniją – kiekvienas jos darbas gimsta iš asmeninių būsenų, nuotaikų, potyrių ir atsiminimų.

Parodą papildo Algimanto Šližausko dokumentinis filmas, kuriame trumpi pagrindinių veikėjų – jo dukros ir sūnaus – kasdieniai vaikystės epizodai sujungiami į vientisą seriją: įvairūs žaidimai, knygų skaitymas, kalėdinės eglutės puošimas, iškylos gamtoje – šie 1964–1966 metų vaikystės epizodai atskleidžia sovietinio laikmečio nuotaikas ir jausenas.

Apie autorę : Toma Šlimaitė (g. 1985) 2010 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė grafikos magistrantūros studijas. 2007 m. pagal Europos studijų mainų programą „Erasmus“ studijavo „Accademia Di Belle Arti Di Urbino“ Italijoje, vėliau stažavosi Helnaes Hojskole meno studijoje Danijoje. Parodose dalyvauja nuo 2006 metų. Menininkė surengė nemažai personalinių parodų, jos darbai buvo eksponuoti tarptautinėse parodose Italijoje („Arte dell‘ Incisione“, diplomas), Prancūzijoje (Šiuolaikinė Europos grafikos trienalė), Vokietijoje, Lenkijoje, Danijoje, Armėnijoje, tarptautiniuose meniniuose projektuose Lietuvoje („American Vision“, diplomas, Vilnius) ir Italijoje. Nuo 2018 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, suteiktas meno kūrėjos statusas.

Paroda veiks iki 2020 m. vasario 23 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Iliustracijoje: Toma Šlimaitė, iš ciklo „Šimtmečio vaikai”, 2019 m., koliažas

The post Tomos Šlimaitės paroda „Nežemiški vaikai“ KKKC Parodų rūmuose appeared first on artnews.lt.

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2020 m. sausio 24 d., penktadienį, 18 val. atidaroma Ievos Martinaitytės-Mediodios kūrybos paroda „Ievos išvarymai“, kuratorė – Laima Kreivytė.

Parodoje eksponuojama menininkės kūryba, suisformavusi tarp Vilniaus ir Niujorko. Tai išsamiausias Ievos Martinaitytės-Mediodios darbų pristatymas Lietuvoje, įtraukiantis LEWBEN ir MO kolekcijose esančius kūrinius ir niekur nerodytus naujausius darbus. Parodoje atsiskleidžia pasaulėvaizdžio pokyčiai – nuo mitologinio (Ievos išvarymas iš Rojaus) iki kosmologinio, su plazminėmis liekanomis ir juodosiomis skylėmis. Atrenkant ir eksponuojant kūrinius akcentuojamas ne retrospektyvinis, o neofuturistinis žvilgsnis.

Ievą Martinaitytę-Mediodią domina efemeriški ir virtualūs žmogaus tęsiniai – robotai, interneto platybės, kosmoso zondai. Fizinis ir mentalinis, žemiškasis ir anapusinis pasauliai ištirpsta vienas kitame. Menininkė naudoja skirtingas medijas ir techniką, siekdama sustiprinti nepaliaujamo judėjimo, gyvumo ir kartu kosmiškumo efektą: „Kai pradedu tapyti ar piešti, man norisi, kad ta drobės erdvė būtų gyva kaip filmas, kad atrodytų, jog viskas juda, sukasi, kvėpuoja. Tai, ką matote mano darbuose, yra tarsi mano sąmonės žemėlapiai.“

I. Martinaitytės-Mediodios sąmonės žemėlapiai kartu yra ir Lietuvos pokyčių žemėlapiai. Ankstyvuosiuose darbuose viskas prasidėjo nuo Hieronymo Boscho „Žemiškųjų malonumų sodo“ sužeistos Ievos, o dabar kraują ir žaizdas pakeitė spengiančios kosminės erdvės platybės su daugybe prisijungusių vartotojų sielų. Fizinis pragaras virto virtualiu, bet išliko nesumeluotas nerimas. I. Martinaitytės-Mediodios kūrybos kelias yra fizinio ir metafizinio išvarymo kontempliacija – išvarymo iš Rojaus, iš Lietuvos, iš Amerikos, iš Žemės. Kai išvarys ir iš pragaro, tapsime plazminėmis liekanomis kosminiame Ievos peizaže.

Parodos kuratorė Laima Kreivytė

Apie autorę: Ieva Martinaitytė-Mediodia (g. 1968) kuria ir gyvena Niujorke. 1987–1993 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, 1992–1993 m. mokėsi vizituojančio tapytojo Kęstučio Zapkaus klasėje. Jo paskatinta Ieva kartu su bendraminčiais įkūrė menininkų grupę „Geros blogybės“. 2001 m. menininkė baigė tapybos magistro studijas Niujorko Hunter koledže. Nuo 2014 m. Ieva – viena iš meno erdvės „Sla307 Artspace“ įkūrėjų ir aktyvių programos dalyvių, bendradarbiavo su žinoma Annina Nosei galerija (Niujorkas). Menininkė eksponavo savo darbus asmeninėse ir jungtinėse parodose ne tik žymiose JAV galerijose, bet ir daugelyje Europos šalių – Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje, Rumunijoje, Suomijoje. Autorės kūrinių yra įsigiję meno fondas „Lewben Art Foundation“, MO muziejus, privatūs kolekcininkai Europoje bei JAV.

Paroda veiks iki 2020 m. vasario 23 d.

The post „Ievos išvarymai“: Ievos Martinaitytės-Mediodios paroda Klaipėdoje  appeared first on artnews.lt.

Sausio 29 d. (trečiadienį) 17.30 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Gerdos Paliušytės paroda „Ceciliui“.

