Kovo 7 d. 17 val. Vilniaus dailės akademijoje (C1 pastatas Malūnų g. 3 prie Vilnelės, 102 auditorija) vyks Dr. Natalijos Jevsejevos (Ryga) paskaita „Įspūdingiausia Latvijos modernistų pora: Aleksandra Belcova ir Romanas Suta“.

XX a. dailės istorijoje nemaža kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdžių, tarp jų – ir menininkų poros, dirbusios drauge jungtiniuose ir individualiuose projektuose. Sonia ir Robert’as Delaunay, Varvara Stepanova ir Aleksandras Rodčenko, Natalija Gončarova ir Michailas Larionovas, Birutė Žilytė ir Algirdas Steponavičius. Garsiausia kaimyninės Latvijos avangardistų pora – Aleksandra Belcova ir Romanas Suta. Jų šeimyninis ir kūrybinis gyvenimas kupinas aistrų, dramatinės įtampos, meninių atradimų ir žmogiškų tragedijų. Apie visa tai išgirsime Romano Sutos ir Aleksandros Belcovos namų-muziejaus vadovės dr. Natalijos Jevsejevos paskaitoje.

Paskaita vyks anglų kalba.

Natalija Jevsejeva (g. 1975) studijavo dailės istoriją Latvijos dailės akademijoje, 2013 m. apgynė daktaro disertaciją „Aleksandros Belcovos (1892–1981) gyvenimas ir kūryba“. 2007-aisiais ji pradėjo dirbti Romano Sutos ir Aleksandros Belcovos muziejaus (tai Latvijos nacionalinio dailės muziejaus padalinys) kuratore, 2013-aisiais tapo šio muziejaus vadove.

Iliustracijos: Aleksandra Beļcova. Dekoratyvinė lėkštė „Konstrukcija”. 1926. Porcelianas, glazūrinė tapyba. Skersmuo – 35,5 cm. Romano Sutos ir Aleksandros Belcovos muziejus. Nuotraukos autorius – Normunds Brasliņš

The post Paskaita „Įspūdingiausia Latvijos modernistų pora: Aleksandra Belcova ir Romanas Suta“ appeared first on artnews.lt.

Kovo 1 d. 18 val. VDA galerijoje „5 Malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) atidaroma Jolantos Mikulskytės solo paroda „Drumstas vanduo“.

Juoda ar mėlyna, mėlyna ir juoda. Toks ir tas mano patiriamas vanduo: mėlynas ar juodas, juodas ir mėlynas, o gal žalias, rudai žalias, su pūkais, verdenėm.

17 kašalotų (2016 m.), 29 kašalotai (2019 m.). Visi pilni plastiko, automobilio detalių. Vandenyje nuskęsta ne tik miškai, bet ir 80 % žmonijos sugeneruotų plastiko šiukšlių. Tad tarp povandeninių verdenių, kanjonų, kelmų ir medžių įsitaiso ir miniatiūriniai (savam dydžiui) kašalotai.

Šiame solo parodos projekte (gal tiksliau eskize) 7 dienų Salzburgo, Austrija (2019 m. sausio mėn.) grafikos dirbtuvėje sukurtų litografijų draugija su kitais estampais. Tas medis iš gelmių, garsas ir šviesa pakeliui, matyt skirti kitam projekto etapui.

Niekada nepavargstama būsena eiti į vandenį, juo stebėtis ir vis norėti / stengtis paversti piešiniu, objektu.
Parodos laikas: 2019 kovo 1 – 27 dienomis.

The post Jolantos Mikulskytės solo paroda „Drumstas vanduo“ galerijoje „5 Malūnai“ appeared first on artnews.lt.

Kovo 7 d., 18 val. Kauno fotografijos galerijoje vyks Bahadir Aksan (Turkija) ir Lidijos Kaleinikovaitės parodos atidarymas. Renginio kulminacija – B. Aksan naujo leidinio Daffodil pristatymas, kurio projektas buvo išrinktas geriausiu Self Publish Riga 2018 konkurse. Leidinio išleidimas yra pagrindinis prizas kurį įsteigė Kauno fotografijos galerija kartu su spaustuve Kopa ir popieriaus tiekėju Antalis

Parodoje sukuriama erdvė apmąstyti gyvenimo laikotarpį, kai patirtis ir džiaugsmas susikerta su neišvengiamybe bei su senatve susijusius vyraujančius stereotipus. Eksponuojamuose kūriniuose senatvė suvokiama kaip sukauptos patirties, atminties, apmąstymų, orumo ir drąsos etapas. Visuomenė neatskiriama nuo socialinių tinklų ir jaunystės kulto, tačiau šį kultą lygiagrečiai lydi senėjančios visuomenės problema. Šis bendražmogiškas procesas dažnai reprezentuojamas kaip tai, kas turi būti sustabdyta ar atsukta atgal. Trapumas, nykimas ir mirtingumas tampa senatvės sinonimais, tačiau tai itin ribotai reprezentuoja tik mažą šio gyvenimo laikotarpio dalį.

Bahadir Aksan – Turkijoje gyvenantis fotografas, siekia įamžinti ir atkreipti dėmesį į paribyje likusius žmones. B. Aksan pastaraisiais metais aktyviai dalyvavo grupinėse bei personalinėse fotografijos bei foto knygų parodose Turkijoje ir už jos ribų. Knygos maketas net keliuose konkursuose pateko į finalininkų sąrašus, o Self Publish Riga konkurse 2018 m. leidinio Daffodil maketas buvo išrinktas geriausiu.

Kauno fotografijos galerija išleido nugalėjusį maketą, spaustuvė Kopa suteikė spausdinimo ir įrišimo paslaugas, knygai buvo naudojamas Antalis LT &Antalis LV popierius.

Lidijos Kaleinikovaitės kūryboje momento ir sustabdytos akimirkos samprata atlieka pagrindinį vaidmenį. Santykis su žmonėmis, jų buities, tradicijų ir papročių stebėjimas iš arti yra vienas pagrindinių metodų, kuriais autorė gilinasi į aktualią tematiką. Jos darbams būdingas cikliškumas, repetityvumas ir provokuojantis žvilgsnis ne tik į fotografiją, bet ir į keliamas problemas.

Leidinį remia spaustuvė Kopa, Antalis.

Parodos rėmėjas EPSON Lietuva.

The post Bahadir Aksan ir Lidijos Kaleinikovaitės paroda Kauno fotografijos galerijoje appeared first on artnews.lt.

Kovo 5 d., 18.30 val. VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3) atidaroma Danutės Gražienės paroda „Žvilgsnis“.

Danutė Gražienė kūrybinį kelią pradėjo 8 dešimtmetyje. Išmėginusi įvairius spaudos būdus (linoraižinį, litografiją, giliaspaudę), ilgainiui dailininkė pasirinko ir ištobulino spalvoto oforto ir akvatintos technikas. Šiuose grafikos lakštuose vyravo metaforiški, šešėlių gaubiami miestovaizdžiai. Vėlesnėje kūryboje pasakojimai prabilo kadruotėmis, atsirado neskaitomo šrifto detalių, reljefo – taip meistriškai Lietuvoje jį eksploatuoja nedaugelis.

