Quantcast
Channel: Meno naujienos Archives - artnews.lt
Viewing all 7095 articles
Browse latest View live

Pristatomas naujas laidų ciklas „Procesai“ – kasdienybės vyksmų ir idėjų analizė nepriklausomo tyrėjo akimis

$
0
0

Pirmąją naujųjų metų savaitę „LRT Plius“ eteryje bus pradėtas rodyti septynių dalių televizijos apybraižų ciklas „Procesai“. Ciklo autorių dėmesio centre – kasdienybės vyksmų ir idėjų raidos analizė nepriklausomo tyrėjo akimis. Iš ko susideda kasdienybės procesai ir kas juos lemia? Kaip tam tikri veiksmai tampa visuotiniais reiškiniais ir tradicijomis? Kaip pavienės mintys tampa ideologijomis? Šie ir panašūs klausimai lydės lengvais atsakymais nepasitenkinantį žiūrovą.

Anot laidos kūrėjų, jaunosios kartos režisieriaus Miko Žukausko, menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės ir prodiuserės Daivos Bilinskienės, visuomenei trūksta kritinių-analitinių TV laidų, nagrinėjančių ne pavienius įvykius, o reiškinius. 45 minučių trukmės apybraižos pristatys nagrinėjamas temas, pasitelkiant įvairių kviestinių pašnekovų – visuomenės veikėjų, mokslininkų ir kūrėjų – žvilgsnio perspektyvas. Tai vienas retų atvejų, kai profesionalių kultūros tyrinėtojų įžvalgos koncentruotai, vizualiai stilingai perteikiamos plačiajai visuomenei.

Laidų cikle bus nagrinėjamos įvairios temos: viešųjų erdvių transformacijos, kolekcionavimas kaip reiškinys ir saviraiškos būdas, kūno rengybos fenomenas, medijų edukacija, dramaturginis pasakojimas, šiuolaikinis žmonijos santykis su mirtimi, miesto gamta ir gentrifikacija.

 Pirmojoje laidoje, kuri bus rodoma sekmadienį, sausio 5 d., 13 val., bus kalbama apie Vilniaus viešųjų erdvių transformacijas. Kam visuomenei reikalingos viešosios erdvės? Kas bus, jei jų neliks? Kas slypi už žodžių „viešasis interesas“, „protesto kultūra“ ir kodėl apie tai verta diskutuoti?

Įžvalgomis apie viešąsias erdves ir protesto kultūros apraiškas sostinėje dalinsis menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, Vilniaus miesto vyr. architektas Mindaugas Pakalnis, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis, architektė Julija Reklaitė, meno kritikės ir aktyvistės Laima Kreivytė, Eglė Mikalajūnė, meno istorikė Ūla Tornau ir kt.

Režisierius Mikas Žukauskas, redaktorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, prodiuserė Daiva Bilinskienė.

Projektą dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, Studija TViP, 2019.

Sekite mus: https://www.facebook.com/procesai/

The post Pristatomas naujas laidų ciklas „Procesai“ – kasdienybės vyksmų ir idėjų analizė nepriklausomo tyrėjo akimis appeared first on artnews.lt.


Susitikimas su menininku Pauliumi Rainiu galerijoje „Arka“

$
0
0

Sausio 3 d. 17 val. LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) vyks susitikimas su menininku Pauliumi Rainiu, kurio personalinė paroda “Dvi pusės” veiks iki sausio 11 d.

Dvi Pusės – tai mano trečioji personalinė kūrybos paroda. Kūrinyje pateikiu “hyperrealų” savo autoportreto atvaizdavimą. Patalpoje esantys objektai apibūdina mano asmenybės personaliją per simbolinius ir kiek mistifikuotus artefaktus. Gali pasirodyti jog erdvė konstruota gan chaotiškai, neturint jokio bendro siužeto ar fotografinio tikrovės atvaizdavimo, bet kiekviena detalė viena su kita, vienaip ar kitaip, susijusi, kuri visumoje atspindi esminius mano kasdienos pasąmoninės elgsenos taškus, o kartu ir prieštaras sau. Šiuo metu labiausiai domiuosi kasdienybės ženklų ir žodžių įtaka prasmei ir reikšmei.

Kasdien žmonės mėgindami suprasti save ar trokšdami suvokti aplinką, remiasi savo pačių ar žmonijos sukaupta empirine patirtimi. Bet begalinė ir bevaisė absoliutaus supratimo paieška beveik visuomet veda į Deliuziją. Neteisingą įsitikinimą, kad egzistuoja kažkas, ko iš tikrųjų nėra. Tai – dažniausias šizofrenijos simptomas ir tokiu atveju pacientui neįmanoma įrodyti priešingai. Stebėtojas yra nukreipiamas nuo paties objekto į savo vidinės patirties asociatyvius vaizdinius, intymius ženklus, (hiperrealizmą). Tai nereiškia, kad pasaulis tampa nerealus – tiesiog kuo greičiau ir visapusiškai bandoma realybę sudėti į vientisą hyper vaizdą, tuo neapibrėžtesnė ji tampa. Vis dažniau šiomis dienomis asmenybės suvokia save ir tapatina su hyperrealiu nei su fiziniu-realiuoju pasauliu. Hyperrealumas yra sąmonės nesugebėjimas atskirti tikrovės, nuo tikrovės simuliacijos, tai labai gerai matyti pažengusioje, šių dienų, medijinės kultūros visuomenėje. Hyperrealybė verčia sąmonę atsiriboti nuo bet kokio tikro emocinio įsitraukimo. Vietoje to, sąmonė nevalingai renkasi visuotinai priimtą hyperrealų – sintetinį vaizdų ir prasmės modeliavimą.

Tad čia, stoju akistaton su asmeniniu egzistenciniu postmodernios asmenybės dualumu. Kaip atskirti tas puses? Kurioje pusėje slypi prasmės ir reikšmės? Ar imituojant trumpalaikį tikrovės atvaizdų modelį, ar statant save dvasiškai, kokioje nors, realioje tikrovėje?

– Paulius Rainys

Parodą iš dalies remia: Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos kultūros taryba.

The post Susitikimas su menininku Pauliumi Rainiu galerijoje „Arka“ appeared first on artnews.lt.

Rimvydo Kepežinsko paroda „Logorėja“ galerijoje „Kairė-dešinė“

$
0
0

Sausio 7 d., 18.00 val. VGMC (Latako g. 3) Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ atidaroma Rimvydo Kepežinsko kūrybos paroda „Logorėja“.

 Parodos autoriaus teigimu, logorėja – tai viduriavimas žodžiais. Parodos eksponatai – kaligrafija ir medžio raižiniai, kuriuos sieja žodžiai arba sakiniai. Anot menininko, dauguma atvejų tai yra jo paties ne visada rišlūs tekstai arba ištraukti iš konteksto sakiniai, išgirsti arba perskaityti bele kada, bele kur, atspindintys desperatišką pažiūrį į aplinką. Parodą skirdamas pirmos sodrios pensijos sutiktuvėms, jos atsiradimą autorius kildina iš ironijos ir cinizmo. „Bandau tapti pozityviu, gėrį nešančiu ir optimizmu trykštančiu piliečiu. Instrukcijų, ką reiktų pamatyti mano darbuose, nerasite. Tiesiog imkit mane ir skaitykit (Martyno Mažvydo knygelės pačios bylo lietuvininkump ir…)“ – sako menininkas.

Rimvydas Kepežinskas (1956) – grafikas, iliustruotojas, taikomosios grafikos meistras. 1974–1980 m. studijavo grafiką Dailės institute. Nuo 1993 Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, profesorius (2007). 2006 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Nuo 1978 m. pradėjo dalyvauti parodose, kūrė siurrealistiškas, misticizmo ir grotesko persmelktas figūrines kompozicijas. Daugeliui Kepežinsko kūryba atpažįstama iš jo sukurtų knygų iliustracijų, plakatų bei juose vaizduojamų šmaikščių ir spalvingų personažų, kuriems neabejingais tampa visų amžiaus grupių skaitytojai.

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras

Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga

Paroda veiks iki 2020 m. sausio 7 – vasario 1 dienomis.

The post Rimvydo Kepežinsko paroda „Logorėja“ galerijoje „Kairė-dešinė“ appeared first on artnews.lt.

Adelės Pukelytės paroda „Dvi linijos, trys žalios ir mėlyna“ Pamėnkalnio galerijoje

$
0
0

Sausio 10 d., penktadienį, 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma Adelės Pukelytės kūrybos paroda „Dvi linijos, trys žalios ir mėlyna“. Geometrinės, minimalistinės tapybos lauke kurianti menininkė parodoje pristato pastarųjų metų darbų kolekciją, kurioje apmąsto spalvos, erdvės ir struktūros santykius.

