Kovo 15 d., penktadienį, 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)  atidaromos dvi parodos: Povilo Ramanausko kūrybos paroda „Keliaujantis potėpis“ ir Rosandos Sorakaitės tapybos paroda „Atminties spalva“.

Povilo Ramanausko kūrybos paroda „Keliaujantis potėpis“

Povilo Ramanausko „Keliaujantis potėpis” – tai ekspozicija apie nuoseklias šiuolaikinės tapybos galimybių (pra)plėtimo paieškas, ėjimus iš dvimatės tapybos į erdvę, pasivaikščiojimus tapybos paribiais. Parodoje eksponuojami naujausi tapybos kūriniai, objektai, tapybos hibridai.

Tapybos raiškos ekspansija skleidžiasi įtraukiant ir keičiant, modifikuojant atpažįstamą galerijos erdvę, kurioje šie tapybos hibridai įsitraukia į vizualią kelionę – potėpis keliauja paviršiais ir galerijos erdvėmis.

Apie autorių

Povilas Ramanauskas (g. 1987) yra jaunosios kartos vizualaus meno kūrėjas, dirbantis tapybos, instaliacijos ir objekto meno srityse bei dalyvaujantis šiuolaikinio meno parodose Lietuvoje ir užsienyje. Pagrindinė kūrybos sritis – šiuolaikinės tapybos laukas ir tapybos praplėtimo paieškų strategijos.

Rosandos Sorakaitės paroda „Atminties spalva“

Rosandos Sorakaitės kūrybos motyvai – tai tylios, besikartojančios kasdienybės detalės, kurias tapybos pagalba fiksuojant, perkuriant ir interpretuojant įprasminama laiko tėkmė. Medžiaga paveikslui tampa ir į prieblandą grimztantis kambarys, ir šviesos ruože žybsinčios dulkės. Nors menininkė intuityviai renkasi permąstyti vietą ir laiką, kuriame ji yra, atrasti motyvus artimiausioje aplinkoje, tačiau tai, kas nugula paveiksle, neišvengiamai neatsiejama nuo praeities, nuo (ne)pamirštų potyrių ir jausmų.

Parodoje pristatomos kelerių metų laikotarpiu plėtotos potemės, besiskleidžiančios atskirose paveikslų serijose, tačiau jas visas jungia sulėtėjusio, išsitęsusio laiko pojūtis.

Apie autorę

Rosanda Sorakaitė (g. 1988) yra jaunosios kartos tapytoja, aktyviai dalyvaujanti Lietuvos kultūriniame gyvenime. Tapytojos kūryba buvo pristatyta Niujorke, Londone. Jos tapybai būdingas minimalus, fragmentiškas vaizdavimo būdas ir kasdienybės estetika.

Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Parodos veiks iki 2019 m. balandžio 14 d.

Iliustracijoje: R. Sorakaitė, Šviesos siluetas, 2018

The post KKKC Parodų rūmuose – Povilo Ramanausko ir Rosandos Sorakaitės parodos appeared first on artnews.lt.

Kovo 19 d. 18 val. VDA galerijoje „Artifex“ atidaroma Dainiaus Liškevičiaus paroda „Epitafija“.

Parodoje “Epitafija” eksponuojama keletas naujai sukurtų objektų, kurie pristato atskirus pasakojimus trijose galerijos erdvėse. Pagrindiniu parodos naratyvu tampa nomadinis motyvas, pabrėžiantis žmogaus kelionę, išgyvenant politinių režimų ir sistemų kaitą, išlikusią geografiniuose bei asmeniniuose atminties žemėlapiuose. Čia įsipina gyvenimiški autobiografiniai fragmentai, kaip nykstanti asmeninė atmintis, kuri lieka užstrigusi pavieniuose buities daiktuose ar elementuose. Besistengdami neišnykti šie fragmentai persikoduoja į laike besitransformuojančius daiktus, kurie tampa naujais hibridiniais būties artefaktais. Lieka noras kaip pažadas, užmiršti-išsaugoti, prieš galutinai viskam išnykstant, o gal ir ne…