Cecilis Robertas – to paties pavadinimo „YouTube“ kanalo įkūrėjas ir administratorius, savo paskyroje talpinantis prenumeratorių užsakytus dainų remiksus, skambančius „kaip iš kito kambario“. Sukurti tokį efektą gana paprasta – užtenka „Pro Tools“, „Ableton“ ar kitos panašios programos pagalba paryškinti muzikoje skambančius bosus, prislopinti aukštus dažnius ir pridėti „reverb‘o“ (angl. „atgarsio“) efektą, garsui suteikiantį aidėjimo. Rašytoja ir savaitraščio „The New Yorker“ žurnalistė Jay Tolentino 3 val. nakties išgirdusi grupės „Toto“ dainą „Africa“ (1982), Cecilio pakeistą taip, kad skambėtų „tarsi grojama tuščiame prekybos centre“, rašo apie netikėtą ilgesio ir paguodos jausmų derinį: „Išgirsti mėgstamą dainą grojant iš kitur yra raminanti, izoliuota patirtis: vienu metu pasijunti ir vienišas, ir globojamas“.

„Kito kambario“ reiškinys ir jo sukeliamos patirtys tapo „Ceciliui“ nuotraukų serijos (2018 m – dabar) atspirties tašku, joje tyrinėjant buvimo kartu, dalijimosi, nebylaus susitarimo bei intymumo galimybes. Kartais nuotraukos nusiunčiamos Kaukanoje gyenančiam Ceciliui, siūlant jas panaudoti kaip viršelius jo YouTube kanale esančioms dainoms.

Gerda Paliušytė (g. 1987) – videomenininkė ir kuratorė, kurią domina įvairios dokumentinės praktikos, istoriniai ir populiariosios kultūros reiškiniai bei personažai, jų takumas ir santykis su socialine tikrove. Tarp jos filmų: „Kelio filmas” apie grupės „ONYX“ viešnagę Vilniuje (2015 m.), „Troškimas, kad pavyktų”, kuriame vaizduojama naktinė kelionė po Amsterdamą, įgarsinta telefoninio sekso paslaugų teikėjų balsais (2016 m.) ir „Nevermore” – dokumentinis filmas apie amerikiečių rašytojo Edgaro Alano Poe legendą Baltimorėje (2020 m.).

Parodos dizainas: Gabija Nedzinskaitė

Tekstas-objektas parodoje: Raimundas Malašauskas

Redagavimas ir vertimas: Alexandra Bondarev

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba

The post Gerdos Paliušytės paroda „Ceciliui“ „Prospekto“ fotografijos galerijoje appeared first on artnews.lt.

Vieno kūrinio galerija Plungėje naują sezoną pradeda jaunos kūrėjos Simonos Martinkutės pasistatymu publikai. Parodą, kurią viešojoje erdvėje Senamiesčio aikštė 5 galima apžiūrėti visą parą nuo 2020 sausio 21 iki vasario 20 d. organizuoja Kleopo draugija bendradarbiaudama su VšĮ Vandens bokštas. Netradicinės parodos provincijos kontekste atidarymas netradiciniu laiku devintą valanda ryte. Galerijos veiklą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba per tolygios raidos programą.

Pasak parodos koordinatoriaus Juozo Laivio: „Jaunų šiuo metu kuriančių kūrėjų prisistatymas visuomenei svarbus kaip galimybė vaizduojamojo meno atstovams išsisakyti aktualiais klausimais viešumoje. Šiuo atveju kūrybos pristatymas veikia kaip startinė platforma leidžianti pažinti ir suprasti vieniems kitus. Vieno kūrinio galerijos savo veikimo principai nesivaiko originalumo, o naujumo poreikis, kurį meno laikui diktuoja globalios struktūros, amortizuojamas elementaria kūrėjų saviraiškos potencija.“

Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto magistrantės Simonos Martinkutės kūrinys – objektas, pristatomas galerijoje siūlo žiūrovams permąstyti sovietinį laikmetį ir tai kas sekė po jo. Šiuo atveju atminties leitmotyvas komponuojamas, su tiesiogine nuoroda į tolygią užmarštį. Informacijos saugojimas ir perskaitymo galimybės, čia gretinamos su laikmečio pasakojimų nykimu. Kūrinyje išreiškiamas istorinis universalumas, kuris pasižymi komponentų iš praeities aktualizavimu dabartyje, ir jų nykimu ateities perspektyvoje. Bendra kompozicija susideda iš laikmenas ir laikmetį reprezentacijų komponentų, kurie derinami tarpusavyje generuoja originalų tūrinį.

Kaip nuorodą į prasmių lauką autorė pasirenka citatą iš Reginos Lakačiauskaitės – Kaminskienės teksto (Miestiečio butas sovietų Lietuvoje 1945 – 1990: ideologijos atspindžiai gyvenamojoje erdvėje“), kurioje atkreipiamas dėmesys į sovietmečiu egzistavusia kontraversišką miesto gyventojų tradiciją daugiabučių virtuvėse kalbėti apie laisvę.“ Vidinė, niekam nematoma erdvė tapo politinio intereso objektu. Tačiau ideologinė kampanija netikėtai paskatino priešingą reiškinį – virtuvės tapo vienintele įmanoma privačia erdve, kurioje puoselėtas atvirumas ir mezgėsi laisvės idėjos.“

Parodoje pateikiamos dvi autentiškos to laikmečio virtuvės plytelės ant kurių priklijuotas atminties diskelio vaizdas. Laikmenos atvaizdas keramikinės plytelės nefasadinėje pusėje veikia kaip nuoroda į alternatyvias informacijos saugojimo galimybes, primenančios posakio “ir sienos turi ausis„ inscenizaciją. Akivaizdu, kad prieš dvidešimt metų egzistavusių jau nebegaminamų atminties diskelių tūrinio skaitytuvų nebėra daug, tačiau pati „flopik“ ikona Word programinėje įrangoje naudojama kaip mygtuko išsaugoti (save) vizualizacija. Todėl, net gi nesureikšminant konkrečios informacijos konkrečiame objekte, šis meno kūrinys skaitomas kaip nuoroda į praeitį menančių interjero detalių išsaugojimą.