Adelė Pukelytė: „Mano tapyba paprasta. Visada vaizduoju realybę, todėl žiūrovas gali atpažinti vaizdinį savo gyvenime. Stengiuosi kurti nuoširdžius ir universalius paveikslus, todėl vaizduodama Krivulių kaimą paveikslą pavadinu Trys žalios ir mėlyna. Mažai žmonių žino šį kaimą, tačiau esu tikra, kad trijų žalių ir mėlynos santykį yra matę dauguma.

Taip gimė parodos pavadinimas – neatskleidžiant kūrinių reikšmių – apibūdinau kelis formalius segmentus, kuriuos galima išvysti parodoje. Juk kiekvienas matomą vaizdą supranta savaip, tad nesinorėjo per prievartą siūlyti „teisingų“ supratimo būdų.

Visgi užuominą, nors ir labai minimalią, pasiūlau paveikslų Sistema nr. * pavadinimuose. Prisipažįstu, kad varinės linijos yra didesnės sistemos dalys. Sistemų numerius nulemia laikas, kada buvo nutapytas paveikslas: Sistema nr. 1 yra pirmasis šio ciklo nutapytas kūrinys, Sistema nr. 9 – devintas. Šie skaičiai pažymi paveikslų atsiradimo eigą, o ne sufleruoja naratyvą. Tad atpažinti, kokios sistemos dalis vaizduoju – asmeninė užduotis kiekvienam žiūrovui.

Greta Sistemų ciklo paveikslų eksponuoju dar du kito ciklo kūrinius, kurių motyvas buvo pamatytas gamtoje. Tai paveikslai – Trys žalios ir mėlyna bei Dvi žalios ir dvi mėlynos. Ilgą laiką tapiau tik artimos ir uždaros aplinkos vaizdinius. Vasarą man prireikė laisvės ir erdvės (kurią pamačiau gamtoje ir paverčiau savo paveikslų motyvu), o gal ramybės ir susikaupimo (šis jausmas atsirado žiūrint į žalių ir mėlynų paveikslus). Šių poreikių patenkinimas tapo dar vieno ciklo pradžia.

Tikiu, kad palikti erdvės – tiek paveikslo turinyje, tiek parodoje – yra geriau nei pavaizduoti kiekvieną smulkmeną. Pasitikiu žiūrovu, jog šio patirtys padės interpretuoti vaizduojamą turinį bei pratęs paveikslus už jų ribų. Manau, kad pasaulis yra paprastas, todėl jį suprasti turėtų būti lengva. Šia mintimi ir noriu pabaigti tekstą. Pozityviu žvilgsniu į dar vienerius naujus metus.“

Adelės Pukelytės paroda „Dvi linijos, trys žalios ir mėlyna“ Pamėnkalnio galerijoje vyks iki sausio 31 d. Parodos lankymas – nemokamas.

Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba.

Partneriai: galerija „Vartai“, Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilniaus dailės akademija.

Iliustracijoje: Adelė Pukelytė, Sistema nr. 2, 2019

The post Adelės Pukelytės paroda „Dvi linijos, trys žalios ir mėlyna“ Pamėnkalnio galerijoje appeared first on artnews.lt.

Roberto Antinio (ne)monografijos „Penki aidinimai – penkios galimybės“ pristatymas Kaune

$
0
0

Sausio 8 d. (trečiadienį) 18 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) vyks Roberto Antinio (ne)monografijos „Penki aidinimai – penkios galimybės“ pristatymas.

„Penki aidinimai – penkios galimybės“ tai naujausia Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, skulptoriaus Roberto Antinio (1946) knyga – (ne)monografija. Šis, jau ketvirtasis, menininko leidinys apžvelgia įvairialypę autoriaus kūrybą: viešųjų erdvių skulptūras, paminklus, objektus, instaliacijas, paliečiant ir santykį su tėvu skulptoriumi Robertu Antiniu (vyresniuoju, 1898-1981).

(Ne)monografiją sudaro penkios dalys: Apie epitafijas; Apie inkliuzus; Apie efemerijas; Apie žodžius; Apie apie. Knygą pristatys jos sudarytojai: Robertas Antinis, Kotryna Džilavjan, Airida Rekštytė. Taip pat pristatyme dalyvaus rašytojas, vertėjas Vilius Litvinavičius.

Roberto Antinio personalinė paroda „Aidinimas: Trintukas“ galerijoje „Meno parkas“ veiks iki sausio 11 d.

Leidinys (ne)monografija „Penki aidinimai – penkios galimybės“ yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Trys viename. Robertas Antinis“ dalis. Projekto kuratoriai: Lina Mikalauskienė, Airida Rekštytė, Arvydas Žalpys, Povilas Ramanauskas.

Projektą “Trys viename. Robertas Antinis” iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

The post Roberto Antinio (ne)monografijos „Penki aidinimai – penkios galimybės“ pristatymas Kaune appeared first on artnews.lt.

Ingos Navickaitės-Drąsutės paroda „Pusiniai namai“ Kauno fotografijos galerijoje

$
0
0

Sausio 9 d., 17.30 val. Kauno fotografijos galerijoje vyks Ingos Navickaitės-Drąsutės parodos „Pusiniai namai” atidarymas.

Vilijampolė įkurta 1652 m., kai Jonušas Radvila pakvietė užsienio pirklius ir amatininkus atvykti į Kėdainius bei kuriamą Vilijampolę. Nuo pat XVIII a. pr. didžiąją dalį Vilijampolės miestelio gyventojų sudarė žydai. 1919 m. miestelis buvo prijungtas prie Kauno. Pastačius su miesto centru jungiantį tiltą, Vilijampolė ėmė keistis: 1918 ‒ 1940 m. plėtėsi pramonė, gyventojų sudėtis tapo mišresnė. Nemažai žemės reformos metu suformuotų naujų sklypų buvo paskirta besikuriantiems bežemiams, darbininkams, tarnautojams. Dėl to XX a. trečiajame dešimtmetyje imti statyti daugiausia 1–2 aukštų mediniai namai (būtent tada Vilijampolėje atsirado ir pusiniai namukai). Antrojo pasaulinio karo metais Vilijampolėje įkurtas žydų getas, 1943 m. rugsėjo 15 d. paverstas koncentracijos stovykla. Iš 37 000 Kauno žydų tik mažiau nei 3000 išgyveno Holokaustą.[1] [2]

Ingos Navickaitės-Drąsutės projektas „Pusiniai namai”, 2016 m. pradėtas nuo estetinio galvosūkio (ar namui nestinga antrosios pusės?), iki 2019 m. vis grįždavęs į Vilijampolės gatves ir kiemus, iš naujo permąstomas, apaugo kontekstais. Kompozicinis stygiaus pojūtis žvelgiant į tuščią erdvę šalia pusinių Vilijampolės namukų įtaigiai atliepia šios vietos išgyventą netektį, prarastą šio miesto istorijos pusę. Šiaip ar taip, tiek namukai, tiek jų gyventojai nepamiršta to, kas prarasta ‒ tą išgirsti galima net trumpame pokalbyje, per pertraukėlę tarp ūkio darbų.

Inga Navickaitė-Drąsutė (g. 1990 m.) – grafikos dizainerė, fotografė, iliustratorė. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete įgijo Taikomosios grafikos specialybės bakalauro ir magistrantūros diplomus, VDA KF Grafikos katedroje dėstė knygrišybos ir personažo dizaino vystymo disciplinas. I. Navickaitė-Drąsutė sukūrė tris autorines fotografijos knygas – „Bedančiai“, ,,Desentimental“ ir „Pusiniai namai“. Ji taip pat sukūrė dizainą R. Vikšraičio, V. Šontos ir kitų autorių leidiniams.

Pranešimas parengtas pagal Julijos Račiūnaitės tekstą.

Paroda veiks iki vasario 9 d.

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Parodos partneris: Kauno regioninis valstybės archyvas.

[1]  J. Šiaučiūnaitė–Verbickienė, Žydai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra : tyrinėjimai ir vaizdai, Vilnius, 2001, p. 796–797.

[2]  Bronius Kviklys. Vilijampolė / Mūsų Lietuva. T. 2. V.: Mintis. 1991. – 313 psl.

The post Ingos Navickaitės-Drąsutės paroda „Pusiniai namai“ Kauno fotografijos galerijoje appeared first on artnews.lt.

Mikko Waltari paroda „Dokumentinis spektaklis“ Vilniaus fotografijos galerijoje

$
0
0

Sausio 13 d. 17:30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma suomių kilmės menininko Mikko Waltari fotografijų paroda „Dokumentinis spektaklis“.