Pastaraisiais metais Gražienė daugiau tapė, tačiau pamažu vėl grįžta prie estampo, šįkart – linoraižinio. Šioje parodoje pristatomi naujausi, 2015–2019 m. laikotarpiu sukurti menininkės atspaudai. Kokią formą bepasirinktų, dailininkė geba sukurti jautriai autobiografišką istoriją, subtiliais pustoniais, šešėliais ar optiniu paviršiaus virpėjimu pavaizduoti jausmus. Autorė teigia stebinti žmonių veiksmus, judesius, užmezganti pokalbį, po to apie tai galvoja, piešia, karpo, dėlioja ir klijuoja figūras, raižo, voluoja dažus, kelis kartus atspaudžia, kol erdvė popieriaus paviršiuje pradeda virpėti, kol figūrų buvimas joje virsta būsenomis. Pastebiu, kad visai nepriklausomai nuo to, kokias grafikos technologijas naudoju, atvaizdas žmogaus, su pergyvenimais ir didžiuliu savo šešėliu klajojantis po begalinę erdvę, kaip ir anksčiau lieka mano akiratyje. Neišvengiamai jo egzistencija, jo judėjimo trajektorija įtraukia mane į tą pasaulį, kuris, atrodo, neturi nei pradžios, nei pabaigos – sako autorė.

Danutė Gražienė (g. 1950) – grafikė, 1974 m. baigė dailės pedagogiką Vilniaus valstybiniame dailės institute. Surengė 18 asmeninių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Dalyvauja lietuvių dailininkų estampo, piešinių, ekslibrisų, mažosios grafikos ir knygos meno parodose. Nuo 9 dešimtmečio iliustruoja mokslinės ir grožinės literatūros knygas.

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga

Paroda veiks 2019 m. kovo 5–30 dienomis

The post Danutės Gražienės paroda „Žvilgsnis“ galerijoje „Kairė-dešinė“ appeared first on artnews.lt.

Kovo 5 d., 18.00 val. VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3) atidaroma meninės knygrišystės paroda „Dezideratai“ arba  „Jei menotyrininkas būtų kolekcionieriumi“.

Dezideratas – trokštama, trūkstama knyga. Ta, kurios kolekcionierius nori ypatingai stipriai, ta, kurią jis „medžioja“ ilgai ir kantriai, nes kaip tik jos trūksta jo numatytam rinkiniui užpildyti. Tai knygos siekiamos, ir ne visada pasiekiamos.

Ne kiekvieną teigiamai įvertintą kūrinį kritikas norėtų pats turėti. Braidant po gero meno jūrą kai kuriais sutiktais objektais stebiesi, grožiesi ir nueini, tačiau kai kuriuos iš jų mintyse imi aistringai savintis. Knygos atveju tai gali būti puikus įrišimas, tačiau knygos turinys asmeniškai neaktualus, nejaudinantis bet gali būti atvirkščiai – nuostabus įrišimas dengia dar daugiau – tavo geidžiamą dezideratą. Ši paroda, galima sakyti, subjektyvus ir savanaudiškas noras suburti į vieną rinkinį ir vienoje vietoje apžvelgti visas asmeniškai trokštamas meniškai įrištas knygas. Šiose knygose vienodai aktualus ne vien įrišimas (jo kokybė ir/ar meninis sprendimas), bet ir jų turinys (literatūros klasika, meno albumai, istorinės monografijos), daugiausia sietinas su Lietuvos ar pasaulio kultūra. Kai kurie leidiniai numeruoti, riboto tiražo ar net vienetiniai. Vienos knygos patrauklios labiau dėl iliustracijų, kitos – dėl profesinių temų, trečios dėl reikšmės kultūrai, ketvirtos dėl retumo, penktos dėl spaudos savybių, etc. Taigi tiek menotyrinis objektyvumas, tiek subjektyvus skonis ir pomėgiai čia yra neišvengiamai persipynę. Kartu nuoširdžiai tikint, kad būtent toks rinkinys būtų vertingas kaip pakankamai išsamiai ir taikliai pristatantis mūsų šiuolaikinės bibliofilinės (ar tradicinės) meninės knygrišystės raidą ir pasiekimus.

Parodoje surinkti geriausi lietuvių atlikti prancūziško įrišimo pavyzdžiai (sudėtinga, tvari ir ilgaamžė konstrukcija), kurių Lietuvoje apskritai daroma itin nedaug. Pažvelgus atidžiau matyti, kad parodoje visi prancūziško įrišimo autoriai šių amato žinių įgijo užsienyje (Čekijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Estijoje). Prancūziško įrišimo kokybė labiausiai akivaizdi Tado Lomsargio (1905–1942) darbuose – po daugybės dešimtmečių knygos ne tik neplyšo, bet net nesideformavo, jų amžių išduoda tik išblukusios nugarėlės.

Kiti parodoje surinkti meniniai įrišimai, reikšmingi lietuvių knygrišystės raidai, vienokiam ar kitokiam kontekste geriausi ar tipiniai pavyzdžiai.

Kuratorė Rūta Taukinaitytė-Narbutienė

Dalyviai: Matas Dūda, Rimantas Dūda (1953–2017), Sigita Kavaliauskaitė, Virginija
Ligeikienė, Tadas Lomsargis (1905–1942), Dalia Madrona Lopez, Relita Mielė, Ieva
Rusteikaitė, Ferdinandas Saladžius, Gražina Smaliukienė, Rūta Taukinaitytė-Narbutienė,
Ramutė Toliušytė, Aušra Vaitiekūnaitė.

Organizatorius Vilniaus knygrišių gildija, Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga

Paroda veiks 2019 m. kovo 5–30 dienomis

Iliustracijoje: Tadas Lomsargis (1905–1942)

The post Meninės knygrišystės paroda „Dezideratai“ VGMC appeared first on artnews.lt.

Ričardo Šileikos parodos „Mizanscenos“ namų galerijoje TRIVIUM (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius)“ atidarymas įvyks 2019 m. kovo 5 d. 19 val.

Ričardas Šileika – vienas tų įdomių menininkų, netelpantis jokioje aiškiai apibrėžtoje meno srityje. „Mizanscenų“ ciklas yra apie mamos pečių ir buities rakandų dėliones joje arba apie gyvenamo gyvenimo pėdsakus.

Ričardas apie parodą: „Fotografuota, kai kiekvieną kartą lankytasi pas mamą Veroniką Šileikienę, gyvenančią Aristavos kaime, Kėdainių rajone.

Krosnis, kurią mes, namiškiai, vadiname pečiuku, po kūrenimo virsta puodų, bliūdų talpykla. O ypač vasarą- tiesiog mini podeliu. Tai yra erdvė, kurion laikinai apgyvendinami rakandai ir rykai. Paprastai pečiuko „scena“ yra užtraukiama mamos pasiūta užuolaidėle. Tai yra nuo pašalinių (netikėtų ar tikėtų užėjėlių) akių paslėpiama buities dalis.

Mama net nekurdama sukuria pečiuko „veikėjų“ mizanscenas. Pečiuko nišoje keičiantys daiktai „virsta“aktoriais.„

Ričardas Šileika (g. 1968)- rašytojas ir fotografas, subtilus kasdienybės pokštų metraštininkas ir kolekcininkas.

Parodos kuratorė: Aistė Kisarauskaitė

Organizatorius: VšĮ „Artišokai“, Vilnius

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba.

Paroda veiks iki balandžio 3 dienos.

Namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius). Darbo laikas: trečiadieniais – sekmadieniais 15:00-20:00. Apsilankyti galima iš anksto susitarus tel. + 370 693 58318

The post Ričardo Šileikos paroda „Mizanscenos“ namų galerijoje TRIVIUM appeared first on artnews.lt.

Kovo 7 d., 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas” (Maironio g. 3, Vilnius) atidaroma paroda „Mortality check“.

Netolimoje ateityje vykstančio karo metu nugalėtoji milijonų populiacija lieka su vieninteliu pasirinkimu – išvalyti savo atmintį ir jungtis į eksperimentinę bendruomenę. 30 dienų dalyviai varžosi tarpusavyje, kad laimėtų vietą naujajame pasaulyje. Šioje išgyvenimo kovoje niekas nėra draudžiama, tačiau viskas yra stebima. Kas tu esi, kai neturi savo tapatybės?

Mortality check yra išgalvotas krizę išgyvenantis pasaulis, kuriame dėl visko diskutuojama. Šiame pasaulyje matome save kaip įsivaizduojamus Kitus, peržengiame gėrio ir blogio sąvokas bei kvestionuojame tiesos egzistavimą tam, kad pasiektumėme, tai kas neįsivaizduojama – perkurtumėme save.

Išgalvotas Mortality check pasaulis tampa fiziniu pasauliu, įgaudamas įvairių lietuvių menininkų kūrinių formą. Fizinis Mortality check pasaulis bus eksponuojamas Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas” kovo 7 – balandžio 4 dienomis. Šis pasaulis susideda apima ne tik meno kūrinius, bet ir idėjas bei tyrimus. Šis pasaulis tyrinėja tapatybės klausimus ir jos santykį su įvairiomis meninėmis, kultūrinėmis ir kitomis disciplinomis, todėl šis tarpdisciplininis projektas tampa ne tik meniniu projektu, bet ir ilgalaikiu tyrimo projektu meno, filosofijos, neuromokslo srityse.

Kartu projektas meta iššūkį įprastam vakarietiškam kino kūrimo būdui, pagal kurį kino kūrimo procesas vyksta tarp žmonių, glaudžiai susijusių su darbu kine, prikeliant scenarijų gyvenimui ir paverčiant jį fizine erdve dar prieš projektuojant ekrane. Kino kūrimo procesas dabar yra prieinamas žiūrovams, kurie gali jį patirti, o šio patyrimo svarba glūdi pačioje projekto esmėje, t. y. turėtume patirti pasaulį savo juslėmis tam, kad pasinertume į universalią terpę, pavyzdžiui, savęs perkūrimą.

Kino kūrėja Mary Marinopoulou vizualizuoja naujo savo serialo Mortality check scenarijų atrinkdama įvairių glaudžiai su Lietuva susijusių menininkų kūrinius. Paroda apima Jurgio Matulevičiaus filmus, Pauliaus Butkaus, Laimos Stasiulionytės ir Justo Gudeikos fotografijas, Iano Damerellio paveikslus ir garso instaliaciją, Gabrielės Gervickaitės iliustracijas, Nido Kaniušo animaciją, grupės Autism muziką.

„Filmai ir sapnai yra geriausios priemonės projektuoti egzistuojančius pasaulius ir konstruoti galimus pasaulius“, – sako Mary, menininkė, kuri kuria aplinką, į kurią galima panirti, nepaisančią meno parodos laiko ir erdvės ribų. Mortality check stato tiltus tarp kino kūrimo ir scenarijaus rašymo proceso bei šiuolaikinio meno, eksperimentuojant su žiūrovų įsitraukimu į serialą dar prieš filmo kūrimą.

Išgalvoti Mortality check veikėjai siekia žinių ir tiesos izoliuotoje pokario aplinkoje, kur jų kūno atmintis ir sapnai yra vienintelis ryšys, siejantis su jų gyvenimu prieš karą. Iš pradžių atrodo, kad veikėjų tikslas yra laimėti vietą Naujajame Pasaulyje, tačiau pamažu jis išnyksta, kai pradedama kvestionuoti, ar kada nors iš viso gali egzistuoti idealaus piliečio ar pasaulio sąvoka. Mary tiki, kad „žinių ieškojimas ne tik paprasčiausiai atskleidžia anksčiau egzistavusias žinias, o aktyviai formuoja ir kuria jas“ ir tai, žinoma, nutinka Mortality check veikėjams, nes jų kūno atmintis atskleidžia, kas jie yra iš tiesų.

Mary yra vaidybinio kino kūrėja ir videomenininkė, pradėjusi dirbti su filmais 2011 m. savo teatro bakalauro studijų metu. Nuo tada ji keliauja po Europą ir kuria filmus, kurie dažnai pasakoja istorijas žmonių, įstrigusių realioje ir nerealioje aplinkoje. Šiuo metu ji baigia fotografijos ir medijų magistro studijas bei rašo savo pirmąją knygą apie tapatybių konstravimą per nihilizmą.

Parodos kuratorė: Mary Marinopoulou
Parodos architektė: Jovita Laurukenaitė
Parodos plakatas: Heo Tsop
Baldų dizainas: etc.etc.studio
Partneris: EMKO
Paroda viekia kovo 7 – balandžio 4 d., 2019

The post Paroda „Mortality check“ VDA „Titanike“ appeared first on artnews.lt.

Paroda „Jos“, skirta Moters dienos progai, atidaroma šventės išvakarėse – kovo 7 dieną, 18 val. Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salėje LDS būstinėje (Vokiečių g. 4/2, Vilnius).

Sakoma, nereikia tų tulpių. Ir nereikia arba reikia, bet ši šventė – ne apie gėles.

Tai – tarptautinė moterų solidarumo diena, tradiciją įgavusi XIX–XX amžių sandūroje, kai sparti industrializacija privertė moteris būti sąmoningomis ir sukilti prieš neteisingas darbo sąlygas. Kelias lygybės link išlieka ilgas, smurto prieš moteris atvejų vis dar pasitaiko, o vyrų ir moterų uždarbio skirtumas egzistuoja visame pasaulyje. Anot Tarptautinės darbo organizacijos, prireiks 70 metų, kad būtų panaikintas uždarbio skirtumas…

BET YRA IR KUO DŽIAUGTIS! Šį sykį pasidžiaukime, jog, mūsų supratimu, sparčiai daugėja moterų tapytojų. Jos dažniau renkasi šią profesiją, dažniau yra pastebimos, pripažįstamos. Nors lyčių lygybė mene, žinoma, galėtų būti ir dar „lygesnė“.

Į parodą „Jos“ pasikvietėme tapytojas, vienu ar kitu kampu, sąmoningai ir (ar) pasąmoningai nagrinėjančias ar (ir) išjaučiančias moters identiteto tematiką. Atrinkome talentingas, savo vidinį pasaulį ir teptuko mostus sinchronizavusias moteris.

Jauniausia parodoje Gabrielė Šermukšnytė savo kūryboje organiškai manipuliuoja socialinių tinklų vaizdinija, koketuoja su saldumo sąvoka. Monika Furmana šioje parodoje pristato lėlių Barbių ciklo ištrauką. Šios, įkūnytos į šventąsias, tampa aliuzija į grožio kultą ir primetamus standartus. Krista Kurilionok kaip visuomet drąsiai prabyla apie nemalonias būsenas, psichinio pasaulio spąstus. Donara Manuk savo drobėse drąsi ir atvira, autoironiška ir retsykiais net abjektiška.