Įžanga

„Jos narių žinių prasmingumas vis dar virpina mano mintis, kai klausausi nuostabios filosofo, Aristotelio pasekėjo, paskaitos apie laiko tęstinumą. Sugeriu visą šią informaciją vienu ypu ir nusišypsau, prisiminusi tą moterį, kuria buvau ir kuri niekada nebūtų supratusi ar rodžiusi susidomėjimo tokiais dalykais, nes jos gyvenime svarbu buvo visai kas kita.“

(Sylvia Browne ir Lidsay Harrison, GYVENIMAS ANAPUS: Aiškiaregės kelionė į pomirtinį pasaulį. Kaunas: Dajalita, 2004)

Paroda veiks iki kovo 30 d.

The post Dainiaus Liškevičiaus paroda „Epitafija“ galerijoje „Artifex“ appeared first on artnews.lt.

Penktadienį, kovo 15 d., 19:30 val. ŠMC skaitykloje vyks trijų skaitmeninių leidinių pristatymas. Visos trys knygos publikuotos internete PDF formatu anglų kalba. Pristatyme dalyvaus keletas autorių, kurie skaitys knygų ištraukas. Skaitmeninių menininkų knygų serijos leidėjas – The Baltic Notebooks of Anthony Blunt (www.blunt.cc).

Valentino Klimašausko „Oh My Darling & Other Rants“
http://blunt.cc/233646/notebooks/3/oh-my-darling-other-rants

Autokorekcija, gatvės atlikėjai, ausų kirminai ir migracija yra šios tekstilės atsiradimo kaltininkai. Tas, kuris sukūrė autokorekciją, turėtų keliauti į pyragą. Panašiai aš atsidūriau Miunsteryje, o ne Miunchene. Na štai, jau ir žinote beveik visą istoriją.

Valentinas Klimašauskas (g. 1977 m.) yra kuratorius ir rašytojas, kuriam svarbus tolygesnis ateities perskirstymas. Daugiau tekstų rasite: selectedletters.lt

Lauros Kaminskaitės „Ghost Bag“
http://blunt.cc/326791/notebooks/3/ghost-bag

Šios knygos kūriniai atkartoja šalia meno galerijos vykstančius abstrakčius judesius, neformalius pokalbius, gandų, dūmų, vaiduoklių ar vienas kitą vejančių žodžių formas. Knygos struktūra panaši į ankstesnįjį Kaminskaitės rinkinį, „Taxi Driver“ – „boîte-en-valise“ tipo objektą-scenarijų solo atlikėjui. Kartu su vizualiais Kaminskaitės darbais naujojoje kolekcijoje publikuojami Paulo Ellimano, Monikos Kalinauskaitės, Lauros Kaminskaitės, Valentino Klimašausko, Žygimanto Kudirkos, Raimundo Malašausko ir Nicholaso Matranga‘os tekstai.

Naudodama objektus ir kalbą, Laura Kaminskaitė (g. 1984 m.) kuria nematomus įvykius – parodas, scenarijus ir pasakojimus žiūrovų, skaitytojų ir klausytojų galvose. Tarp neseniai vykusių Kaminskaitės personalinių parodų yra „Today is the Color Day Meets at Day“ (P////AKT, Amsterdamas, 2018); „Today“ (su Antanu Gerliku, Editorial, Vilnius, 2017 m.); „Turn smile laugh sashay conversation smile laugh spring up smile laugh talk“ (Podium, Oslas, 2017 m.); „Something something“ (Vermilion Sands, Kopenhaga, 2016 m.). Ji dalyvavo grupinėse parodose Kim? Rygoje (2017 m.); Kunstverein Munchen, Miunchene (2017 m.); Bunkier Sztuki meno centre Krokuvoje (2015 m.); Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2015 m.).

