Sausio 24 d., penktadienį, 17 val. Lietuvos dailės muziejus ir Vilniaus universiteto biblioteka kviečia į Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaromą parodą „Pirmą kartą lietuviškai: Vilniaus vardas Mikalojaus Daukšos Katekizme“. Tai trečioji paroda iš 2018–2022 m. tarptautinių parodų ciklo „Vilniaus miesto istorijos svarbiausieji ženklai“, skirto Vilniaus 700 metų jubiliejui pasirengti. Parodą atidarys kultūrologų pokalbis, kuriame dalyvaus prof. Viktorija Daujotytė, habil. dr. Ingė Lukšaitė, prof. Eugenija Ulčinaitė, dr. Darius Kuolys. Pokalbį moderuos dr. Aurimas Švedas. Renginyje dalyvaus ir pianistė Aleksandra Žvirblytė, aktorė Jūratė Vilūnaitė.

Paroda „Pirmą kartą lietuviškai: Vilniaus vardas Mikalojaus Daukšos Katekizme“ pristato pirmąkart lietuviškai užrašytą Vilniaus vardą. Ankstyviausias iki šiol žinomas šaltinis, kuriame sostinės vardas užrašytas lietuviškai, yra 1595 m. Vilniuje išleistas Mikalojaus Daukšos Katekizmas. Šios knygos viršelyje Lietuvos sostinės vardas lietuviškai užrašytas vietininko linksniu – „Wilniuie“ (pilnas įrašas knygoje: Katekizmas. Ižspaustas Wilniuie Metusę vžgimimo Wieszpaties 1595). M. Daukšos Katekizmas – tai pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išleista knyga lietuvių kalba, o pasaulyje veikiausiai išlikęs tik vienas jos egzempliorius, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Ši knyga įtraukta į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“. Trečioji paroda iš parodų ciklo „Vilniaus miesto istorijos svarbiausieji ženklai“ aktuali keliais aspektais. 2020 m. skelbiami UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metais, taip pat kitąmet sukanka 425 metai, kai buvo išleistas M. Daukšos Katekizmas, todėl tai ir proga paminėti knygos jubiliejų, o Vilniaus ir Lietuvos visuomenei parodyti unikalų leidinį, įtrauktą į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą, ir taip aktualinti UNESCO pasaulio paveldą Lietuvoje. Be to, šiais metais Vilniaus universiteto biblioteka minės 450 metų jubiliejų. Kadangi vienintelis knygos egzempliorius, kuris saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje, paroda aktualina Vilnių kaip universitetinį miestą, skatina domėtis universiteto ir jo bibliotekos istorija. 2020 m. Lietuva švęs 30 metų nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų. Lietuvių kalbos išsaugojimas ir puoselėjimas buvo vienas pagrindinių Sąjūdžio programos tikslų, o lietuvių kalba yra vienas iš kertinių lingvistiniu pagrindu susikūrusios tautos savimonės pamatų, todėl parodoje akcentuojama kalbos kaip tapatybės dalies svarba. Šiuo požiūriu lietuvių kalba tampa bendru vektoriumi, jungiančiu lietuvių kalbos puoselėtojo M. Daukšos veiklą ir valstybės nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų. Organizuojamoje parodoje akcentuojama kalbos svarba formuojant tautinį identitetą ir jos vaidmuo istorijoje. Paroda, skirta reikšmingai Vilniaus dienai įprasminti, atskleidžia daugiasluoksnius Vilniaus, Lietuvos istorijos ir jos kultūros paveldo klodus.

Parodą lydi kultūros renginių ciklas: diskusija, koncertas, paskaita.

Parodos organizatoriai tikisi, kad istorinių atodangų ciklas „Vilniaus miesto istorijos svarbiausieji ženklai“ atskleis Vilnių kaip unikalų Europos lotyniškosios civilizacijos miestą, o parodose pristatomi ženklai-simboliai padės praplėsti sostinės istorijos pažinimą.

 Paroda veiks iki 2020 m. sausio 31 d.

Parodos organizatoriai: Lietuvos dailės muziejus, Vilniaus universiteto biblioteka

Parodos kuratorius Remigijus Černius

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Parodą remia JCDecaux

Informacija internete: www.ldm.lt, https://www.facebook.com/dailesmuziejus

Parodą „Pirmą kartą lietuviškai: Vilniaus vardas Mikalojaus Daukšos Katekizme“ lydinčių renginių programa:

• Sausio 25 d., šeštadienį, 18,30 val. koncertas „Po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ženklu“. Atlikejai: Aleksandra Žvirblyte (fortepijonas), Petras Vyšniauskas (saksofonas, klarnetas), aktorė Jūratė Vilūnaitė
• Sausio 28 d., antradienį, 17 val. kultūrologo dr. Dariaus Kuolio paskaita „Mikalojaus Daukšos programa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūroje“
• Sausio 24–26 d. 18–23 val. Vilniaus paveikslų galerijos kieme bus rodoma Vilniaus šviesos festivalio instaliacija „Smilgos“. Autorius Andrius Karklys

The post Vilniaus gimtadienio išvakarėse atidaromoje parodoje – pirmąkart lietuviškai užrašytas Vilnius appeared first on artnews.lt.

 Sausio 24–26 d. Nacionalinėje dailės galerijoje rengiamas svetingas savaitgalis, skirtas parodos „Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“ uždarymui. Šia proga vyks nemokamos ekskursijos, Editos Mildažytės filmo „Sujungęs amžius“ peržiūros ir kūrybinės dirbtuvės. Galerijos bilietas penktadienį ir šeštadienį kainuos vieną eurą, o sekmadienį, sausio 26 d., galerijos lankymas bus nemokamas.

Kaip teigia parodos kuratorius dr. Vidas Poškus, pagrindiniai šios parodos veikėjai yra trys: autorius (menininkas), darbo vieta (dirbtuvė arba studija) ir kūrinys. Taigi, šios parodos tikslas – atkurti A. Savicko dirbtuvę. Toji „restauracija“ yra simbolinio pobūdžio. Paroda, primenanti menininko aprašytus rojaus sodus ar čiurlionišką visatą, pasivaikščiojimus, mena neramią A. Savicko kūrybinę kelionę su savais pakilimais ir nuopuoliais, su paveikslų atsiradimais nuo eskizo iki galutinės studijos, su persekiojančiais motyvais ir pasąmonėje įstrigusiais vaizdiniais.

Visi renginiai nemokami, penktadienį ar šeštadienį apsilankiusiems tereikės nusipirkti galerijos bilietą už 1 eurą, o sekmadienį galerijos lankymas bus nemokamas.

 Svetingo savaitgalio programa:

 Sausio 24 d., penktadienis

17 val. ekskursija po parodą su NDG gidu. Būtina išankstinė registracija el. p. edukacija@ndg.lt.

 Sausio 25 d., šeštadienis

Visą šeštadienį, be pertraukų, NDG auditorijoje bus rodomas Editos Mildažytės filmas apie Augustiną Savicką „Sujungęs amžius“. Filmo trukmė – 55 minutės.

12 val. kūrybinės dirbtuvės NDG edukacijos centre. Būtina išankstinė registracija el. p. edukacija@ndg.lt.

16.30 val. ekskursija po parodą su NDG gidu. Būtina išankstinė registracija el. p. edukacija@ndg.lt.

Sausio 26 d., sekmadienis

Visą sekmadienį, be pertraukų, NDG auditorijoje bus rodomas Editos Mildažytės filmas apie Augustiną Savicką „Sujungęs amžius“. Filmo trukmė – 55 minutės.

13 val. ekskursija po parodą su parodos kuratoriumi dr. Vidu Poškumi. Būtina išankstinė registracija el. p. edukacija@ndg.lt.

15 val. ekskursija po parodą su parodos kuratoriumi dr. Vidu Poškumi. Būtina išankstinė registracija el. p. edukacija@ndg.lt.

Iliustracija: Gintarės Grigėnaitės (LDM) nuotraukoje – parodos „Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“ vaizdai.

The post Svetingas savaitgalis NDG palydi parodą „Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“ appeared first on artnews.lt.

Kaip atrodo progreso pasekmės? Ko pasigendame labiausiai, Vakarų pasaulyje netylant diskusijoms dėl klimato atšilimo ir taršos? Ar tiesa, kad „lėtas laikas” tampa vis didesne prabanga? Lėto laiko iššūkį meta reklamos kūrėjai, menininkai Rudolfas Levulis ir Paulius Mazūras laidoje „Indivizijos” sausio 25 d. per LRT Plius.

Ketvirtoji ciklo „Indivizijos” dalis, pavadinta „Konvejerio juosta”, sukurta bendradarbiaujant su atliekų tvarkymo įmone EMP Recycling. Netradicinę filmavimo vietą pasirinkę autoriai savo motyvus aiškina: „Intensyviai greitėjant mus supančios aplinkos informaciniams srautams, net ir televizijos, – nusprendėm pasirinkti slow tv (lėtą TV) koncepciją – meditatyvinį nekarpyto, nenutrūkstamo kadro formatą, sugrąžinti žiūrovui realaus laiko pojūčio suvokimą.”