Laikas (bent jau taip kaip dažniausiai jį suprantame) sudarytas iš linijinių įvykių, kuriančių tam tikrą istoriją. Tuo tarpu pati istorija atspindi dalį mūsų individualaus ir/ar kolektyvinio identiteto. Šioje menininko serijoje stipriai jaučiama melancholija, atsirandanti iš įvykių, kuriuose tampama stebėtoju, o ne dalyviu.

Nors kūriniai yra surežisuoti, siekiant išgauti tikroviškumo reprezentaciją, tačiau menininko negalima laikyti visiškai pastatyminės fotografijos sekėju. Mikko Waltari darbuose nuolat kuriamas įspūdis lyg tavo realybės jausmas būtų tikrinamas. Jis pats teigia, kad jo domėjimosi objektas yra paskutinių 30 metų vertybių kismas Europoje. Menininkui svarbus miesto peizažuose atsispindintys žmogaus veiklos rezultatai, kurie atliepia tai, kas vyksta dabar, bet ir aiškiai nurodo praeities įvykių eigą. Emocionalios įtampos kupinose scenose, kur
akimirka ištįsta iki begalybės, menininkas išradingai supina tikrovę ir teatrą, praeitį ir dabartį. Didelio formato fotografijos pabrėžia vaizdų tapybinę kokybę, yra skirtos sienoms ir pašaliečio kontempliavimui, leidžiančiam žiūrovu įsižiūrėti į mūsų būtį.

Mikko Waltari (g. 1966) įgijo fotografijos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje 2017 m.. Savo darbuose menininkas nagrinėja socialines permainas Europoje nuo 1980 m. iki dabar. Savo kūrybą M. Waltari yra pristatęs Berlyne, Rygoje, Atėnuose ir kituose Europos miestuose. Šiuo metu dirba Lietuvoje ir Suomijoje.

Paroda veiks iki vasario 8 d.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

The post Mikko Waltari paroda „Dokumentinis spektaklis“ Vilniaus fotografijos galerijoje appeared first on artnews.lt.

„Lėtosios peržiūros“: moterų režisierių žvilgsnis į socialinius pokyčius

$
0
0

Pirmasis „Lėtųjų peržiūrų“ šešių filmų seansų ciklas yra skirtas išryškinti režisieres, kūrusias skirtinguose pasaulio kraštuose 1960–1990 metais. Jas visas vienija drąsus ir atidus žvilgsnis į socialinius pokyčius, lytį ir siekis akualizuoti mažai savo laiku reprezentuotas temas. Tęstinio „Meno avilio“ projekto tikslas – sulėtinti greitą kino vartojimą, rodant filmus kartą per savaitę ir suteikiant jiems kontekstą, lydimą profesionaliu kinotyrininkės komentaru, o taip pat papildyti Lietuvos kino ekranus retai rodomais, kino istorijai svarbiais filmais.

Gruodį prasidėjusios „Lėtosios peržiūros“ jau supažindino žiūrovus su vienais pirmųjų feministinių filmų iš Švedijos ir Vokietijos, o šį ketvirtadienį, sausio 9-ąją, Lenkijos dokumentinių filmų programą pristatys jos sudarytoja Jungtinės Karalystės Falmouth Universiteto mokslininkė, viena mokslinio žurnalo ,,MAI”, skirto feminizmo ir vizualinės kultūros tyrimams, iniciatorių dr. Anna Misiak. Pasak Lenkijos kultūros ir kino tyrinėtojos A. Misiak: „Šie dokumentiniai filmai – kvapą gniaužiantys, originalūs, moterų režisierių užfiksuoti įrašai, pasakojantys apie patriarchalinę komunistinio režimo aplinką. Socialinę erdvę, kurioje lygybė tarp moterų ir vyrų buvo labiau propaguojamas idealas nei kasdienybės dalis“.

Antroji ciklo dalis skiriama pasaulio kinui – sausio 16 d. Venesueloje sukurtą poetinės dokumentikos filmą „Araja“ (rež. Margot Benacerraf, 1959) pristatys Brazilijoje gyvenanti „The Hollywood Reporter“, „The Village Voice“,  „Film Comment“, „Sight & Sound“ ir daugelio kitų leidinių skilčių, skirtų Pietų Amerikos kinui, autorė, kino kritikė Ella Bittencourt. Sausio 23 d. Senegalo kasdienybę jautriai vaizduojančioje juostoje „Fad‘jal“ (rež. Safi Faye, 1979) lydės Afrikos kino tyrėjos, Glazgo universiteto mokslininkės Lizelle Bisschoff komentarai apie režiserės kūrybą ir Senegalo kultūrą. Peržiūrų ciklą sausio 30-ąją baigs moterų padėtį Vietnamo visuomenėje eksperimentinėmis formomis nagrinėjantis filmas “Vardas Viet, pavardė Nam“ (rež. Trinh T. Minh-Ha, 1989), kurį pristatys Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių instituto profesorė dr. Natalija Arlauskaitė.

Antradieniais organizuojami feministiniai skaitymai, kurie taps savotišku įvadu į ketvirtadienines peržiūras. Skaitymus moderuos kino teoretikės, lyčių studijų ekspertės ir aktyvistės: Agnė Bagdžiūnaitė, Justina Zubė ir Natalija Arlauskaitė.

Pirmasis skaitymas vyks sausio 7-ąją (antradienį) 18 val. ir suteiks platesnį kontekstą sausio 9-ąją (ketvirtadienį) 19 val. rodomai Lenkijos dokumentinio kino programai. Drauge su Agne Bagdžiūnaite bus nagrinėjamas istorikės Natalia Jarska tekstas „Patriarchalinės vedybos? Moterų judėjimas ir komunistų partija Lenkijoje (1945 – 1989)“.

Norintys dalyvauti skaitymuose turėtų registruotis el. paštu: linak@menoavilys.org iki sausio 7 d. 10 val ir jiems bus išsiųstas minėtas tekstas.

Tiek skaitymai, tiek peržiūros vyks kino ir medijų erdvėje „Planeta“, A.Goštauto g. 2, Vilniuje.

Lėtosios peržiūros | 2019.12.12-2020.01.30

 PROGRAMA

12/12 19:00 Merginos (rež. Mai Zetterling / 1968 / 100 min.)

12/19 19:00 Katė turi devynis gyvenimus (rež. Ula Stöckl / 1968 / 92 min.)

01/07 18:00 Agnės Bagdžiūnaitės kuruota skaitymo grupė

01/09 19:00 Lenkijos dokumentinio kino režisierių programa (Lenkija, 90 min.)

01/14 18:00 Natalijos Arlauskaitės kuruota skaitymo grupė

01/16 19:00 Araja (rež. Margot Benacerraf / 1959 / 82 min.)

01/21 18:00 Justinos Zubės kuruota skaitymo grupė

01/23 19:00 Fad’jal (rež. Safi Faye / 1979 / 122 min.)

01.28 18:00 Natalijos Arlauskaitės kuruojama skaitymo grupė

01/30 19:00 Pavardė Viet, vardas Nam (rež. Trinh T. Minh-ha / 1989 / 108 min.)

Filmai rodomi originalo kalba su angliškais subtitrais ir pristatomi kino kūrėjų, istorikių ir tyrėjų. Skaitymo grupės vyksta lietuvių kalba. Renginiai nemokami.

 Programos kuratorės

Ona Kotryna Dikavičiūtė

Lina Kaminskaitė-Jančorienė

Mantė Valiūnaitė

 Organizuoja

Meno Avilys

Remia

Lietuvos kino centras

Lietuvos kultūros taryba

Erdvė

Kino ir medijų erdvė „Planeta“

A. Goštauto g. 2, Vilnius

The post „Lėtosios peržiūros“: moterų režisierių žvilgsnis į socialinius pokyčius appeared first on artnews.lt.


Jaunųjų menininkų paroda „HOT“ galerijoje „Akademija“

$
0
0

Sausio 14 d. 18 val. VDA galerijoje Akademija. (Pilies g. 44, Vilnius) atidaroma jaunų menininkų paroda „HOT“.

HOT parodoje pristatoma skirtingų kūrinių sudaroma aplinka, įkvėpta stipriausios individualios motyvacijos. Autorius jungia ta pati akademija, jų kūriniai kalbasi tarpusavyje minties, gamtos ir šiandienos kolektyvios patirties temomis.