Kleopo draugijos informacija

The post Simonos Martinkutės paroda „Vieno kūrinio“ galerijoje Plungėje appeared first on artnews.lt.

Lietuvos dailės muziejus sausio 21 d., antradienį, 17.30 val. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) atidaro naują parodą „Kai aristokratai kūrė madą. XVIII–XXI a.“, kurioje kolekcininkas Aleksandras Vasiljevas Lietuvos publikai pristato tris mados šimtmečius, kurių metu aristokratija formavo mados sampratą ir darė įtaką mados raidai.

Pirma parodos dalis skirta absoliutizmo epochai, įsitvirtinusiai Prancūzijoje XVIII a., ir rokoko stiliui, neatsiejamam nuo karaliaus rūmų kultūros ir tenkinusiam pirmosios rūmų damos, Liudviko XV favoritės markizės de Pompadur asmeninius poreikius. Lankytojai pamatys, kaip rokoko stilius pasireiškė to meto mados tendencijose, kaip pasikeitė audiniai, suknelių sukirpimas, spalvų deriniai, vėduoklių ir kitų aksesuarų – tabãkinių, muselių-dėžučių, miniatiūrų ir pan. – forma.

Kita Prancūzijos mados dievaite tapo karalienė Marija Antuanetė iš Habsburgų giminės, Liudviko XVI žmona. Ji buvo ekstravagantiška moteris, aprangos pokyčių įkvėpėja. Būtent ji įvedė graikiško, amerikietiško ir angliško sukirpimo, taip pat „polonezo“ stiliaus suknelių madą. Skiriamasis to laikotarpio bruožas – įmantrios Marijos Antuanetės stiliaus šukuosenos, siekiančios iki vieno metro aukščio.

Parodoje taip pat pristatoma Napoleono valdymo epocha – vienas svarbiausių laikotarpių, kai aristokratija darė ypač didelį poveikį mados pasauliui. Pasiskelbusio Prancūzijos imperatoriumi Napoleono I žmona Žozefina, kilusi iš Karibų jūros Martinikos salos, domėjosi ir mėgavosi mada. Jos skonį ir poreikius formavo senos Versalio tradicijos. Žozefina dievino šalius ir baltas permatomas sukneles, pabrėžiančias jos liekną figūrą. Ampyro stiliui, susiformavusiam Napoleono valdymo laikotarpiu ir imitavusiam graikų ir romėnų madą, parodoje atstovauja rūmų damų suknelės iš muslino, įvairūs šaliai, vyriškos siuvinėtos liemenės, aksominės apyrankės, papuoštos kamėjomis, diademos, lygiapadžiai bateliai ir kt.

Nuvertus Napoleoną prasidėjo karalienės Viktorijos valdymo laikotarpis (nuo 1837 iki 1901 m.). Jis išsiskyrė gana kukliu aprangos stiliumi. Karalienė labai mėgo Škotiją ir savo vasaros rezidenciją – Balmoralio pilį, kurios interjeras buvo drapiruotas langeliais. Todėl nenuostabu, kad XIX a., taikantis prie asmeninių Viktorijos pomėgių, tapo populiarios languotos krinolino suknelės.

Tuo laikotarpiu Prancūzijoje madų pasaulyje viešpatavo ir Eugenija, imperatoriaus Napoleono III žmona, kilusi iš Ispanijos. Būtent ji, tapusi pirmojo mados dizainerio anglo Charleso Fredericko Wortho kliente, buvo aukštosios mados dievaitė. Ch. F. Wortho sukurtos balinės krinolino suknelės išsiskyrė didele apimtimi, rafinuotu kirpimu, originalumu ir apdailos grožiu, pavyzdžiui, juodais Šantiji nėriniais.

Ypatinga ekspozicijos dalis skirta Rusijos imperijai. Parodos lankytojai pamatys, kaip puošėsi Romanovų dvaro aplinkos žmonės. Vienas iš išskirtinių eksponatų – „Brizak“ mados namų apsiaustas rotonda, priklausęs imperatorienei Aleksandrai Fiodorovnai, Nikolajaus II žmonai.

Kalbant apie Rusijos aristokratų įtaką pasaulinei madai, negalima nekreipti dėmesio į 1917 m. revoliucijos pasekmes. Netekę per pilietinį karą savo turto, namų, Rusijos aukštuomenės nariai buvo priversti bėgti iš šalies. Norėdami įsitvirtinti naujuose emigracijos centruose – Konstantinopolyje, Berlyne, Prahoje, Paryžiuje, aristokratai ten ėmėsi kurti madą. Taip Paryžiuje radosi daugybė rusų emigrantų įsteigtų mados namų – didžiosios kunigaikštienės Marijos Pavlovnos Romanovos siuvinėjimo namai „Kitmir“, kunigaikščių Irinos (Romanovos) ir Felikso Jusupovų mados namai „Irfe“, kunigaikštienės Marijos Trubeckajos, Marijos Annenkovos ir kunigaikštienės Liubov Obolenskajos mados namai „TAO“, kunigaikštienės Jekaterinos Lobanovos-Rostovskos mados namai „Paul Caret“, imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos freilinos baronienės Jelizavetos Hoyningen-Huene mados namai „Yteb“ ir kiti. Daugelis tų garsių mados namų aprangos pavyzdžių šioje parodoje demonstruojami pirmą kartą.