Lėtos TV ištakos – avangardiniame kine (galime prisiminti kultinės Pop meno figūros Andy Warholo devynių valandų trukmės miegančio žmogaus vaizdą). Lėtoji TV neregėtą populiarumą įgavo Norvegijoje, kurioje žiūrovai dešimtis valandų stebi šiaurės elnių migraciją ar besikeičiantį vaizdą nuo riedančio traukinio stogo. Ten jau beveik dešimt metų tokio pobūdžio TV dokumentika rodoma per nacionalinę televiziją. „Konvejerio juosta” mėgins patikrinti Lietuvos žiūrovų vaizduotę ir kantrybę per daug trumpesnį laiką.

„Prie nenutrūkstamai judančios elektroninių atliekų rūšiavimo linijos stovinčių moterų rankų judesiai fiksuoja progreso atliekų rūšiavimą: vertingi metalai, pavojingos atliekos, baterijos, tranzistoriai, laidininkai. Tv laida virsta į hipnozės seansą, sustabdo sugreitėjusį laiką, kviečia permąstyti nuolatinio progreso keliamą įtampą, vartojimą ir to pasekmes” – sako laidos autoriai.

„Indivizijos” – tai aštuonių unikalių apybraižų ciklas apie netolimos ateities vizijas, utopijas ir grėsmes, kylančias iš žmonijos veiklos pasekmių. Plačiajai visuomenei skirtas TV projektas kuriamas drauge su žinomais Lietuvos vizualiojo meno kūrėjais, kurių kiekvienas pasirenka savitą pasakojimo būdą, temą ir vizualinę prieigą. Ciklas bus transliuojamas per LRT Plius sausio-vasario šeštadieniais, 13:30 val.

Ciklą „Indivizijos” inicijuoja nepriklausoma VŠĮ Studija TViP. Laidą iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Meninė-dokumentinė apybraiža „Indivizijos. Konvejerio juosta” – Sausio 25 d. (šeštadienį) 13.30 per LRT Plius.

„Indivizijos” Facebook.com www.facebook.com/Indivizijos

The post Ketvirtoji ciklo „Indivizijos” dalis. Kaip atrodo progreso pasekmės? appeared first on artnews.lt.

Sausio 31 d., penktadienį, 17 val. M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas) įvyks parodos „300 paveikslų antikiniam romanui „Satyrikonas“ atidarymas.

„Satyrikonas“ yra vienas iš dviejų (antras yra Apulėjaus „Aukso asilas“) Romėnų laikais parašytų romanų. Manoma, jog šio kūrinio autorius yra Petronijus.

Parodos eksponatai yra sukurti pagal „Satyrikono“ tekstus, kurie čia taip pat rodomi. Dauguma koliažo elementų yra gimę prieškario laikotarpiu, kai žmogaus veikla dar nebuvo kompiuterizuota. Koliažai ne tik atpasakoja Romėnų laikų istorijas, bet ir pateikia interpretacijas apie tai, kas galėjo nutikti vienu ar kitu atveju.

Romanas „Satyrikonas“ išties stebėtinai modernus, atspindintis seksualinę laisvę kūrinys. Čia vyksta diskusijos apie meną, maistą ir filosofiją. Anksčiau buvęs vergas, dabar turtuolis Trimalchionas yra puikiai atskleistas personažas, manoma, kad tai ironiškas imperatoriaus Nerono portretas. Petronijaus romane demonstruojamas įvairių socialinių sluoksnių gyvenimas. Pasakojimo antiherojus Enholpijus gyvenimas sukasi tarp meilužio Gitono – šešiolikmečio berniuko, kuris yra pats praktiškiausias asmuo šioje istorijoje, ir meilužės Kirkės. Ir vienu, ir kitu atveju Enholpijus yra susirūpinęs savo erekcijos problemomis, nuo kurių jis išsivaduoja tik pasakojimo pabaigoje. Romane gausu intarpų – novelių, kurios demonstruoja visuomenės nuosmukį, papročius, ydas.

Parodoje eksponuojamuose kūriniuose visa tai pateikiama išėmus atskirus epizodus iš konteksto arba suteikiant jiems kitą prasmę. Ekspoziciją galima apžiūrėti kaip nesusijusius spalvingus pasakų paveikslus arba kaip vizualius komentarus ir simbolius Petronijaus tekstui.

Paroda veiks: 2020 01 31 – 2020 03 15

The post Paroda „300 paveikslų antikiniam romanui „Satyrikonas“ Kaune appeared first on artnews.lt.

Sausio 29 d. 19:00 val. galerijoje „Atletika“ atidaroma Lauryno Skeisgielos solo paroda „Mažo miestelio mirties melodijos“.

Atvykstam temstant. Įsijungiam infraredinį šildytuvą ir plėvele užklijuojam būsimų durų angą. Anksčiau čia veikė kepykla. Pirmajame jos aukšte persipynę sudegusio cukraus ir pelėsio kvapai. Slidinėdami ant blizgančio, nevalytų riebalų paviršiaus tiesiam laidus. Čia bus koncertų salė. Limpančių prailgintuvų mazgas, nutiestas laiptais aukštyn, jungia dar keturias projekcijas. Dėl tvyrančio šalčio bei laiko stokos viską nešame sujungę kartu. Aštriais spinduliais pulsuojantis koridorius pilnas šviesos pluošte skraidančių dulkių, galimybių ir svetimų sapnų.

Ši paroda – tai pasivaikščiojimas trapių projekcijų ir modelių archyvu, kurio medžiaga  buvo kaupiama keletą metų, stebint šiuolaikinio meno renginius ir jų organizatorius. „Mažo miestelio mirties melodijos“ – tai lėta kelionė sandėliais, liftais ir koridoriais, užmirštant fasadus ir niūniuojant istorijas, kurios atsimušę nuo paviršių neataidi.

Laurynas Skeisgiela (g. 1994) yra Vilniuje gyvenantis menininkas ir kuratorius, dirbantis video meno, instaliacijų, fotografijos ir kino srityse. 2013 – 2017 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje bei Štutgarto valstybinėje menų akademijoje. Jo darbai buvo eksponuoti Lietuvoje ir užsienio šalyse. Menininkas renkasi kurti atsižvelgdamas į konkrečios vietos specifiką, jos kontekstą dažnai jungdamas su fotografijos teorijomis ir dabarties nerimu. Skeisgiela yra vienas iš kuratorinio dueto „Lokomotif“ kuratorių bei to paties pavadinimo susitikimų kambario įkūrėjų. 2019–aisiais jam buvo skirta individuali valstybės stipendija projektui „Baltas dramblio kaulo bokštas“. Paroda „Mažo miestelio mirties melodijos“ yra pirmasis šio projekto pristatymas.

Paroda įgyvendinta kartu su Danu Aleksa, Goda Aksamitauskaite, Gyčiu Jurgevičiumi, Justu Venciumi, Kipru Dominu, Martynu Norvaišu, Milda Dainovskyte, Pavelu Volginu, Urte Sabutyte, Viliumi Vaitiekūnu.

The post Lauryno Skeisgielos solo paroda „Mažo miestelio mirties melodijos“ galerijoje „Atletika“ appeared first on artnews.lt.

Sausio 28 d. (antradienį) 18 val. galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) pirmojo aukšto ekspozicinėje erdvėje vyks Dovilės Martinaitytės-Tarallo fotografijų parodos „Sky is The Body“ atidarymas. Parodos kuratorė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.

 Sky is The Body

Projekte nagrinėjama tema – depresinis kūnas, t. y. kūnas nėra tik materija, daiktas, tai – biologinis, kultūrinis, socialinis, politinis konstruktas, turintis glaudžią sąsają su jį supančia aplinka. Projekte naudoju kūną kaip mastelį, matuojantį sielos gylį ir per jo paviršių kapstau vidų. Psichologinės kančios metu kūnas tveria ne tik psichinį, bet ir fizinį skausmą, jis yra nerangiai persmelkiamas nerimo, suintensyvėjusio jausmų kiekio, vidinės agresijos. Virginia Woolf savo kūryboje naudojo formuluotę „kūnas, skęstantis kitų kūnų jūroje“, puikiai apibūdinančią depresija sergančio žmogaus nestabilią būseną: nepatvarus, nerimstantis, emociškai išsekęs žmogus, atsidūręs pasaulyje, kuris „jį valgo“. Tai atspindi individo psichologinį nerimą, varžymąsi, priklausomybę nuo nepasitikėjimo savimi visuomenėje. Visuomenėje, kurioje jis neranda savo vietos. Žmogus kaip vaškinė statulėlė: paveiktas šiuolaikinės visuomenės gyvenimo ritmo ir išmuštas iš vėžių, tirpstantis, besilydantis, silpnėjantis, susinaikinantis, atsisakantis savęs kūnas. Pažeidžiamas kūno ir sielos vientisumas, atveriama plati žaizda. Emocinio skausmo rodyklė šauna į viršų, o žmogaus psichologinė plotmė daugiau prasiplečia, atverdama naujus nepažintus takus. Kur baigiasi žmogaus emocinis laukas? Kiek siela gali pakelti? Ar gali individas pats nubrėžti ribą ir sustabdyti kovą?