Miglė Kosinskaitė ženkliška, subtili ir paslaptinga. Meda Norbutaitė harmoningai apjungia brutalumą ir švelnumą, prabangą ir kasdienybę, puošnumą ir paprastumą. Aistė Jurgilaitė tapo sapniškai, akvareliškai ir romantiškai. Jolantos Stoškienės drobės apgaubtos skoningu klimt‘išku dekoratyvumu.

Kuo ši paroda ypatinga? Tai – parodos kuratorių ir dalyvių subjektyvus žvilgsnis į moterų pasaulį.

Teksto autorė: menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė

Parodos kuratorės: A. Mikuckytė-Mateikienė ir Diana Romanovska

Ekspozicija veiks iki balandžio 29 dienos.

The post Paroda „Jos“ Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salėje appeared first on artnews.lt.

Kovo 8 d., penktadienį, 17 val. VDA parodų erdvėse „Krematoriumas | Meno krosnys“ (Maironio g. 6, Vilnius (senųjų rūmų II kiemas)) atidaroma grupinė paroda „BOD. Tibetas“. Kuratorius: Vidas Poškus.

1959 metų kovo 10 dieną Tibete prasidėjo nacionalinis sukilimas prieš šią kalnų šalį okupavusią komunistinę Kiniją. Ginkluotas pasipriešinimas baigėsi sukilėlių pralaimėjimu ir Tibeto dvasinio lyderio bei politinio vadovo Dalai Lamos XIV (Jo Didenybės Tenzino Giatso pasitraukimu į kaimyninę Indiją. Bet ar buvo pralaimėta prieš smurtą, agresiją, melą, apgaulę?

Minint 60-ąisias šių įvykių metines ir moraliai palaikant savo laisvės taikiomis priemonėmis iki šiol siekiančią tibetiečių tautą , 2019 metų kovo 8 dieną Vilniaus dailės akademijos ekspozicinėje erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys” rengiama paroda “BOD (Tibetas)”.

Parodos pavadinimas BOD tibetietiškai reiškia pačios šalies – Tibeto pavadinimą. Tad pagrindinė parodos idėja yra skirta Tibeto šaliai ir laisvę mylinčiai tibetiečių tautai. Iš menininkų tikimasi ne tik tiesioginio politinio įvykio ar kultūrinio fenomeno (kalbame apie savitą tibetiečių kultūrą, įkvėpusią jau ne vieną Vakarų ir konkrečiai Lietuvos menininkų ir kultūrinininkų generaciją – šiame kontekste paminėtini Jurgos Ivanauskaitės ar Pauliaus Normanto vardai) iliustravimo, bet asmeninių pamąstymų kalnų ir laisvės, Budos ir tradicijų, smurto ir taikaus pasipriešinimo temomis.

The post Paroda „BOD. Tibetas“ VDA „Krematoriumas | Meno krosnys“ erdvėse appeared first on artnews.lt.

Kovo 14 d, 18:00 val. LDS galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma Viginto Stankaus paroda „Pelenai“.  Parodos kuratorė: Julija Dailidėnaitė.

Tapyba pelenais – Viginto Stankaus (1962-2018) kelias į gyvenimo įprasminimą kūryboje. Meditatyvūs monochrominiai tapybos darbai, tarytum monumentai, padėjo tašką menininko gyvenimo kelyje. Tačiau, įkvėpti rytietiško vabi sabi (liet. ,,kuklus paprastumas“ – viena iš Japonijos estetikos filosofijų), jie alsuoja amžina ramybe, didingumu ir asketiškumu.

Parodoje “Pelenai” pristatoma V. Stankaus kūrybos retrospektyva. Čia pamatysite menininko kūrybinių ieškojimų kelią – lyg aliuzija į gyvenimo laiko juostą – nuo tylių ir švelnių ankstyvųjų “japoniškų” abstrakcijų iki sunkiasvorių, daugiaprasmių, meditatyvių “pelenų”.

__

V. Stankus gimė Kaune, Vilniaus dailės akademijoje įgijo stiklo ir vitražo specialybę. Į meno lauką įsiliejo kartu su aktyviais meno pokyčius Kaune formavusiais tuomečiais menininkais: Alfonsu Vilpišausku, Raimundu Mikšiu-Šniūru, Eimučiu Markūnu, Vytautu Dubausku, Raimondu Gailiūnu, Antanu Obcarsku, Arūnu Vaitkūnu, Mykolu Šalkausku, Rimvydu Jankausku-Kampu ir kt.

Nepriklausomybės pradžioje, didžiuosiuose Lietuvos miestuose kultūrinis gyvenimas tiesiog kunkuliavo. Pradėjo kurtis lietuviškos dailininkų grupės, siekusios pristatyti publikai meną be sovietinių meno institucijų kontrolės. 1990 m. vasarį Kaune jau buvo įsikūrusi keturių menininkų grupė „Post Ars“, tais pačiais metais susibūrė tapytojų grupė „Angis“, o Vilniuje nuo 1989 m. gyvavo „Grupė 24“. Istorinių pokyčių ir sunkios naujos pradžios Lietuvoje laikotarpiu tapyboje išryškėjo ir įsitvirtino abstraktusis neoekspresionizmas.

Visų šių meno įvykių sūkuryje formavosi ir V. Stankaus kūrybos braižas. Ramesnio būdo menininkas laikėsi kiek atokiau nuo itin aktyvaus meno lauko procesų. Būdamas profesionaliu sportininku (vienas pirmųjų Lietuvoje įgijo juodąjį karatė diržą), jis pasinėrė į Rytų kovos menų filosofiją, kurią sudaro budizmo, taoizmo ir konfucianizmo pagrindai. Tai jį disciplinavo, išmokė kantriai ir nuosekliai siekti tikslo. Kiekvieną dieną pradėdavęs nuo meditacijos Vigintas prie drobės prisiliesdavo tik būdamas geros nuotaikos – pyktis ar susikaupusios neigiamos emocijos niekada nebuvo jo įkvėpimu. Kitaip tariant, menininkas nesiekė šokiruoti žiūrovo. Jis siekė atrasti harmoniją su savimi ir per meno kūrinį ja dalytis su pasauliu.

Ankstyvieji piešiniai, tapyba ant popieriaus, kartono lakštų ir drobės alsuoja gaivia šviesa, laisve ir ekspresyviais potėpiais. Kiek vėliau į jo tapybą įsilieja sunkios, viena kitą dengiančios dažo tekstūros ir smulkios, motyvų lopus drobėje jungiančios linijos. Paskutiniaisiais metais menininkas beveik neišeidavo iš dirbtuvės. Kūrė daug ir intensyviai, nesiliovė eksperimentuoti su drobės faktūra. Naudojo ne tik dažus, bet ir pelenus.

V. Stankus – įdomus ir savitas kūrėjas, palikęs didelę abstrahuotų, asociatyvių ir ekspresyvių paveikslų bei piešinių kolekciją. Įvairaus formato abstrakcijos atliepia menininko kartos, besiformavusios Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, estetiką ir dvasią. Meilė Rytų kovos menams ir filosofijai, kasdienės meditacijos nulėmė, kad V. Stankaus darbai skleidžia harmoningą, darnų ir atvirą santykį su pasauliu. Galbūt todėl menininko kūryba tokia daugiasluoksnė ir įtraukianti.

Paroda veiks: nuo kovo 14 iki balandžio 8 dienos.