Anastasijos Sosunovos „Detox Siblings“
http://blunt.cc/757939/notebooks/3/detox-siblings

Laikas imtis detokso. Man patinka šis žodis, nes juo numatome, kad galime kalbėti tiek apie kūną, kaupiantį toksiškumą, tiek apie toksišką kontekstą. Sveiki atvykę, čia pas mus daug kas yra atėjęs iš agresyvių terpių. Užeikite, nėra ko stebėtis. Kūnas perdirba aplinką, kol ji tampa jo dalimi: dervos, mikroplastikai, internalizuota opresija, transriebalai ir kitos smulkiosios dalelės. Laikas mūsų neišgydys, mes turime gydytis patys*. Detoksikacija yra mano šarlataniška praktika ir ne visai tiksli idėja. Ši PDF knyga yra eksperimento eigos žurnalas.

Anastasija Sosunova (g. 1993 m.) yra vizualaus meno kūrėja, gyvenanti Vilniuje. Menininkė baigė grafikos meno bakalauro studijas ir apsigynė skulptūros magistrą Vilniaus dailės akademijoje, buvo Rupert alternatyvios edukacijos programos dalyvė. Ji aktyviai dalyvauja parodose skirtingose Europos šalyse ir JAV, eksponuoja darbus meno institucijose ir nestandartinėse miesto bei gamtos erdvėse. Piešiniai ir tekstai knygoje veikia kaip poetiniai Anastasijos praktikos tęsiniai. Menininkė ieško etinės laikysenos, kurioje mes galėtume būti labiau pralaidūs įvairioms pasaulio tikrovėms.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba

The post Trijų skaitmeninių leidinių pristatymas ŠMC skaitykloje appeared first on artnews.lt.

Sekmadienio vakarą, nuo 17 val.,  ŠMC kino salėje žiūrovai kviečiami paimti mikrofoną į rankas ir perskaityti savo mėgstamą Meko kūrinį ar fragmentą.

Po skaitymų bus rodomas avangardinio kino klasika tapęs Jono Meko filmas „Voldenas“ („Walden: Diaries, Notes and Sketches“, 1969 m, 180 min.). Tai pirmasis šio kūrėjo sukurtas vaizdo dienoraštis, o kartu – ir Niujorko avangardinės septintojo dešimtmečio meno scenos portretas: kadre šmėkšteli Yoko Ono, Johnas Lennonas, Allenas Ginsbergas, Timothy’is Leary’is, Nico, Andy’is Warholas, to meto protesto akcijos… Filmo pavadinimas – nuoroda į Henry’io Davido Thoreau 1854 m. knygą „Voldenas“, kurią pirmą kartą Mekas perskaitė dar Vokietijoje, darbo stovykloje – knyga tapo paskirus dienoraščio fragmentus jungiančia gija. Filmo garso takelyje skamba gerai pažįstamu paties menininko balsu įrašytos jo mintys.

Filmas bus rodomas iš 16 mm juostos, su lietuviškais subtitrais.

„Man Voldenas egzistuoja visur kur mieste. Gali miestą sumažinti iki savo nediduko pasaulėlio, kurio niekas kitas galbūt niekada nepamatys. Paprastai „Voldeną“ pamatę žmonės klausia: „Čia Niujorkas?“ Jų Niujorkas – tai bjaurūs pastatai ir slegiantys, niaurūs kvartalai iš betono ir stiklo… Mano Niujorke daug gamtos. „Voldeną“ sudaro prisiminimų to, ką norėjau matyti, nuotrupos. To, ko matyti nenorėjau, čia nėra,“ – Jonas Mekas

Renginio pradžia 17 val.
Filmo peržiūra 19 val.

Renginys nemokamas

Skaityti kviečiami visi, savo pasirinkta kalba

The post ŠMC kino salė: Jono Meko filmas „Voldenas“ ir „open mike“ Meko kūrybos skaitymai appeared first on artnews.lt.

Rupert kviečia į menininkės bei kuratorės Candace Goodrich viešą paskaitą „Antropoceno estetizacija”, kuri vyks kovo 20 d., 18 val. Rupert (Vaidilutės g. 79). Renginys yra 7-osios Rupert alternatyvios edukacijos programos dalis ir vyks anglų kalba. Įėjimas į paskaitą yra atviras ir nemokamas.