Parodos autorė Dovilė Martinaitytė-Tarallo

– – –

Dovilės Martinaitytės-Tarallo fotografijos subtiliai ir estetiškai prabyla apie depresiją. Psichologinės ligos – įpareigojanti, atsakomybės ir drąsos reikalaujanti tema. Autorės žvilgsnis į problemą iš vidaus leidžia jai fotografijų serijoje išlikti itin taiklia, įžvalgia ir iškalbinga.

Indijos peizažas ir tarsi į aplinką įsiliejantys kūnai nėra literatūriški, nėra pernelyg tiesmuki. Taip pat išvengta kito kraštutinumo – perdėto atsargumo, sušvelninimo. Susan Sontag atkreipė dėmesį į katarsio fenomeną. Matydami kraupius, liūdnus vaizdus fotografijose, mes išgyvename juos ir apsivalome nuo jų, kad vėl taptume tabula rasa. D. Martinaitytės-Tarallo fotografijos nesukelia momentinio gailesčio ir pakviečia eiti ne lengviausiu, bet prasmingiausiu keliu. Uolienų šiurkštus paviršius, slėpimasis tankmėje, kabinimasis į gyvenimo kyšulius, purvinumo pojūtis, gūžimasis, užsidarymas savyje. Fotografijose padaromos užuominos, tampančiomis tam tikromis universalijomis, kiekvienam parodos lankytojui pasiūloma dvasiškai išsinešti iš parodos tai, kas jam aktualu, svarbu, reikalinga.

Aklo pionieriaus žvilgsnis, matyt, įsirašė į ne vieną pasąmonę ilgam ir tapo tam tikru žmogaus santykio su tuomete politine santvarka sinonimu. O po žydinčiomis obelimis bėga paprastas, bet simpatiškas gyvenimas. Abu šie autoriai kūrė lietuvišką humanistinės fotografijos mokyklą. D. Martinaitytės-Tarallo fotografiją taip pat galime pavadinti humaniška. Tiesa, jos nuotraukose neišvysime prikaustančių žvilgsnių, o gamta čia pasirodo ne kaip ramybės sala, bet kaip veidrodis vidiniam nerimui. Šveicarijoje gyvenanti autorė taip pat atsisako šiuolaikiškai šokiruoti ir renkasi asmeninį kūrybinį būdą. Išlaikydama humanišką žvilgsnį, ji vis tik neseka lietuviška humaniškos fotografijos tradicija. Ji atsisako romantizuoti ir pripažįsta ligos sudėtingumą, išryškina aplinkos atšiaurumą.

Linijos, kolorito svarba leidžia kalbėti apie D. Martinaitytės-Tarallo fotografijų tapybiškumą. Minimalizmas, siužeto talpumas ir kompozicijų komponentų atsikartojimas leitmotyvu sukuria nedalomą serijos visumą, nuskambančią, suveikiančią kaip eilėraštis.

Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė

 Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Eteris. 2020“ dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.​

The post Dovilės Martinaitytės-Tarallo paroda „Sky is The Body“ galerijoje „Meno parkas“ appeared first on artnews.lt.

Sausio 29 d. (trečiadienį) 18 val. galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) trečiojo aukšto ekspozicinėje erdvėje, vyks menininkės Aistės Ramūnaitės parodos „Suviniota siela. Estampas. Teleportuoti daiktai iš 1900-ųjų metų Kauno“ atidarymas.

Kartais nereikia ieškoti paaiškinimo, nes jo nebuvimas jau ir yra atsakymas.

Ši paroda nagrinėja vienatvės uždaroje erdvėje klausimus. Savo darbais norėjau sukurti įspūdį chaoso, kuriame susilieja vaizdo ir teksto ribos. Kas gali būti panašaus tarp laiško ir gobeleno ar buitinio tapeto?

Gyvenant mieste didelė dalis laiko prabėga kambaryje, tampančiame savotišku koridoriumi ar liftu į Visatą, kur galimi visi Laiko ir Erdvės pasikeitimai. Mėnulio pilnatis susminga į pilką betoną, o rytmečio saulė ramiai gurkšnoja kavą kokioje nors atsitiktinėje kavinukėje.

Užsirašinėjame mintis, skirtas kitiems žmonėms, tačiau turime tik pačius save. Dėl šios priežasties egzistencijos apmąstymuose patiriame staigius panikos priepuolius ir nerimo jausmą. Skambanti Visatos tyluma yra apsupta įvairių atsitiktinai išdėliotų daiktų  ir pasirinkimų. Skirtingų ornamentų, spalvų ir piešinių gausa kuria dabarties būsenos pojūtį. Ar tapetai ir laiškai popieriuje ir yra ta tikroji Sielos atspindžio dalis?

Kiekviename kreivame veidrodyje yra ir geroji pusė, savotiškas įžeminimo efektas. Ar galima viename laiške ar žinutėje sujungti du atskirus Likimus ir palikti juos dūlėti kokioje nors apleistoje palėpėje? Kada Ateitis, tyliais žingsniais matuojanti kambario erdvę, pavirs Praeitimi? Būties linija labai plona, todėl lai ašaros laisto Gyvenimo atgimimą, kaip tai daroma gėlėms darželiuose ar ant palangės.

Grafikos lino raižiniams spausdinti pasirinkau labai ploną specialiai glamžytą japonišką ryžių popierių, ant kurio klojant kelis dažų sluoksnius gimsta ir išryškėja dvipusė materija. Tokiu būdu medžiagoje išlieka jausmas, magiškas permatomumo ir dingimo pojūtis. Rašymas tušu ir lino raižiniai sudaro turinį šio ciklo darbams, atliktiems naudojant klasikinę redukcijos techniką bei eksperimentuojant su skysto šilko popieriaus mase. Maža galerijos erdvė suskirstyta į atskiras zonas kiekvienam darbų ciklui tinkamiausiai eksponuoti ir pilniausiai atskleisti.

Aistė Ramūnaitė

 Aistė Ramūnaitė gimė 1957 m. Kaune. 1982 m. baigė grafikos studijas Lietuvos dailės akademijoje. Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1990 m. 2001 – 2013 metais gyveno ir dirbo Londone, JK. 2007 – 2013 m. buvo tikroji East London Printmakers grafikų studijos narė. Pelniusi ne vieną apdovanojimą. Surengusi 27 personalines parodas, tarp kurių renginiai Šiuolaikinio meno centre ir Vokietijos ambasadoje Vilniuje, bei Giedrės Bartelt galerijoje Berlyne (Vokietija). Jos darbai buvo eksponuoti visoje eilėje galerijų: „Bankside Gallery“, „Smoke House Gallery“, „Blue Door Gallery“, „Print Room Gallery“, „Pushkin House Gallery“, „Victoria & Albert Childhood Museum‘ (visos Londone, JK), taip pat „Ostrakon Gallery“ Italijoje.

2001 – 2013 metais A. Ramūnaitės kūrybinis gyvenimas buvo įtakojamas menininkų, dirbusių East London Printmakers grafikų studijoje Šiaurės Londone, bei italų menininko ir muziko Umberto Giovannini, Opificio della Rosa grafikos studijos įkūrėjo Rimini Montefiore Conca provincijoje Italijoje. Visi dirbusieji studijoje rūpinosi grafikos kūrybinio proceso poveikiu aplinkai, stengėsi naudoti saugesnes ir draugiškesnes aplinkai technologijas, bei kiek įmanoma sumažinti gamtos taršą kaip menininkai ir piliečiai.

Kartu su kitais Fluxus Labas Žaliakalnis bendruomenės nariais įkūrė galeriją „Žemuogių pievelė“. Šiuo metu dirba Airagedmontlinocutfort studijoje ir dėsto grafiką Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje.

The post Aistės Ramūnaitės paroda „Suviniota siela. Estampas. Teleportuoti daiktai iš 1900-ųjų metų Kauno“ „Meno parke“ appeared first on artnews.lt.

Trečius metus vykstantis projektas bei jaunųjų Lietuvos tapytojų platforma „Kontr-argumentas“ sausio 31 d. (penktadienį) 19 val. kviečia į kasmetinę parodą galerijoje „Meno parkas“ Kaune.

