Namų galerijoje TRIVIUM (Vilkpėdės g. 7- 105, Vilnius)“ birželio 11 d. 18 val. atidaroma Paulinos Pukytės piešinių ir jų pavadinimų paroda. Atidaryme dalyvaus autorė.

Menininkė ir rašytoja Paulina Pukytė, žinoma kaip tekstų, instaliacijų ir judančio vaizdo kūrėja ir dažniausiai dirbanti su rastais artefaktais, pateikia niekur anksčiau nerodytą savo kūrybos pusę – piešinius. Tai „naujos kartos“, t. y. skaitmeniniai piešiniai, piešti iPhon‘u arba iPad’u.

Lakoniški, vos kelių štrichų piešiniai kartu su savo pavadinimais tampa savotiškais mikroeilėraščiais – vizualiais haiku.

Juose Paulina Pukytė sujungia dvi savo kūrybos sritis – dailę ir literatūrą, panaudodama sau neįprastas menines priemones eksperimentavimui su savo pamėgta minimalistine raiška.

Parodos tikslas – sujungti šiuos „mikroeilėraščius“ į bendrą visumą, suformuoti iš jų vieną ilgą eilėraštį, o taip pat išnaudoti skaitmeninių priemonių teikiamas galimybes seniausiam metodui – piešiniui.

Paulina Eglė Pukytė (g. 1966 Vilniuje) yra menininkė, rašytoja ir kuratorė. Dešimto dešimtmečio pradžioje, po studijų Vilniaus dailės akademijoje, išryškėjo kaip savita menininkė, netelpanti į disciplinų, žanrų, ir technikų rėmus. Magistro laipsnį apsigynė Londono Karališkajame meno koledže. Gyvena ir kuria tarp šių dviejų miestų. Rašo kritinius ir satyrinius straipsnius kultūros temomis ir eksperimentinę literatūrą. 2017 m. kuravo 11-ąją Kauno bienalę „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“. Jos kūrinių yra įsigiję MO muziejus ir privatūs asmenys.

Paroda veiks iki liepos 17 dienos. Parodos kuratorė: Aistė Kisarauskaitė

Organizatorius: VšĮ „Artišokai“, Vilnius

Parodą remia Lietuvos Kultūros Taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė

Namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius). Darbo laikas: trečiadieniais – sekmadieniais 15:00-20:00. Apsilankyti galima iš anksto susitarus tel. + 370 693 58318

The post Namų galerijoje TRIVIUM Paulinos Pukytės piešinių ir jų pavadinimų paroda appeared first on artnews.lt.

Šiandien Asociacijos LATGA taryba nusprendė skirti premijas trims šiuolaikinės operos ,,Saulė ir jūra“ autorėms – Asociacijos LATGA narėms – kompozitorei Linai Lapelytei, rašytojai ir dramaturgei Vaivai Grainytei bei režisierei ir scenografei Rugilei Barzdžiukaitei. Visoms kūrėjoms bus išmokėtos po 3000 Eur (neatskaičius mokesčių) siekiančios premijos.

Lietuvos paviljonui 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje pirmą kartą istorijoje skirtas pagrindinis bienalės apdovanojimas – „Auksinis liūtas“. Jo nusipelnė trys Lietuvos menininkės L.Lapelytė, V.Grainytė ir R.Barzdžiukaitė, kurių opera „Saulė ir Jūra“ rodoma istoriniame Venecijos arsenale, karo jūrų laivyno (Marina Militare) teritorijoje esančiame Magazzino No.42 pastate, kur gegužę duris atvėrė ir iki vėlyvo rudens veiks mūsų nacionalinis paviljonas. Asociacijos LATGA premijos skiriamos asmeniškai pačioms kūrėjoms, o ne nacionalinio paviljono išlaikymo išlaidoms padengti.

„Visų pirma dar kartą noriu pasveikinti visos asociacijos vardu šias puikias menininkes už Lietuvos vardo garsinimą tarptautinėje meno erdvėje. Tai tikrai labai svarbus įvertinimas ne tik joms pačioms, bet ir visam Lietuvos meno laukui bei neginčytinas įrodymas, kad mūsų šalies autorių kūriniai yra aktualūs ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio mastu. Labai didžiuojamės savo narėmis ir linkime joms kūrybinės sėkmės ateityje!“ – sprendimą skirti premijas komentavo Asociacijos LATGA prezidentas prof. Teisutis Makačinas.

Visos trys menininkės yra beveik 5 tūkstančius įvairių sričių autorių vienijančios Asociacijos LATGA narės. Jas ši organizacija tarptautinių sutarčių pagrindu atstovauja ir užsienio šalyse. Šiuo metu Asociacija LATGA turi sutartis su 155 kolektyvinio autorių teisių administravimo bendrijomis visame pasaulyje.

The post Asociacija LATGA „Auksinį liūtą“ Venecijos bienalėje pelniusioms autorėms skyrė 9000 Eur appeared first on artnews.lt.

Šiaulių dailės galerijoje iki birželio 22 d. veikia 58-oji kasmetinė šiauliečių menininkų paroda.

Šiauliečių parodos startavo tolimais šešiasdešimtaisiais ir nuo to meto jų būta įvairių. Vienose – kažkas sužibėdavo, kildavo diskusijos, šurmulys, kitos prabanguodavo tyliai, ramiai. Būta didelių ir mažų, parodos rengtos įvairiose miesto vietose tol, kol 1977 metais atkeliavo į ką tik pastatytą dailės galeriją.

Pastarieji keleri metai pasižymėjo eksperimentais, naujų galimybių paieškomis (viskas keičiasi, net ir šiauliečių tradicijos!). Bandyta, formuojant ekspoziciją, į pagalbą pasikviesti architektą (žmogų be išankstinių nuostatų) ir pakeisti nusistovėjusią „eilučių” hierarchiją, bandyta peržengti galerijos ribas ir vėl pasklisti po visą miestą (paroda „Satelitai”), po to – pristatinėti tik pastarųjų metų kūrybą ar mini kolekcijas, dabartį ir retrospektyvą.

Tad kuo bus išskirtiniai šie metai?

Šiemet nėra atrankos, nėra komisijos, nėra kuratoriaus, kuris suformuotų ekspoziciją pagal savo skonį. Visiškas pasitikėjimas mūsų miesto dailininkų branda (juk jau 58-oji paroda). Tad, paveikslus atrenkame patys, patys parenkame jiems vietas, patys susitariame su kolegomis kur ir kaip eksponuoti ir patys, kartu su žiūrovais, džiaugiamės rezultatu.

Tiesiog patys.

Iššūkis?

Manau, taip, bet tuo pat metu ir galimybė.

Ir pabaigoje.

Ši atrankos ir eksponavimo forma kažkuo priminė pietus Benediktinų vienuolyne. Prie ilgų stalų visi susėda ir valgo tyloje. Bendri dubenys –  dėkis ką nori ir kiek nori, bet paslėpta viso to prasmė tame, kad matydamas savo lėkštę, turi justi ir visumą. Pajusti, kada kaimynui (trys eilės nuo tavęs į kairę) pritrūko druskos… Pajusk – paduok, ir viskas vyks tobuloje darnoje.

Menininkas Ugnius Ratnikas

The post Kasmetinė šiauliečių menininkų paroda Šiaulių dailės galerijoje appeared first on artnews.lt.

Nuo birželio 5 d. meno galerijoje „Kunstkamera“ veiki nauja dviejų autorių – Sigitos Maslauskaitės (g. 1970) ir Viktoro Paukštelio (g. 1983) – kūrybai dedikuota paroda „Prisimenant „ArtVilnius‘19“. Jos tikslas – ne tik pratęsti šventišką meno mugės nuotaiką, bet ir atkreipti dėmesį į šiuolaikinį meną, kuris gali papuošti namų ir darbo erdves, o taip pat tapti meno kūrinių kolekcijų dalimi.

„Idėją surengti tokio pobūdžio parodą padiktavo patys meno mugės lankytojai. Dažnas, aplankęs galerijos stendą, grožėjosi mūsų pristatomais autoriais, jų kūriniais ir neslėpė, kad jie verti atskiros parodos. Grįžusi į meno galeriją „Kunstkamera“ mūsų komanda pagalvojo: o kodėl ne? Nes juk dažnai šiuolaikinių menininkų kūriniai mažai eksponuojami – jų kūriniai neretai tiesiog iškeliauja pas savo naujus šeimininkus ir vėliau nebūna rodomi viešai“, – teigia menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė–Makselienė.

Parodoje pristatomi du šiuolaikiniai lietuvių dailininkais – S. Maslauskaitė ir V. Paukštelis. Iš viso – 15 paveikslų ir 10 miniatiūrų. Abu autoriai yra skirtingi, tačiau ir panašūs: juos vienija kūriniuose užkoduota visiškai nauja jau žinomų kūrinių, siužetų, istorijų interpretacija.

S. Maslauskaitės paveikslai yra įkvėpti Francisco Goya‘os garsiųjų keliolikos „Pinturas negras“ freskų serijos, kuri šiuo metu yra saugoma Prado muziejuje. Šiomis freskomis dailininkas buvo ištapęs savo namą „Quinta del Sordo“ („Kurčiojo namą“), kuriame praleido paskutinius gyvenimo metus, būdamas jau kurčias ir ligotas. Tai – labai autentiški ir atviri kūriniai, nes F. Goya juos kūrė sau, neturėdamas jokių minčių juos eksponuoti.

„Interpretuoti kito kūrėjo ir dar tokio, kaip F. Goya, kūrinius – didžiulė drąsa, iššūkis ir rizika. Tačiau S. Maslauskaitė ne tik tai įveikia, bet ir suteikia netikėtas konotacijas spalviniais sprendimais neutralizuodama beviltiškumą ir desperaciją“, – sako dr. S. Skaisgirytė–Makselienė, pridurdama, kad šioje parodoje eksponuojami patys naujausi, 2018–2019 m. nutapyti dailininkės kūriniai, tokie kaip „Asmodėjas“, „Dvikova“, „Goyos šuniukas“ ir kt.

Kito pristatomo dailininko – V. Paukštelio – paveikslai įkvėpti skirtingų meno kūrinių ir istorijų, kurias jis tarsi pratęsia ir pasakoja toliau nuo to momento, kai faktai pasibaigia arba yra nutylėti ir nežinomi. Legenda tapęs paveikslas „Prieš parskrendant į žemę“ pasakoja lapės medžioklės istoriją, paveiksle „Zelandija“ užfiksuotas istorijos apie Danijos saloje išmestą didžiulį banginį, kurį aplankė dailininkas Albrechtas Diureris, tęsinys ir kt.