The post Viginto Stankaus paroda „Pelenai“ LDS galerijoje appeared first on artnews.lt.

Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedra rengia viešų paskaitų ciklą „Aktualioji dailėtyra“, kuriame katedros dėstytojai ir absolventai, VDA Dailėtyros instituto mokslininkai, kiti dailėtyros lauko profesionalai pristatys naujausius tyrimus dailės istorijos, kolekcionavimo, naujausių šiuolaikinės dailės procesų srityje.

Paskaitos nemokamos, jos vyks Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ (Maironio 3), Felikso Daukanto auditorijoje (Nr. 112). Paskaitų  pradžia – 18 val., trukmė – 1val.

Kovo mėnesį vyks dvi paskaitos.

Kovo 12 d.
Dr. Dalia Klajumienė
Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto vyriausioji mokslo darbuotoja

Sodininkystės ir kambarinių augalų įtaka Lietuvos XIX a. pasaulietinių interjerų dekorui

XVIII a. pabaigos – XIX a. gyvenamosios aplinkos meniniam apipavidalinimui didelė įtaką darė sodininkystės mados ir ypač stiprėjantis komercinis jų pobūdis, sudaręs sąlygas sodo teikiamais privalumais pasinaudoti itin plačiam gyventojų ratui. Tiek meniniai lauko augalų sprendimai, tiek ir XIX a. suklestėję kambarinių augalų mados smarkiai paveikė pačių įvairiausių gyventojų sluoksnių įpročius ir jų grožio suvokimą, kuris pasireiškė per skirtingus interjero elementus. Paskaitoje bus pristatomi pagrindiniai komercinės sodininkystės atstovai Lietuvoje, atskleidžiama kokie interjero elementai ir meniniai sprendimai buvo tiesiogiai paveikti paplitusių sodininkystės ir gėlininkystės madų.

Kovo 26 d.
Dr. Algė Andriulytė
Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto vyresnioji mokslo darbuotoja

Ferdynando Ruszczyco kūryba

Paskaitoje pristatoma Ferdynando Ruszczyco (1870–1936), vieno žymiausio Lietuvos ir Lenkijos XIX a. pab.–XX a. pr. dailininkų gyvenimą ir kūrybą. Kartu tai monografijos „Ferdynandas Ruszczycas: Civis Vilnensis Sum“ (2018) pristatymas, kurio metu autorė aptars įvairius tyrinėjimų ir knygos rengimo etapus. Šių metų Vilniaus knygų mugėje A. Andriulytės monografija buvo apdovanota Vilniaus klubo premija.

Norinčius dalyvauti paskaitoje kviečiame registruotis el. paštu dailetyra@vda.lt

Iliustracijoje: Vasilij Sadovnikov. Verkių rūmų darbo kambarys. 1848

The post Paskaitų ciklo “Aktualioji dailėtyra” kovo mėnesio paskaitos appeared first on artnews.lt.

Kovo 8 d., penktadienį, 17 val. A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) įvyks Aldonos Keturakienės parodos „Ciklai“ atidarymas.

Menininkė, apibendrindama penkiasdešimties metų kūrybinio darbo patirtį, kurio didžiąją dalį sudarė darbas su kaulo porcelianu, parodoje nori atskleisti autorinio dizaino (koncepcijos ir funkcijos) galimybes. Pasak A. Keturakienės, šiandien vis rečiau jauni kūrėjai renkasi taikomosios keramikos sritį. Informacinių technologijų amžiuje daiktų gaminimas rankomis tapo anachronistiniu užsiėmimu. Paroda „Ciklai“ – tai menininkės aplinka: namai ir kiemas, praeitis ir dabartis bei kelias, kuriuo ėjo.

Profesorė, ilgametė Kauno keramikos katedros vedėja, buvusi VDA KDI direktorė, Taikomosios keramikos programos komiteto narė, tarptautinių kaulo porceliano simpoziumų organizatorė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė A. Keturakienė gyvena ir dirba Kaune. 1973 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, studijavo keramiką. Nuo tų pačių metų dalyvauja parodose ir simpoziumuose. Jos kūriniai rodyti Airijoje, Čekijoje, Danijoje, Italijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Pelniusi apdovanojimų: diplomas tarptautiniame keramikos konkurse Faenzoje, Italijoje, 1979; Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija, Kauno miesto savivaldybės 3-iojo laipsnio Santakos garbės ženklas, 2007. Dailininkės kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Čekijos, Olandijos muziejai bei galerijos.

2013 m. A. Keturakienė parengė ir išleido monografiją „Porcelianas Lietuvoje“, išsamiai pristatančią kaulo porcelianą kaip procesą ir reiškinį Lietuvoje. Aktyviai dalyvauja meninėje kūryboje. Yra sukūrusi per dešimt architektūrinės keramikos kompozicijų, surengė per dvi dešimtis autorinių parodų. Dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete.

Paroda veiks: 2019 03 08 – 2019 04 08

The post Aldonos Keturakienės paroda „Ciklai“ Kaune appeared first on artnews.lt.

Kovo 8 d., penktadienį, 17 val. A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) įvyks Aldonos Keturakienės parodos „Ciklai“ atidarymas.

Menininkė, apibendrindama penkiasdešimties metų kūrybinio darbo patirtį, kurio didžiąją dalį sudarė darbas su kaulo porcelianu, parodoje nori atskleisti autorinio dizaino (koncepcijos ir funkcijos) galimybes. Pasak A. Keturakienės, šiandien vis rečiau jauni kūrėjai renkasi taikomosios keramikos sritį. Informacinių technologijų amžiuje daiktų gaminimas rankomis tapo anachronistiniu užsiėmimu. Paroda „Ciklai“ – tai menininkės aplinka: namai ir kiemas, praeitis ir dabartis bei kelias, kuriuo ėjo.

Profesorė, ilgametė Kauno keramikos katedros vedėja, buvusi VDA KDI direktorė, Taikomosios keramikos programos komiteto narė, tarptautinių kaulo porceliano simpoziumų organizatorė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė A. Keturakienė gyvena ir dirba Kaune. 1973 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, studijavo keramiką. Nuo tų pačių metų dalyvauja parodose ir simpoziumuose. Jos kūriniai rodyti Airijoje, Čekijoje, Danijoje, Italijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Pelniusi apdovanojimų: diplomas tarptautiniame keramikos konkurse Faenzoje, Italijoje, 1979; Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija, Kauno miesto savivaldybės 3-iojo laipsnio Santakos garbės ženklas, 2007. Dailininkės kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Čekijos, Olandijos muziejai bei galerijos.

2013 m. A. Keturakienė parengė ir išleido monografiją „Porcelianas Lietuvoje“, išsamiai pristatančią kaulo porcelianą kaip procesą ir reiškinį Lietuvoje. Aktyviai dalyvauja meninėje kūryboje. Yra sukūrusi per dešimt architektūrinės keramikos kompozicijų, surengė per dvi dešimtis autorinių parodų. Dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete.

Paroda veiks: 2019 03 08 – 2019 04 08

The post Aldonos Keturakienės paroda „Ciklai“ Kaune appeared first on artnews.lt.

Kovo 8 d. 19 val. MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) atidaroma paroda „Atspirties taškas“.

Nuo ko prasideda meno kūrinys? Kas yra menininko atspirties taškas?