Antropoceno tema, nepaisant jos aktualumo, patraukė tik mažos meno bendruomenės dėmesį, kurią motyvavo Amitavo Ghosho spekuliacijos išdėstytos knygoje „The Great Derangement: Climate Change and the Unthinkable (2016), jog šis laikotarpis į istoriją bus įrašytas kaip „menas, kai dauguma meno ir literatūros formų užsiėmė maskavimo strategijomis, kurios neleido žmonėms pažinti jų padėties tikrovės“. Augant klimato kaitos reiškinių svarbai ir apimčiai susiduriama su unikaliu reprezentaciniu ir estetiniu iššūkiu – kaip pavaizduoti „ilgalaikę kritinę padėtį”. Didelis poreikis mažinti klimato kaitos poveikį iššaukia naujų vizualinės komunikacijos metodų paiešką. Meno istorikas TJ Demos manifeste „Prieš Antropoceną: vizualinė kultūra ir aplinka šiandien” (2018) tiksliai pastebėjo, jog šiandieniniai vizualinės išraiškos metodai stiprina „techno-utopinę poziciją“, kuri savo ruožtu padeda pamatus planetos valdymo programoms ir nepatvirtintiems geo-inžinerijos sprendimams. Paskaitoje Rupert, C. Goodrich kvies patyrinėti seriją meno kūrinių siekiant dekonstruoti jų veiksmingumą. Kaip pataria postkolonializmo tyrinėtojas Dipesh Chakrabarty bei meno istorikė Heather Davis bei kiti tyrėjai, paskaitos metu bus siekiama permąstyti Antropoceno apibrėžimą bei kokias politines pasekmes šio termino naudojimas gali turėti. Savo straipsnyje „Klimato istorija: keturi teiginiai” (2009) D. Chakrabarty kalba apie dialektinį skilimą žmones vaizduojant turinčius tiek žmogišką, tiek nežmogišką ar negyvą pusę bei teigia, jog šis įsivaizdavimas prasilenkia su tradiciniu postkolonialistinės teorijos samprotavimu, taigi turėtų būti permąstomas. Paskaitoje taip pat bus diskutuojama apie galimą periodo pradžią, nes būtent tikslus laiko apibrėžimas suteikia progą kalbėti apie istorinę tiesą, klimato etiką, teisingumą bei neo-liberalaus kapitalizmo, kolonijinės plėtros neigiamą poveikį biosferai.

Candace Goodrich yra menininkė, nepriklausoma kuratorė, šiuo metu gyvenanti tarp Stokholmo ir Vilniaus. Goodrich mokėsi tapybos Niujorko vizualių menų mokykloje bei Niujorko meno akademijoje. 2016-2017 m. buvo Curatorlab (Konstfack, Stokholmas) dalyvė, o 2018 m. apsigynė postkolonializmo studijų magistro laipsnį (Södertorn Högskola, Stokholmas). 2012-2014 m. pirmasis jos kuratorinis projektas buvo tarptautinė menininkų rezidencija One-Sided Story, kurioje dalyvavo 38 menininkai. Taip pat ji dirbo Kunstkraftwerk (Leipcigas) meno direktore, kur pristatė ir kuravo 16 tarptautinių parodų, kuriose dalyvavo virš šimto menininkų iš daugiau nei trisdešimties šalių. Goodrich yra tarpdisciplininės platformos skatinančios bendradarbiavimą tarp meno ir mokslo ArtSci Nexus viena iš įkūrėjų. Anksčiau skaitytos paskaitos: „Can robots end class struggle? A second chance for Autonomia” – Hamburger Bahnhof, Berlynas, Vokietija, 2017; „After C.P. Snow: A Brief History of Recapturing Consilience” – Goethe’s universiteto biochemijos institutas, Frankfurtas, Vokietija; „Networks for Stability: The Leipzig Residency Circle”, Zagreb Centre for Independent Culture and Youth, Zagrebas, Kroatija.