Paroda meno galerijoje „Kunstkamera“ veiks iki liepos 5 dienos – ją apžiūrėti galima nemokamai kiekvieną dieną galerijos darbo metu nuo 10 val. iki 18.30 val., šeštadieniais – nuo 12.00 val. iki 16.00 val.

TRUMPAI APIE AUTORIUS

Sigita Maslauskaitė (g. 1970 m.)
1996 m. įgijo tapybos bakalauro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje (VDA)
1997–2000 m. studijavo bažnytinį paveldą Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje
Nuo 2003 m. dėsto Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre
Nuo 2009 m. yra Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė
Nuo 2010 m. tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos (ICOMOS) narė
2013 m. ir 2017 m. pelnė valstybės stipendiją, skirtą kultūros ir meno kūrėjui
2015 m. apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu

Viktoras Paukštelis (g. 1983 m.)

2018 m. įgijo tapybos bakalauro laipsnį VDA
Nuo 2018 m. studijuoja tapybos magistrantūrą VDA
2009–2012 rezidavo Paryžiuje menininkų rezidencijoje (Cité Internationale des Arts de Paris)
2016 m. pelnė VDA Justino Vienožinskio vardo premiją
2017 m. pelnė Vilniaus „Rotary“ klubo premiją

Iliustracijoje: V. Paukštelis, Prieš parskrendant į žemę

The post Meno galerijoje „Kunstkamera“ – žinomų kūrinių, siužetų ir istorijų interpretacijos appeared first on artnews.lt.

Birželio 6 d. 18 val. Galerijoje “Fantomas” Žvėryne, Vilniuje atidaroma žinomo fotografo Romualdo Požerskio paroda „Kelias”. Šiam projektui atrinktos akimirkos menininko kelionių: motociklu po Lietuvą, automobilių po JAV ir Bangladešą. Kūrybos vakare pamatysite Požerskio video filmus apie Kalantos laikų Lietuvos baikerius, Vakarų Amerikos parkus bei Route 66 kelią, paslaptingo Bangladešo spalvingas šeimas.

Vakaro sensacija bus fantastiškas filmas „Art Car in Burning Man“. Filme užfiksuoti po dulkėta, karštą dykumą riedantys maži bei milžiniški judantys objektai – vabzdžiai, gyvūnai, laivai, bokštai net drakonai. Fantastiškų padarų formas primenančios judančios mašinos žybsi šviesomis, riaumoja, groja mirtinai garsią muziką, skleidžia dūmus ir spjaudosi ugnimi. Aštuonerius metus Požerskis fiksavo meno automobilius Nevados dykumoje vykstančiame „Degantis žmogus“ kūrėjų sambūryje. Festivalio kūrybinės idėjos įkvepia Lietuvos jaunus menininkus improvizuoti, jungti vaizdą, garsą, ugnį ir kartu išsaugant gamtos aplinką.

Parodoje eksponuojamos 50 fotografijų, atspindinčių Požerskio gyvenimo kelią. 1952 metai, kai busimam fotografui buvo vieneri, tėvai įsigijo automobilį „Moskvič 400“ ir prasidėjo kelionės po Lietuvą, Krymą, Kaukazą. 1971 metais Požerskis, nusipirkęs motociklą JAWA, keturis metus, dienomis ir naktimis, blaškėmės po dulkėtą Lietuvą. Jaunuolių Biblija buvo Džeko Keruako knyga „Kelyje“, kurios autorius sakė, kad žmogus gimsta du kartus, antrą kartą – kelyje. 2017 metais fotografas išleido knygą – „Neramūs keliautojai“, kurioje atspausdintas jo dienoraštis su jaunystės kelionių fotografijomis.

1988 metais fotografas atrado JAV ir nuo to laiko dažnai lankosi savo mėgstamiausiame mieste San Franciske, 2011 m. su žmona keliavo po vakarines valstijas, miegojo palapinėje kempinguose, 7000 kilometrų skriejo legendiniu Route 66 keliu ir aplankė 12 nacionalinių parkų. Nuo 2008 m. kasmet vyksta į Nevados dykumą ir savaitę praleidžia šiuolaikinio meno hepeningo „Burning Man“ siautulyje.

Pristatydamas naująją parodą, Požerskis sako: „Visas mūsų gyvenimas – Kelias: jis geriausiai išreiškia mūsų būseną ir įprasmina buvimą šioje žemėje“. Anot menininko, „keliaudamas pajunti, koks skirtingas šis pasaulis, ir supranti, kad beveik nieko apie jį nežinai, o tai, ką atrandi, tėra maža dalelė mūsų nuostabios Žemės. Gyvenimas yra kelias iš tamsos į Šviesą, iš tuščio lapo į Patirčių kosmosą, iš jausmų sumaišties į Dvasinę ramybę.“

2017-ųjų pavasarį dviaukščiame autobuse įrengta mobili meno galerija „Fantomas” apsistojo Žvėryne ir ėmėsi žadinti apsnūdusį kultūrinį rajono gyvenimą. Prieš tai kelis metus po Vilnių klajojusi galerija į naują vietą atsigabeno įvairių šiuolaikinio meno išraiškos formų bei sukūrė aplink save kūrybišką, baltais šezlongais ir plastmasinėmis palmėmis papuoštą, erdvę.

https://www.facebook.com/events/587155085106388

Kur: Galerija baras „Fantomas“, Vytauto g. 57, Vilnius (Žvėrynas)
Kada: 2019 m. birželio 6 d., 18 val.

Įėjimas nemokamas

The post Fotografo Romualdo Požerskio „Kelias“ galerijoje Žvėryne appeared first on artnews.lt.

Lietuvos bienalių paletėje atsiranda dar viena nauja spalva – šiemet rengiama pirmoji Šiluvos meno bienalė. Oficialus atidarymas vyks birželio 13 dieną Šiluvos bazilikoje – čia nuskambės specialiai bienalei sukurto šiuolaikinės muzikos opuso „Atverkite man teisumo vartus“ premjera (kompozitorius Arnas Mikalkėnas).

 Bienalės programoje – parodos, įvietintos skulptūros, objektai, instaliacijos, žemės meno kūriniai, kūrybinės dirbtuvės ir po miestelį su molbertais nomadiškai klajojantys tapytojai.

Bienalė ir muzika – šie du raktiniai žodžiai pastaruoju metu sklando mūsų pokalbiuose ir mintyse, du žodžiai, koduojantys vieną svarbiausių metų aktualijų Lietuvos mene. Atiduodami pagarbą Lietuvos kūrėjams, laimėjusiems pagrindinį apdovanojimą Venecijoje už operą-performansą „Saulė ir jūra“, ir mes simboliškai bienalę pradedame muzikiniu kūriniu.

Antrasis stebuklas

Lietuva tiesiog kunkuliuoja meniniais įvykiais, čia nestinga ir bienalių tipo renginių. Kuo gi ypatinga bus Šiluvos bienalė? Pirmiausia, šios bienalės temą pasufleravo unikali vietos istorija, kurią nulėmė daugiau nei prieš 400 metų įvykęs stebuklas. Kalvinų dvasininkas, prisiartinęs prie akmens, paklausė verkiančios mergelės: „Mergaite, ko verki?“ Ji atsakė: „Verkiu dėl to, kad prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama.“ Tai tarusi, ji pranyko.

Raseinių rajono savivaldybė puoselėja viltį matyti Šiluvą ne vien kaip tikinčiųjų susibūrimo vietą tradicinių atlaidų metų, bet ir garsinti ją kaip Europos piligrimystės centrą, kuriame savo nišą rastų ir solidūs kultūros, meno renginiai. Stebuklas gali šioje vietoje pasikartoti, tik šį sykį – jau kitu pavidalu – kūrybinės energijos proveržiu. Kviečiame prisidėti prie stebuklo ir Šiluvos meno bienalę kartu paversti reprezentatyviu plataus spektro tarptautiniu renginiu, pristatančiu įvairių meno sričių kūrinius, autorius, meno tyrinėtojus ir kuratorius.

Komandinis darbas

 Tad Šiluva nori atnaujinti savo veidą, neatsisakydama savo unikalumo. Todėl 2019 metų bienalės tema – citata iš Psalmių knygos: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu“ (Ps 118:22). Pirmapradis akmuo, į kurį remiasi visos žmogiškosios ir dangiškosios vertybės, aiškus ir nekintantis, kaip pirmasis tuščioje erdvėje ištartas Žodis. Bet kuri kūryba yra visatos sutvėrimo tęsinys, ir koks bus tas Naujasis Pasaulis priklauso tik nuo mūsų pačių. Giluminė meno esmė, slypinti už jo performatyvios funkcijos, gali tapti tuo kertiniu akmeniu, ant kurio guls visi vėlesni egzistenciniai sluoksniai.

Išskirtinis šios, pirmosios, bienalės bruožas – ji neturi vieno kuratoriaus, renginio programą, įvaizdį ir stilistiką kuria grupė kultūros ir meno atstovų iš kelių Lietuvos miestų ir organizacijų. Ar Šiluva galėtų tapti ne tik tikinčiųjų, bet ir meno piligrimų gausiai lankoma vieta? Ar Lietuvos meno pasaulis priims Šiluvą kaip dar vieną vietą, kurioje puoselėjamos šiuolaikinio meno tradicijos? Tai yra pagrindiniai klausimai, į kuriuos atsakys ši pirmoji bienalė.

APIE PROGRAMĄ

Du bienalės ciklai

Birželio 13 dieną atidarymo muzikos kūrinyje „Atverkite man teisumo vartus“ persipins klasikos, džiazo, post folkloro, sakralinės muzikos motyvai. Šį postmodernų derinį įgyvendins VU Kauno fakulteto  merginų ansamblis  „Veni  Gaudere“ (vad. Adelė Mikalkėnienė), džiazo trio „Ąžuoliniai berželiai“ (Tomas Razmus – saksofonas, Simonas Kaupinis – tūba, Arnas Mikalkėnas – perkusija) ir solistė Dana Indane (LV). Tą pačią dieną Piligrimų centro muziejuje atidaroma Agnės Jonkutės tapybos darbų paroda.

Antrasis bienalės ciklas liepos 13 d. prasidės tarptautiniu meno simpoziumu, kuriame dalyvaus kelių šalių menininkai. Jo programa labai įvairi, apimanti pagrindines šiuolaikinės kūrybos sritis. Toliau bus tęsiamas parodų ciklas – Šiluvoje planuojamos Algimanto Šlapiko skulptūrų ekspozicija, Sauliaus Vaitiekūno objektų paroda, Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės tapybos darbų paroda Raseinių krašto istorijos muziejuje, Evaldo Mikalauskio didelio formato skaitmeninės grafikos pristatymas atvirose miestelio erdvėse.