Šešių šiuolaikinių menininkų kūriniai Mažosios MO muziejaus salės parodoje pasakos individualias istorijas: A. Polukordo „Šlagbaumas“ trukdys praeiti keleiviui, L. Parulskio Vilniaus miesto vizija prabėgs sėdint greito maisto kavinėje ar G. M. Kinčinaitytės fotografijos kvies paklaidžioti tarp Marso ir Žemės peizažų. Kiekvienam kūriniui sukurti specialūs interaktyvaus dizaino objektai, kuriuos palietus, pakėlus ar atlikus kitą veiksmą sužinosite kas buvo atspirties taškas menininkui kūrybiniame procese.

Kelionė per parodos kūrinius ir juos lydinčius objektus – lyg nedidelis nuotykis, kada žaidimo forma galima atrasti skirtumus arba panašumus tarp asmeninės interpretacijos ir to, ką mąsto menininkas. Taip pat kūriniuose besipinančios istorijos išryškina atstumus tarp kūrėjų asmeninių, socialinių ir kultūrinių patirčių.

Eksponuojami lietuvių menininkų darbai, sukurti 2014–2019 m.

Menininkai: Jurga Barilaitė, Geistė Marija Kinčinaitytė, Liudas Parulskis, Andrej Polukord, Eglė Ulčickaitė, Vytautas Viržbickas.

Parodos koncepcija
Kuratoriai: Gabrielė Radzevičiūtė ir Marius Armonas
Interakcijų kūrėjai: Justas Motuzas, Lukas Valiauga ir Inga Galvanauskaitė

Garso režisierius: Antanas Dombrovskij
Parodos architektė: Ieva Cicėnaitė
Objektų ir postamentų gamyba: Barbora Šulniūtė, Martynas Gailiušas
Interakcijų techninis įgyvendinimas: Justas Motuzas ir Lukas Valiauga

The post Lietuvos šiuolaikinių menininkų paroda „Atspirties taškas“ MO muziejuje appeared first on artnews.lt.

Kovo 15 d. (penktadienį) 18 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) bus atidaryta Henriko Čerapo tapybos paroda „Aftermath“.

AFTERMATH

/Pasekmės, įskaitant ir juodų dažų poveikį/

Henriko Čerapo tapybos darbų serija ”Aftermath” yra serijos ”Les Exercices” tąsa, pradėta po parodos, vykusios 2017 metų spalį-lapkritį Krokuvoje. Parodoje ”Aftermath” rodoma 2017.11-2019.01 laikotarpiu nutapytų darbų rinktinė kolekcija, žyminti tapybinio proceso transformacijas ir išskleidžianti desperatiško egzistencinės tuštumos išgyvenimo amplitudę. „Serijiškumas“ čia turi giluminę autobiografinę prasmę, parodoje jis išryškėja ir kaip esminis dabartinės tapybos mutacijas liečiantis klausimas.

 Iš Henriko Čerapo susirašinėjimo su šveicarų tapytoju Pierre Andrè Ferrand

P. A.: je rencontre une difficulté à comprendre dans ton oeuvre la raison du passage de l’imageunique,qui concentre en elle une expérience du regard tout à fait singulière, c’est cette peinture-là qui me touche particulièrement, à la série, ou plutôt aux séries de peintures à répétition, (Exercices,  Aftermath, …) qui évoquent à mon sens autre chose.

Peux-tu expliquer les raisons de ce changement dans ton travail, pourquoi à un moment cette déclinaison est-elle devenue nécessaire? 

Man iki galo sunku suprasti, kodėl tavo kūryboje įvyko perėjimas nuo unikalaus vaizdinio, kuris sutelkia savyje labai savotišką žvilgsnio patyrimą, ir būtent nuo tokios tapybos, kuri mane labiausiai jaudina, prie serijos, o tiksliau, prie pasikartojančių paveikslų serijų (Exercices, Aftermath, …), kurios, mano galva, sužadina kažką kita.

Ar galėtum paaiškinti šio pokyčio savo kūryboje priežastis, kodėl kažkuriuo momentu tau prireikė tokio serijiškumo?

H.Č.: aš nelinkęs savęs analizuoti, savyje ieškoti atsakymų, kodėl yra taip ar anaip. Anksčiau turėjau daugiau laiko susireikšminimui. Man patinka šis pasakymas: „…negalima visą laiką likti įdomiam. Arba žlungi nuo savo paties įdomumo, arba tampi meistru”  (iš Thomas Mann). Galima sakyti, kad aš visą laiką dirbau serijomis, argi „Dirvonai” nėra serija? Kiekvienam darbui teikdavau didesnės išskirtinės reikšmės, prie kiekvieno gal ilgiau būdavau, sukurdavau atskirą pavadinimą, lyg kiekvienas darbas atskirai būtų romanas ar poema, ar eilėraštis. Kitaip sakant, bandydavau sukurti unikalų įdomumą, ar reikšmingumą. Bet tapiau tartum vieną paveikslą, ir, kad buvau vis juo nepatenkintas, tapiau kitą. Tas pats vyksta ir dabar, tame procese atsiranda serijiškumas. Tik aš nutolau nuo paveikslo sureikšminimo, man jis tapo užpildytina tuštuma. Dabar man tapybos darbas yra nereikšmingas niekis, jis tik Niekio fragmentas, inercijos dalis – jis nebeturi vardo, jis tapo bendrinis. Aš iš jo nieko nebereikalauju, jokio įdomumo.

Paroda veiks iki balandžio 13 d.

The post Henriko Čerapo tapybos paroda „Aftermath“ galerijoje „Meno parkas“ appeared first on artnews.lt.

Kovo 14 d. 17:30 val. „Prospekto“ galerijoje vyks naujojo kasmetinio Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščio pristatymas ir susitikimas su leidinio sudarytoju Valentinu Klimašausku bei pačiais autoriais. Pristatymo metu bus aptartos dviejų metraščio dalių temos: naujųjų technologijų įtaka šiandieniniame vizualumo lauke bei fotoparodos, kaip specifinio turinio medijai, problematiškumas.

„Anot naujosios tikrovės, kuri kartais gerokai pranoksta mokslinės fantastikos pranašautas vizijas, veidus skaitantis dirbtinis intelektas netrukus galės nuskaityti ir politines pažiūras, ekonominę situaciją, seksualumą, intelekto koeficientą. Kai veidas tampa atvira knyga, gali būti keičiamas ir manipuliuojamas, ką reiškia susikurti, turėti ar prarasti „savo“ veidą? Taip pat – kaip tokioje dirbtinio intelekto, programų ir technologijų daromų sprendimų prisotintoje aplinkoje keičiasi autorystės samprata? Kaip tai keičia mūsų pačių vis takesnį tapatybės suvokimą? Arba – kai šiandien veidai skaitomi įvairių mus nematomų robotų ir algoritmų, kaip savo veidus kuria ar saugo tie, kurių veidai priklauso vadinamajam ketvirtajam pasauliui, nėra įprasti, pripažinti, legalūs, priklauso tautinėms ar seksualinėms mažumoms, nomadams, migrantams, gaunantiems itin mažas pajamas, priklausantiems praeičiai, gyvenantiems už neoliberalios technologinės šiuolaikybės ribų?“, – teigia leidinio sudarytojas, kalbėdamas apie pirmąjį almanacho numerį.