Lankiau kiekvieną menininką jų studijose ir kalbėjausi su jais apie jiems dabar svarbiausius dalykus ir apie tai, kaip jie atsispindi kūryboje. Eksperimentinė kūryba, dideli siekiai ir žinių dalijimasis su kitais yra tarp šių menininkų pasikartojantys motyvai.

HOT paroda pristato eksperimentinę instaliatyvią aplinką, sudarytą iš šiuolaikinės kolektyvios patirties refleksijų.

– Rūta Matulevičiūtė

Dalyviai: Mantas Daujotas, Anastasija Kodzisova, Rūta Matulevičiūtė, Laura Slavinskaitė, Giedrė Šiaulytė, Tadas Tručilauskas, Rūta Vadlugaitė.

Paroda veiks: sausio 14 – sausio 31 d.

The post Jaunųjų menininkų paroda „HOT“ galerijoje „Akademija“ appeared first on artnews.lt.

Kultūros vakaras „Römeriai ir Vilnius“ Vilniaus paveikslų galerijoje

$
0
0

Sausio 9 d., ketvirtadienį, 17 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) rengiamas kultūros vakaras „Römeriai ir Vilnius“, kuriame bus pristatytas 1893 m. Vilniuje nutapytas ir prieš metus kolekcininko Andriaus Jankausko iš užsienio į Lietuvą sugrąžintas Edvardo Mato Römerio paveikslas „Pavasaris Vilniuje“, vaizduojantis Römerių namą Vilniuje, Bokšto gatvėje.

Vakare dalyvaus Lietuvos dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas, paveikslo savininkas kolekcininkas Andrius Jankauskas, menotyrininkės – habil. dr. Rūta Janonienė (Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas) ir dr. Jolanta Širkaitė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas), istorikai – prof. habil. dr. Tamara Bairašauskaitė (Lietuvos istorijos institutas) ir dr. Žygintas Bučys (Lietuvos nacionalinis muziejus).

Kūrinio autorius Edvardas Matas Römeris (1848–1900) buvo vienas talentingiausių dailininkų Römerių dinastijos atstovų. Gimęs Vologdoje (Rusija), kur buvo ištremtas jo tėvas, 1852 m. būsimasis dailininkas su tėvais sugrįžo į Lietuvą, gyveno daugiausia Vilniuje, Römerių name Bokšto gatvėje. Pirmąsias dailės žinias jis gavo iš tėvo Edvardo Jono Römerio, dailę studijavusio Vilniaus univeritete pas Joną Rustemą, ir vilniečių dailininkų – Kanuto Rusecko bei Jono Zenkevičiaus. 1867–1868 m. dailės studijas E. M. Römeris tęsė Dresdeno dailės akademijoje, o 1869–1874 m. – Miuncheno dailės akademijoje, vėliau keliavo po Europą. Po studijų užsienyje apie 1877 m. sugrįžęs į Lietuvą, dailininkas apsigyveno Vilniuje, iš tėvo paveldėtame name Bokšto gatvėje, vasaras leisdavo Antanašės dvare arba žmonos Juzefos Čachovskytės Lunos dvarelyje Gardino apskrityje. Jame, sunkiai sirgdamas, praleido paskutiniuosius trejus gyvenimo metus.

E. M. Römerio kūrybiniam braižui didžiausios įtakos turėjo Miuncheno dailės mokykla. Jo talentas ryškiausiai atsiskleidė buitinio žanro paveiksluose su arkliais ir peizažuose. Dailininko darbai buvo eksponuojami dailės parodose Vilniuje, Varšuvoje, Krokuvoje, Lvove, Miunchene, Paryžiuje, Berlyne, Vienoje, visur sulaukdavo palankių įvertinimų ir apdovanojimų („Mano namas“ 1892 m. Miuncheno dailės parodoje gavo specialųjį prizą, o tą patį namą vaizduojanti drobė „Pūga“ 1893 m. Lvovo dailės parodoje buvo apdovanota sidabro medaliu).

Deja, iki mūsų dienų E. M. Römerio darbų išliko nedaug, todėl kiekvienas dailininko kūrybos panoramą papildantis ir į Lietuvos dailės kontekstą įvedamas kūrinys yra itin vertingas. Tuo labiau toks kūrinys kaip „Pavasaris Vilniuje“, kurį tiek dėl atlikimo kokybės, tiek dėl istorinės ir ikonografinės vertės drąsiai galime pristirti prie svarbiausių išlikusių E. M. Römerio darbų.

Paveikslas vaizduoja Römerių namo kiemą ir šoninius korpusus ankstyvą 1893 m. pavasarį. Tolimesniame paveikslo plane matyti Römerių posesiją nuo gatvės skirianti mūro siena ir pro vartus atsiverianti Savičiaus gatvės perspektyva. Namo fasadai užlieti jau kiek vakarėjančios saulės – meistriškai perteikta šviesa ir nuo tuopų ant pastatų sienų bei grindinio krentantys ilgi mirgantys šešėliai, kurie drobei suteikia gyvumo ir kuria šviesą, giedrą nuotaiką.

Žvelgdamas į kūrinį nejučia prisimeni Gabrielės Giunterytės-Puzinienės atsiminimuose (1823) apie šį namą, tuomet priklaususį E. M. Römerio seneliui, Vilniaus bajorų maršalkai Mykolui Juozapui Römeriui, užrašytus žodžius: „Maršalkos Mykolo Römerio namuose jungėsi dvi stichijos – saloninė ir universitetinė, bet pats pastatas priminė kaimo namą. Jis stovėjo toli nuo pagrindinių gatvių, erdvaus kiemo gilumoje, su sodu, besileidžiančiu Vilnelės link. <…> Vos įėjęs į kiemą pajusdavai, kad čia gyvena šeima. Tik įėjęs pro vartus, žiemą svečias pamatydavo sniego įtvirtinimus ir apkasus, kuriuose grumdavosi studentai, vasarą – žaidžiant futbolą, gaudynes, žodžiu, kieme visada būdavo linksma ir triukšminga.“

Mykolas Juozapas Römeris savo name buvo išnuomavęs patalpas masonams. Jose įrengtoje salėje nuo 1816 m. iki pat ložių uždarymo 1821 m. rinkosi visų Vilniaus masonų ložių nariai. Römerių namas, su kuriuo, pasak Helenos Romer-Ochenkovskos, „visas bajoriškas Vilniaus ir provincijos pasaulis buvo susijęs giminystės ar kitokiais ryšiais“, išliko svarbus visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo židinys ir šią giminės valdą perėmus E. M Römerio tėvui, dailininkų Römerių dinastijos pradininkui Edvardui Jonui Römeriui. 1850 m. sudarius sutartį su K. Rusecku, Römerių namo kieme iškilo tapybos dirbtuvė – pirmoji Vilniuje, pastatyta specialiai tam tikslui. Maždaug nuo 1856 m. porą metų Römerių name veikė vadinamoji „tapybos akademija“ – dailės dirbtuvės, kuriose bendram darbui rinkdavosi dailininkai – Alfredas Römeris, Antanas Zaleskis, Jonas Zenkevičius, Konstantinas Brochockis ir kt. Kurį laiką (po 1852) čia dirbtuvę buvo įsirengęs ir dailininkas Adomas Šemešys. 1856–1859 m. Römerių name gyveno ir ateljė turėjo vienas pirmųjų Vilniuje dirbusių fotografų – vokietis Otto Neuschafferis.

Iki 2020 m. gegužės 31 d. Römerių namą Vilniuje vaizduojantis Edvardo Mato Römerio paveikslas „Pavasaris Vilniuje“ bus eksponuojamas Vilniaus paveikslų galerijos XXVI salėje greta kitų šio dailininko kūrinių.

The post Kultūros vakaras „Römeriai ir Vilnius“ Vilniaus paveikslų galerijoje appeared first on artnews.lt.

Parodos „Pabaigai atspari situacija“ uždarymo performansas „Užribis“

$
0
0

Sausio 9 d. 18 val. galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) vyks parodos „Pabaigai atspari situacija“ uždarymą žymintis garso performansas „Užribis“. Jį pristato parodos autorių duetas „Technologies of non/self“ kartu su atlikėjais Mėta Gabriele Pelegrimaite bei Kristupu Giku.

„Technologies of Non/Self“yra atviras kolektyvas, veikiantis šiuolaikinio meno ir garsinės kompozicijos sąsajų lauke, kurį suformavo Gailė Griciūtė ir Thuy-Han Nguyen-Chi.