Universali meno kalba

Bienalės svečias iš Portugalijos – dailininkas, fotografas, iliustratorius Bruno Gaspar. Šiluvoje jis planuoja pristatyti platų savo kūrybos spektrą: gatvės meną, tapybos darbus ir dailės objektus, sukurtus iš kartono pakuočių. Šio dailininko sukurti objektai bus eksponuojami Piligrimų centro galerijoje kartu su panašios stilistikos Aistės Juškevičiūtės darbais. Juk meno kalba yra labai universali, panašių prasminių ar formos štrichų galime atrasti skirtingų šalių menininkų darbuose.

Meno simpoziumo metu skirtingose Šiluvos vietose gims ir kelios erdvinės instaliacijos. Gretos Kardišiūtės žemės meno objektas – tūkstančiais medinių pagaliukų ant žemės paviršiaus „išaustas“ tekstilės rašto fragmentas, kuris papuoš kalvelę prie įvažiavimo į miestą. Audiovizualinio meno grupė „Bionics“ (Lina Pranaitytė, Urtė Pakers) tuščioje istorinio pastato erdvėje eksponuos vaizdo-garso instaliaciją „Išlikti / prisiminti“. Andrius Kviliūnas, vienas nuosekliausiai videomeną Lietuvoje plėtojančių kūrėjų, tikras videomeno grynuolis, pakvies į savo darbų peržiūrą. Tuomet menininkas atliks performansą kartu su trio ONE TWO Free. Šią programos dalį užbaigs A. Kviliūnio specialiai bienalei sukurto videomeno kūrinio premjera.

Prisilietimas prie paveldo

Bienalės kūrybinėse dirbtuvėse – skirtingų meno žanrų studijos. Boriso Jakubauskio seminare bus kalbama apie tai, kas yra „Šiuolaikinė ikonografija, ikonografijos  ištakos  ir  technologijos“. Kviesime sudalyvauti Vaivos Koveraitės-Trumpės „trasfer“ grafikos technikos laboratorijoje. Viešnia iš Baltarusijos VeraYahoudzik pristatys senąją primityvistinę „maliavankos“ tapybos techniką.

Garsiuosius Šilinių atlaidus, kiekvienais metais vykstančius rugsėjo 7–14 dienomis, savo fotografijose įamžins Tadas Kazakevičius, pelnęs kelis reikšmingus apdovanojimus tarptautiniuose spaudos fotografijos konkursuose. Šiluvos tradicijos juk taip pat ateityje keisis, labai svarbu užfiksuoti šią unikalią aplinką su jos žmonėmis, nematerialiojo paveldo turtą.

Pleneristų desantas

Dar vienas bienalės akcentas – tapytojų iš įvairių šalių „desantas“. Klajojančius su molbertais ir drobėmis lyg tikrus nomadus juos bus galima sutikti įvairiose Šiluvos vietose. Oksana Svizhak (UA), Valerija Moskvitina-Dmytriieva (UA), Daniel Gromacki (PL), Valentinas Varnas (LT) – tai tik dalis iš šios tarptautinės tapytojų kompanijos, kurie bandys Šiluvoje sukurti tikrą Paryžiaus Monmartro atmosferą.

Tokią atmosferą turėtų dar labiau sustiprinti bienalės klubas kavinės „Šiluvos karūna“ terasoje, kur menininkai galės pabendrauti su vietos bendruomene ar čia užklystančiais piligrimais, skambant džiazo muzikai…

Tegul kokybiškas šiuolaikinis menas gyvuoja ne tik Vilniuje, bet ir atokesniuose Lietuvos kampeliuose. Sukurdami įvairovę ir alternatyvą, mes ugdome vieni kitus, skatiname iniciatyvumą, kūrybiškumą. Savo piligriminiame maršrute, netikėtų meno erdvių žemėlapyje pasižymėkime Šiluvą ir atkeliaukime čia idėjų ir smalsos pilnais krepšiais.       

Visa informacija apie bienalės renginius – svetainėje www.menopiligrimai.lt ir FB paskyroje.

The post Startuoja Šiluvos meno bienalė 2019 appeared first on artnews.lt.

Vilniuje, šalia senosios Vingrių vandenvietės (seniausių Vingrių šaltinių), netoli esančio modernaus meno MO muziejaus, iškilo naujas viešųjų erdvių meno objektas – gerai žinomos menininkės ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu, Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūrinys „Vandens lelijos”. Šiuolaikinio meno objektas – industrinė vandens talpykla, archaine kryžiuko technika išsiuvinėta gėlo vandens augalų motyvais, žymi istorinę Vilniaus vandenvietę ir Vingrių šaltinius, kurie ilgus amžius buvo gyvybinė sostinės arterija, gyventojus ir gėlynus maitinusi švariu vandeniu.

Kūrinys yra vienas iš Vilniaus miesto savivaldybės 2018 m. inicijuotos ir remiamos programos „Kuriu Vilnių“ laimėtojų. Savivaldybė, pasitelkusi ekspertų komisiją, iš 120 novatoriškų, ryškių, unikalių miesto meno projektų atrinko 19 laimėtojų – unikaliausių meno projektų, kurie praturtins Vilniaus miestą.

„Vilnius – kūrybos sostinė, kur originalios idėjos, padedant miestui, virsta realiais projektais. Prieš keletą metų mūsų inicijuota programa „Kuriu Vilnių“, finansuojanti meno projektus netikėtose erdvėse, pritraukė gausybę talentų ir gaivina primirštas miesto erdves. MO muziejaus kaimynystėje, istorinėje Vingrių šaltinių vietoje  atsiradusios „Vandens lelijos“ pasakoja įdomią šios erdvės istoriją – „augina“ žiūrovą“,  –  sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Meno objekto iniciatorius ir rėmėjas – Irmantas Norkus, advokatų kontoros „Cobalt“ vadovaujantis partneris Lietuvoje, projekto architektas – Tomas Grunskis.

„Vandens lelijos“ – nuoroda į istoriškai svarbią, bet pamirštą miesto lokaciją

Menininkės kūrinys sukurtas iš industrinės vandens talpyklos, išsiuvinėtos gėlo vandens augalų motyvais, nurodo į istoriškai svarbią miesto vietą. Natūralūs Vingrių šaltiniai nuo pat miesto kūrimosi pradžios iki 20 a. Vilniaus gyventojams tiekė švarų geriamąjį vandenį – jis buvo tiekiamas kasdienėms miesto žmonių reikmėms, aprūpino ne vieną miesto pirtį.

Šio meno kūrinio iniciatoriui ir rėmėjui Irmantui Norkui pasirodė įdomus Severijos pasirinkimas šiuolaikiniu meno kūriniu pažymėti ne didžiųjų asmenybių, herojų ar įvykių, kaip dažniausiai yra mėgstama viešose erdvėse, bet su eilinių žmonių kasdienybe susijusią reikšmingą vietą.

„Vingrių šaltiniai minimi kaip seniausia ir vandeningiausia Vilniuje vieta, todėl neabejotinai buvo svarbi miestiečių gyvenime. Gaila, jog šiuo metu vandenvietės teritorija sostinės gyventojams neprieinama, o šaltiniai teka po žeme ir subėga į miesto nuotekų sistemą. Šiuo kūriniu norėjome įprasminti mažai kam žinomą istorinę Vilniaus vietą ir atskleisti, kokia svarbi ji buvo sostinės gyventojams. Manau, kad šiuolaikinio meno kūrinys viešoje erdvėje, primenantis miestiečiams tarnavusią vietą, yra aktualus ir kuriantis naują istorinį kontekstą. Labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su Severija ir puikiu rezultatu“, – pasakoja I. Norkus.

Vandens perteklius arba trūkumas – vis labiau aštrėjanti 21 a. ekologijos problema

Apjungdama skirtingus su vandeniu susijusius aspektus: specifinę vandens lokaciją, industrinę vandens talpyklą bei vandens augalo – vandens lelijos motyvus, kūrinio autorė atkreipia dėmesį ne tik į istorinės vietos, atminties, bet ir natūralios gamtos ir žmogaus veiklos sąveikos problemas. Pasak kūrinio autorės, vandens perteklius, o kitur, priešingai, jo trūkumas – 21 amžiuje skirtinguose pasaulio regionuose vis labiau aštrėjanti ekologijos problema.

„Korozijos paveikta, povandeninį laivą primenanti, industrinė vandens talpykla, siuvinėta gėlo vandens augalų motyvais, kalba apie natūralios gamtos ir žmogaus veiklos įtampos taškus, taip pat aktualina miesto istorijos atminties ir užmaršties klausimus. Cisterna yra universali talpykla, kuria vis dažniau gabename nebe vandenį, pieną ar girą, bet srutas, kenksmingus chemikalus ar naftos produktus. Šalyje, kurioje negausu brangiųjų iškasenų, tyras vanduo ir žmonių kuriama kultūra yra kertiniai naudingieji ištekliai“, – apie kūrinio ekologinį aktualumą šių dienų kontekste pasakoja Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė.

Ji taip pat primena, jog šiuolaikinis menas ne visuomet būna patogus. Kartais kuria dviprasmiškas situacijas. Kaip ir dvilypė vandens prigimtis. Vanduo – yra tiek gyvybės šaltinis, tiek ir ardanti, visa griaunanti stichija.

„Vandens lelijos“ – pirmoji šiuolaikinio meno mugės metu gimusi iniciatyva, persikėlusi į viešąsias erdves

„Vandens lelijų“ kūrinys yra „ArtVilnius“, didžiausios šiuolaikinio meno mugės visame Rytų Europos regione, metu, gimusi iniciatyva. „Džiugu, kad švenčiant „ArtVilnius“ 10 metų veiklos sukaktį, jos vienu iš jubiliejinių akcentų tapo šio kūrinio sukūrimas. Prieš dvejus metus mugėje tarp dviejų meno kūrinio sumanytojų gimusi idėja jau virto realybe. Toks projektas, kurio iniciatyva būtų kilusi mugės metu, o vėliau persikėlusi į viešąsias miesto erdves – pirmasis. Tai labai svarbus žingsnis skatinantis visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu, o taip pat ir integruojantis Vilnių į reikšmingiausių Europos šiuolaikinio meno sceną. Sostinės viešojoje erdvėje, skirtingai nei kituose pasaulio miestuose, itin mažai šiuolaikinio meno objektų, o juo labiau – sukurtų menininkių moterų, todėl Severijos kūrinys išskirtinis dar ir šiuo aspektu“, – džiaugėsi meno mugės vadovė Diana Stomienė.