Aptariant antrąją metraščio dalį, vertėtų paminėti, kad „dėl savo tampresnio ryšio su tikrove nei kitos medijos, nuo pat atsiradimo fotografija tarnauja ne tik kaip pasyvi pasaulio egzistavimo liudytoja ar, jei naiviai tikėti fotografijos objektyvumu, – dokumentuotoja, tačiau yra ir aktyvi atlikėja, steigėja, tarpininkė. Antroji „Lietuvo fotografijos“ metraščio dalis, kuri yra skirta fotografijos parodai kaip specifinio turinio medijai, o ne atskiroms fotografijoms, ir laviruoja tarp šių dviejų fotografijos kaip liudininkės ir fotografijos kaip steigėjos paradigmų.“

—

Valentinas Klimašauskas (g. 1977) yra kuratorius ir rašytojas. Su Inga Lace yra 2019 m. Latvijos pavilijono Venecijos bienalėje bendrakuratorius (menininkė Daiga Grantina). 2017-2018 m. dirbo programos direktoriumi Šiuolaikinio meno centre Kim? Rygoje, 2003/13 m. kuratoriumi Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Publikavo tekstus tokiuose leidiniuose kaip A Prior Magazine, Baltic Notebooks of Anthony Blunt, Beyond, Cura, Dot Dot Dot, Flash Institut, Flash Art, Kunsthernes Hus, Good Times & Nocturnal News, Šiaurės Atėnai, Paletten, Spike, kt.

The post Metraščio „Lietuvos fotografija“ pristatymas appeared first on artnews.lt.

Kovo 16 d., 19 val. projektų erdvėje „Editorial“ (Latako g. 3, I aukštas, Vilnius) vyks latvių menininkės Martos Trekteres performansas „Beskausmė Jaunystė“ (angl. Painless Youth), kurį akompanuos Kaspars Groševs muzika.

„Rodėsi, nepraktiška teikti pirmenybę beskausmei senatvei, o ne beskausmei jaunystei. Nėra jokio tikslo, kurio link einant beskausmė senatvė būtų geriau už beskausmę jaunystę. Tačiau protinga tarti, kad dėmesys savo gyvenimo skausmo vietai su amžiumi auga.“ – Marta Trektere.

Marta Trektere (g. 1994) – performanso menininkė, nepriklausoma kuratorė ir rašytoja gyvenanti ir dirbanti Rygoje, Latvijoje. Šiuo metu yra viena iš projektų erdvės „Four to Seven” Rygoje vadovių. M. Trektere kūryboje apmąsto kasdienybės paprastumą ir kompleksiškumą, psichologinius gyvenimo sunkumus. Jos meninę praktiką sudaro performansai, tekstai, video ir garso menas.

Marta Trektere pastaruoju metu surengė performansų įvairiose meno institucijose, tarp kurių „Posh Spaz“, šiuolaikinio meno centre kim? Rygoje (2019); „Fragile Trap“, Bunkier Sztuki, Krokuvoje, Lenkijoje (2018); „Suckling Animal Sibling“ kartu su Anni Puolakka, šiuolaikinio meno centre kim? Rygoje (2018); „Variations on Vulnerability“ ir „Baltic Interior“, abu BOZAR, Briuselyje (2018); „Everybody Reads“ kartu su Valentinu Klimašausku, šiuolaikinio meno centre kim? Rygoje, Latvijoje ir daugelį kitų.

Kaspars Groševs (g. 1983 m.) – menininkas, kuratorius, gyvenantis ir dirbantis Rygoje. Surengė solo parodas Low gallery bei Latvijos nacionaliniame meno muziejuje Rygoje; Futura erdvėje, Prahoje; C.C. von Strizky’s viloje Rygoje; Shanaynay, Paryžiuje; šiuolaikinio meno centre kim? Rygoje. Dalyvavo grupinėse parodose BOZAR, Briuselyje; SIC, Helsinkyje; Latvijos institute Romoje; Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje; Careof, Milane; Art in General, Niujorke; Šiuolaikinio meno muziejuje Garage Maskvoje. Taip pat Kaspars Groševs rengia muzikinius pasirodymus (a.k.a Figūras) ir rašo spaudai, taip pat yra 427 galerijos Rygoje bendrasteigėjas ir kuratorius.

Po performanso vakarėlis su Labais Dāma, Multilux

https://soundcloud.com/labaisdama

https://soundcloud.com/mc-magiccarp

https://nosexjusttalk.bandcamp.com/.

„Editorial“ programą remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė. Performansą remia Valsts kultūrkapitāla fonds.

The post latvių menininkės Martos Trekteres performansas „Beskausmė jaunystė“ „Editorial“ erdvėje appeared first on artnews.lt.

Kovo 13 d., trečiadienį, 15:00-18:30 VU Filosofijos fakultete (Universiteto g. 9) 201 a. vyks vieša Nomedos ir Gedimino Urbonų paskaita „Naujoji aplinkodaira ir amfibinės medijos“.

Paskaita leis pažvelgti į naujosios aplinkodairos (new environmentalism) ištakas –kibernetinės savireguliacijos, grįžtamojo ryšio kilpų ir homeostazės ryšius mokslo ir meno eksperimentuose – o taip pat patyrinėti jų vaidmenį šiuolaikinio meninio tyrimo diskurse (Urbonų kuruojamuose projektuose „Zooetika“ bei „Pelkių mokykla“). Paskaitą lydinčioje diskusijoje bus aptariamas menininkų ir mokslininkų pasiūlytas amfibinių medijų apibrėžimas.

Šis visuomenei atviras renginys yra VU Filosofijos instituto doc. Kristupo Saboliaus kurso „Medijų teorijos“ dalis. Įėjimas laisvas, registracija nebūtina.

Nomeda ir Gediminas Urbonai ir jų tarpdisciplininė meninė programa Urbonas Studio tiria meno vaidmenį kuriant viešąją erdvę visa apimančios privatizacijos bei ekologinės krizės akivaizdoje. Menininkai pasitelkia kultūrinę bei politinę vaizduotę kaip įrankį, įgalinantį socialinius pokyčius visuomenėje, siūlydami kompleksinius ir įvairių bendruomeninių grupių dalyvavimu pagrįstus kūrinius, besiskleidžiančius skirtingų disciplinų sankirtose. Jų kūriniai eksponuoti San Paulo, Berlyno, Maskvos, Liono, Kvandžu, Busano bienalėse, Folkstono trienalėje; Manifesta ir Documenta parodose; solo parodose Venecijos bienalėje ir MACBA Barselonoje tarp daugelio kitų. 2018 m. Urbonai kuravo Pelkių paviljoną, atstovaujantį Lietuvai 16-ojoje Venecijos architektūros bienalėje. Gediminas yra Masačusetso technologijų instituto Meno, kultūros ir technologijų programos profesorius. Nomeda yra Norvegijos technologijų universiteto ir MIT tyrėja ir mokslinė bendradarbė.

Nuotraukos autorė: Berta Tilmantaitė

The post Nomedos ir Gedimino Urbonų paskaita „Naujoji aplinkodaira ir amfibinės medijos“ appeared first on artnews.lt.

Kovo 15 d. 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje atidaroma paroda „Kinų šeji: rinktiniai kūriniai iš Kinijos nacionalinio dailės muziejaus“,  kurią sudarė Kinijos nacionalinio dailės muziejaus kuratoriai. Šeji, kitaip laisvo potėpio menas, yra svarbi kinų meno tendencija, besiremianti menininko intuityvaus žinojimo ir intelektinės patirties išraiška.