Paskaitą bei Rupert alternatyvios edukacijos programą remia Lietuvos kultūros taryba bei kūrybinių industrijų centras Pakrantė. Renginio dieną bus galimybė pasinaudoti nemokamu transportu nuo Vilniaus centro iki Rupert. Rezervuoti vietą galite atlikę registraciją. Daugiau informacijos www.rupert.lt ir info@rupert.lt

The post Candace Goodrich paskaita „Antropoceno estetizacija“ Rupert appeared first on artnews.lt.

Kovo 19 d.  (antradienį) 17 val. VDA galerijoje  “Akademija” (Pilies g. 44, Vilnius) atidaroma Juozo Algirdo Pilipavičiaus personalinė paroda „Ankstyvoji tapyba. Ciklas ‘Stereo’“ (kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė).

Ciklą ,,STEREO” (1975 – 1985) kūriau  ieškodamas naujumo.  Norėjosi atitrūkti nuo tradicijos, kad vėl prie  jos anksčiau ar vėliau grįžčiau, bet jau kitoks. STEREO – tai tokia erdvė drobėje, kai priklausomai nuo įsižiūrėjimo, tie patys elementai vienu metu gali būti suvokiami skirtingose vietose, panašiai kaip stereo garsas. Erdvės kūryba man buvo labai svarbi. Vargu ar kuri nors kita meninė  priemonė – spalva, potepis, faktūra – gali būti paveikesnė, nei erdvės galia.

VIKTORAS LIUTKUS

Tyla yra nerami.

,,Literatūra ir menas”, 1980 m. vasario 16 d.

Jaunųjų tapybai šiandien didelių komplimentų nesakome. Priekaištų ar pastabų pareiškiame kur kas daugiau (,,gyvybės stoka”, ,,jaunųjų tapytojų kūryba yra prieštaringa”, ,, tapytojui būtina stovėti ant žemės”, ,,trūksta didesnių drobių”, ,,vis labiau nusiraminama”, ,,prasidėjo atokvėpio periodas” ir t.t.) …

… Prieš kiek laiko J. Pilipavičius personalinėje parodoje eksponavo vadinamojo Stereo ciklo darbus. Kūriniai rodo individualią kūrybos kryptį, nesisiejančią nei su jaunųjų, nei su mūsų tapybos praeities pavyzdžiais. Tradicinė erdvės, judėjimo problema sprendžiama savitai, mėginant rasti abstrakčios formos ir realaus motyvo santykį, spalvos, formos, linijos reikšmę meninio vaizdo struktūroje. Vertintina pati ieškojimų kryptis, kuri, atmetusi lengvą žaismą ir sutelkusi dėmesį į gilesnes vaizdo elementų reikšmes, gali praplėsti mūsų tapybos horizontus.

… Atrodo, pernelyg siaurai tradiciją suprantame. Tapatiname ją su mokykla, atskira, paprastai pagrindine tapybos kryptimi, tos krypties stilistiniais bruožais. Taip tradicija tampa vienos kurios grupės privalumu, nuosavybe. O į lietuvių tapybos tradiciją ( daugeliu požiūrių tai būtų mokykla) įeina ir V. Kairiūkštis, S. Ušinskas, A. Švėgžda, I. Piekuras, V. Ostrauskienė… Todėl ir jaunųjų tapytojų ieškojimai – nesvarbu kokio pobūdžio jie būtų (sakysime J. Pilipavičiaus, R. Sližio ar Š. Saukos ) – sudaro ir formuoja mūsų tapybos tradiciją.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Ir gražu, ir…   1979 m. liepos 27d.

Birželio pabaigoje ir beveik visą liepą Vilniaus dailės parodų rūmuose vyko pirmoji Pabaltijo jaunųjų dailininkų kūrybos paroda ,,Jaunystė“.

…Ilgokai mūsų parodose neturėjusi ,,balso“ abstrakčioji tapyba įį sykį buvo pateikta trijų autorių: estės Sirjės Lapin, latvės Helenės Heinrichsonės ir lietuvio Juozo Pilipavičiaus.

…Neblogą įspūdį darė sudėtingas erdvių žaismas, komplikuota dinamika J. Pilipavičiaus triptike ,,Judėjimas“. Autorius neakcentuoja spalvos, bet ja pasinaudoja gana vykusiai. Įdomiai bando derinti organines ir geometrines formas, realų vaizdą su abstrakčiomis formomis.