Autorė – vertinama menininkė ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinių muziejų ir kolekcionierių

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė dėl savo išskirtinės vizualios raiškos yra gerai žinoma ir tarptautiniame kontekste. Ji dažnai dalyvauja svarbiose parodose užsienyje ir Lietuvoje, jos darbų yra įsigiję reikšmingi Švedijos, Kanados, Didžiosios Britanijos, Latvijos muziejai bei privatūs kolekcininkai. Prieš keletą metų jai yra tekę dirbti su garsiuoju gatvės meno kūrėju Banksy, kurio asmeniniu kvietimu Severija dalyvavo išskirtinio dėmesio sulaukusiame „Dimaland“ projekte Didžiojoje Britanijoje. Severija yra ir Vilniaus dailės akademijos dėstytoja.

„Savo kūryboje dažniausiai panaudoju utilitarius metalinius buities daiktus (tokius kaip automobiliai, kariniai šalmai, metaliniai indai, kibirai) ir konceptualiai juos apjungiu su siuvinėjimu kryželiu, kuris kaskart atsidūręs ant skirtingo objekto kuria vis naujas prasmes. Siuvinėjimas kryželiu daug kam atrodytų itin senamadiška, archajiška technika, tačiau jos raiška veikia skaitmeninio pikselinio vaizdo principu“, – apie kūrybą pasakoja autorė.

Nuotrauka: Rytis Šeškaitis

The post Vilniaus centre – naujas šiuolaikinio meno kūrinys, žymintis gyvybinę sostinės arteriją appeared first on artnews.lt.

Šiuo metu eksponuojamą pagrindinę MO muziejaus parodą „Gyvūnas – žmogus – robotas“ papildo ne tik išsamus parodos temą gilinantis katalogas. Muziejuje taip pat galima susipažinti su nauja MO muziejaus steigėjos Danguolės Butkienės iniciatyva išleista poezijos knyga pavadinimu Gyvūnas, kuris vadinuosi (n)esu. Tai ne tik rinktinių eilėraščių, bet ir išskirtinio dizaino knyga.

 „Norėjosi rasti naujų formų dalyvauti kūrybiniame MO muziejaus gyvenime. Būtent dėl šios priežasties gimė serija Viktoro filmų Per VB prizmę, – juos šiuo metu galime pamatyti muziejuje. Dėl tokių pat priežasčių atsirado ir ši mano knyga“, – sako D. Butkienė.

Noras jungti skirtingas meno formas

„Seniai ruseno noras rasti skirtingų meno rūšių sąsajas, tad buvo įdomu, kaip dabartinės mūsų muziejaus parodos tema „Gyvūnas – žmogus – robotas“ atsiliepia lietuvių poezijoje. Pradėjau ieškoti eilėraščių apie gyvūnus savo poezijos bibliotekėlėje, vėliau, prie idėjos prisijungus Palmirai Mikėnaitei, atsirado jų ir daugiau“, – teigia D. Butkienė.

Ji taip pat prisipažįsta, kad ieškant eilėraščių visais MO muziejaus parodoje „Gyvūnas – žmogus – robotas“ analizuojamais temos aspektais kebliausia buvo roboto ar futuristinės tematikos dalis. „Atrodytų, kad lietuvių poetams dirbtinis intelektas dar neaktualu“, – priduria ji.

Visgi atrinkusi autorius ir jų kūrinius D. Butkienė pripažįsta, jog pavyko rasti eilėraščių, kurių nuotaika atspindi ir ateities vizijų parodos dalį.

Poezijos daug ir pačiame MO muziejuje

Viena iš knygos sudarytojų P. Mikėnaitė sako, kad sulaukusi D. Butkienės kvietimo prisidėti prie knygos sudarymo jį priėmė su dideliu džiaugsmu. „Viskas, kas vyksta MO muziejuje, taip pat turi galingą poezijos užtaisą: neįmanoma, bet gyvuoja, sunkiai apibūdinama, bet labai traukia, daugiausia pasakoma ne žodžiais ar vaizdais, o tuo, kas už jų“, – motyvus imtis sudaryti knygą vardija P. Mikėnaitė.

Atrinkdama eilėraščius būsimai knygai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai atlieptų šios MO parodos temą, P. Mikėnaitė vadovavosi paprastais kriterijais – nuojauta ir eilėraščių kokybe.

Išskirtinis dizainas

Knygos dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė teigia siekusi, kad knyga nebūtų tik dar vienas elementas lentynoje, tad sukurtu dizainu sufleruoja skaitytojui, jog šią knygą galima ne tik skaityti. Knygoje Gyvūnas, kuris vadinuosi (n)esu laukia bent dvi staigmenos.

Knygos puslapius galima lengvai išlankstyti, o juose rasti besislepiančias dailės kūrinių reprodukcijas. Prie knygos dizaino „prisidėjo“ ir žvėris – jos viršelis paženklintas – dryksteltas žvėries nagais.

Kalbėdama apie knygą, dizainerė A. Dautartaitė-Krutulė pasakoja: „Šioje knygoje tekstas yra svarbesnis už vaizdą. Todėl tekstui teikiau prioritetą, o vaizdą – slėpiau. Taip gimė mintis sulankstyti knygos puslapius ir tokiu būdu turėti didesnio formato meno kūrinių reprodukcijas, tarsi tarp lapų paslėptus vidinius žvėris. Knygos viršelis primena menininko darbų aplanką. Jis tarsi apsaugo meną, vidinį pasaulį, iš kurio ar į kurį veržiasi laukinis žmogus ar žvėris. Šiai emocijai stiprinti naudoju viršelio padraskymus. Teko pasigaminti ir specialų instrumentą – žvėries nagus. Knygos įrišimu tapo dvi gumytės, kurios, be funkcijos, turi dar ir asociatyvią prasmę – pilkas žvėrių kojytes ir galvytes.“

Poezijos knygoje Gyvūnas, kuris vadinuosi (n)esu nėra ir puslapių numeracijos. Išlankstęs knygos lapus, skaitytojas gali juos sukeisti vietomis, išimti kūrinių reprodukcijas, pasikabinti jas ant sienos ar netgi kam nors padovanoti. Knygą taip pat galima naudoti net kaip užrašinę. „Siekdama išlaikyti įprastą skaitymo procesą, siekiau praplėsti tradicines ribas ir išlaisvinti knygą bei žmogų. Būtų žavu, jei knyga paskatintų skaitytoją kūrybingiems veiksmams – ką nors nuveikti su knygos lapais“, – priduria dizainerė.

 Poezijos knygoje pristatomi 16 autorių – Henrikas Radauskas, Birutė Pūkelevičiūtė, Antanas Jonynas, Sigitas Geda, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Mantas Gimžauskas, Sigitas Parulskis, Donatas Petrošius, Daiva Čepauskaitė, Mindaugas Nastaravičius, Stasys Jonauskas, Judita Vaičiūnaitė, Alvydas Šlepikas, Ernestas Noreika, Valdas Gedgaudas, Agnė Žagarkalytė. Iš viso knygoje yra 18 eilėraščių. Visus juos į anglų kalbą išvertė Rimas Užgiris.

Poezijos knygos Gyvūnas, kuris vadinuosi (n)esu pristatymas ir susitikimas su knygos sudarytojais bei autoriais įvyks birželio 12 d. 18:00 MO muziejaus terasoje. Renginys atviras visiems. Poezijos knygą taip pat galima įsigyti MO muziejaus parduotuvėje.

Daugiau informacijos apie knygos pristatymo renginį: poezijos knygos HYPERLINK “https://mo.lt/parodos/poezija/?pagen=2″Gyvūnas, kuris vadinuosi (n)esuHYPERLINK “https://mo.lt/parodos/poezija/?pagen=2” HYPERLINK “https://mo.lt/parodos/poezija/?pagen=2″pristatymas.

Apie MO

MO muziejus, kurio pastatą suprojektavo pasaulyje garsus architektas Daniel Libeskind, duris atvėrė 2018 m. spalio 18 d. Iki atidarymo MO muziejus, įkurtas asmenine mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva, beveik dešimtmetį veikė kaip muziejus be sienų. Jame sukauptą daugiau nei 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių kolekciją sudaro Lietuvos dailės aukso fondas nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Per pirmąjį muziejaus veiklos pusmetį jame apsilankė maždaug 150 000 lankytojų.

MO muziejus – gero laisvalaikio vieta, pasakojanti istorijas apie mus. Čia užsukti kviečia parodos, kinas, edukaciniai užsiėmimai, koncertai ir kiti renginiai, skirti įvairioms amžiaus grupėms. Vienas iš MO tikslų yra burti aktyvią bendruomenę – MOdernistus – kurie palaiko MO idėją ir padeda kurti naująjį muziejų drauge.

Nuotrauka: Rytis Šeškaitis

The post Speciali MO muziejaus steigėjos Danguolės Butkienės inicijuota poezijos knyga appeared first on artnews.lt.

Birželio 11 d., 18.00 val. VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) pristatoma paroda „Vytautas Jurkūnas ir šeimos rinktinė: Jurqnizmas“.

 Paroda aprėpia Jurkūnų šeimos trijų kartų kūrybinį palikimą. Ekspozicijoje pristatoma tik nedidelė privataus rinkinio dalis – nuo XX a. vid. Eugenijos Jurkūnienės (1907–2005) sukurtų aliejinės tapybos darbų iki Vytauto Jurkūno vyresniojo (1910–1993), Vytauto Jurkūno jaunesniojo (g. 1946), Andriaus (g. 1975) ir Jono (g. 1982) Jurkūnų piešinių.

Gausiausią ekspozicijos dalį sudaro šios parodos sumanytojo ir kolekcijos autoriaus Vytauto Jurkūno jaunesniojo įvairaus laikotarpio piešiniai ir keletas estampų. Jais dailininkas permąsto ir siūlo pagalvoti apie kiekvienam menininkui kylančius klausimus, nesvarbu, kokiu laikotarpiu dailininkas gyventų: ką piešti, tapyti, rašyti? Ką vaizduoti? Ką sukurti ar vaizduoti, kad sukuri? Ar tai turi būti kažkas naujo, ar naujai suprasto seno? O gal tokio nesuprantamo, kad neaišku bus – sena tai ar nauja? Pasak parodos iniciatoriaus, tokios ir panašios depresiją sukeliančios mintys (beje, sunkiai išvejamos lauk) nors ir gerokai nusibodusios, bet tokios savos, kamuoja dažną menininką. Kalbėdamas apie parodoje rodomus savo piešinius, Jurkūnas teigia, jog dabar, tarp daugybės kitų darbų ieškodamas autoportretų parodai, suprato, jog yra nupiešęs tai, ką seniai norėjo, bet nežinojo, kaip nupiešti. „Tai ne tik veidai, žvilgsniai, judesiai, šviesos ir šešėliai. Pasirodo, tarp eilučių aš visada piešiau laiką“ – sako menininkas.

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras

Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos rytas

Paroda veiks birželio 11–22 dienomis.