Remdamiesi Wallis Simpson, viena iš pripažintų mados dievaičių, pavyzdžiu, sužinosime, kokį vaidmenį XX a. mados raidoje suvaidino Anglijos aristokratai. W. Simpson labai skyrėsi nuo konservatyvių anglų moterų tiek savo žaviu elgesiu, tiek apranga, kuria demonstravo unikalų stilių, dėl jos karalius Eduardas VII turėjo atsisakyti sosto. Parodoje eksponuojama viena suknelė iš W. Simpson garderobo, taip pat suknelės, kurias dėvėjo Anglijos aristokratės, kai sostą perėmė karalienė Elžbieta II.

Dalis ekspozicijos skirta Lietuvos aristokratijai, kuri taip pat suvaidino tam tikrą vaidmenį kuriant pasaulinę madą. Visų pirma tai – Jacqueline Kennedy sesuo amerikietė Lee Radziwill, kuri ištekėjo už garsios Lietuvos giminės kunigaikščio ir buvo tapusi JAV mados dievaite. Parodoje eksponuojamos Lee Radziwill stiliaus suknelės, taip pat drabužiai, sukurti kunigaikštienės Irene Galitzine, tiesioginės kunigaikščių Golicynų, rusų Gediminaičių, palikuonės, mados namuose.

Galiausiai parodoje „Kai aristokratai kūrė madą. XVIII–XXI a.“ lankytojai išvys drabužių pavyzdžius, sukurtus mados dizainerių, kilusių iš senų garsių giminių. Tai Florencijos didikas Emilio Pucci, rusų ir italų kilmės grafas amerikietis Olegas Cassini, prancūzų markizas Jeanas-Charlesʼis de Castelbajacas, markizė Jacqueline de Ribes ir kiti. Šie unikalūs kūriniai primena mums, kaip aristokratai, pardavinėdami savo vardą ir išlavintą skonį, davė pasaulinei madai naują impulsą ir kartu suteikė galimybę kilmingoms šeimoms XX a. antrojoje pusėje gyventi oriai.

Parodos rengėjai: Lietuvos dailės muziejus ir Všį „Alexandre Vassiliev fondas“.

Paroda veiks iki 2021 m. sausio 21 d.

Iliustracijoje: Radvilos. 1910

The post Aleksandro Vasiljevo parodoje – trijų šimtmečių aristokratų mada appeared first on artnews.lt.

Sausio 24 dieną (penktadienį) 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ vyks parodos „Modern VS Classic.
Tapyba iš privačios Egidijaus Jakubausko kolekcijos“ pristatymas ir susitikimas su kolekcionieriumi. Paroda veikia nuo sausio 22 dienos.

Parodoje „Modern VS Classic” eksponuojama keturis dešimtmečius Egidijaus Jakubausko nuosekliai ir sistemingai rinkta kolekcija. Tai XX amžiaus Lietuvos tapybos raidą (nuo Vlado Eidukevičiaus impresionizmo iki Rūtos Katiliūtės abstrakcionizmo) atspindintis, personaliniu skoniu bei asmeniniu santykiu su kūrėjais paremtas, ne vieną dešimtį chrestomatinių artefaktų skaičiuojantis rinkinys.

II aukšto VDA parodų salėse metaforiškai besivaržant skirtingų kartų lietuviškos tapybos mokykloms, vyksta amžina kova tarp klasikinio ir modernaus požiūrių. Šiose tapybos varžytuvėse, jų ringe savotišką bešališkų teisėjų vaidmenį atlieka Išeivijos kūrėjai – Jonas Rimša, Viktoras Vizgirda, Pranas Lapė. Simboliniu parodos „maištininku” laikytinas Augustino Savicko „Spartakas” (1971 m.). Šis kūrinys ženklina sąsajas tarp prieškarinės ir pokarinės lietuviškosios tapybos patirčių, fiksuoja lūžį ieškant tyliojo modernizmo kontūrų. Taip pat parodoje kaunasi tokie klasikai/modernistai kaip Antanas Gudaitis, Petras Kalpokas, Adomas Galdikas, Vincas Kisarauskas, Kazė Zimblytė, Algis Skačkauskas, Linas Katinas, Adomas Jacovskis, Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis ir kiti žinomi Lietuvos tapytojai.

The post Parodos „Modern VS Classic. Tapyba iš privačios Egidijaus Jakubausko kolekcijos“ pristatymas „Titanike“ appeared first on artnews.lt.

Sausio 30 d., 19.00 val., „The Rooster Gallery” (Vilniaus g. 24 (įėjimas vidiniame Radvilų rūmų kieme)) kviečia į tapytojo Andriaus Zakarausko personalinę parodą „Stories From Before”.

Parodoje pristatomuose naujausiuose darbuose A. Zakarauskas jungia daugiafigūres scenas, peizažo (gamtovaizdžio ir miestovaizdžio) elementus, fiktyvius reginius ir abstrakčias detales į daugiaplanes kompozicijas. Paveikslai konstruojami derinant apgalvotus ir spontaniškus, tarsi atsitiktinius efektus, apimtinius pavidalus ir abstrahuotas, suplokštintas, sudekoratyvintas formas, realistinę vaizduoseną ir reprodukuotus medijuotus atvaizdus. Skambių spalvų plotai ir skirtingų formų bei tekstūrų prisodrintos, vizualiai turtingos drobės žymi atsinaujinusią menininko tapybinę kalbą ir ekspozicijoje kartu veikia kaip stiprūs emocijų katalizatoriai.