JUOZAS ALGIRDAS PILIPAVIČIUS

Ciklą ,,STEREO“ (1975 – 1985) kūriau ieškodamas naujumo. Norėjosi atitrūkti nuo tradicijos, kad vėl prie jos anksčiau ar vėliau grįžčiau, bet jau kitoks. STEREO,- tai tokia erdvė drobėje , kai priklausomai nuo įsižiūrėjimo, tie patys elementai vienu metu gali būti suvokiami skirtingose vietose, panašiai kaip stereo garsas.

Erdvės kūryba man buvo labai svarbi. Vargu ar kuri nors kita meninė priemonė,- spalva, potepis, faktūra gali būti paveikesnė, nei erdvės galia. Juk vienas reikalingiausių žmogaus būčiai dalykų yra horizonto linija. Ją matydamas žmogus niekada nepraranda atramos taško. Tačiau šiuo atveju erdvės kūryba nėra tapati perspektyvos vaizdavimui. Perspektyvos elementai čia egzistuoja ne patys sau, o tik kaip pagalba erdvės poveikiui stiprinti. Panašiai galima sukurti šviesos įspūdį, nevaizduojant šešėlio.

Kai kurios priemonės pvz. ,,formos aidas“,   išplėstinė toninė spalvos gradacija ar linijinės struktūros mūsų tapyboje tuomet nebuvo naudojamos.

Tada žavėjausi Escherio matematinės dailės poezija, Vasarelio pulsarais, bet vengiau grynos abstrakcijos. Man idealas,- galimybė dirbti visoje meno erdvėje, be pavaldumo braižui ar konkretaus laiko reikalavimams.

Paroda veiks iki kovo 30 d. 17 val.

Iliustracijoje: Juozas Algirdas Pilipavičius, Senyvo žmogaus pasivaikščiojimas, 1980 drobė, tempera 141 x 115,5 cm

The post Juozo Algirdo Pilipavičiaus tapybos paroda galerijoje „Akademija“ appeared first on artnews.lt.

Nuo kovo 19 d. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atsidaro Mykolo Juodelės fotografijų paroda apie Iraną „Neišspręsta šalis“, kurią jaunosios kartos menininkas sukūrė per dešimt mėnesių praleistų Teherane ir kituose Irano miestuose. Susitikimas su autoriumi/atidarymas vyks kovo 22 d. 17.30 val. Renginio metu galėsite išgirsti ir džiazo gitaristo Justino Žilio parodai specialiai sukurtų kompozicijų.

Parodoje „A Country Unsolved / Neišspręsta šalis“ eksponuojama šiuolaikinės dokumentinės fotografijos serija, iliustruojanti vidinius Irano visuomenės pokyčius. Globalus Irano vaizdas iš išorės labai skiriasi nuo buitinės realybės šalies viduje. Socialiniame visuomenės gyvenime didelę įtaką turi islamo ir persiškosios tradicijos, propaguojančios senąjį gyvenimo būdą, šalyje gajūs draudimai ir apribojimai, tokie neįprasti Vakarų pasaulio gyventojams. Vis tik, naujoji karta išsivaduoja iš tradicijos gniaužtų ir socialinių suvaržymų, ir bando rodyti naująjį savo valstybės veidą, kuris konfrontuoja su įsigalėjusiomis tradicijomis. Ši, progresą manifestuojanti būsena, žinoma, yra būdinga mažesnei šalies daliai ir pasireiškianti didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Teheranas. Susidariusi situacija toliau negali būti ignoruojama kitos kartos ir mąstymo žmonių. Pokytis tikrai vyksta. Siekdamas reflektuoti šią susidariusią kartų priešpriešą, būdingą ir kitoms šalims, Mykolas Juodelė skverbiasi į įvairius visuomenės sluoksnius ieškodamas to pokyčio ženklo. Autoriaus akis fiksuoja laisvės apraiškas, netiesiogiai atsispindinčias vidiniuose šalies pokyčiuose, tokias svarbias ir reikšmingas kiekvienos šalies visuomenei.