BenediktasMarijaŽukasRaimondaKielaitėMonikaRadžiūnaitėMonikaKornilovaArtūrasMitinasEglėNorkutėGytisArošiusAuksėMiliukaitėDariusJaruševičiusKazimierasBrazdžiūnasAiraUrbonavičiūtėAkvilėMalukienėTadasTručilauskasKristijonasŽungailaGodaLukaitėAndriusMakarevičiusRūtaVadlugaitėJurgisTarabildaGiedrėŠiaulytėDominykasSidorovasDonataMinderytėKristinaMažeikaitėEglėPetrošiūtėAdelėLiepaKaunaitėVitaOpolskytėSandraKvilytėMonikaPlentauskaitėRamintaBlaževičiūtėDovydasAlčauskisLukasMarciulevičiusIevaTarejevaSonataRiepšaitėIevaJaruckytėRasaDaveikytėLinasJusionisAlgimantasČerniauskasIndrėErcmonaitėRosandaSorakaitėDomasPundaikaAkvilinaŠimkevičiūtėRokasJakubauskasLiudasMatijošius

Parodos kuratoriai: Vita Opolskytė ir Kazimieras Brazdžiūnas

Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Jaunieji. Žalia sąmonė“ dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

The post Paroda „Kontr-argumentas“ galerijoje „Meno parkas“ appeared first on artnews.lt.

„Modernus menas kaip revoliucija“ – tai naujas pokalbių ciklas vasario 5 dieną prasidedantis MO muziejuje. Kartu su Vilniaus politikos analizės institutu organizuojamuose pokalbiuose, kuriuos moderuos Donatas Puslys, bus kalbama apie kultūros vaidmenį prieš ir po Kovo 11-osios. Pirmojo pokalbio tema – literatūra, jame dalyvaus Aidas Marčėnas, Giedrė Kazlauskaitė ir Jūratė Čerškutė.

 Kiekviename pokalbyje – du menininkai. Vienu metu jie ir labai skirtingi, ir tuo pačiu labai panašūs. Abu kuria toje pačioje srityje, tačiau atstovauja dviems visiškai skirtingoms kartoms. Pokalbį pradės kviestinis lektorius, o pratęs menininkų pokalbis ir diskusija.

Pokalbių metu bus žvelgiama į kultūrines laisvės salas sovietmečiu, kuriose buvo ruošiama dirva Sąjūdžiui ir galiausiai – Nepriklausomybei. Pokalbių metu bus diskutuojama apie literatūrą, teatrą, muziką, fotografiją, dailę, urbanistiką. Pirmasis pokalbis – apie literatūrą, jame dalyvaus Jūratė Čerškutė, diskutuos Aidas Marčėnas ir Giedrė Kazlauskaitė.

Pokalbius inicijuoja „Vilniaus politikos analizės institutas“. Juos moderuos instituto medijų ir demokratijos programos vadovas Donatas Puslys, kuriam įdomu sužinoti, ar šiandieniniame mene dar gyva maišto, neprisitaikėliškumo, humanizmo dvasia. „Jei kalbant apie meną iki Kovo 11-osios, yra įdomu žvelgti į tai, kaip buvo priešinamasi sovietinės ideologijos brukamoms normoms ir taisyklėms, šiandien yra svarbu analizuoti, kiek menas išlaiko kritinį žvilgsnį į socialinę tikrovę sugebėdamas ne nuo jos atsiriboti ar jai pasiduoti, o ją reflektuoti, kritikuoti, akcentuoti žmogaus teisių ir laisvių svarbą“, – pastebi jis.

„MO yra erdvė pažinti naujus dalykus, susitikti, bendrauti. Kviečiame kartu mąstyti, kelti klausimus ir diskutuoti kartu su menininkais. O tuo pačiu ir sužinoti, kaip skirtingos politinės situacijos veikė jų kūrybą ir kaip tai atsispindi jų darbuose.“ – pasakoja Milda Ivanauskienė, MO muziejaus direktorė.

„Tikimės, kad pokalbių ciklas padės geriau suvokti kultūros svarbą kartu atskleisdamas ir įdomių, įkvepiančių asmeninių istorijų. Gyvenimui laisvoje respublikoje nepakanka tik sukurti demokratinių politinių institucijų, kad ir kokios svarbios jos būtų. Dar reikia ir laisvo žmogaus. Čia esminis vaidmuo tenka kultūrai – terpei, kurioje ir vyksta žmogaus tapsmas, kur ugdomas asmens moralinis jautrumas, pasaulėjauta.“ – priduria D. Puslys.

Ciklą tęs pokalbis apie teatrą kartu su Irena Veisaite, Gintaru Varnu ir Daiva Šabasevičiene, vėliau pokalbyje apie fotografiją dalyvaus Antanas Sutkus, Artūras Morozovas ir Margarita Matulytė, apie muziką kalbės – Dovydas Bluvšteinas ir Domantas Razauskas, pokalbyje apie dailę išgirsime Arvydą Šaltenį. Kiti pašnekovai ir temos bus skelbiamos mo.lt

Pokalbių ciklas prasidės vasario 5 d., 18:30 ir tęsis kiekvieną trečiadienį visą vasario mėnesį. Paskutinis pokalbis įvyks simbolinę dieną – šių metų kovo 11-ąją, taip pažymint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį. Pokalbiai yra nemokami ir vyks MO muziejuje.

Apie MO

MO muziejaus pastatą suprojektavo pasaulyje garsus architektas Daniel Libeskind, Iki atidarymo MO muziejus, įkurtas asmenine mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva, beveik dešimtmetį veikė kaip muziejus be sienų. Jame sukauptą daugiau nei 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių kolekciją sudaro Lietuvos dailės aukso fondas nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Per pirmuosius muziejaus veiklos metus jame apsilankė 200 000 lankytojų.

MO muziejus – gero laisvalaikio vieta, pasakojanti istorijas apie mus. Čia užsukti kviečia parodos, kinas, edukaciniai užsiėmimai, koncertai ir kiti renginiai, skirti įvairioms amžiaus grupėms. Vienas iš MO tikslų yra burti aktyvią bendruomenę – MOdernistus – kurie palaiko MO idėją ir padeda kurti naująjį muziejų drauge.

Apie VPAI

Vilniaus politikos analizės institutas 2016 metais įsikūrė kaip įvairių sričių politikos ekspertų sambūris. Vilniaus politikos analizės instituto analitikai ir asocijuoti ekspertai analizuoja visuomenės ir valstybės gyvenimo problemas, kelia nepatogius klausimus ir ieško argumentuotų atsakymų. VPAI siekia, kad piliečiai aktyviai ir drąsiai dalyvautų kuriant ir saugant savo valstybę, kad būtų atsparūs dezinformacijai, melagingoms naujienoms bei gebėtų kritiškai analizuoti informaciją.

The post „Modernus menas kaip revoliucija“ – naujas pokalbių ciklas MO muziejuje appeared first on artnews.lt.

Sausio 28 d. 19 val. Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ atidaroma skulptorių dueto „Abodu“ (Aurelija Šimkutė ir Gediminas Endriekus) paroda „Abodu kube“.

Šie autoriai – vieni nedaugelių, kuriančių bronzinius objektus – ryškiai išsiskiria savo stilistika. Juoda paroda juodame „Galeros“ kube turbūt yra dar vienas sutapimas, kaip ir daugelis kitų šių autorių kūrybą ir kasdienybę lydinčių aplinkybių. Tačiau juodą parodą diktuoja ne aplinkybės, sėkmė ar atsitiktinumai. Šia paroda ketinama parodyti, jog dueto „Abodu“ kūryba – tai juodas darbas. Toks, kurio šiomis dienomis neretai baidosi įvairūs menininkai, kuratoriai ir jų meną vartojanti publika.

Kritikuodami greitai kuriamą ir vartojamą meną, duetas „Abodu“ save laiko savotiškais pankais, kurie priešgyniauja šiuolaikinio, greito meno tendencijoms ir jų propagavimui. Nors jų kūryba gali būti neaktuali socialiai, politiškai ar ekonomiškai, jie teigia, kad jų menas skirtas tiems, kurie geba sustoti, įsiklausyti ir išgirsti. Tokie menininkai kaip šis duetas ir kuria specifinę Užupio aurą. Tai menininkai, gebantys išdrįsti pasakyti „ne“ jau tapusioms poptendencijoms.

Menininkų duetas „Abodu“, kurio nariai yra iš Žemaitijos kilę Aurelija Šimkutė ir Gediminas Endriekus, nuo pat savo kūrybos pradžios kuria Užupyje. 2016 m. autoriai atidarė asmeninę meno studiją, kurioje demonstruoja daugelį savo kūrinių, o nuo 2019 m. pavasario duetas „Abodu“ tapo Užupio meno inkubatoriaus rezidentais.

The post appeared first on artnews.lt.