Gailė Griciūtė yra kompozitorė, garso menininkė ir improvizuotoja, kurianti Lietuvoje. Ji baigė J. Sibelijaus muzikos akademiją (Helsinkis, Suomija) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, taip pat svečio teisėmis studijavo Städelschule, Frankfurte prie Maino, dėstytojo Douglas Gordon grupėje. Festivaliai ir koncertų serijos, kuriuose buvo pristatyti Griciūtės performansai, muzika, meno projektai: Ahead, Jauna Muzika, Soundscape, NOA, Counterflows (Jungtinė Karalystė), Garso meno festivalis (Kaliningrado sritis), Unsound (Krokuva, Lenkija), Labor Sonor (Berlynas, Vokietija), Tectonics (Tel Avivas, Izraelis).

Thuy-Han Nguyen-Chi yra menininkė, filmų kūrėja, kurianti Vokietijoje. Ji studijavo meno istoriją ir lotynų filologiją Goethe’s universitete bei vaizduojamąjį meną Prof. Simon Starling ir Prof. Peter Fischli grupėje Städelschule mokykloje Frankfurte. Būdama fondo German National Academic Foundation nare mokslininke ji neseniai baigė filmų kūrimo magistro studijas Čikagos meno instituto mokykloje. Kūryboje jungia filmus, video, garsą, performansą ir tarpdisciplininį tyrimą. Kartu su kompozitore Gaile Griciūte ji įkūrė duetą „Technologies of Non/Self“. Kartu su Gabriela Barreto Lemos (kvantinė fizika) bei Francie Missbach (psichologija) įkūrė kolektyvą „Intercluster for Critical Intimacy“(ICI), siekiantį jungti meną, mokslą bei visuomeninę transformaciją tarpdisciplininėmis intervencijomis konkrečiuose kontekstuose.

Performanso atlikėjai:

Mėta Gabrielė Pelegrimaitė – fleitininkė, studijuojanti LMTA improvizacinę ir šiuolaikinę muziką. Groja skirtingose improvizacinių ansamblių sudėtyse: anksčiau – tradiciškesniuose, aiškesnius kompozicinius rėmus apsibrėžiančiuose kolektyvuose, dabar išraiškos priemonių ieško laisvai improvizuodama, eksperimentuodama, kartu įpindama šiek tiek vyraujančios (angl. mainstream) muzikos elementų.

Kristupas Gikas – fleitininkas, improvizacinės ir eksperimentinės muzikos atlikėjas, baigęs šiuolaikinės muzikos ir improvizacijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, šiuo metu mokslus ir kūrybinę veiklą tęsiantis Nyderlanduose. Grodamas daugelyje skirtingų projektų bei ansamblių išvystė universalų požiūrį į garso meną, atsiribojant nuo žanrinės klasifikacijos. Šiuo metu kūrybos procese koncentruojasi į psichoakustinį garso aspektą, daugiausia tyrinėdamas garso ir klausytojo santykį bei įvairių instrumentų išplėstinių technikų galimybes.

2020 m. sausio 9 d. 18 val. galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius)
Įėjimas nemokamas, be registracijos. 

Daugiau informacijos apie parodą: 
http://www.letmekoo.lt/naujienos/pabaigai-atspari-situacija/
https://www.facebook.com/events/1028329550901919/?event_time_id=1028329590901915

Renginį organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.
Daliniai rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

The post Parodos „Pabaigai atspari situacija“ uždarymo performansas „Užribis“ appeared first on artnews.lt.

Paroda „M. K. Čiurlionis – pirmasis lietuvių kosmonautas“ Vilniuje

$
0
0

Sausio 13 d. nuo 13.13 val. M. K. Čiurlionio namuose, Vilniuje, pradeda veikti klubo „Penktadienis 13“ kūrybos paroda „M. K. Čiurlionis – pirmasis lietuvių kosmonautas“. Parodos pristatymas sausio 13 d. 18.00 val.

Pristatyme dalyvaus: Simona Bekeraitė (astrofizikos mokslų daktarė) paskaita „Čiurlionis prieš Hubble’o kosminį teleskopą“. Tomas Dičiūnas (klavišiniai)

Klubas „Penktadienis 13“ pristato kūrybos parodą „Čiurlionis – pirmasis lietuvių kosmonautas“, Paroda skirta kūrybinių ryšių su kosmosu tyrinėjimams.

Kosminiai Čiurlionio kūrybos pasiekimai akivaizdūs bei nėra adekvačiai suprantami dar ir šiandien, kas paskatino jo genialumo priežasčių ieškoti už Žemės ribų.

Mistinis, pripildytas simbolių ir paslapčių M.K.Č. pasaulis nėra supainiotas su gyvenimo fragmentais šioje realybės pusėje. Tiek šiuolaikinė išmaniųjų technologijų sąmonė, tiek Čiurlionio kūrybinis palikimas, kuriame susipynusi lietuvių etnokultūrinė protėvių dvasia su pasaulio kultūrinio pagrindo universalumu, neduoda aiškaus atsakymo į kylančius klausimus, bet palieka nesvarumo būklėje susirasti koordinates patiems ir pasijusti savotiškais kosmonautais.

Mintis, kad Visatos kūrimas nėra užbaigtas, bet toliau vykstantis procesas, kuris tęsiasi kiekvieno kuriančio darbuose, paskatino imtis didesnių uždavinių, negu įprastos veiklos vystymas.

Parodos dalyviai:

Bronius Duoba Zuogzu (skaitm. fotografija)

Arturas Maksimilianas (skulptūra, skaitm. fotografija)

Marius Skudžinskas (skulptūra, pano 2 dalys)

Artūras Rožkovas (tapybos diptikas)

Sfinga (tapyba)

Lidija Pakonaitytė (tapyba)

Samvelas Gandžumianas (fotografija)

Gediminas Mažintas (skulptūra, akvariumas – instaliacija)

Saulius Tamulevičius (skulptūra)

Daugiau informacijos apie parodą www.mkcnamai.lt

Paroda veiks iki vasario 28 d.

The post Paroda „M. K. Čiurlionis – pirmasis lietuvių kosmonautas“ Vilniuje appeared first on artnews.lt.

Antroji eksperimentinių apybraižų ciklo „Indivizijos“ dalis. Kertame šaką, ant kurios sėdime?

$
0
0

Liaudies patarlė byloja: „Nekirsk šakos, ant kurios sėdi“. Tačiau mokslininkai ir mąstytojai įspėja, jog žmonija jau senokai nebepaiso šio dėsnio. Ar būdami dominuojančia gyvūnų rūšimi esame pakankamai sąmoningi? Ką apie tai papasakos menininkės Aurelijos Maknytės medyje pasodinti gamtos ir kultūros tyrinėtojai, žiūrėkite apybraižoje „Indivizijos“ sausio 11 d. (šeštadienį) 13.30 val. per LRT Plius.

Aurelija Maknytė kūrė pasakojimą neeilinėje studijoje – ant Širvintos upės skardžio, pokalbio dalyvius pasodinusi medyje įtaisytoje kėdutėje. Joje sėdėdamos mintimis dalinosi geografė Giedrė Godienė, menotyrininkė Agnė Narušytė, miesto antropologė Jekaterina Lavrinec, menininkas Tomas Daukša. Pokalbį tęsė menininkė Rūta Spelskytė, su laidos autore vaikštinėdama po miškingą ir pelkėtą savo miško ruožą. Abi menininkės prieš kurį laiką įgijo žemės sklypelį, kuriame stebėdamos gamtos gyvenimo tėkmę ėmė labiau gerbti jos teisę į lėtą ir ciklišką kaitą. Bet koks žmogaus įsikišimas – yra bandymas suformuoti ją pagal savo įsivaizdavimą, estetikos, naudingumo ir efektyvumo reikalavimus. Nebūtinai žmogiškasis įsivaizdavimas patinka pačiai gamtai.

Pokalbio dalyviai aiškinosi, kaip augalus paliečia klimato kaita, kokį poveikį kraštovaizdžiui turi žmogus ir kodėl natūralumą vis bandoma pažaboti. Kaip sako pati Aurelija, „Nemėgsta žmogus laukinės gamtos, bijo jos. Tai akivaizdu stebint ir tai, kaip mieste ir aplink miestą tvarkomi parkai, atsikratant kreivų medžių ir krūmų, nes visa tai galima pavadinti tik šabakštynais…Ta baimė patirti nevaldomą gamtą man suprantama. Ji, matyt, įskiepyta kultūros.“

Giedrės Godienės teigimu, pati gamta neturi atminties. Jai nėra gaila smunkančių Nidos kopų, apmaudu pačiam žmogui, nes tas idealizuojamas natūralus grožis – jo paties darbo vaisius. Lygiai taip pat gamtai negaila nykstančių rūšių, nes jų vietą greitai užima kitos. Pokyčių bijosi pats žmogus dėl puoselėjamų sentimentų, prieraišumo, baimių.