Mykolo Juodelės (g. 1989) pagrindinės fotografijų serijos atliktos kelionių po Europą, Indiją, Afriką bei Vidurio Rytus metu. Menininkas savo darbus yra eksponavęs Irake, Irane, Arabų Emyratuose, Indijoje ir Lietuvoje. Pagrindiniai ciklai: „Pakeleiviai“, „Tasawwuf“, „The Great Railway Bazaar“.

Projektas yra dalinai finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.

The post Mykolo Juodelės paroda „Neišspręsta šalis“ Vilniaus fotografijos galerijoje appeared first on artnews.lt.

Vasario 27 –ą dieną Leipcigo vizualiųjų menų muziejuje ( MdbK ) atsidarė Andrėjos Šaltytės paroda „7-asis linksnis“.

„7-asis linksnis“

5-ių kanalų filmo instaliacija, 2018

Velyka Černihivka arba Bolšaja Černigavka – taip savo kaimą rusų kalba vadina jo gyventojai – įsikūręs 30 km į šiaurę nuo apsišaukėliškos Luhansko Nacionalinės Respublikos sienos. „7-asis“ linksnis- tai penkios scenos su penkiais protagonistais iš šio kaimelio. Kiekvienas jų „pasakoja“ apie asmeninį arba kultūrinį santykį su kalba. Vania klausosi savo paties sukurto repo per išmanųjį telefoną: alkunės atstumu savo rankoj jis laiko savo balsą. Jo dėdė, taip pat Vania, virtuvėje papuoštoje “Regionų partijos“ plakatu, pjausto skylę biblijoje. Tuo tarpu Ruslanas skaito šiandienos laikraštį liturginiu melodiniu metodu. Laikinos naujienos išskrenda tarsi malda. Vera, kaimo choro vadovė, repetuoja antro pasaulinio karo dainą. O mano močiutė linksniuoja dievą iki šauksmininko. Kaip rusų kalba vadinasi septintasis linksnis, ji neatsimena. Ir, kad dievas vienas iš nedaugelio žodžių, kurie išsaugojo šauksmininką, ji nesureikšmina taip, kaip aš. „Dievo nereikėtų trukdyti tokiais klausimais“, – sako ji. „Mes ne apie Dievą, močiute, mes apie gramatiką.“ – atsakau. Dievo sąvoka supaprastinama iki gramatinio linksnio. Galbūt kalba, būtent ja, galime rasti kaip apversti nusistovėjusius santykius.

Su CONNECT Leipzig MdbK atidaro duris jauniems menininkams ir suteikia galimybę eksponuotis muziejuje. Iš 120 paraiškų buvo atrinktos 10 jaunų menininkų pozicijų, kurios kas mėnesį pristatomos Leipcigo vizualiųjų menų muziejaus erdvėse.

Paroda vyks iki kovo 24-os dienos.

Paroda dalinai finansuota Lietuvos kultūros tarybos.

The post Andrėjos Šaltytės paroda „7-asis linksnis“ Leipcigo vizualiųjų menų muziejuje appeared first on artnews.lt.

Kovo 20 d., trečiadienį, 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės (SMM) ir Sauliaus Mažylio (SM) kūrybos paroda „1 + 1 = 1 ir du taps vienu“. Tai – pirmas bendras menininkų darbas. Šeimyninio dueto darbai – performatyvių bruožų turintys kūriniai apie būtį ir buvimą drauge, apie atmintį ir pasąmonę.