Iliustracijoje: Vytautas Jurkūnas. Autoportretas. 1975

The post Paroda „Vytautas Jurkūnas ir šeimos rinktinė: Jurqnizmas“ galerijoje „Kairė-dešinė“ appeared first on artnews.lt.

Birželio 10 – birželio 15 d. VDA tekstilės galerijoje „Artifex“ veiks Ievos Baltrėnaitės paroda „ka(L)bantys rūbai“.

Gynimas: birželio 10 d. (pirmadienį) 10 val.
Paroda: birželio 10 – birželio 15 d.

VDA, Vilniaus Tekstilės meno ir dizaino katedra, MA.
Vadovė: prof. Eglė Ganda Bogdanienė
Recenzentė – Malvina Jelinskaitė
________________________________________

Kabantys ar kalbantys rūbai?
Ar Jūsų spintose kabantys rūbai kalba?
Šioje parodoje jie prakalbės autorės balsu.
Autorė apie parodą: „Tai kažkas labai paprasta, bet, viliuosi, – tikrai neprasta.“
Ieva Baltrėnaitė kvestionuoja drabužio ir atminties ryšio temą taip prakalbindama tekstilę ir paversdama kasdienės buities elementus – drabužius – meno kūriniais. Parodoje nepamatysite nieko naujo, tik naują požiūrį į kažką sena.
Apie ką šneka mūsų drabužiai? Ar jie yra mūsų gyvenimo atspindys? Mus supančios socialinės, politinės, kultūrinės, ekonominės terpės veidrodis? O gal, atvirkščiai, mes jais meluojame, apgaudinėjame tiek save, tiek kitus?
„Patirti emociniai išgyvenimai kaip dūmai įsismelkia į dėvimą aprangą. Rūbas tampa taktilišku išgyventų emocijų prisiminimu, kurį gali apsirengti ir padėti prisiminti sau kažką malonaus, ar, prisilietus prie audinio, suprasti, jog norisi išmesti iš atminties tiek rūbą, tiek su juo atgimstančius praeities klodus.“ – teigia Ieva Baltrėnaitė.
Ar kada susimąstėte, kad drabužiais galima papasakoti savo šeimos istoriją? Ieva, pasirinkusi keturis skirtingų kartų savo šeimos moterų rūbus, papasakoja ne tik jų asmenines patirtis, bet ir visą krašto istoriją. Karai, sovietinė okupacija ir dabartis nugula drabužių, kaip meninės instaliacijos artefaktų, ekspozicijoje. Keli dėvėti drabužiai – tai būties, meilės, mirties, vilties ir nusivylimo kupinų istorijų rinkinys, atsispindintis kiekvieno asmens gyvenime.

The post Ievos Baltrėnaitės paroda „ka(L)bantys rūbai“ galerijoje „Artifex“ appeared first on artnews.lt.

Birželio 14 d., 18:00 val. VDA Parodų salės „Titanikas“ II a. (Maironio g. 3, Vilnius) atidaroma projekto „Meno celės ‘19“ paroda.

„Meno celės“ – tai kasmetinis, jau ilgametes tradicijas turintis Vilniaus dailės akademijos renginys, pristatomas menų festivalio „Kultūros naktis“ metu. Centrine ašimi tampa parodų salėse „Titanikas“ rengiama paroda, išsitęsianti po visą Vilniaus dailės akademiją bei jos padalinius ir galerijas. Instaliacijos, performansai, koncertai ir kūrybinės dirbtuvės užtvindo Vilniaus dailės akademijos erdves ir kiemus. Tačiau, visų svarbiausia, kad tai viena iš retų progų pamatyti šviežiausius kūrinius, susipažinti su temomis ir procesais, kuriais gyvena jauniausia šalies kūrėjų karta. Parodos dalyviai – bakalauro ir magistrantūros studijų pakopų absolventai.

Vilniaus dailės akademijos erdvės suburia kūrėjus, kurių siekiai ir energija netelpa į jokius kontūrus. Tuo tarpu įkvėpimas – tarsi mikroorganizmai, kurių vystymuisi reikalingos tam tikros sąlygos: drėgmė, maisto medžiagos, šiluma, rūgštinis pH ir deguonis. Įgyvendinus šiuos poreikius gamtinės organizmų kultūros plečiasi, skverbiasi į paviršius ir giliausius plyšius.

Menininko Vlado Suncovo kurta parodos architektūra – terpė vešėti įvairaus pavidalo formoms, idėjoms ir medžiagoms, bei jų tarpusavio ryšiams kurti. Laipsniškai kintanti platforma ant savo paviršių kaupia matomus, užuodžiamus ar tik nujaučiamus pasakojimus.

„Meno celės ‘19“ kviečia pasinerti į daugiasluoksnius tarpsmo procesus.

 Parodos atidarymas vyks birželio 14 d., 18:00 val., ją aplankyti galėsite iki liepos 20 d.

Paroda vyks ne tik ekspozicinėse erdvėse „Titanikas“, bet ir kituose VDA pastatuose bei teritorijose.

 Parodos kuratorė: Milda Dainovskytė

Ekspozicijos architektas: Vladas Suncovas

Grafinis dizainas: Gailė Pranckūnaitė, Marek Voida

 Jau netrukus VDA.LT paskelbsime vakaro programą!

The post „Meno celės ‘19“ VDA „Titanike“ appeared first on artnews.lt.

Šiuolaikinio meno centre šią savaitę atidaromos naujos ekspozicijos – tarptautinė grupinė paroda „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“ ir Mindaugo Navako solo paroda „Daiktiškumai“. Parodų atidarymas – birželio 14 d., penktadienį, nuo 18 valandos.

Renginio metu vyks menininkų kolektyvo „Emnoyumno“ iš Udmurtijos, Dainos Pupkevičiūtės bei Vaidos Tamoševičiūtės performansai.

Penktadienį parodas bus galima apžiūrėti iki vidurnakčio.

Taip pat vyks EKSKURSIJOS su parodų kuratoriais:

birželio 15 d., šeštadienį, 14 val. – po parodą „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“ su Anders Kreuger ir Julija Fomina;

birželio 19 d., trečiadienį, 18 val. – po parodą Mindaugas Navakas „Daiktiškumai“ su Ūla Tornau.

Paroda „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“

Menininkai: Kasper Bosmans (Belgija, 1990); Izmail Efimov (Marių Respublika, Rusijos Federacija, 1946); Róza El-Hassan (Sirija / Vengrija, 1966); Emnoyumno Collective (Udmurtijos Respublika, Rusijos Federacija: Kuchyran Yuri, 1962; Zhonzhon Sandyr, 1978); Aslan Gaisumov (Čečėnijos Respublika, Rusijos Federacija, 1991); Simryn Gill (Malaizija / Australija, 1959); Alma Heikkilä (Suomija, 1984); Rustam Khalfin (Kazachstanas, 1949–2008); Donna Kukama (Pietų Afrika, 1981); Juha Pekka Matias Laakkonen (Suomija, 1982); Alexander Lee (Prancūzijos Polinezija / JAV, 1974); Aurelija Maknytė (Lietuva, 1969); Pavel Mikushev (Komijos Respublika, Rusijos Federacija, 1962); Gediminas Pempė (Lietuva, 1922–2008); Daina Pupkevičiūtė (Lietuva, 1983); Artūras Raila (Lietuva, 1962); Vaida Tamoševičiūtė (Lietuva, 1983); Maria Taniguchi (Filipinai, 1981); Jaan Toomik (Estija, 1961); Trevor Yeung (Honkongas, 1988); Nicolas Wefers (Vokietija, 1987); Kazė Zimblytė (Lietuva, 1933–1999); Darius Žiūra (Lietuva, 1968)

Kuratoriai: Anders Kreuger ir Julija Fomina

Radikalus menas šiandien – tamsus menas; jo pagrindinė spalva – juoda.

Theodor W. Adorno

„Kraujas ir žemė“ (vok. Blut und Boden) buvo kertinis nacistinės ideologijos principas. Tačiau jis buvo ne tik apie kitų žmonių žemės ir maisto plėšimą; tai buvo mentalinis tamsaus optimizmo kristalas, sumaniai mobilizuojantis „rūsčiojo stiliaus“ kvietimas nekęsti Kito, ištirpdęs daugelio širdis XX amžiuje, ir ne tik Vokietijoje.

„Kraujas ir žemė“ vis dar tirpdo širdis tų, kurie bijo būti pažemintiems kitų, kuriems, savo ruožtu, patys jaučia atvirą panieką. Kur kas didesnę baimę šiandien kelia tai, kad žmonijos smurtas prieš gamtą sukels aršius konfliktus tarp žmonių. Užtenka vos mestelėti žvilgsnį į šiandienos pasaulį, kad suprastume, jog tai nebėra tiesiog distopiniai apmąstymai.

Parodos pavadinimas atskleidžia šių trijų pavojingų žodžių (nes „ir“ niekada nebūna toks nekaltas, kaip galėtų atrodyti) potencialą tapti mirtinais poetiniais ginklais, o ne tiesioginiais konceptualiais įrankiais. Beje, būtent taip veikė nacistinė ideologija. Tačiau „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“ keičia šio neapykantos pilno šūkio paskirtį, kad jis tarnautų ne destrukcijai ir smurtui, o išsaugojimui ir plėtrai.

Paroda yra metaforiška ir vizuali, „eurazijos“ ir „tarptautinė“, tuo pat metu ir „žemiška“ ir efemeriška. Ja nesiekiama užsiimti „žinojimo gamyba“, „kelti sąmoningumą“ arba „brėžti teritorijas“. Vietoje to, joje pasikliaujama dalyvaujančių menininkų pasiryžimu nukreipti ar sugriauti bet kokį kuratorinį planą savo atviro mąstymo praktikomis. Ji siūlo, kad tapyba gali sukurti mąstymo erdvę, kad filmas geba daugiau nei linksminti bei perduoti idėjas, ir kad performansas yra tinkama medija pasakoti daugialypius pasakojimus.

„Tamsūs menai“ paantraštėje turėtų būti suprantami kaip dialektiškai susiję su apšvietos tradicija (nauju kritiniu jos įvertinimu), o ne su visiška jos priešingybe (kartais ironiškai vadinamos „ap-tamsos“ teigimu). Tik pripažįstant už švytinčių šiuolaikinio pasaulio fasadų slypinčią tamsą, galime pradėti judėti šviesos link.

Kaip būdami vis dar privilegijuotais 2019 metų gyventojais mes galime išlikti lojalūs kultūrai, artikuliuojančiai tai, kas yra nepamainomai žmogiška, gyvendami pasaulyje, kuriam mes privalome padaryti viską, ką galime, kad išsaugotume tai, kas yra nepamainomai gamtiška? Kaip galime tapti tikrais Žemės gyventojais, įsižeminusiais (kas reiškia kur kas daugiau nei skraidyti rečiau, naudoti mažiau plastiko ar valgyti mažiau mėsos), neapleidžiant kultūrinių vertybių ir gebėjimų, tokių kaip raštingumas, ironiško žvilgsnio galia, mėgavimasis grynąja forma ne tuščio formalizmo vardan?