„Miškų rojus, kopų karalijos perlas, gamtos stebuklas – nuo Prūsijos švietėjo Wilhelmo von Humboldto laikų Kuršių nerija grožimasi, daugumai autorių ji kažką reiškia visų pirma dėl nuostabaus kraštovaizdžio. Tačiau kodėl neriją vadiname „kuršių“? Kas buvo ir yra jos gyventojai? Kokios jų atsiradimo pusiasalyje istorijos?“

Tokie klausimai keliami Vasilijaus Safronovo knygoje „Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX a. viduryje“. Ji siūlo pakeisti optiką ir pažvelgti į pusiasalį kaip į nuolatinių migracijų vietą – erdvę, kuri beveik visiškai ištuštėjo dėl Antrojo pasaulinio karo pasekmių ir kurios pakartotinis apgyvendinimas pokariu Lietuvoje buvo išskirtinis. Autoriaus teigimu, gyventojų migracijos Kuršių nerijos pusiasaliui būdingos per visą jo apgyvendinimo istoriją. Kita vertus, esama daug paralelių tarp karo sukeltų priverstinių gyventojų migracijų ir šiandien vykstančių pabėgėlių migracijos procesų Europoje.

Ši V. Safronovo parengta mokslo studija yra projekto „4K: nuo konflikto iki sugyvenimo per kūrybiškumą ir kultūrą“, finansuojamo Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa 2014-2020“, dalis. Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija, kaip partnerė, projekte dalyvauja nuo 2017-ųjų. Ketverius metus truksiančio projekto tikslas – ištirti, kaip menas, kultūra ir kūrybiškumas gali padėti  kritiškai apmąstyti politinius bei socialinius konfliktus ir juos spręsti.

Gausiai iliustruota knyga išleista lietuvių ir anglų kalbomis, ją galima nemokamai skaityti ir vartyti ISSUU skaitmeninėje platformoje.

Knygos pristatymas vyks 2020 m. vasario 6 d. 18 val. „Paviljone“ (Pylimo g. 21B, Vilnius)

Renginyje dalyvaus autorius Vasilijus Safronovas, istorikas Tomas Balkelis ir knygos iniciatorė Rasa Antanavičiūtė. Pristatymą ves LRT kultūros žurnalistė Austėja Kuskienė. 

Renginys vyks lietuvių kalba. Ribotą kiekį leidinių bus galima pasiimti nemokamai.

Prof. dr. Vasilijus Safronovas yra Klaipėdos universiteto profesorius, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius. Nuo 1999 m. tiria Klaipėdos miesto ir buvusio Rytų Prūsijos regiono istoriją XIII–XX a.; moderniųjų laikų Lietuvos ir buvusio Rytų Prūsijos regiono kultūrinės istorijos reiškinius: atmintį, atminimo kultūras, tapatybių konstravimą. 2018 m. kaip asocijuotas partneris dalyvavo projekte „4K: nuo konflikto iki sugyvenimo per kūrybiškumą ir kultūrą“, kurio rėmuose parengė knygą apie gyventojų priverstines migracijas Kuršių nerijoje.

Dr. Tomas Balkelis buvo vienas knygos „Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje“ recenzentų. Jis Lietuvos istorijos institute dirba vyr. mokslo darbuotoju, yra priverstinių gyventojų migracijų tyrinėtojas, vienas iš „Population Displacement in Lithuania in the 20th Century: Experiences, Identities and Legacies“ straipsnių rinkinio sudarytojų.

Dr. Rasa Antanavičiūtė yra menotyrininkė, Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vystytoja ir buv. vykdomoji direktorė. 2017-2019 m. ji vadovavo „4K: nuo konflikto iki sugyvenimo per kūrybiškumą ir kultūrą“ projektui Lietuvoje ir inicijavo šią mokslo studiją.

The post Vilniuje pristatoma prof. dr. Vasilijaus Safronovo knyga „Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX a. viduryje“ appeared first on artnews.lt.

Nuo sausio 27 d. VDA parodinėje erdvėje „Kreatoriumas“ (Maironio g. 6, Vilnius (VDA senųjų rūmų II kiemas)) veikia paroda  „Darbas ir poilsis — Nyksmas ir nykumas“.

Didžiąją Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių dalį sudaro vadinamojo sovietinio laikotarpio – ypač XX amžiaus 7-9 dešimtmečiais datuojami eksponatai. Tai iš įvairių tuometinio Dailės instituto katedrų metodinių kabinetų atitekusi medžiaga. 1944 metais Vilniuje atkūrus Dailės akademiją (netrukus pervadintą Institutu), tuoj pat buvo atidaryta ir Tapybos katedra – savo šaknimis ir tradicijomis pati seniausia. Kaip rašoma 1981 metais išleistame reprezentaciniame institucijos leidinyje /Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas, sudarė ir parengė Janina Morkytė, Vilnius, 1981/, „per šešerius studijų metus būsimieji molbertinės tapybos specialistai gilinasi į sudėtingą tapybos priemonių ir plastinio meno specifiką, ruošiasi savarankiškam kūrybiniam darbui. Kompozicijos uždaviniai palaipsniui sunkinami, einant prie daugiafigūrės grupuotės, psichologinio, grupinio portreto”. Dar galima pridurti, jog iš būsimojo tapytojo tikėtasi glaudaus ryšio su „tarybinio gyvenimo uždaviniais, aktyviu dalyvavimu jo statyboje” /ten pat, p. 16/. Parodoje „Darbas ir poilsis. Nyksmas ir nykumas” pristatoma būtent tokia – paskutiniųjų studijų metų būsimųjų dailininkų „kūryba”, diplominiai darbai, kuriems vadovavo tokie tapybos klasikai kaip Antanas Gudaitis, Vincentas Gečas ar Vladas Karatajus. Tai dešimt kūrinių, iš kurių akademinė institucija reikalavo tam tikrų profesinių kompetencijų, o totalitarinė konjuktūra – ideologizavimo, atspindėto šios parodos pavadinimo terminais – „darbu” ir „poilsiu”. Tarybinių žmonių darbo tema anuomet buvo pakeitusi ankstesniais šimtmečiais akademinėse tapybos dėstymo programose dominavusį istorinį ar mitologinį žanrus. Tam antrino ir proletarinio poilsio (paprastai – aktyvaus, susijusio su įvairiomis sporto šakomis – parašiutizmu, irklavimu, atletika) tematika. Įdomu ir šiek tiek baisoka, kad tai dėstyti, vadovauti privalėjęs A. Gudaitis ir jo karta iš „Ars” grupuotės į panašius motyvus gilinosi dar ketvirtajame dešimtmetyje. Sovietinėje sistemoje tai įgavo privalomojo reglamento pobūdį. Kyla pagrįstų abejonių, kad tai buvo nuoširdžiai įdomu ir aktualu (nebent būsimos karjeros sumetimais…), nesusiję su prievarta daugeliui studentų ir jų dėstytojų. Tad nenuostabu, kad ne viename ano meto darbe jaučiasi bendros anuometinės atmosferos nuotaikos – jos kitaip ir nevadintinos, kaip nykuma, nuoboduliu ar rutina (kaip apgaulingai optimistiškai regėtųsi paveiksluose užfiksuoti dirbantieji ar besiilsintieji). Nyksmo sąvoka šios parodos kolekcijos atveju pavartota taip pat neatsitiktinai – per pusšimtį metų tapytos kompozicijos vis labiau ir labiau grimzta į slogaus, bet sapno miglas.

Parodoje pristatomi Kęstučio Andiulio, Jovitos Glemžaitės, Lionės Grigaliūnaitės, Evaldo Ostrausko, Violetos Rudinskaitės-Juodzevičienės, Reginos Rutkutės, Adelės Šarkūnaitės, Jono Valiukonio diplominiai darbai ir II kurso Povilo Kavaliausko visafigūrė kompozicija.

Parodos kuratorius Vidas Poškus.

The post Paroda „Darbas ir poilsis — Nyksmas ir nykumas“ VDA parodinėje erdvėje „Kreatoriumas“ appeared first on artnews.lt.

Sausio 31 d. 18 val. galerija (AV17) kviečia į latvių menininko Kaspars Podnieks parodos „Grįžtant namo“ atidarymą. Fotografijos, instaliacijos, video ir aplinkos meno srityse dirbantis autorius per du kūrybos dešimtmečius jau yra pelnęs tarptautinį pripažinimą, o 2013 m. kartu su Krišs Salmanis atstovavo Latviją 55-ojoje Venecijos bienalėje.

Parodoje „Grįžtant namo“ Kaspars Podnieks tęsia savo kūryboje ilgus metus nagrinėjamas tradicijų, bendruomenės ir tapatybės temas. Pristatomos fotografijos ir video darbai iš autoriaus gimtojo Drusti miestelio referuoja į kaimo žmogaus kasdienybę ir mažo miestelio kultūrinio identiteto formavimąsi. Šie vaizdai tarsi priešinami eksponuojamoms autentiškoms, didmiesčiuose sutinkamoms autobusų stotelėmis, kurios simboliškai veikia kaip sustojimo laike ir erdvėje vieta. Viena jų perkelta į greta esančią Totorių gatvę išplečia galerijos ribas, sujungia jos erdvę su viešąja, tačiau balansuoja tarp realybės ir iliuzijos, taip žmogaus sąmonėje kuriant siurrealumo jauseną. Stotelių atmosferoje susitinka praeitis ir ateitis, mintyse susiliedamos į dabartį. Iš čia galima judėti tolyn, tačiau prieš žengiant į priekį, kviečiama prisiminti, iš kur atkeliauta.