2017 m. Pekine Kinijos nacionaliniame dailės muziejuje buvo surengta paroda „Lietuvos dailė: peizažinis mąstymas“, pristačiusi Kinijos žiūrovams išskirtinius Lietuvos dailės muziejaus XX–XXI a. rinkinio kūrinius ir žymiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų darbus iš jų dirbtuvių bei privačių kolekcijų: tapybą, skulptūrą, piešinius, fotografiją, instaliacijas ir videomeną. Šią parodą Pekine aplankė ir Lietuvos menu domėjosi per 97 000 žiūrovų.

2019 kovo 15 – gegužės 4 d. Vilniuje Nacionalinėje dailės galerijoje Lietuvos žiūrovams pristatoma Kinijos nacionalinio dailės muziejaus kuratorių parengta paroda „Kinų šeji: rinktiniai kūriniai iš Kinijos nacionalinio dailės muziejaus“. Šeji, kitaip laisvo potėpio menas, yra viena iš kinų meno tendencijų. Skirtingai nei nuo Renesanso laikų tikroviškumo siekusi Europos šalių dailė, kinų dailė netobulino daiktų vaizdavimo, o labiau pabrėžė menininko vidinio pasaulio ir jo emocijų raišką. Šeji mene siekiama ne panašumo, o harmonijos tarp išorinio pasaulio ir savęs. Tai intuityvaus menininko vidinio žinojimo ir intelektinės patirties reprezentacija. Parodoje pristatomi 73 kūriniai, kuriuos sukūrė 28 įvairiomis tradicinėmis technikomis dirbantys, dailininkai. Parodos lankytojai Vilniuje turės išskirtinę galimybę išvysti šiuolaikinę kinų tapybą tušu, aliejinę tapybą, akvarelę, grafiką ir skulptūrą.

Pasak Kinijos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Wu Weishan, „Parodoje eksponuojamuose dailės kūriniuose galima pastebėti ne tik tradicinės kinų dailės raiškos ir prasmės tęstinumą bei kaitą, bet ir klasikinės ar modernios europietiškos dailės elementų skolinimąsi ar supanašėjimą su jais. Tai, be abejo, yra savitos menininkų pasaulėžiūros išraiška, kurioje vienodai atsispindi tiek 5000 metų senumo Kinijos civilizacijos kultūriniai pasiekimai, tiek XX a. Kinijos ir Vakarų kultūrų sąveikoje susiformavusios naujos idėjos. Tačiau dar svarbesni šiandieninės Kinijos visuomenės kultūrinėms nuostatoms yra ateities globaliame kultūriniame kontekste apmastymai, kuriuose pabrėžiama vietos tradicijų reikšmė bei užsienio kultūrų elementų asimiliacija“.

Parodą Vilniuje lydės ir speciali kartu su Kinijos nacionalinio dailės muziejaus specialistais parengta edukacinė programa. Prieš parodos atidarymą kovo 15 d. 16 val. vyks vieno iš parodos kuratorių Wei Xiangqi paskaita apie kinų šeji meną, o 18 val. parodos atidarymo metu kinų meistrai Zhou Xiaolu ir Shao Xiaofeng gyvai demonstruos šeji tapymo techniką.

Paroda organizuojama pagal dailės parodų mainų sutartį tarp Kinijos nacionalinio dailės muziejaus ir Lietuvos dailės muziejaus.

Parodos organizatoriai: Kinijos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinė dailės galerija

Projektą iš dalies finansavo: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija

Projekto rėmėjai: Kinijos Liaudies Respublikos ambasada Lietuvoje, UAB Exterus

Iliustracija: Liu Jude. Kalnų kelias. Popierius, tušas, spalvinimas. 2017. Kinijos nacionalinis dailės muziejus

The post Paroda „Kinų šeji: rinktiniai kūriniai iš Kinijos nacionalinio dailės muziejaus“ NDG appeared first on artnews.lt.

Kovo 15 d., penktadienį, 17 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Dalios Truskaitės kūrybos paroda „Ne apie“.

Menininkė Dalia Truskaitė Klaipėdoje pristato kūrinius „Nepasakyti“, „Užuolaida“, „Investicija“ ir „Keturios saujos“. Nors darbai tik keturi, eksponatų – daug: instaliaciją „Nepasakyti“ sudaro 380 itin plonų A4 formato popieriaus lapo dydžio matinio stiklo lakštų, simetriškai suguldytų ant parodų salės grindų. Pasak tekstų apie dailę autoriaus Vytauto Paplausko, vienu metu galimos net kelios šio kūrinio perskaitymo galimybės. Lengviausia priskirti prasmes kūrinio materijai – stiklui. Neįmanoma ignoruoti jo, kaip medžiagos, savybių, kurios jau savaime asocijuojasi su trapumu, pažeidžiamumu ir laikinumu. Visai kas kita – menininkės pasirinkta forma, t. y. balti popieriaus lapai. Viena vertus, baltas lapas asocijuojasi su idealizuota tabula rasa būsena, švara, sąmonės skaidrumu. Kita vertus, su tuštuma, trūkumu, minties sąstingiu. Visgi pati menininkė akcentuoja pozityvią balto popieriaus lapo prasmę. Na, o pasitelkdama stiklą, kaip kūrinio materiją, D. Truskaitė vizualizuoja šios „balto popieriaus lapo“ būsenos trapumą ir laikinumą.

Dar vienas didesnio formato kūrinys „Užuolaida“ iš formose sulydyto stiklo, pasak D. Truskaitės, atsirado jai besiginčijant su KKKC Parodų rūmų ekspozicine erdve, tiksliau – su ten esančia juoda užuolaida. Menininkė iki paskutinės akimirkos abejojo, ar šis pavadinimas prigis naujam kūriniui, todėl visai gali būti, kad parodos lankytojai etiketėje perskaitys kitą užrašą.

„Vertinant D. Truskaitės parodą platesniame stiklo meno kontekste, ją neabejotinai galima priskirti šiuolaikiniam stiklo menui, nes stiklą, kaip medžiagą, menininkė konceptualizuoja. O vertinant viso šiuolaikinio meno kontekste, ją galima būtų susieti su minimalizmu, nes D. Truskaitės kūriniams būdinga minimalistinė estetika. Iš minimalizmo menininkė perima formos paprastumą, vizualinės kalbos lakoniškumą, polinkį į abstrakciją. Tačiau kitaip nei tradiciniai minimalistai, D. Truskaitė nevengia operuoti ir tokiomis formomis, kurios turi aiškias kultūrines konotacijas, todėl menininkės kūrybą galima vadinti originalia minimalizmo ir postminimalizmo sinteze“, – apie D. Truskaitės kūrybą rašė V. Paplauskas.

Apie autorę

Dalia Truskaitė – viduriniosios kartos šiuolaikinio meno kūrėja, dažniausiai dirbanti su stiklu. Studijavo Vilniaus dailės akademijoje vitražo specialybę. Kūrybą pradėjo nuo vitražų, stiklo plastikos kūrinių architektūrinėse erdvėse. Pastaruoju metu kuria parodinius darbus, instaliacijas.

Paroda veiks iki 2019 m. balandžio 14 d.

The post Dalios Truskaitės paroda „Ne apie“ KKKC Parodų rūmuose appeared first on artnews.lt.