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba, Air Tahiti Nui, Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinio mobilumo programa, carlier | gebauer, Kohta.

Mindaugo Navako solo paroda „Daiktiškumai“

Kuratorė: Ūla Tornau

Mindaugas Navakas yra menininkas, kurio monumentali praktika ir socialinė pozicija unikaliai paveikė šiuolaikinę Lietuvos meno viešoje erdvėje vaizduotę. Šio menininko įtaka buvo esminė daugeliui pastarųjų dešimtmečių Lietuvos kūrėjų. Prieš kelerius metus Navakas atsitraukė nuo pedagoginės veiklos Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedroje ir savo laiką skyria aktyviai kūrybai.

Paroda „Daiktiškumai“ – tai kompaktiškas teminis projektas, pristatantis skirtingus pastaraisiais metais plėtotus kūrėjo praktikos aspektus. Parodoje monumentalūs akmens elementai jungiami su smulkesne plastika, kurioje šiuolaikiškai tyrinėjamos sociokultūrinės menininką dominančių medžiagų – atvežtinių egzotiškų granitų, pigių tapetų, guminių užvalkalų, čiužinių ir buitinių rakandų – reikšmės. Mindaugas Navakas lieka prie jį visuomet dominusių temų, tačiau pasitelkia naujausias (akmens apdirbimo) technologijas, taupius ir neįprastus jų panaudojimo būdus, referuodamas į aktualius jų kilmės ir vartojimo socialinius bei ekonominius kontekstus. ŠMC parodoje menininkas atlieka precizišką ir konceptualų minimalistinei skulptūrai būdingų pamatinių skulptūros savybių – medžiagos, tūrio, apimties ir konteksto – tyrinėjimą. Monumentalius savo kūrybos aspektus Navakas pristato kamerinėje interjero situacijoje, suteikdamas žiūrovui galimybę atsirasti specialiai ŠMC Pietinei salei pritaikytoje totalioje instaliacijoje.

Mindaugas Navakas (gimė 1952 m. Kaune, gyvena ir dirba Vilniuje) – Lietuvos skulptorius, aktyviai dalyvaujantis parodose Lietuvoje ir užsienyje nuo 1977 m., plačiai žinomas savo monumentaliais kūriniais viešojoje erdvėje, taip pat kuriantis konceptualius mažosios plastikos kūrinius ir scenografiją, ilgą laiką dėstęs Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedroje. Be kitų parodų, menininko kūriniai buvo eksponuoti pirmojoje Kvangdžu bienalėje (1995 m.), jis atstovavo Lietuvą 48-oje Venecijos bienalėje (1999 m.), 2014 m. Nacionalinė dailės galerija suorganizavo stambią apžvalginę menininko kūrybos parodą.

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba.

The post Šiuolaikinio meno centre atidaromos naujos parodos appeared first on artnews.lt.

Birželio 19 d., trečiadienį, 18 val. LDS galerija “Arka” (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) atidaroma Rodion Petroff  paroda „Triukšmas“.

Parodoje pristatomi naujausi Rodion Petroff kūriniai priverčia suklusti. Kas yra triukšmas šiandieniame gyvenime? Ar gebame jį išgirsti, kai aplink cirkuliuoja tiek daug informacijos? Jei triukšmas įgautų vizualų pavidalą – kaip jis atrodytų?

Menininkas mėgina ne tik dekonstruoti triukšmo pavidalus, bet apčiuopti jo esmę – nuolatinę skirtingų naratyvų fragmentų tarpusavio konkurenciją. Nuo ikoninių kultūros vaizdinių, atpažįstamų veikėjų veidų iki abstrakčių formų virsmo kažkuo kitu, nežinomu, tačiau intriguojančiu. Triukšmas įkūnija perteklių.

Simboliški, ironiški vaizdiniai projektuojasi vonios kriauklėje – tarsi nusileidę iš kolektyvinės pasąmonės, menininkų bendruomenėje iki skausmo pažįstamų institucinių galios žaidimų peripetijų. Arba atsitiktinai iškritę iš šizofreniškos ir triukšmingos realybės stebėjime suklususio menininko barzdos.

Plaukas yra natūralus visraktis į išsamų pažinimą. Juo galima pasitikėti kaip alchemiška visumos dalele. Bet kas, jei šįkart jis tik apsimeta esantis tikru, užpildydamas sąmonę prasmių triukšmu?

Rodion Petrov (g. 1985) gyvena ir dirba Klaipėdoje. 2011 m. įgijo dailės magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. 2011/2013 JCE Bienalės laureatas, 2012, 2013, 2014 – Jaunojo tapytojo prizo finalininkas. Surengė 10 personalinių parodų ir dalyvavo virš 30 grupinėse parodose Lietuvoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Belgijoje, Prancuzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Austrijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Slovakijoje ir Kinijoje.

Paroda „Arkos“ galerijoje veiks iki liepos 9 d.

Paroda yra galerijos kūrybinės programos, kurią dalinai remia Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija, dalis.

The post Rodion Petroff paroda „Triukšmas“ galerijoje „Arka“ appeared first on artnews.lt.

Birželio 18 d., antradienį, 19 val. LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) atidaroma Manto Daujoto paroda „MUMPSIMUS“.

”MUMPSIMUS” – tai trečioji solinė tapytojo Manto Daujoto paroda. Sąvoka mumpsimus anglų kalboje nusako žmogų ar įsitikinimą, kurio tas žmogus kategoriškai laikosi, net ir matydamas įrodymus, jog yra neteisingas ar nelogiškas. Taip vadindamas parodą menininkas nekalba apie save, o veikiau atidaro dureles į neapibrėžtumo pasaulį tarp daugelio ”subjektyvių tiesų”.

Faktai nereikalingi, svarbesni tampa tarpai tarp jų, kuriuos užpildome savo iškreiptomis pasaulio vizijomis. Tai nėra paroda apie įtemptas politines situacijas ar socialinių mažumų pozicinius perversmus. Tai veikiau įžvalga į kiekvieno iš mūsų žmogiškąją būklę. Parodoje matysite naujausius autoriaus kūrinius, kol kas dar neviešintus, taip pat ir kai ką pažįstama.

Mantas Daujotas (g. 1993) – tapytojas ir muzikantas iš Kauno. Muzikinę karjerą pradėjęs apie 2010-uosius, tapybinę karjerą vysto nuo 2017-ųjų vasaros, kai baigė Vilniaus dailės akademiją. Menininkas jau yra surengęs dvi asmenines parodas, bei dalyvavęs keletoje grupinių. Daujoto tapybos technika savotiškai konservatyvi ir senamadiška, tačiau paveikslų turinys alsuoja šiuolaikiško pasaulio informacijos kiekio sukeltu nerimu. Autoriaus darbų motyvai varijuoja nuo architektūrinių fragmentų, iki virtuvinių įrankių ar albinoso krokodilo. Pagrindinė paveikslų misija – parodyti užsklęsto vidinio pasaulio gylį, įtampą, nuoskaudas, grožį, permainas, nerimą, ir svarbiausia – įvairialypiškumą. Žvelgiant į nutapytus tuščius interjerus bei eksterjerus, kategoriškas šešėlių formacijas bei atmosferišką šviesos sklidimą, nesunku rasti sąsajų su tokių menininkų, kaip Edward Hopper, Rene Magritte, Jake Longstreth, Mitchell Johnson kūryba.

Paroda galerijoje „Arka“ veiks iki liepos 9 d.

Paroda yra galerijos kūrybinės programos, iš dalies finansuojamos Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos kultūros tarybos ir LR Kultūros ministerijos, dalis.

The post Manto Daujoto paroda „MUMPSIMUS“ galerijoje „Arka“ appeared first on artnews.lt.

Jau šį penktadienį, birželio 14 d., Vilniaus gyventojai ir miesto svečiai bus kviečiami tradiciškai pasinerti į „Kultūros nakties“ pasaulį. Teatras, muzika, šokis, klasikinė ir populiarioji kultūra, Bernardinų sode įsikursiantis Magiškas pasaulis visai šeimai, performancai ir meninės instaliacijos neleis miegoti visą naktį. Pristatome penkis didžiausius ir įdomiausius meninius projektus, kurie pakvies pasimėgauti garso ir šviesos instaliacijomis netikėtose erdvėse.

„Go Gaga 2019“

Audiovizualine meno naktis „Go Gaga“ sugrįžta į „Kablio“ terasą. Pirmajame projekte „Scrawler“ persipins muzikine ir skulptūrinė – grafinė kompozicija, kurios dėka turėsite galimybę pažvelgti į atminties evoliucijos gelmes bei jos sluoksnius. Grunto mėginiuose išvysite užfiksuotas kintančias laiko atkarpas – tapatybės ženklus, o tuo tarpu besisukantis sraigtas, lėtai skrosdamas besimainančias formas, atvers jos padarinius.

Kitame audiovizualiniame performanse – „Endless Life“ atlikėjas Entha pasitelkęs garso bei vizualikos elementus atskleis savo sibirietiškas šaknis.

Kur? Kablys (Kauno g. 5)

Kada? 20:00 – 00:30 val.

Festivalio „Noc Kultury“ dovana Vilniaus miestui

Festivalis „Noc Kultury“ dovanoja Vilniui keturis skirtingus projektus, kurie bus išsidėstę skirtingose miesto dalyse.

Pirmąją instaliaciją „Ba!lionai“ atrasite Stiklių g. – ore kabės spalvingi žibintai – balionai, papuošti originaliomis Paulinos Kara gamintomis lėlėmis.

Antrąją instaliaciją „Ryla“ išvysite Bernardinų sode – teatrinę muzikos dėžutę, kuri skleis senojo miesto melodijas, primindamas gražiausius istorinius atspalvius.

Trečioji pasirodys būsimame LMTA studijų miestelio sklype, Olandų g. – „Buveinę“ sudarys miniatiūriniai molinių namų formos žibintai. Instaliacija pasakos apie Liubliną, jo istoriją ir žmones.

Paskutinė „Akimirkos“ įvyks „Menų spaustuvėje“ – trumpas magiškojo šešėlių teatro spektaklis, pripildytas vaidybos, judesio, animacijos ir įsimintinų vizualizacijų.

Kur? Stiklių g.; Bernardinų sodas; Olandų g.; Menų spaustuvė (Šiltadaržio g. 6)

Kada? 18:00 – 02:00 val.