Kaspars Podnieks kūriniuose nuolat sutinkami ženklai iš jo gimtojo krašto. Pasak autoriaus: „Visi mano darbai vienaip ar kitaip yra susiję su Drusti. Jie tampa motyvais, nurodančiais žmogaus kilmę, tapatumą ir vietą. Gimtinės simboliai artimi man, tačiau neretai jie kelia asociacijas ir žiūrovui, primindami jam apie jo savastį“. Autoriaus tyrinėjamas kaimas ir jame gyvenančių žmonių kasdienybė taip pat aprėpia socialinius ir politinius visuomenės aspektus bei post-sovietinės kultūros paliktas žymes. Neretai gretindamas skirtingų gyvenimo būdų simbolius, Podnieks atskleidžia tiek konservatyvios, tiek modernėjančios visuomenės bruožus, tuo pačiu jautriai atsigręždamas ir į žmogiškąsias vertybes.

Kaspars Podnieks (g. 1980) yra konceptualus latvių menininkas. 2007 m. jis įgijo vizualinių komunikacijų magistro laipsnį Latvijos dailės akademijoje, tačiau parodose dalyvauja jau nuo 1998 m. Podnieks yra surengęs aštuonias personalines parodas (Latvijoje, Lietuvoje bei Vokietijoje) ir aktyviai dalyvauja grupinėse parodose visame pasaulyje. Nuo 2005 m. menininkas įsitraukė ir į socialinę/politinę veiklą – tapo Drusti miestelio tarybos nariu ir Rauna regiono deputatu.

Projektą dalinai remia Latvijos valstybinis kultūros rėmimo fondas.

Paroda „Grįžtant namo“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5 veiks iki kovo 5 d.

The post Kaspars Podnieks paroda „Grįžtant namo“ galerijoje (AV17) appeared first on artnews.lt.

Sausio 30 d., ketvirtadienį, 17 val. Lietuvos dailės muziejus ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus kviečia į Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaromą parodą „Veidai iš būtojo laiko: kunigaikščiai Oginskiai – kultūros mecenatai“.

Susitikimas su parodos kuratoriais – 16 val.. Dalyvaus dr. Aušra Vasiliauskienė, Osvaldas Daugelis, Rita Kišonienė, Vaiva Mikelionytė.

Lietuvoje Oginskių vardą primena įvairūs architektūros ir meno paminklai, susiję su giminės meniniais užmojais bei įvairiapuse veikla. Oginskiai gausiai rėmė katalikų bažnyčių, stačiatikių cerkvių statybas, renovacijas, tarp ryškiausių pavyzdžių neabejotinai yra Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Dievo Kūno koplyčia. Oginskiai taip pat garsėjo kaip muzikos, dailės mylėtojai ir kolekcininkai. Žinoma, kad garsus meninio gyvenimo Lietuvoje veikėjas, literatas, muzikos teatro kūrėjas, Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis (1728–1800) vertino prancūzų meną, o Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) pirmenybę teikė italų dailei. XIX a. giminė iškilo kaip lituanistinio sąjūdžio rėmėja, itin plačią ir įvairią lituanistinę veiklą vystė Mykolas Mikalojus Oginskis (1849–1902), kuris daug dėmesio skyrė ir vietinei Lietuvos dailei. Būtent M. M. Oginskio pastangomis į Plungės dvarą buvo surinkti meno kūriniai ir iš kitų Oginskių dvarų – Rietavo, Zalesės. Simboliška, kad Plungės meno kolekcija pateko būtent į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų – būsimą didį Lietuvos menininką M. M. Oginskis globojo nuo 14 metų, rėmė jo mokslus Varšuvoje ir Leipcige.

Nemaža dalis Plungės dvaro turtų buvo prarasta per Pirmąjį pasaulinį karą. Nepaisant to, Lietuvos valstybė paveldėjo daug užsienio ir Lietuvos dailės vertybių, šiandien kolekcijoje yra per tris šimtus darbų. Parodoje atskleidžiamos Oginskių giminės asmenybės, rodomi vertingi kolekcijos eksponatai, atspindintys Oginskių meninį skonį ir kultūrinius interesus. Mecenatystės aspektas išryškinamas pasiremiant Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomais darbais. Parodoje eksponuojama daugiau kaip šimtas giminės sukauptų tapybos, skulptūros, grafikos ir taikomosios dailės kūrinių. Didžiąją tapybos rinkinio dalį sudaro Oginskių giminės portretai. Iki šiol populiariausi yra prancūzų tapytojo F. X. Fabre’o Florencijoje sukurti Amelijos Oginskytės ir Irenėjaus Kleopo Oginskio portretai. Kolekciją taip pat praturtina M. Bacciarellio, A. van Dycko rato, J. M. Grassio, T. Lawrence’o, J. D. Courto, K. Mordasiewicziaus ir kitų dailininkų paveikslai. Itin gausus grafikos rinkinys, kuriame figūruoja tokie garsūs Vakarų Europos raižytojų vardai, kaip G. Audranas, G. Edelinckas, A. Cardonas, G. F. Schmidtas, F. X. Fabre’as. Tarp Lietuvos menininkų matome J. Damelio, A. Šemešio, J. Ozemblovskio, J. K. Vilčinskio pavardes. Skulptūros rinkinyje ryškūs marmuriniai, italų skulptorių sukurti kunigaikštienių Oginskienių biustai. Taikomosios dailės eksponatų kontekste vyrauja Italijos meistrų darbai, porceliano rinkinį praturtina Neapolio ir Meiseno manufaktūrų dirbiniai, o Boulle’io stiliaus baldai traukia žvilgsnį technikos sudėtingumu.

Paroda veiks iki 2020 m. gegužės 10 d.

Parodos organizatoriai: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos dailės muziejus

Parodos kuratoriai: dr. Aušra Vasiliauskienė, Osvaldas Daugelis

Iliustracijoje: Oginskių koplyčios vitražo projekto fragmentas

The post Vilniaus paveikslų galerijoje paroda apie kunigaikščius Oginskius appeared first on artnews.lt.

Vasario 4 d. (antradienį) 18 val. VDA tekstilės galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) atidaroma Idos-Lovisos Rudolfsson (Švedija) paroda „Ode To The Mended“.

„Dygsnis po dygsnio siuvinėju savo mintis ant medvilninio audeklo skiautės; šis užsiėmimas man reikalingas kaip oras. Siuvinėjimas yra tam tikras mąstymo būdas. Norėdama perkratyti ir surikiuoti savo mintis, turiu rasti laiko pabūti vienumoje su savimi, neskubėdama pasinerti į monotonišką darbą. Mano kūryba gimsta iš noro įvesti tvarką, ištyrinėti ir išsigryninti tam tikrus dalykus. Mano vaizdiniai yra tarsi dėlionė: pavienės detalės susidėlioja į visumą, o tada atitrūksta ir tampa kitos istorijos dalimi. Todėl mano kūryba juda įvairiomis kryptimis.“

Parodoje „Ode To The Mended“ menininkė Ida-Lovisa Rudolfsson pristato tekstilinius koliažus – išsiuvinėtus ir margintus skiautinius. Šie kūriniai yra pastarųjų trijų metų menininkės kūrybos vaisius, o didelių matmenų eksponatą pavadinimu „Ar girdi, kaip lyja?“ (Do You Hear The Rain) menininkė pirmą kartą eksponavo 2016 m. Geteborgo meno muziejuje surengtoje savo autorinėje parodoje. Pastaruoju kūriniu ji atidavė duoklę Jessicai Dubroff, kuri, būdama vos septynerių, 1996 m. pasiekė rekordą, tapusi jauniausia Šiaurės Amerikos žemyną perskridusia lakūne. Šis kūrinys pašvęstas visiems, kurie išdrįso, kuriems pavyko ir tiems, kurie taip ir negrįžo namo.

Idos-Lovisos Rudolfsson kūryboje skleidžiasi jausminį krūvį turinčių vaizdinių pasaulis. Kasdienių situacijų ar kasdienės aplinkos fragmentai dažnai persipina su pabėgimo, nerimo ir išnykimo simboliais. Kruopščiai sukurtuose paveiksluose atsispindi kasdienės situacijos, kurios persimainė į kažką kito, kažką keisto ir paslaptingo.