Subjektyviuose pastebėjimuose neišgirsime tūžmingų postringavimų apie žmonijos progreso kainą. Poetiškas, jautrus pasakojimas ragins prisiminti gamtą, tokią, kokią ją regėjome būdami vaikais. Žaidybiškai ir su stebėtojo smalsumu. Kai į medį lipdavome, nes tai daryti tiesiog būdavo smagu.

Apybraižoje gausu kultūrinių nuorodų į kitų menininkų kūrinius. Pokalbyje nejučiomis sudalyvauja dailėtyrininkas, eseistas ir poetas Alfonsas andriuškevičius ir jo megztinis, dailininkės Inos Budrytės nutapytas Jeanas Paulis Sartre’as, virtęs drugeliu, menininko Tomo Daukšos sniego žmogus ir apybraižos autorės šuo Kubrikas.

„Indivizijos“ – tai Všį studijos TViP inicijuotas aštuonių unikalių apybraižų ciklas apie netolimos ateities vizijas, utopijas ir grėsmes, kylančias iš žmonijos veiklos pasekmių. Plačiajai visuomenei skirtas TV projektas kuriamas drauge su žinomais Lietuvos vizualiojo meno kūrėjais, kurių kiekvienas pasirenka savitą pasakojimo būdą, temą ir vizualinę prieigą. Ciklas bus transliuojamas per LRT Plius sausio-vasario šeštadieniais, 13:30 val.

Laidą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Meninė-dokumentinė apybraiža „Indivizijos. Pašnekesiai medyje“ – Sausio 11 d. (šeštadienį) 13.30 per LRT Plius.

The post Antroji eksperimentinių apybraižų ciklo „Indivizijos“ dalis. Kertame šaką, ant kurios sėdime? appeared first on artnews.lt.

Joanos Kairienės paroda „Kitas kailis“ galerijoje „Artifex“

$
0
0

Sausio 14 d. (antradienį) 18 val. VDA tekstilės galerijoje Artifex (Gaono g. 1, Vilnius) atidaroma Joanos Kairienės paroda „Kitas kailis“.

Parodoje „Kitas kailis” Joana Kairienė pristato pastaraisiais metais rinktą su parodos tema susijusių artefaktų kolekciją. Tai buvo jos tyrimo eiga. Tyrinėdama menininkė palaiko dialogą su abstrakčiu ir nuolat besikeičiančiu pašnekovu. Vykstančio pokalbio metu išryškėja vieno pašnekovo didėjantis noras atpažinti save kito kailyje.

„…Užsimerkiu. Atsimerkiu tavo odoje. Nesuprantu, ar čia vis dar aš, ar jau tu. Kodėl esi ant mano paviršiaus?

Matau tavo raštus visur. Drabužiai, daiktai, TV laidos, parduotuvės…Dar nesupratau šio poreikio kilmės. Kodėl tu mane taip trauki? Kodėl tavo spalva mane taip traukia?

Jaučiu tavo kvėpavimą tarp savo įkvėpimų. Mes tampame viena. Išeinam į gatvę. Atsisuku pažiūrėti, ar tu vis dar ant mano paviršiaus. Matau tave už kampo prie vitrinos. Ryškios šviesos apšviečia manekeną po tavimi. Tada dingsti.

Aplinkui sidabriniai veidrodžiai. Nematau, bet jaučiu savo atvaizdą. Išeinu iš kambario. Užuolaidos slepia išorę. Vėl tampame mes. Vėl kartu. Vėl mano koja yra tavo uodega. Tavo plėšrūs dantys – mano burnoje. Vėl turiu kovoti su tavo priešais. Spaudžiu tau leteną. Išeini už užuolaidų. Trečias aukštas.

Dabar jau susitinkam sekmadienį. Atrodai pavargęs. Išverdu sriubos. Nevalgai. Žvynai apsaugo įkandimų žymes, žinau tai, todėl paprašau šiek tiek pridengti savo kūną tavo kūnu. Šiandien man reikia tavo apsaugos. Užsivelku megztinį, išeinu į koridorių. Durys neatsidaro…”

Joana Kairienė (1987) – Lietuvoje kurianti menininkė, savo kūryboje žongliruoja skirtingomis grafikos ir tapybos technikomis. Nuo 2013 m. yra Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė. Nuo 2009 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jos darbų yra įsigiję MO Modernaus meno muziejus Vilniuje, Jyväskylä Meno muziejus Suomijoje ir privatūs asmenys Lietuvoje bei užsienyje.

Paroda veiks ik vasario 1 d.

The post Joanos Kairienės paroda „Kitas kailis“ galerijoje „Artifex“ appeared first on artnews.lt.

Agilės Mažonaitės paroda „Laisvė“ galerijoje „Meno parkas“

$
0
0

Sausio 10 d. (penktadienį) 18 val., galerijos „Meno parkas“ pirmojo aukšto ekspozicinėje erdvėje vyks Agilės Mažonaitės parodos „Laisvė“ atidarymas. Tai fotoprojektas apie architektūrinę renovaciją, lyg viso žmogaus gyvenimo kelio alegoriją, atspindinčią nepertraukiamus pokyčius, sociumo raidą.

Laisvės alėja yra centrinė miesto pėsčiųjų gatvė su žmonėms svarbiais simboliniais susitikimo/susikirtimo taškais, tokiais kaip Soboras, fontanas, Muzikinis teatras, Centrinis paštas. Išėjimas vienam „į miestą“, „į Laisvę“ – tai galimybė pabūti tarp žmonių, bet ne su jais. Visi dalyvaujantieji yra tokie patys kaip tu/aš. Ši miesto erdvė ieško kontakto su mumis, kaip ir mes su ja.

Renovacija/atnaujinimas visada mainosi vietomis su irimu/susidėvėjimu. Tai nesibaigiantis procesas. Galutinio ir baigtinio rezultato niekada neįvyksta. Erdvės transformacija ją rekonstruojant atrodo drastiškai, nes vyksta greitai: tvoromis atitvertos atkarpos renovuojamose dalyse ir namų fasadai, suformavo grotuotas zonas/narvus, kurie dažnai keitė vietas. Tai atsirasdavo, tai išnykdavo praėjimai į leidžiamas/draudžiamas zonas. Kartais jie taip ir neužsiverdavo, netikėtai galėdavai įžengti ten, kur formaliai negalima ir smėliu nuklampoti toliau…

Pokyčių metu „Laisvė“ sudalinta. Viena dalis – erdvi, bet vietom išrausta darbininkų, vienodom ryškiom uniformom, suvažiuojančių čia mašinomis ir paliekančių savo darbo metu atsitiktinių negyvųjų atributų – pilkų gatvės pagrindo plytelių, savo darbo įrankių ir asmeninių daiktų. Kita, suspausta ir atitverta – pilna pėsčiųjų. Įprasto kelio dalies izoliacija juos kreipia aplink, keičia maršrutą ir suteikia progą sutikti kitą (vietą, žmogų). Kertančiosios gatvės, praėjimų tamsumos ir durys įleidžia/išleidžia visus į bendrą srautą, į „Laisvę“ – atitvėrimų paverstą labirintu, su galimybe judėti visomis kryptimis, ieškoti praėjimo pro visus „plyšius“. Galėjai matyti, kaip tarp pertvarų nuo/prie tavęs tolsta ir artėja nepažįstamieji, kartais draugai ir artimieji. Susiaurėję praėjimai sutankina srautą, priverčia susispausti, priartėti. Įstumia į kito asmeninę erdvę.

Darbininkai ir pėstieji žiūrėdavo vieni į kitus taip ir nesuprasdami, kurie yra atskirtieji. Tiesiog vieni ėjo „dievo paliesta“ plastikine kelio danga*…

Čia susidūrė keli pasauliai: vidinis/išorinis, parodomasis/darbinis. Išorinių negyvųjų struktūrų išsidėstymas erdvėje veikia ir organizuoja gyvuosius, nors yra jų pačių sukurtas. Tarsi atspindintis vidinius ir išorinius viso sociumo ryšius.

*plastikinė kelio danga tarnavo per Popiežiaus vizitą Kaune 2018 m.

 Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Eteris. 2020“ dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

The post Agilės Mažonaitės paroda „Laisvė“ galerijoje „Meno parkas“ appeared first on artnews.lt.


Eduardo Balsio kūrybos genas. Garso dirbtuvės su kompozitoriumi Mantautu Krukausku

$
0
0

Sausio 11 d., šeštadienį, 12 val. NDG Edukacijos centre prasidės kompozitoriaus Mantauto Krukausko rengiamos kūrybinės dirbtuvės, skirtos Eduardo Balsio kūrybai.