Savo kūryboje A. Zakarauskas dažniausiai tyrinėja žmonių (paskutiniu metu – vyro ir moters) tarpusavio santykių temas, dažnai pasireiškiančias ir biblinėmis istorijomis. Tačiau į paveikslo siužetą jis žvelgia tapytojo žvilgsniu ir dažnai paverčia scenas tapybos ar vaizdo kūrimo apskritai metaforomis. Siužetą dažnai nulemia tapybos kaip dažo skleidimo ant drobės idėja. Šis tapymo veiksmas tampa universaliu raktu, padedančiu atskleisti už sudėtingų, daugiakonteksčių scenų glūdinčius pasakojimus. Daugiasluoksniuose Zakarausko kuriamuose naratyvuose dažnai pabrėžiamas ir pasakojimo laikas. Ši kūrinius persmelkianti laikiškumo nuojauta skatina apmąstyti istorinę ir asmeninę praeitį, patyrinėti atminties, prisiminimo, ilgesio mechanizmus ir atvaizdų svarbą šiame kontekste. Kompleksiškos pasakojimo laiko konstrukcijos sukasi ratu, spiralėmis, kartojasi, nusitęsia iš praeities į dabartį ir ateitį, atsiverdamos begalybei galimybių. Taip jau buvusios istorijos tampa dar nepapasakotomis.

ANDRIUS ZAKARAUSKAS (g. 1982) baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2004 m. dalyvauja parodose Europoje ir JAV, jo kūryba pristatoma prestižinėse galerijose ir tarptautinėse šiuolaikinio meno mugėse. Nuo 2005 m. surengė personalinių parodų Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, o 2018 m. tapo pirmuoju Lietuvos menininku, surengusiu individualią parodą Kinijoje. „Jaunojo tapytojo prizas” konkurso (2009) ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premijos (2011) laimėtojas. Menininko darbų yra Lewben Art Foundation, MO muziejaus ir Lietuvos dailės muziejaus kolekcijose, jo kūryba pristatoma Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje ekspozicijoje.

Paroda yra projekto Vilniaus šiuolaikinis menas autobusu Su-Menėk dalis. Visą vasarį nuo penktadienio iki sekmadienio kursuos NEMOKAMAS Vilniaus autobusas SU-MENĖK. Tai antrą kartą vykstantis projektas, šiemet kviečiantis aplankyti net 25 Vilniaus šiuolaikinio meno galerijas ir muziejus.

Paroda veiks: V 12.00–19.00, VI 12.00–19.00, VII 12.00–17.00.

Dizainas: Dominykas Sidorovas
Tekstas: Justina Augustytė
Dėkojame: TOPCOLOR

The Rooster Gallery parodų ciklą remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Dėl apsilankymo kitu metu galima susitarti el. paštu (info@roostergallery.eu) arba telefonu +370 675 30087

The post Andriaus Zakarausko paroda „Stories From Before“ galerijoje „The Rooster“ appeared first on artnews.lt.

Sausio 28 d. nuo 18 val. „Rupert“ kviečia į rezidentų Sophie Hoyle video darbų ir kūrybos pristatymą „Editorial“ projektų erdvėje (Latako g. 3, Vilnius).

Renginio metu Sophie Hoyle papasakos apie jų kūryboje nagrinėjamas asmenines patirtis bei kvies kritiškai apmąstyti šiandien egzistuojančias sveikatos infrastruktūras ir biomedicinos technologijas. Pasakojimo dalimi taps šiose srityse ir jose dirbančių profesionalų (medikų, psichiatrų, slaugytojų) tarpe vyraujantis požiūris į kūną, taikomi metodai jį „išmatuoti“, kiekybiškai „perskaityti“, vidinius, nematomus kūniškus procesus „paversti matomais“ specialių technologijų (pavyzdžiui elektrokardiogramų) pagalba. Asmeniškai susidūrę su psichiniais ir fiziniais sutrikimais, Sophie Hoyle domisi, kodėl matomas ligas ir sutrikimus laikome rimtesniais ir viešai jiems teikiame daugiau svarbos? Remiantis asmenine šeimos, priklausančios Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos diasporai, patirtimi, Sophie Hoyle kūryboje apmąsto psichinės sveikatos ir globos klausimus skirtingų kultūrų kontekstuose.

Antroje renginio dalyje Sophie Hoyle kvies diskusijai klausdami, kokias alternatyvas medicinos institucijoms ir infrastruktūroms galime rasti ar įsivaizduoti šiandien? Kokį vaidmenį gyvenant su sveikatos sutrikimais užima asmeninis ir kolektyvinis rūpestis, paramos bendruomenės?

Šis renginys yra Rupert 2020 metų viešosios programos dalis. Visus metus trunkančios programos metu kviesime apmąstyti rūpesčio ir tarpusavio priklausomybės temas bei jų ryšį su kultūrinėmis, socialinėmis, politinėmis ir meninėmis praktikomis.

Renginys nemokamas, vyks anglų k. Trukmė apie 2 val.

Rupert veiklą remia Lietuvos kultūros taryba

Iliustracijoje: Sophie Hoyle performansas „Electronic Body Music“ (2018). Chooc Ly Tan nuotr.

The post Menininkės Sophie Hoyle filmų peržiūra ir diskusija „Editorial“ erdvėje appeared first on artnews.lt.

Sausio 27 d. 18 val. naujoje galerijos TRIVIUM erdvėje (Vitebsko g. 21,  kultūros komplekse SODAS 2123) atidaroma Orūnės Morkūnaitės vieno kūrinio paroda “Siena”.

2020 m. galerija TRIVIUM pristatys parodas, skirtas pirmajam atgautos Nepriklausomybės dešimtmečiui ir paskutiniam XX a. dešimtmečiui, kai formavosi Lietuvos šiuolaikinis menas. Deja, to meto ekonominės sąlygos (ir dabarties) nebuvo palankios meno kūriniams, daugelis to meto kūrinių yra sunykę, neišlikę. O ir menininkai patys nesirūpino dokumentuoti, saugoti, daryti iš patvarių medžiagų – skubėjo eksperimentuoti, atrasti naujas meno formas, išbandyti nepatirtas galimybes, dažnai ir negalėjo nei dokumentuoti, nei saugoti. Mūsų šiuolaikinio meno ištakos, to laiko artefaktai pamažu nyko garažuose, sodybose, buvo graužiami pelių ar pelėsių, ar rūdžių. Sunyko didžiulė dalis pirmųjų stambiausių Lietuvos šiuolaikinio meno parodų eksponatai, nors menininkai, ten dalyvavę tapo ryškiausiomis Lietuvos šiuolaikinio meno figūromis.