Ida-Lovisa Rudolfsson gimė 1979 m. Švedijoje. Menininkė gyvena ir kuria Švedijos vakarų pakrantės Orusto saloje. 2010 m. ji baigė tekstilės meno studijas Geteborgo dizaino ir amatų mokykloje, kur įgijo menų magistro laipsnį. 2010 m. autorinę parodą surengusi menininkė nuo to laiko spėjo surengti kelias savo parodas, sudalyvauti didelėse grupinėse parodose, taip pat pristatyti savo kūrinius didelio susidomėjimo sulaukusiose svarbiose tarptautinėse parodose. 2016 m. Ida-Lovisa Rudolfsson atstovavo Švedijai 15-oje tarptautinėje tekstilės trienalėje, kuri įvyko Lodzėje (Lenkija), o 2016 m. sudalyvavo 6-oje tarptautinėje Rygos tekstilės ir pluoštinio meno trienalėje. 2016 m. už savo originalią kūrybą ji pelnė pagrindinę Steno A. Olssono mokslinių tyrimų ir kultūros fondo stipendiją. 2014 m. Švedijos nacionalinis muziejus jai suteikė Jaunojo taikomųjų menų srities menininko stipendiją, o 2019 m. ji buvo įvertinta Švedijos meno stipendijų komiteto, pelniusi penkerių metų stipendiją.

Paroda taip pat yra „SU-MENĖK‘2020“ programos dalis.

Paroda veiks iki vasario 22 d.

The post Idos-Lovisos Rudolfsson paroda „Ode To The Mended“ galerijoje „Artifex“ appeared first on artnews.lt.

Vasario 7 d., penktadienį, 18 val. LDS galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) atidaroma Eimučio Markūno paroda „Miesto spalvinis kodas. Juoda, balta Ir kitos spalvos“.  Susitikimas su menininku – vasario 15 d., šeštadienį, 13 val.

Naujausioje tęstinio projekto „Miesto spalvinis kodas“ parodoje menininkas Eimutis Markūnas tęsia urbanistinės aplinkos tyrinėjimus. Anot autoriaus, „miestas gali būti agresyvus ir melancholiškas, spalvingas ir purvinas. Sunku jį apibūdinti žodžiais. Geriau daugialypį miesto veidą atskleisti savo kūriniais”. Tiriamo subjekto įvairiapusiškumą atskleidžia parodos potemė, kuri taip pat nurodo į ankstesnius projektui kurtus ciklus.

Ekspozicijoje pristatydamas daugiausia naujus kūrinius, Eimutis Markūnas projekto vientisumą išlaiko apsibėžtomis medijomis, kuriomis reflektuojamas miestas. Tai tapyba, piešiniai ir instaliacijos. Jose dominuoja ankstesnių ciklų spalvinės gairės, prisidedančios prie projekto raiškos integralumo. Menininko pasitelkiamas monochrominis koloritas atskiruose kūrinių grupėse apibrėžia ne tik varijuojančias miesto nuotaikas – nuo pozityvios baltos iki negatyvios juodos – bet ir žymi dinamiškumą. Tai perteikiama abstrahuotuose kūriniuose, kur paslėptos smulkios detalės – praeivių siluetai, batų pėdsakai, automobilio kėbulas transformuojasi, įgyja naujų prasmių. Spalvas kūriniams menininkas renkasi atsižvelgdamas į miesto aplinką, struktūrą, koduoja regimos realybės fragmentus taip aplinką ne kopijuodamas, o interpretuodamas jos dėmenis.

Iš asmeninės perspektyvos per spalvinį kodą pateikta vizija apie miestą sudaro savotišką psichosomatinį žemėlapį (psyche (siela, mintis) ir soma (kūnas)). Tai atskleidžia, kad miestas ir žmogus vienas kitą veikia abipusiai – išoriškai ir iš vidaus. Gerindami susisiekimą ir kurdami naujas terpes savirealizacijai, naudodamiesi miesto sistemomis veikiame orą, landšaftą, vandenį, kurių interakcijoje cirkuliuoja urbanistinis gyvenimas.

Eimutis Markūnas (g. 1959) – menininkas, Vilniaus dailės akademijos, Kauno fakulteto docentas. Parodose dalyvauja nuo 1983 metų. Dirba tapybos, instaliacijos, įvairių medijų ir vitražo srityse. Nuo 1990 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos, o nuo 1991 m. – grupės “Angis” narys. Autoriaus darbai priklauso valstybinėms, visuomeninėms ir privačioms kolekcijoms Lietuvoje, Čekijoje, Kanadoje, Suomijoje, Olandijoje, Danijoje, Airijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, JAV, Prancūzijoje, Estijoje, Belgijoje, Australijoje, Latvijoje, Ispanijoje, Indijoje, Nepale.

Paroda galerijoje „Arka“ veiks iki vasario 27 d. Parodos partneris – galerija „Meno parkas“.

Paroda yra galerijos kūrybinės programos, iš dalies finansuojama Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos kultūros tarybos, dalis.

Vasario mėnesį galerija dalyvauja projekte „Su-menėk“ ir bus atvira ilgesnį laiką: II-IV 12:00-19:00; V 11:00 – 19:00; VI (vasario 8, 22 d.): 11:00 – 16:00; VI – VII (vasario 15, 16 d.): 11:00 – 17:00

Iliustracijoje: Eimutis Markūnas – Jo akyse atsispindėjo kalnų viršūnės. 285 x183 cm

The post Eimučio Markūno paroda „Miesto spalvinis kodas. Juoda, balta Ir kitos spalvos“ galerijoje „Arka“ appeared first on artnews.lt.

Sausio 27 d. AP galerijoje atidaroma S. Gelminauskio personalinė paroda „Kryžkelė“ – pirmasis šių metų startas prieš pasiruošimus kūrinių išvežimui į užsienio parodas. Šventinis atidarymo renginys įvyks sausio 31 d. 19 val. AP galerijoje (Polocko g. 10).

Simonas Gelminauskis (1968) – abstraktaus ekspresionizmo kūrėjas, po 23-ių metų pertraukos, 2015-aisiais sugrįžęs į Lietuvos ir užsienio meno lauką. Naujas kūrybos etapas autoriui tapo itin produktyvus. Vos per penkerius metus dailininkas dalyvavo net penkiolikoje personalinių ir grupinių parodų, 2019 m. savo darbus pristatė tarptautinėse meno mugėse – „Art Shopping“ Luvre, Paryžiuje bei „Art Vilnius“.

Kūrybinė pradžia – garsių Lietuvos menininkų studijose

Dailininkas savo kūrybinį kelią pradėjo ankstyvoje vaikystėje: nuo 1977-ųjų metų Gelminauskis įsisuko į skirtingų meno mokyklų ir privačių studijų gyvenimą, nuo 1989 m. pradėjo studijuoti tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Per šį 1977-1991 metų laikotarpį menininkas profesinius įgūdžius tobulino pas garsiuosius deromantikus Arvydą Šaltenį, Kostą Dereškevičių, pas ne mažiau žinomus modernizmo kūrėjus – Ričardą Vaitiekūną, Vladą Karatajų, Mindaugą Šnipą, Audrių Naujokaitį, Vidą Drėgvą ir Vytautą Pečiukonį. Galbūt dėl to visai nekeista Simono Gelminauskio drobėse įžvelgti mokytojų, o gal ir paties asmeninių patirčių suformuotą deromantinę pasaulėžiūrą – nepoetizuotą, vietomis brutalią, sudėtingą kasdienybę, kurioje kartais galime išvysti pavienius veikėjų siluetus, slepiančius permainingas gyvenimo istorijas.

Dvidešimt trijų metų pertrauka pakeitė stilistinę kryptį

S. Gelminauskio meninė estetika, prasidėjusi nuo realistinių, ekspresionistinių potėpių, atvaizduojančių atpažįstamus urbanistinius objektus transformavosi į abstraktųjį ekspresionizmą; kryptį, kurios pamatą sudaro ne konkretus kompozicinis naratyvas, o pasąmoningas emocijas perteikianti spalvinė plastikos išraiška. Ji žaidžia su žiūrovo žvilgsniu, tarsi kiekvienas paveikslo potėpis būtų regimas pro kaleidoskopo skylutę. Nors žvelgiant į S. Gelminauskio kūrybą peršasi mintis, kad autoriui imponavo modernistinės meninės krypties pirmtakai Jack Pollock, Franz Kline, vis tik, jis sugeba sukurti tvirtą stilistinį identitetą, kuris išskiria menininką iš bendro šiuolaikinių abstrakcionistų konteksto.