Eduardas Balsys – vienas įvairiapusiškiausių ir profesionaliausių XX a. antrosios pusės Lietuvos kompozitorių. Jo muzika – savita ir atpažįstama. Kuo ji išsiskiria? Atėjusieji į kūrybines dirbtuves su kompozitoriumi Mantautu Krukausku tyrinės E. Balsio kūrybinį geną parodoje NDG erdvėse ir praktiškai prisiliesdami prie muzikos kūrybos: iš kiekvieno dalyvio individualiai pasirinktų ir įrašytų garsų kūrybinių dirbtuvių metu gims ir bus kartu atliktas bendras kūrinys. Tokiu būdu galėsime prisiliesti prie komponavimo proceso ir identifikuoti svarbiausius Eduardo Balsio muzikos kūrybos geno struktūros elementus.

Dirbtuvės yra nemokamos, tačiau reikalinga registracija el. paštu edukacija@ndg.lt.

Dalyviams reikės atsinešti įrenginį su garso įrašymo ir grojimo funkcijomis (išmanusis telefonas puikiai tiks!).

Mantautas Krukauskas (g. 1980) – kompozitorius ir garso menininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros dėstytojas, Muzikos inovacijų studijų centro vedėjas. Jo kūriniai – kamerinė muzika, audiovizualinės kompozicijos, garso meno darbai, muzika teatrui – skambėjo Lietuvoje, Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Kanadoje ir kitose šalyse. M. Krukauskas taip pat yra aktyvus tarptautinių meninių, tyrimų bei edukacinių projektų organizatorius ir dalyvis. Jo interesai apima tarpdiscipliniškumą, kūrybiškumą, šiuolaikines technologijas bei skirtingų estetinių ir kultūrinių požiūrių sinergiją.

The post Eduardo Balsio kūrybos genas. Garso dirbtuvės su kompozitoriumi Mantautu Krukausku appeared first on artnews.lt.

Michael Kimt paroda „Grynoji spalva“ Šv. Jono gatvės galerijoje

$
0
0

Sausio 14 d. 18 val. Šv. Jono gatvės galerijoje atidaroma Michael Kimt paroda „Grynoji spalva“. Parodą atidarys menotyrininkė Laima Kreivytė ir filosofas Kasparas Pocius.

Michael Kimt/ Mykolo Kimčio tapyba

Mykolo kelias į tapybą – netradicinis, kaip ir jo paties asmenybė. Jis nesimokė akademinių dailės pagrindų, nebaigė meno mokyklų ir akademijų. Ir tapo jis palyginus neilgai – apie penkerius metus, bet jau sukūrė dėmesio vertų darbų. Kuo įdomūs Mykolo paveikslai? Jis drąsiai eksperimentuoja, užsiima meniniu avantiūrizmu ir nebijo įtakų. Tuo pačiu jis visgi nebando savęs įsprausti į kokį nors atpažįstamą vienodą stilių. Žvelgiant į platesnį meno pasaulio kontekstą, Mykolo tapyba artima praeito amžiaus pirmos pusės vokiečių ekspresionizmui, kuriam būdinga atvira, dramatiška spalva ir abstrahuotas, dinamiškas ir ekspresyvus piešinys bei kompozicija. Kartais jo paveikslai priartėja ir prie vėlesnio, abstrakčiojo ekspresionizmo stilistikos, yra sąsajų ir su italų, vokiečių bei austrų „naujųjų laukinių” srove, pasireiškusia praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, užgimusia kaip opozicija postmodernistinio meno neįgalumui, konceptualizmo sterilumui ir tapybos, kaip tokios, laidojimui. Ryškūs spalvų deriniai, spontaniška kompozicija ir psichologinė įtaiga – ryškiausi Mykolo tapybos bruožai. Akį traukia ir žadina mintį intriguojančios abstrakcijos, tačiau yra ir puikių natiurmortų bei portretų – pastarieji ypač įtaigūs ir išsiskiria originalia menine išraiška. Autorius nekopijuoja portretuojamojo, bet sukuria psichologinę nuotaiką ir dramatišką personažą. Nesunku pastebėti, kad paveiksluose koloristinę įtampą kuriančios dominuojančios spalvos – raudona ir mėlyna – tarsi atkartoja egzistencinę fizikos ir metafizikos įtampą, kurią jaučia kiekvienas jautresnės sielos ir guvesnio proto žmogus. Ko gero todėl visuose paveiksluose, kokio siužeto jie bebūtų, ryškus paties menininko vaidmuo – tai ženklina neįmanomas nepastebėti autoriaus parašas. Šioje vietoje turime palikti žiūrovui laisvę interpretacijai – „ar save per pasaulį, ar pasaulį per save”? O gal meną ir ženklina visų pirma tai, kaip kūryboje išreiškiama ši sandūra? Ta prasme Mykolo asmenybė – neatsiejama jo kūrybos dalis – per meną kurti patį save, savo pasaulio matymą, o tuo pačiu pakviesti žiūrovą pasinerti į kitokį pasaulio pavidalų suvokimą.

Tomas Kiauka

Autorius apie parodą:
“Spalva, o tiksliau grynoji spalva yra neatsiejama mano kūrybos koncepcijos dalis, todėl ir parodą pavadinau būtent taip. Spalva kaip konceptas, kaip ekspresija yra visiškai senas reiškinys dailės istorijoje, tačiau aš ir nesiekiu būti nauju, o net priešingai – karštligiškai vaikausi to, kas sena. Suvaldyti tą spalvos tradiciją – tai mano užduotis. Jūsų užduotis perskaityti ir išartikuliuoti, kokias emocijas ar idėjas užkodavau savo kūriniuose. Vienintelis tikras kritikas yra žiūrovas. Be žiūrovo nebūtų nei kūrėjo, nei jo kūrinių.”

Paroda veiks iki sausio 28 d.

The post Michael Kimt paroda „Grynoji spalva“ Šv. Jono gatvės galerijoje appeared first on artnews.lt.

Aleksandro Ostašenkovo paroda „Atminties vieškeliai“ Fotografijos muziejuje

$
0
0

Sausio 16 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) vyks fotografo Aleksandro Ostašenkovo parodos „Atminties vieškeliai” atidarymas. Parodos atidarymo metu bus pristatomas ir Aleksandro Ostašenkovo fotografijų albumas „Atminties vieškeliai.

Parodoje eksponuojami portretai žmonių, kurių gyvenimai susikirto su fotografo Aleksandro Ostašenkovo ir paliko savą pėdsaką. Žurnalistinis darbas autoriui suteikė galimybę stebėti šiuos žmones, užfiksuoti jų gyvenimų akimirkas ir dalintis jomis dabar, praėjus nemažam laiko tarpsniui.

Parodoje autorius iš savo atminties gelmių ištraukia sutiktus veidus, taip atverdamas savo prisiminimų, primirštų istorijų, jausmų knygą, nukeliančią žiūrovą į praeitį. Pats parodos autorius rašo: „Pasirinkau savo žmogaus stebėjimo ir pateikimo būdą – atvirą žvilgsnį į objektyvą. Ne visi jie atsivėrė, bet visi buvo nuoširdūs, pagarbūs savo ir būsimam laikui.

Fotografuojant, svarbiausia buvo ne išankstinis santykis, o kontaktas su žmogaus vidumi. Gal todėl, žvelgdami į objektyvą, jie peržengdavo profesijų ir pareigų ribas, ir dabar fotografijose – tiesiog unikalios ir nepakartojamos asmenybės. Jų likimai skirtingi. Nuo sėkmingų, apdovanotų laiko ir politinių santvarkų dėmesio – iki pavargusių nuo gyvenimo prieštaravimų, patirties naštos, užmaršties, o kartais – baigusių savo gyvenimą savižudybe. Laikas ant jų visų uždėjo savo atspaudą – jie visi tapo istorijos dalimi.“

Paroda veiks iki 2020 03 01.

The post Aleksandro Ostašenkovo paroda „Atminties vieškeliai“ Fotografijos muziejuje appeared first on artnews.lt.

Rimo Sakalausko muzikinių vaizdo klipų paroda „Dispozicija“ galerijoje „Meno Niša“

$
0
0

Sausio 16 dieną, 19 val., sostinės galerija „Meno Niša“ pristato video menininko Rimo Sakalausko muzikinių 3D video kūrinių ir vaizdo klipų parodą „Dispozicija“. Menininkas pristatys darbus, sukurtus grupių „Antis“, Leono Somovo, „Daddy was a Milkman“ ir kt. dainoms.