Šiais metais Galerija TRIVIUM ne tik aktualizuos primirštus kūrinius, o tiesiog ištrauks juos iš rūsių, garažų ir sandėliukų ir vėl parodys žiūrovams.

Orūnės Morkūnaitės paroda “Siena”- vienas jos ankstyvų kūrinių, taip pat ne kartą aprašytas kultūrinėje spaudoje, sėkmingai išlikęs sodyboje nešildomoje pašiūrėje. Jo eksponavimas suteiks galimybę žiūrovams papildyti 90-ųjų meno lauko suvokimą ne tik dabar veikiančių ir žymių autorių darbais, bet ir tais, kurie buvo reikšmingi tuomet, nors dabar primiršti.

Kaip rašė Laima Kreivytė 1996 m.apie Orūnės Morkūnaitės “Sieną”: “Simptomiškas kūrinys, kuriame harmoningai dera postmodernistiškas kultūros formų sąmyšis ir individuali pasaulėjauta. Ritminga ir iš pažiūros racionali kompozicija sukonstruota “psichinio automatizmo” principu – daiktai nesirenkant imami iš aplinkos, nesistengiant susieti jų loginiais ar simboliniais ryšiais. Ne pranešimas, o rašmenys, abėcėlė. Religiniai, militariniai, astrologiniai, buitiniai įvaizdžiai tampa vienodai reikšmingi (ar nereikšmingi) visus užklojus tualetiniu popieriumi. Vartotojų mentalitetą atspindintis mąstymas daiktais paradoksaliai derinamas su viduramžiška rankų darbo sakralizacija.”

Paroda taip pat taps ir simboline pradžia naujai erdvei, nauju namų galerijos TRIVIUM etapu, nes nuo 2020 m. namų galerija TRIVIUM po ketverių metų sėkmingos veiklos iš menininkės Aistės Kisarauskaitės buto dalinai persikelia į kultūros kompleksą “Sodas2123”, į erdvesnes patalpas, leisiančias galerijos veiklą plėtoti didesniu mastu bei pasiekti platesnę auditoriją.

O. Morkūnaitė (g. 1972) – studijavo VDA pas prof. J. Gasiūną, prof. P. R. Vaitiekūną. Dirba ir kuria Vilniuje, yra surengusi dvi personalines parodas: “Karuselė” (1997 m., Vilniuje) ir 1998 m. personalinę parodą “Kunstlerhaus Boswil” Šveicarijoje

Paroda veiks iki vasario 15 dienos.

Parodą rengia VšĮ “Artišokai”. Dalinis rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba.

The post Orūnės Morkūnaitės vieno kūrinio paroda „Siena“ naujoje galerijos „Trivium“ erdvėje appeared first on artnews.lt.

Jei įsivaizduotum save medijų dietologu (-e), kokį receptą išrašytum? O jei kartais įsijaustum į medijų harmonisto (-os) vaidmenį, kaip patartum subalansuoti medijų vartojimą?

Simpoziume susirinkę jaunieji menininkai, dizaineriai, architektai ir teoretikai savo pranešimais, performansais ir instaliacijomis apmąstys medijas per „dietos“ sąvoką. Kiek ji gali būti produktyvi kalbant ir analizuojant medijų vartojimą ir kūrimą?

Šiandieniniame savipagalbos vadovėlių ir kursų debesyje darosi vis sunkiau susigaudyti, ko griebtis. Todėl šis simpoziumas kaip meninis eksperimentas siekia suburti medijų vartotojus, kūrėjus ir kritikus, kad jie pasidalintų patirtimi, o gal net ir siektų bendro tikslo.

PROGRAMA

Sausio 24 d. penktadienis

(pagrindinė erdvė Vitebsko g. 23, Empty Brain Resort)

14.00
Simpoziumo vėliavos pakėlimas / rinkimasis / performansas / barbenimas stiklais / mineralinio tosto pakėlimas
Įvadas į programą, temas, vietą, instaliacijas, žaidimus

14.15-15.00
I plenarinė sesija. Diskusija „5 pozicijos simpoziumo tema“ (dienos klausimai ir problemos)
Dalyviai:
Gintautas Degutis – ateities entuziastas, technologijų žurnalistas
Žilvinas Jagėla (iliustratorius, gitaristas ir vokalistas (Arklio Galia)
Mantas Daujotas (medijų panegirikas, būgnininkas (Arklio Galia)
Medijų dietologas (-ė) (TBA)
Medijų harmonistas (-a) (TBA)
Moderatorius dr. Vytautas Michelkevičius (medijų tyrėjas ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) docentas, buvusio Balsas.cc redaktorius)

15.00-15.20
Dovydas „Anti-psichiatrija: ištakos, veiksmai ir ateities perspektyvos“ (formatas su skaidrėmis)
Pranešime pristatomas anti-psichiatrijos judėjimas, sukėlęs radikalias permainas psichikos sveikatos priežiūros srityje ir mąstyme apie psichikos ir elgesio sutrikimus. Apžvelgiama jo lyderių veikla, humanistinės psichologijos principai, perėjimas nuo medicininio į socialinį psichikos sutrikimų ir negalios suvokimą.
Dovydas yra menotyros magistrantas, tyrinėjantis Vakarų Europos, JAV kultūrinius procesus ir žmogaus teisių problematiką. Šiuo metu jis domisi socialiai pažeidžiamų grupių įtrauktimi į švietimo, mokslo ir darbo sritis bei institucinės stigmos mažinimu.