Tarp emocijos, impulsyvaus netikėtumo plokštumoje atsiveria kažkur prisiminimuose matytos struktūros. Simboliškos kryžkelės, ritualiniai falai, krikščioniški motyvai, bambukų giraitės, žolės stiebai, į kuriuos žvelgiant galima užuosti fiktyvų vasarišką kvapą ar pajausti sudėtingas vidines būsenų peripetijas. Parodoje eksponuojamos didelio formato drobės, sustiprinančios meninės ekspresijos įspūdį, nepalieka abejingų, įtraukia stebėtoją į vidinį dialogą su matomais kūriniais. Šalia jų ne nublanksta, o savitai atsiskleidžia ir mažesni paveikslai, vietomis tarsi papildantys tarpusavyje susikertančias voleliais ar teptukais ištapytas linijas. Jos susiveda su perspektyviniais taškais, drobės plokštumoje sukuriant gylį, tačiau menamas pasakojimas iš tiesų yra tik paslaptingas miražas, subjektyviai kintantis su kiekvienu nauju stebėtoju…

„Simonas Gelminauskis – įdomų požiūrį į kūrybinę plastiką turintis menininkas, stebinantis užsidegimu bei ryžtu siekti savo tikslų be papildomų stagnatyvių faktorių. Pastarųjų metų jo meninė veikla įrodo, kad ir po ilgos kūrybinės pertraukos, norint leistis į profesines peripetijas, keliai ir rinka gali būti atvira – tereikia kurti, tikint savimi ir įprasminant drobėse savitas menines pajautas. Paroda yra lyg kūrybos kryžkelė – tiek kūrinių tematika, tiek filosofine prasme. O mes, žiūrovai, esame stebėjimo taške, nes dailininkas kuria intrigą ir nežinome, kur link jis žengs kitą žingsnį“, – sako parodos kuratorė Vilma Jankienė.

Paroda „Kryžkelė“ eksponuojama sausio 27 d. – vasario 27 d., o šventinis atidarymo renginys įvyks sausio 31 d. 19 val. AP galerijoje (Polocko g. 10, Užupis). Renginio metu vyks pokalbis su menininku. Įėjimas nemokamas.

The post Simono Gelminauskio paroda „Kryžkelė“ AP galerijoje appeared first on artnews.lt.

Kaip keičiasi kūno suvokimas, patyrus jo traumą arba išgyvenus mirtiną ligą? Ar kada nors peržengsime kūno materialumo ribas? Kuo tuomet tapsime? Jautrus ir muzikalus menininkų Dalios Mikonytės ir Adomo Žudžio pasakojimas apie kūno trapumą ir sąmonės virsmą apybraižoje „Indivizijos” vasario 1 d. per LRT Plius.

Laidoje kalbame apie vėžį, asmenines kūno ir išgyvenimo patirtis, santykį tarp identiteto, materialumo ir technologijų. Pavadinimas “Bust” referuoja į biustą – [pranc. buste < lot. bustum — antkapinis paminklas] – skulptūros formą arba moters krūtinę. Lietuvių kalboje „bust“ – tai užuominą į pabudimą.

„Mano įsimintina kelionė į mėnulį nutiko prieš 5 metus. Atgalinio bilieto niekas negarantavo. Persikėlimas į kosminę Santariškių stotį. Mamografijos, rentgenai, biopsijos, magnetinio rezonanso tomografijos (MRT). Chemo ir radio terapijų ciklai ir fazės. Kaip ir skrendant į mėnulį, scenarijus rašomas gyvybę palaikančių sistemų. Mes galime tik stebėti(s).“ – pasakoja apybraižos autorė Dalia Mikonytė.

Kuriant šį darbą menininkė glaudžiai bendradarbiavo su menininkais iš skirtingų sričių. Itin svarbų vaidmenį jame atlieka poetės Rasos Simutytės poezijos tekstai, dainuojami sodriu, minkštu ir androginišku kompozitorės ir atlikėjos Rūtos MUR balsu. Taip pat panaudotas kompozitoriaus Gregor Dys kūrinys. Vizualinis pavidalas kurtas drauge su menininku Adomu Žudžiu.

Vaizdų atkūrimui laidoje panaudota fotogrametrija ir skanografija, bei medicininė fotografavimo-skenavimo technikos – rentgenas ir magnetinio rezonanso tomografija (MRT).

Atsigręžiama į moters krūtų ikonografiją – pasimatuojami skirtingų laikotarpių tapybos ir skulptūros kūriniai. Nostalgiškai medituojamas nuasmenintas bandymas suprasti, reflektuoti ir perkurti save per vizualinę kultūrą.

 Ciklą „Indivizijos” inicijuoja nepriklausoma VŠĮ Studija TViP. Laidą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

„Indivizijos” – tai aštuonių unikalių apybraižų ciklas apie netolimos ateities vizijas, utopijas ir grėsmes, kylančias iš žmonijos veiklos pasekmių. Plačiajai visuomenei skirtas TV projektas kuriamas drauge su žinomais Lietuvos vizualiojo meno kūrėjais, kurių kiekvienas pasirenka savitą pasakojimo būdą, temą ir vizualinę prieigą. Ciklas bus transliuojamas per LRT Plius sausio-vasario šeštadieniais, 13:30 val.

Meninė-dokumentinė apybraiža „Bust“ – vasario 1 d. (šeštadienį) 13.30 per LRT Plius.

The post Apybraižų ciklas „Indivizijos“. Ar kada peržengsime kūno materialumo ribas? appeared first on artnews.lt.

Vasario 4 d., 18.00 val. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje  „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3) atidaroma Arūnės Tornau instaliacija „Donorai“.

 Instaliacijoje Donorai autorė kalba apie mirštantį mišką. Pasak menininkės, greta šeimos sodybos, esančios Labanoro girioje, prieš maždaug 50 metų buvo nusãkintos ir pasmerktos mirti pušys. Kai kurios iš jų vis dar stovi, pusiau gyvos, su mirties ženklais – nusakinimo tatuiruotėmis ant kamienų.

Vaikštant po Labanoro girią, akį patraukdavo samanose paskendę surūdiję piltuvėliai. Man patiko jų forma, surūdijusio paviršiaus faktūra. Dažniausiai juos buvo galima rasti netoli pušų, su eglutės formos įpjovomis kamiene. Metalinius piltuvėlius sovietmečiu naudojo miškininkai pušų sakų rinkimui – įpjovus medžio kamieną į juos tekėjo sakai. Po nusakinimo tokių medžių storgaliai tiko tik malkoms, tačiau tais laikais terpentino ir kanifolijos gamybai reikėjo sakų, o mediena nebuvo taip vertinama, kaip šiandien. Kartais surasti piltuvėliai savo samanų pilname smaigalyje dar buvo išlaikę lengvą sakų kvapą. Instaliacija Donorai – tai kompozicija iš metalinių nusakinimo piltuvėlių, kuriais tekėjo medžio kraujas. Tai kreipimasis į gamtai neabejingą žiūrovą – sako Arūnė Tornau.

Kūrinį papildo keli gamtos inspiruoti tapybos darbai ir nuolat girdimas išsamus, poetiškas gamtininko Andriaus Gaidamavičiaus pasakojimas, artikuliuojantis gamtos ir žmogaus bendrabūvio būtinybę.

Atidarymo proga galerijoje „Kairė-dešinė“ vyks pokalbis, kurio metu savo įžvalgomis dalinsis Andrius Gaidamavičius, menininkai Linas Blažiūnas, Aušra Jasiukevičiūtė, Aistė Kisarauskaitė ir instaliacijos autorė Arūnė Tornau.

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras

Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga

Paroda yra kultūrinio maršruto SUMENĖK dalis

Paroda veiks iki vasario 29 d.

The post Arūnės Tornau instaliacija „Donorai“ galerijoje „Kairė-dešinė“ appeared first on artnews.lt.

Vasario 4 d., 17.30 val. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3) atidaroma Simono Dūdos objektų paroda „Radinys“.

 Naujausiame skulptūros projekte Simonas Dūda plėtoja ankstesnes savo kūrybos temas. Tačiau šįkart, pasitelkęs įvairesnes medžiagas ir technologijas, jis praplečia tiek fizines objektų apimtis, tiek ir jų reikšmes. Autoriaus teigimu, radinys – tai kažkieno surastas, prarastas ar išmestas daiktas, arba kitais žodžiais tariant, tai – surasta istorija. Gatvėje surasti varžtai, jūros į krantą išmesti gelžgaliai, kluone – senos rogės, lipdymo vaškas – tai radiniai, atradimai arba šiukšlės. Kažkas pameta, o tu atrandi. Kartais nesupranti, nuo ko ši detalė ir kam ji priklausė. O kartais tiesiog neklausi, kodėl ir kas tai yra. Tiesiog randi ir įsidedi į kišenę – parodos atsiradimo aplinkybes aiškina Dūda.

Imdamas tokius, paties surastus daiktus ar jų detales, menininkas kuria magišką ir siurrealistinį pasaulio vaizdą. Autorius ragina atkreipti dėmesį ne tiek į praktinę daiktų vertę, kiek permąstyti su jais susijusių prisiminimų, asociacijų, istorijų svarbą. Gatavi daikčiukai arba tai, kas iš jų likę, skatina pagalvoti apie šiandien aktualias vartojimo ir ekologijos temas. Kolekcijos intriga – paradoksas tarp įstabios mažų skulptūrų instaliacijos ir grubios ready-made, found art arba trash art estetikos.

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras

Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga

Paroda yra kultūrinio maršruto SUMENĖK dalis

Paroda veiks iki vasario 29 d.

The post Simono Dūdos objektų paroda „Radinys“ galerijoje „Kairė-dešinė“ appeared first on artnews.lt.