 Interaktyvių instaliacijų paroda „Panirus į elektrą“

Pirmoji Vilniaus miesto elektrinė ir vėl atgis! VDA grafinio dizaino studentai pristatys penkias interaktyvias šviesų ir garso instaliacijas, kuriose susijungs įvairių materijų formos. Renginio metu „panirsite į elektrą“ ir susipažinsite su kūrybine elektros, kaip kuriančios jėgos verte.

Kur? Energetikos ir technikos muziejus (Rinktinės g. 2)

Kada? 19:00 – 22:30 val.

„Balkonas“

Šv. Ignoto g. atsiras unikali Donato Norušio instaliacija, susidedanti iš socialistinei architektūrai būdingo balkono atitvaros reprodukcijos, kuri kritikuos praeityje nepasiteisinusias ideologijas. Betonas bus pakeičiamas į putoplastą, išdidinamas mastelis ir pastatomas šonu, taip šiam elementui suteikiant ironišką monumentalią kryptį. Fizinės savybės ir pati atlikimo technika atspindės vis dar aktyvias, šiuolaikiškumu prisidengusias praeities ideologijas.

Kur? Šv. Ignoto g. (Dominikonų bažnyčios erdvės)

Kada? 18:00 – 02:00 val.

Kūrybos slėnis

Olandų g., greta „Didžiosios koncertų salės“, senoje koplytėlėje įvyks garso instaliacijos projektas – „Žeminė“. Ši erdvė ilgą laiką funkcionavo kaip parako sandėlis, o jos viduryje buvo įrengta žeminė. Prieš kelerius metus pastatyta erdvė filmo „Tarp pilkų debesų“ filmavimui, dabar pasitarnauja kaip unikali erdvė studentų kino kūrybai. Atkurtos žeminės viduje išgirsite erdvinę garso instaliaciją, kurią sukūrė LMTA Muzikos inovacijų studijų centro komanda.

Kur? Olandų g.

Kada? 18:00 – 04:00 val.

Visi „Kultūros nakties“ renginiai yra nemokami. Festivalio partneriai: Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba, draudimo bendrovė „Seesam“.

Visą festivalio programą rasite čia.

The post „Kultūros naktyje“ – 5 įspūdingos meninės instaliacijos appeared first on artnews.lt.

Pirmą kartą istorijoje prestižiniu „Auksiniu liūtu“ Venecijos meno bienalėje apdovanotas Lietuvos paviljonas sulaukė didžiulio pasaulio žiniasklaidos ir lankytojų dėmesio. Kiekvieną šeštadienį rodomą menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“ aplanko virš tūkstančio lankytojų, kuriems eilėje tenka palaukti net ir iki trijų valandų.

Lietuvos paviljonas atidarytas prieš mėnesį, gegužės 10 dieną. Jame dvidešimties atlikėjų gyvai atliekamą operą-performansą planuota rodyti aštuonias valandas nepertraukiamai vieną kartą per savaitę, iki pat spalio pabaigos. Atsižvelgiant į susidomėjimą ir lankytojų srautus bei gavus papildomą finansavimą, nuspręsta rodymų skaičių padidinti. Tad pagrindinį Bienalės apdovanojimą pelnęs kūrinys nuo birželio 19 dienos bus rodomas ne tik šeštadieniais, bet ir trečiadieniais. Kitomis dienomis paviljone įrengtame paplūdimyje kaip ir iki šiol veiks garso instaliacija, kurią kasdien aplanko iki 400 žiūrovų.

Galimybė operą-performansą rodyti dažniau atsirado sulaukus papildomo finansavimo: Lietuvos paviljoną pristatančios Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija kūrinio rodymui skyrė 80,5 tūkst. eurų, Vilniaus miesto savivaldybė – 50 tūkst. eurų. Taip pat paviljoną parėmė Šveicarijos meno fondas „Laurenz Foundation“, o sutelktinio finansavimo kampanijoje per „Indiegogo“ platformą pavyko surinkti beveik 38 tūkst. eurų, kurie suplaukė net iš 48 pasaulio šalių. Lietuvos paviljono biudžetas siekia 590 tūkst. eurų. Lietuvos kultūros taryba dar iki Bienalės apdovanojimo paskelbimo operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ sukūrimui ir sklaidai 2018–2019 jau buvo skyrusi 193 tūkstančius eurų iš Kultūros rėmimo fondo lėšų.

Premijomis įvertintos ir pačios menininkės. Praėjusią savaitę asociacijos LATGA taryba visoms trims kūrinio autorėms skyrė po 3000 eurų (neatskaičius mokesčių).

Lietuvos paviljoną organizuojančios Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdomosios direktorės ir paviljono komisarės Rasos Antanavičiūtės teigimu, performanso menas yra trapus ir reikalaujantis palaikymo. „Esame dėkingi už paramą, kurią prieš prasidedant Venecijos bienalei suteikė pirmieji projektu patikėję mecenatai „Lewben Art Foundation“,„JCDecaux Lietuva“ ir privatūs asmenys. Džiaugiamės, kad sulaukę papildomo finansavimo tiek iš institucijų ir fondų, tiek iš pačių meno gerbėjų, gyvais balsais skambančio mūsų šalies paviljono duris galėsime atverti dar platesniam žiūrovų ratui“, – sako R.Antanavičiūtė.

Iš 90-ties nacionalinių paviljonų geriausiu pripažintame Lietuvos paviljone įrengtas dirbtinis paplūdimys. Jame, atlikdami pliažo procedūras, apie klimato kaitą dainuoja ir lietuviai, ir vietiniai venecijiečiai, ir kitų tautybių atlikėjai. Paviljono kuratorė Lucia Pietroiusti teigia, kad „Saulė ir jūra (Marina)“ yra savalaikis kūrinys apie šiandieną: „griaudamas ribas tarp parodos, performanso meno ir teatro jis siūlo pažiūrėti į kasdienybę, kurią nuolatos persekioja katastrofa.“

Bienalės komisija Lietuvą apdovanojo už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai, taip pat už išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais. „Saulė ir jūra (Marina)“, pasak meno istorikės ir kuratorės Stephanie Rosenthal vadovaujamos žiuri, yra poilsio ir šiuolaikinio gyvenimo kritika, sudainuota eilinius žmones įkūnijančių atlikėjų ir savanorių lūpomis.

Iliustracijoje: Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ Venecijos bienalėje. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

The post „Auksiniu liūtu“ įvertintame Lietuvos paviljone opera skambės dažniau appeared first on artnews.lt.

Birželio 20 d., ketvirtadienį, A. ir P. Galaunių namuose (Vydūno al. 2, Kaunas) pradės veikti paroda „Tapatumo ženklai. Vinco Kisarausko ekslibrisai iš Pauliaus Galaunės kolekcijos”.

Vinco Kisarausko kūrybos diapazonas labai platus: tapyba, grafika, scenografija; kūrė mozaikas, medalius, knygų iliustracijas. Kartu buvo labai ryškus ir savitas ekslibriso srityje. Šiuo žanru susidomėjo praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje ir per visą kūrybos laikotarpį sukūrė keletą šimtų knygos ženklų. Parodoje, skirtoje Vinco Kisarausko 85-osioms gimimo metinėms, eksponuojama arti 30 ekslibrisų, leidiniai, laiškai, rašyti P. Galaunei. Tai tik nedidelė V. Kisarausko kūrybinio palikimo dalis, saugoma A. ir P. Galaunių namuose.

Neatsitiktinai artimas meno kalbos suvokimas bei panašūs pomėgiai, tokie kaip grafika, Lietuvos dailės istorija, tapo V. Kisarausko ir P. Galaunės draugystės priežastimi ir pamatu. Juos taip pat vienijo ir domėjimasis ekslibrisu. P. Galaunės žavėjimasis šiuo grafikos žanru dar studijų metais Peterburge ilgainiui peraugo į kolekcionavimą – surinko per 800 vnt. ekslibrisų rinkinį. Didelį dėmesį savo rinkinyje jis skyrė lietuvių autorių kūriniams. Dėl meninės išraiškos savitumo greta kitų P. Galaunė ypač vertino V. Kisarausko mišriomis technikomis jo bibliotekai sukurtus knygos ženklus.

Vincas Kisarauskas knygos ženklus laikė savarankiška meno sritimi. Juose nesunkiai galime atpažinti visą dailininko kūrybą jungiančią menininko pasaulėjautą. Ji – gana sudėtinga, dažnai dramatiška. V. Kisarausko kūrybai nesvetimas monumentalumas, ekspresija – tai ryšku ir jo kurtuose ekslibrisuose.

Vienas novatoriškiausių sovietinio laikotarpio dailininkų Vincas Kisarauskas savo kūryba laužė įprastinius rėmus, vaizduojamojo meno normas. Ieškotojas, eksperimentatorius, mąstytojas, meną laikęs priemone žmogaus fantazijų pasauliams atverti.

Paroda veiks: 2019 06 20 – 2019 08 28

The post Paroda „Tapatumo ženklai. Vinco Kisarausko ekslibrisai iš Pauliaus Galaunės kolekcijos“ Kaune appeared first on artnews.lt.

Birželio 20 d. 19 val. Rupert meno centre, Vilniuje, atidaroma kino kūrėjo, poeto Jono Meko paroda „Leiskite man svajoti utopijas”, kurioje pristatoma viena paskutiniųjų menininko idėjų parodai – anksčiau nepublikuotos poezijos projektas. Tai ypač asmeniškas menininko grįžimas prie poetinių šaknų, santykio su poezija ir poetiškumu gyvenime ir kitose kūrybos srityse įprasminimas. Parodoje pristatomi anksčiau nepublikuoti Jono Meko eilėraščiai, atkeliavę iš daugiau nei šešiasdešimt metų kaupto poezijos archyvo, taip pat autoriaus filmai ir atrinkti garso kūriniai. Atliepiant Jono Meko asmenybei ir veiklai būdingą bendruomeniškumą, Rupert vyksianti paroda penkioms savaitėms taps aktyvia platforma diskusijoms, performansams, filmų peržiūroms, skaitymams, edukacinėms dirbtuvėms. Lydinčiomis programomis ir ekspozicijos architektūra siekiama kontekstualizuoti parodoje nagrinėjamas idėjas ir klausimus, apmąstyti poetinės laisvės, nostalgijos ir idilės sampratas Jono Meko kūryboje, atkreipti dėmesį į menininko kūrybinio palikimo gyvybingumą ir tęstinumą.