15.30-16.00
Adomas Žudys „Saulė žudikė“
Adomas Žudys – kūrėjas dirbantis skaitmeninėmis ir analoginėmis medijomis. Simpoziumo metu jis pristatys saulės žudikes ir jos dietos atspindžius senovės mitologijose. Šio pristatymo atspirties taškai – žiemos metu patiriama saulės šviesos dieta, žiemos saulėgrįža, bei senovės romėnų Saturnalios festivalis.

16.00-16.45
Viktorija Smailytė „Sugedusi ekskursija“ (lauke)
Sugedusi ekskursija kaip sugedęs telefonas: kiekvienas ekskursijos dalyvis bus atsakingas už tai, ką sužinos kitas. Ekskursija-žaidimas vyks XIX a. įkurtame gyvenamajame kvartale – Rasų kolonijoje.
Viktorija Smailytė – kultūros tyrinėtoja, muziejininkė ir gidė-kūrybininkė.

16.45-17.30 Maisto dieta (pasistiprinimas)

2 plenarinė sesija

17.30-17.45
Muzikinis persivalgymas: „homegrown“ (liet. namie užauginta) produkcija
Mantas Daujotas – tapytojas ir muzikantas, pasidalinsiantis savo namuose auginamų muzikinių daržovių skoniais.

18.00-18.30
Jūratė Kindurytė „DIETA: MONUMENTAS“
Monumentas viešojoje erdvėje – telkties objektas, neatsiejamas nuo aikštės erdvinės percepcijos. Kartu tai ir duotybė viešosios erdvės naudojimo scenarijuose. Monumentas – tai fizinė konstanta, monumento reikšmė – konteksto lemiamas kintamasis. Kintant sociokultūriniam kontekstui, kinta monumento reikšmė tiek erdvėje, tiek visuomenėje. Kvestionuojamas viešosios erdvės tapatumas, jį kuriantys veiksniai. Projekte analizuojamas monumento – visuomenės – viešosios erdvės santykis. Per monumento dietą viešojoje erdvėje kritiškai žvelgiama į erdvės ir monumento savitarpio tiesioginę priklausomybę socialiniame / kultūriniame / fiziniame kontekstuose.

18.30-19.00
Marija Černiavskaitė „Dietinis judėjimas“
Judėti kvėpuojant, skaičiuojant, stiprinant kūną ir atpalaiduojant fascijas. Tai trumpa mankšta kūnui sušilti, pamatyti, kaip jis keičiasi ir prisitaiko. Juk dabar judėjimas toks ribotas, toks dietinis.
Marija Černiavskaitė yra juostininkė su šalmu, monsterų augintoja ir asanų praktikė.

19.00-19.30
Kavos (kovos) pertrauka su abstrakčių šachmatų lenta (demonstracija plius laisvas žaidimas)
Paulius Zavadskis – fotografijos magistrantas, analogistas, montažo kazanova.

19.30-20.00 „Be ryšio“ (eksperimentas). Rugilė Jonaitytė, Kasparas Žiliukas, Rasa Cėplaitė, Marija Luiza Švedaitė.
Be informacijų, be triukšmo, be trikdžių – be ryšio. Eksperimentas priverčiantis susikaupti ir pažvelgti į mus iš šono, be medijų.

20.00-20.30
(Su)sumuojanti diskusija, pereinanti į muziką.

20.30-21.30
„Musical Blockchain“. Gleb Divov
„Musical Blockchain“ kuria muziką naudodamas duomenis kaip įkvėpimo šaltinį ir atlikdamas procesus, kurie primena natūralų improvizavimą. Šiame procese kompiuteris turimus duomenis mato taip pat, kaip tikri kūrinį orkestruojantys kompozitoriai – juos tai įkvepia, tam jie pasitelkia savo kaip genijaus talentą, spindesį ir tvirtumą. Tai naujas ir inovatyvus būdas kurti duomenų įkvėptas psichologiškai pagristas melodines kompozicijas ir garsą, taip pat duomenis pasitelkiantį skaitmeninį meną ir vaizdus bei ieškoti naujų kompiuteriu atliekamos decentralizuotos improvizacijos pagrindų ir metodologijų.

NUOLAT VEIKIANČIOS INSTALIACIJOS

Diptikas lauke „Miss system“. Greta Grikevičiūtė

Nesame laisvi, esame įkaitai įvaizdžių (papročių, tradicijų, taisyklių, statusų…) tinklo, turinčio neribotą gebėjimą plėstis. Jame neišvengiamai susikertame. Tai egzistuojantis ir aktualus, vertinimo nereikalaujantis reiškinys.
Greta Grikevičiūtė – šiuolaikinės skulptūros magistrantūros studentė, tyrinėjanti socialinius kultūrinius santykius ir reiškinius.

Įvietinta instaliacija „Ribinis eismas“. Liudvikas Kesminas
Įėjimo zonoje sukuriamos judėjimo taisyklės pagal horizontaliąsias kelių ženklinimo juostas ir simbolius. Žiūrovui suteikiama galimybė rinktis – ar laužyti taisykles, ar ne.
Liudvikas Kesminas – šiuolaikinės skulptūros magistrantūros studentas, nagrinėjantis erdvės ir laiko santykį su medžiagomis, materija.

Instaliacija „Akinimas“. Radvilė Juozapaitytė, Gretė Loveikytė
Akinimas – tai reiškinys, sukeliantis matomumo pablogėjimą, kuomet regėjimo lauke atsiranda per daug ryškių objektų, prie kurių akys nėra prisitaikiusios. Šiuolaikinių medijų gausa taip pat akina savo žinutėmis, nuo kurių žmonėms sunku atsiriboti. Ši instaliacija – apie per didelę medijų įtaką žmonėms, medijų kiekio pasekmių neišvengiamybę (kaip intensyvios šviesos stebėjimo padarinių). Susidūrimas su akinančia šviesa ir šviesos mirgėjimu po akinimo – tai būsenos, kurių metu atsiribojama nuo aplinkos.
Radvilė Juozapaitytė – scenografė, šiuo metu tyrinėjanti fizines ir dvasines atsiskyrimo būsenas. Asmenines patirtis ji sieja su meditacija, budizmo teorija, praktika. Performansas yra artimiausia Juozapaitytės kūrybinės išraiškos forma, kadangi ją domina laikinumas, buvimas čia ir dabar, kaita.
Gretė Loveikytė – jauna architektė, besidominti pasakos žanro išraiška kino scenografijoje ir jo įtaka suaugusiam žiūrovui.