Vienas talentingiausių jaunosios kartos video menininkų, Rimas Sakalauskas specializuojasi multimedijos, 3D instaliacijos srityse. Rimas gali pasigirsti netrumpu laimėjimų sąrašu, kuriame – „Sidabrinės gervės“ ir „Auksinis scenos kryžius“ apdovanojimai, meno mugėje „ArtVilnius‘13″ jo darbas buvo išrinktas kaip geriausia instaliacija, o „ArtVilnius‘18″ jis buvo pripažintas geriausiu jaunuoju mugės menininku. „Dispozicija“ – trečioji solinė Rimo Sakalausko paroda galerijoje „Meno Niša“.

Rimas Sakalauskas parodoje „Dispozicija“ pristatys 3D video kūrinius ir vaizdo klipus, kurtus muzikantams Leonui Somovui (kūrinys „Impatient“ kartu su kartu su Jimmy Burney), Daddy was a Milkman (kūrinys „Choke“), Monikaze (daina „Adidas“), grupei „Antis“ (kūrinys „Duokit medalį“) ir kiti. Be jau oficialiai pasirodžiusių klipų, parodoje Rimas pristatys ir niekur nerodytus darbus.

Pasak Rimo Sakalausko, pastaraisiais metais jis intensyviai bendradarbiavo su muzikantais, prisikaupė nemažas video kūrinių archyvas. „Norėjosi visą darbą suvesti į tam tikra sistemą, instaliaciją, didesnį ir platesnį audiovizualinį kūrinį. Pagaliau, internete mano kurti vaizdo klipai tiesiog padrikai mėtosi, yra atlikti skirtingomis technikomis“, – teigė Rimas, pridurdamas, kad muzikinių vaizdo klipų kūrimas turi daugiau privalumų negu darbas teatre.

„Kuriant muzikinius klipus jau turi pakankamai gerus rėmus, apmatus bei ritmiką, kuria gali naudotis kuriant idėją. Muzika yra gana abstrakti, todėl leidžiasi plačiai interpretacijai. Darbas su muzikantais dažniausiai būna labai vaisingas. Jie turi idėjų, bet niekada jų neprimeta ir nesuabsoliutina. Jie tampa tarsi kūrinio arbitrais, leidžiančiais pakankamai laisvai reikštis“, – pasakojo Rimas Sakalauskas.

Pasakodamas apie bendradarbiavimą su Rimu, muzikantas Leonas Somovas teigė, jog menininkas puikiai išmano savo darbą, generuoja genialias idėjas ir domisi naujomis tendencijomis. „Su kūriniu „Impatient“, užsibrėžiau sukurti tokį darbą, kurį didžiuodamasis galėčiau parodyti ir savo anūkams”, – teigė muzikantas, „Impatient“ apibūdinęs kaip „psichodelinę kelionę po emocinę būseną“. Leonas Somovas džiaugėsi, jog Rimo sukurtas klipas papildė šią kelionę ir pavertė kūrinį prasmingesniu. „Išieškoti ir itin originalūs motyvai paryškino dainoje žodžiais neišsakytus jausmus. Būna labai efektyvus momentasemocinę, kai kūrėjai atranda bendrą kalbą ir darbai įgauna visiškai kitą lygį. Manau be Rimo šis kūrinys būtų tik „kelionė po būseną”, – teigė Leonas Somovas.

Rimas Sakalauskas taip pat sukūrė vaizdo klipą muzikanto Daddy was a Milkman kūriniui „Choke“. Pasak atlikėjo, „Choke“ yra tamsias akimirkas pasakojanti daina, tad tinkamesnio video kūrėjo nei Rimas šiai dainai jis su žiburiu būtų neradęs. „Ne veltui Rimas sakė, kad savo teigiamas dainas neščiau kam nors kitam“, – šypsodamasis apie bendradarbiavimą su Rimu pasakojo Daddy was a Milkman. Pasak muzikanto, „Choke“ yra pirmiau koncertinis „live-video“, nei muzikinis klipas. Šio video darbo tikslas buvo padėti dainai „išnešti“ klausytoją koncerto metu, papildyti dainą taip, kad būtų paprasta suprasti; ne tik išgirsti bet ir pamatyti tą tamsią nuotaiką, lengviau jai pasiduoti.

Be muzikinių projektų, Rimas Sakalauskas intensyviai dirba su teatro režisieriais. Vieni ryškiausių Rimo teatrinių projektų – video projekcijos islandų režisieriaus Thorleifur Arnarssono spektakliui „Independent people” (Islandijos Nacionalinis dramos teatras, Reykjavikas), video projekcijos Onutės Narbutaitės operai „Kornetas“ (režisierius Gintaras Varnas), taip pat projekcijos muzikanto Philipo Glasso koncertui „American Four Seasons“ (Lionas, Prancūzija).

Galerija „Meno Niša“ Rimo video darbus jau pristatė ir tarptautinėse meno mugėse „Positions Berlin“, „Viennacontemporary“, London’s Global Art Fair Art’16, YIA Paryžiuje ir Briuselyje, Kiev Art Week etc. Keletą Rimo Sakalausko video kūrinių yra įsigijęs MO muziejus. Paroda „Dispozicija“ yra galerijos vykdomo projekto „Meno erdvė jauniems menininkams“ dalis, tai tęstinis meno projektas sėkmingai įgyvendinamas nuo 2011 m. apimantis jaunųjų kūrėjų parodų ciklus, skatinantis jų iniciatyvas, meninių idėjų tęstinumą. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Rimo Sakalausko muzikinių video kūrinių ir klipų paroda „Dispozicija“ galerijoje „Meno Niša“ veiks nuo sausio 16 iki vasario 16 dienos. „Meno Niša“ darbo laikas II-V 12-18 val ir VI 12-16 val. Galerijos rėmėja Vilniaus miesto savivaldybė.

The post Rimo Sakalausko muzikinių vaizdo klipų paroda „Dispozicija“ galerijoje „Meno Niša“ appeared first on artnews.lt.

„Pusiniai namai“ kaip atskaitos taškas platesniam Vilijampolės pažinimui

$
0
0

Kauno fotografijos galerija Ingos Navickaitės-Drąsutės parodos „Pusiniai namai“ metu kviečia į renginius, kurių metu galėsite plačiau susipažinti su autorės kūryba bei parodoje tyrinėjamu Viljampolės rajonu ir jo istorija.

Sausio 18 d., šeštadienį, 16.30 val. vyks ekskursija Viljampolėje, kurios metu pusnamių atsiradimui bus suteiktas platesnis kontekstas. 1919 m. prijungta prie Kauno, Vilijampolė atspindėjo Laikinosios sostinės vystymosi tendencijas, kryptį. Siekiant užtikrinti Vilijampolės integraciją joje buvo plečiamas vyriausybinių ir labdaros organizacijų tinklas turėjęs užtikrinti geresnę vietos gyventojų padėtį. Tačiau ar tokie siekiai buvo išties įgyvendinti, ar nuvedė prie neįprastų viljampoliečių architektūrinių sprendimų. Ekskursiją ves Deimantas Ramanauskas – gidas, istorikas, Vilijampolės gyventojas ir mylėtojas. Susitikimo vieta: A. Kriščiukaičio g. 23 (Geto vartai).

Šiuo metu vykstančios parodos „Pusiniai namai“ autorės Ingos Navickaitės-Drąsutės fotografinė kūryba išsiskiria ypatingu dėmesiu turinio atskleidimui knygos formate. Sausio 23 d., ketvirtadienį, 17.30 val. vyks menininkės kūrybos bei autorinių leidinių pristatymas.

I. Navickaitė-Drąsutė (g. 1990 m.) – grafikos dizainerė, fotografė, iliustratorė. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete įgijo Taikomosios grafikos specialybės bakalauro ir magistrantūros diplomus, VDA KF Grafikos katedroje dėstė knygrišybos ir personažo dizaino vystymo disciplinas. I. Navickaitė-Drąsutė sukūrė tris autorines fotografijos knygas – „Bedančiai“, ,,Desentimental“ ir „Pusiniai namai“. Ji taip pat sukūrė dizainą R. Vikšraičio, V. Šontos ir kitų autorių leidiniams.

Parodą lydintys renginiai visiems atviri ir nemokami.

Paroda „Pusiniai namai“ Kauno fotografijos galerijoje veikia iki vasario 9 d. Informacija lankytojams www.kaunasgallery.lt

Parodą ir ją lydinčius renginius iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

The post „Pusiniai namai“ kaip atskaitos taškas platesniam Vilijampolės pažinimui appeared first on artnews.lt.

Viewing all 7095 articles
Browse latest View live