Jonas Mekas (1922-2019) lietuvių–amerikiečių filmų kūrėjas, poetas, menininkas, išleidęs daugiau nei 20 poezijos ir prozos knygų. J. Meko knygos išverstos į daugiau nei dešimt kalbų, o kūryba pristatyta parodose Serpentine galerijoje, Londone, Pompidou centre ir Musée d’Art moderne de la Ville, Paryžiuje, Moderna Museet, Stokholme, Šiuolaikinio meno centre PS1 MoMA, Niujorke, Museum Ludwig, Kiolne, Ermitažo muziejuje, Sankt Peterburge, 14-oje Documenta, Kaselyje, 51-ojoje Venecijos bienalėje bei kitur. Mekas yra gavęs daug svarbių tarptautinių apdovanojimų, tokių kaip Venecijos filmų festivalio didysis prizas už geriausią dokumentinį filmą (1964 m.), Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (1995 m.), bei specialusis 51-ios Venecijos bienalės paminėjimas už Lietuvos paviljoną.

Parodos atidarymo dieną tarp Rupert ir centro kursuos nemokamas autobusas. Rezervuoti vietą autobuse galite atlikę registraciją iš anksto http://tiny.cc/kvrr7y

PROGRAMA

Birželio 20 d., ketvirtadienis, 19 val. – atidarymas ir performansų programa su menininkais Viktorija Damerell ir Gaile Griciūte, Žygimantu Kudirka bei Daliumi Naujo (būgnai, perkusija, vokalas), Jonathon Haffner (alto saksofonas), Raha Raissnia (sintezatorius) kartu su Dabar Mes Esam Čia Choras

Birželio 26 d., trečiadienis, 18 val 30 min. – vieša diskusija „Atmintis, pasakojimas, poetika”. Dalyviai: Violeta Davoliūtė, Ramūnas Čičelis, Deimantas Narkevičius, moderatorius: Aurimas Švedas

Birželio 29 d., šeštadienis, 14 val. – turas po parodą su kuratoriais (būtina išankstinė registracija info@rupert.lt)

Liepos 3 d., trečiadienis, 17 val. – Jono Meko filmų peržiūra su kino kritiku Luku Brašiškiu ir Jono Meko poezijos skaitymai Biržuose (Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka)

Liepos 11 d., ketvirtadienis 18 val. – turas po parodą su kuratoriais (būtina išankstinė registracija info@rupert.lt)

Liepos 11 d., ketvirtadienis 19 val. – Jono Meko filmų peržiūra su kino kritiku Luku Brašiškiu

Liepos 18 d., ketvirtadienis 18 val. – Parodos uždarymas, poezijos skaitymai, pokalbis su Vyt Bakaičiu (moderatorius: Yates Norton)

Paroda Rupert centre veiks nuo birželio 21 iki liepos 21 d. (trečiadieniais 12-18 val., ketvirtadieniais 12-20 val., penktadieniais 12-18 val., šeštadieniais ir sekmadieniais 12-17 val.). Lankymas nemokamas.

Parodos ir programų kuratoriai: Juste Jonutyte, Kotryna Markevičiūtė, Yates Norton
Parodos architektai: Ona Lozuraityte and Petras Išora
Parodos koordinatorė: Miglė Kolinytė
Prodiuseris: Rupert (Vilnius)
Grafinis dizainas: Tadas Karpavičius

Programos dalyviai: Vyt Bakaitis, Lukas Brašiškis, Ramūnas Čičelis, Leonas Čiudaras, Viktorija Damerell ir Gailė Griciūtė, Violeta Davoliūtė, Vaiva Grainytė, Brenda Iijima, Monika Kalinauskaitė, Aušra Kaziliūnaitė, Dalia Kėželienė, Valentinas Klimašauskas, Žygimantas Kudirka, Erik Martinson, Dalius Naujo, Deimantas Narkevičius, Jonathon Haffner ir Dabar Mes Esam Čia Choras (Lina Saveikytė, Milda Laužikaitė, Agota Zdanavičiūtė, Rūta Barisaitė, Kamilė Gudmonaitė, Paulina Simutytė, Paulina Jankauskaitė, Aistė Jančiūtė, Ainė Buinikytė, Gintarė Martinaitytė, Inga Šepetkaitė, Joana Daunytė, Julija Jarutytė, Živilė Razinkovienė, Ingula Rinkevičienė, Gabija Stulgytė, Paula Kovaliova, Dorotė Girskienė), Sara Poisson, Joseph Pomp, Herb Shellenberger, Anastasia Sosunova, Aurimas Švedas, Evaldas Timukas, Rita Venskūnienė.

Dėkojame: Lee Ann Brown, Elle Burchill, Charity Coleman, Pip Chodorov, Indrai Drevinskaitei-Žilinskienei, Melanie Henke, Lolitai Jablonskienei, Giedrei Jankevičiūtei, Monikai Kalinauskaitei, Patrick Kohn, Larai Lempert, Oona Mekas, Sebastian Mekas, Gražinai Michnevičiūtei, Gintautui Trimakui, Jolantai Zabarskaitei

Pagrindiniai rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Pakrantė ir Vilnius Tech Park

Partneris: Lietuvos kultūros institutas / Lithuanian Culture Institute

Informacinis partneris: 15min

Iliustracijoje: Kadras iš Jono Meko filmo Letter from Nowhere_Laiškai iš niekur N.1. Nuotrauka priklauso menininko atstovybei

The post Jono Meko paroda „Leiskite man svajoti utopijas“ Rupert centre appeared first on artnews.lt.

Birželio 18 d. 18 val. VDA tekstilės galerijoje „Artifex“ atidaroma Anastaijos Kodzisovos paroda „Lietuvoje daugumai žmonių esu rusė, o Rusijoje būsiu lietuvė“.

Savas ir tuo pačiu svetimas – tai emocinė forma suprantama nemažam ratui žmonių. Meninis tyrimas „Lietuvoje daugumai žmonių esu rusė, o Rusijoje būsiu lietuvė“ yra apie emocinę Lietuvoje gyvenančių rusų tautybės žmonių būseną – kiek savu ar svetimu jis gali jaustis savo Tėvynėje, Lietuvoje.

Kodėl mes sukuriame nematomas ribas tarp savęs ir kitų žmonių, dėl ko atsiranda „mes-kiti“ apibrėžimas? Parodoje pristatomi trys video-interviu bei tapybos darbai yra bandymas atsakyti į šiuos klausimus. Pagrindinis informacijos šaltinis – interviu, o jo dalyviai – Lietuvoje gyvenantys rusai arba žmonės glaudžiai susiję su rusų kultūra Lietuvoje. Jauni Lietuvos rusai pasakoja apie santykį su Tėvyne ir kaip juos tai įtakoja. Kaip Lietuvos rusų dramos teatre susigyvena dvi tautybės ir kodėl tarp jų kartais kyla konfliktai? Kaip žmones veikia tai, kad jie yra baigę rusų, o ne lietuvių mokyklą? Ar mokiniai iš rusiškų mokyklų bendrauja su lietuviais? Visuose video darbuose yra paliestas tapatybės klausimas ir jo svarba žmonių gyvenime.

Anastasija Kodzisova (g. 1995) Vilniaus dailės akademijoje įgijo tapybos bakalauro (2017) ir magistro (2019) laipsnius. Bakalauro projektas „Mano močiutė gimė Mogiliove, aš – Vilniuje“ 2017 metais apdovanotas specialiąja vertinimo komisijos premija Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės organizuotame baigiamųjų mokslų darbų konkurse tautinių mažumų tematika.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Parodos kuratorius Darius Jaruševičius.

Paroda veiks iki birželio 29 d.

Iliustracijoje: Anastasija Kodzisova, Dvi šeimos viename namie, 2018m., drobė, aliejus. 2x 18cmX13cm

The post Anastaijos Kodzisovos paroda „Lietuvoje daugumai žmonių esu rusė, o Rusijoje būsiu lietuvė“ galerijoje „Artifex“ appeared first on artnews.lt.

Birželio 20 d., 17.30 val. Kauno fotografijos galerijoje vyks kolektyvinės kylančių Europos fotografų parodos “Neatidėliotinas menas gyventi” atidarymas. Ši paroda – Europinės fotografijos platformos Parallel veiklos dalis. Cale Garrido kuruotoje ekspozicijoje pristatomi Fábio Cunha, Marie Lukasiewicz, Ana Zibelnik kūriniai.

Pradedant pirmaisiais klimato kaitos įrodymais 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai jos priežastys ir pavojai dažniausiai buvo įvardijami per faktus ir duomenis. Jaučiamės nepažeidžiami ir esame priklausomi nuo savo gyvenimo būdo bei pernelyg tingūs atsisakyti kai kurių privilegijų dėl planetos, kurioje gyvename.

Mums reikia vaizdinių, kurie mus paveikia, kurie priverčia mus pamatyti realybę, kurie veda mus prie veiksmų.

Žmonės mąsto simboliais. Fotografinėje kalboje metaforos yra paveikios formos su galia keisti giliai įsišaknijusias mąstymo koncepcijas. Menai gali paskatinti keisti elgesį ir įsitraukti, kadangi jie veikia emociškai, yra arčiau žmogiškųjų vertybių, o šis lygmuo neprieinamas faktais grįstai kalbai. Paroda, kurioje bus eksponuojami Marie Lukasiewicz, Fábio Cunha ir Ana Zibelnik darbai, siekia sukurti erdvę, kurioje tiek menininkai, tiek auditorija gali kūrybingai ir kritiškai įsitraukti į konstruktyvų dialogą, prisidedantį prie reikalingų pokyčių.

Fábio Cunha serijoje Mes vis dar žudome kiaules savomis rankomis kuriamas tradicijomis grįstas Portugalijos kaimo vietovės, kurioje iki 15 m. gyveno pats autorius, portretas. Masinės gamybos ir vartojimo eroje, tai, kaip šie žmonės naudoja savo rankas yra parodoma kaip pasipriešinimo veiksmas pasauliui, kuris trokšta naujumo ir lengvo pasiekiamumo. Jo performatyvi intervencija į viešąsias erdves Nustumti kalną įprasminą tą pačią idėją. 4.5 x 2.30 metrų dydžio struktūra ant ratų laukia kol bus pajudinta. Tai yra poetinis pareiškimas, kad žmogus turi stiprybės nustumti kalną savomis rankomis.

Marie Lukasiewicz Už koralų baltumo kvestionuoja mūsų vartojimo įpročius. Ji išvystė daugiasluoksnį vizualinį tyrimą, nagrinėjantį koralų nykimo ir balimo ir jų panaudojimo farmacijos industrijoje santykį.

Juk sukamės tai mes yra susimąstyti priverčianti Anos Zibelnik serija. Kūriniuose ji gilinasi į laiko baigties reikšmę ir svarsto ar mirties neišvengiamybė gali padėti mums permąstyti savo vaidmenį gamtoje.

Paroda veikia iki liepos 21 d.

Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba ir programa Kūrybiška Europa.

The post Kylančių Europos fotografų paroda „Neatidėliotinas menas gyventi“ Kaune appeared first on artnews.lt.