Instaliacija „Informacijos dieta“. Motiejus Vyšniauskas, Indrė Mylytė-Sinkevičienė
Gyvename laikmetyje, kuriame informacijos kiekis yra didesnis nei bet kada anksčiau. Dideli duomenų srautai mus pasiekia socialinių tinklų, reklamų dėka. Didelė dalis šios informacijos mums neaktuali, menkavertė, dažnai manipuliatyvi ar melaginga, tačiau neišvengiamai matoma kasdienybėje. Šis perteklius keičia mąstymą, elgesį, sukelia nerimą, darosi sunku priimti sprendimus, susikaupti. Šiuolaikinis žmogus tampa informacijos vergu, nesugeba atsirinkti reikalingų duomenų ir ignoruoti tų, kurie nėra aktualūs. Kiekvienas žino, jog svarbu stebėti savo mitybą, atsirinkti ką ir kiek valgyti, kad maistas nekenktų sveikatai, tačiau retas susimąsto, kad dabartiniame informacijos pertekliaus amžiuje taip pat reikia laikytis „informacijos dietos“.

Komanda: prodiusavimas – Marija Luiza Švedaitė, fotografavimas – Šarūnas Kvietkus, refleksija – Linas Bliškevičius
Vaizdas: Jūratė Kindurytė
Garsas: Linas Bliškevičius

Dėkojame Matui Aerobica’i ir Empty Brain Resort.

Renginio data ir laikas: 2020/01/24 14:00 – 21:30

Renginio vieta: Vitebsko g. 23, Vilnius (Empty Brain Resort)

Šis simpoziumas gimė Vytauto Michelkevičiaus kurso „Medijos: menininkų, dizainerių ir teoretikų bendradarbystė“ VDA magistrantams metu.

Simpoziumą organizuoja VDA Fotografijos ir medijos meno katedra, bendradarbiaudama su „VšĮ MENE“ ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.

Daliniai rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

www.letmekoo.lt/atletika

The post Medijų simpoziumas „Dieta vs. Puota“: Vegeta Congress 2020 appeared first on artnews.lt.

Kauno menininkų namai šiemet jau 22-ąjį kartą organizuoja „Įsimintiniausio Kauno miesto menininko rinkimus“, kuriuos, tęsiant praėjusių metų tradiciją, lydi atvirų diskusijų ciklas, siekiantis aptarti aktualią kultūros lauko problematiką, iššūkius bei ateities vizijas.

Pirmoji ciklo diskusija „Ekologinės meno praktikos ir jų atpažinimo problema Kauno šiuolaikiniame mene“ vyks sausio 23 d. 18 val. Joje dalyvaus eksperimentinė architektė bei skaitmeninio meno kūrėja Aistė Ambrazevičiūtė bei garso ir performanso menininkė, kuratorė Daina Pupkevičiūtė. Diskusiją moderuos šiuolaikinio meno kuratorius Valentinas Klimašauskas.

Diskusijoje bus siekiama atskleisti ir kritiškai įvertinti ekologinį aspektą vietinėje meno scenoje, 2019 metų lietuviškos meno scenos sėkmę pasaulyje bei klimato kaitos įtaką kultūros procesams.

Valentinas Klimašauskas (g.1977, Kaune) yra šiuolaikinio meno kuratorius ir rašytojas. 2019 m. Klimašauskas kuravo Latvijos nacionalinį paviljoną Venecijos bienalėje. V. Klimašauskas yra knygų „Daugiakampis“ (Six chairs books, 2018), „Oh, my darling and other texts“ (The Baltic Notebooks of Anthony Blunt, 2018), „B and/or an Exhibition Guide In Search Of Its Exhibitions“ (Torpedo Press, 2014) ir „Alfavilnius“ (Kitos knygos, 2008) autorius. Daugiau tekstų galite rasti svetainėje www.selectedletters.lt

Aistė Ambrazevičiūtė yra eksperimentinė architektė bei skaitmenininio meno kūrėja. Pagrindinis dėmesys jos projektuose yra skiriamas ryšių tarp gamtinės ir žmogaus sukurtos aplinkos kūrimui, technologijų pritaikymui praktikoje bei taikomųjų menų sintezei architektūroje. 2019m. ji įkūrė 3d dizaino studiją Plantasia Lab, kurios tikslas- puoselėti formų ir medžiagiškumo įvairovę (https://www.ambrazeviciute.lt/).

Daina Pupkevičiūtė užsiima garsu ir performanso menu bei edukacija, yra viena tarptautinio performanso meno festivalio „CREATurE Live Art“ įkūrėjų, kuruoja industrinės kultūros platformą „Matters“. Ji verčia ir rašo tekstus FB puslapiui „Paskutinis skambutis žemei“, kurio tikslas – teikti su klimato krize susijusią informaciją lietuvių kalba. Su antropologijos asociacija „Anthropos“ ji rengia ir veda dirbtuves moksleiviams apie klimato krizę, maistą ir vartojimą. Jai rūpi aplinkosaugos aktyvizmas, bendruomeniškumas ar bendruomenių įmanomybė krizinėje situacijoje, alternatyvų (įprastinėms)(socialinėms) struktūroms, pasipriešinimo ir galios, triukšmo ir irimo klausimai.”

The post Diskusija „Ekologinės meno praktikos ir jų atpažinimo problema“ Kaune appeared first on artnews.lt.