Trokšdami sau ir žiūrovui pa(si)aiškinti, menininkai suformulavo 7 parodos formą pagrindžiančius postulatus:

1. Pavadinimas – tai ir reklaminis šūkis, kuriuo niekas netiki, ir aliuzija į santuokinę priesaiką, kuria abu menininkai tiki.
2. Skulptūriški moters ir vyro pavidalai byloja apie jų supanašėjimą į šalia esantį „ir varge, ir džiaugsme“. Putplastis – kasdienis SM kūrybos įrankis, aliejiniai dažai – kasdienė SMM kūrybos medžiaga. Pigi butaforinė medžiaga ir forma reiškia atsainumą, įsiamžinimo nereikšmingumą, nes „nieko nėra amžino“.
3. „Šv. Sebastijonas ir jį slaugančios moterys“. Kaip žinoma, šv. Sebastijonas patyrė kankinystę senatvėje, tačiau jis buvo pirmasis kankinys, tad jo ikonografiniu bruožu laikomas jauno kūno tobulumas. SM ir SMM susitiko brandžiame amžiuje, jų patirtys ir istorijos buvo tarsi suvarpytos strėlių, turėjo laiko luobą, tačiau jiems buvimas šeimoje, nors ir sužeistiems, leido atsinaujinti ir išgyventi nelengvą patirtį. Vienas iš jų tarsi buvo paaukotas – tai SM, kitas išslaugė, išgydė, atgaivino – tai SMM.
4. Dvi Turino drobulę imituojančios drobės su vyro ir moters kūnų atspaudais ir pranašo Ezekielio citata (Ez 32, 1–10) – tai bandymas parodyti, kad, norint tapti „vienu kūnu“, reikia gludintis ir įsispausti, nes kitaip sunku ištverti. Šie atspaudai – tai pirmas bendras abiejų menininkų darbas, sukurtas mąstant apie relikvijas ir Malonę, per kurią SM ir SMM akmeninės širdys buvo pakeistos kūniškomis (Ez 11, 19).
5. Asmodėjas – judėjų demonas, santuokos priešas, ardęs ją, siųsdavęs impotenciją, seksualinį šaltumą. „Asmodėjo“ scenos šaltinis – Tobito knygos pasakojimas (Tob 3–8) apie Sarą ir Tobiją, iš Saros išvarytą demoną. Asmodėjas nužudė septynis Saros jaunikius pirmąją vestuvių naktį, tik Tobijui pavyko sunaikinti prakeiksmą ir įveikti demoną. Išgelbėtoji Sara – tai SMM, jos gelbėtojas Tobijas – tai SM.

Francisko Gojos nutapyto paveikslo pavadinimas toks pat – „Asmodėjas“.

6. Kiti SMM paveikslai – „Dvikova“, „Ji stovėjo prie savo kapo duobės“, „Geriau neatsimerkti“, „Ir kodėl nesusitaikius?“, „Jis padėjo jai užlipti“ – iliustracijos būsenų, pavadintų jas išgyvenant galvoje skambėjusiomis, tačiau garsiai neištartomis frazėmis. Panašiai mintijo ir Franciskas Goja, tapydamas „Kurčiojo namo“ interjero pano.
7. SM, kurdamas „Drobulę“, suvokė, kad tie krešuliai ir figūros bruožai jam primena brolio auką. SM su broliu buvo „vienas kūnas“ – neatskiriami. SM brolis nusižudė tarybinėje armijoje. SM matė kalašnikovo kulkų išdraskytą kamuolio dydžio skylę žuvusiojo krūtinėje.

SMM (g. 1970) ir SM (g. 1961) Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybą.

SM priklausė Kęstučio Zapkaus mokinių grupei „Geros blogybės“, buvo vienas iš „Metastudijos“ (pirmasis Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pavadinimas) kūrėjų.

SMM po tapybos baigė meno istorijos studijas Romos Grigaliaus universitete, reiškiasi kaip menotyrininkė ir vadovauja Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejui. Abu menininkai kartu dalyvauja grupinėse parodose nuo 2012 metų.

Paroda Pamėnkalnio galerijoje vyks iki 2019 m. balandžio 8 d. Parodos lankymas – nemokamas.

Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

The post Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės ir Sauliaus Mažylio paroda „1 + 1 = 1 ir du taps vienu“ Pamėnkalnio galerijoje appeared first on artnews.lt.

Vienas talentingiausių jaunosios kartos videomenininkų Rimas Sakalauskas, kurio kūrinių įsigijęs ir MO muziejus, kovo 18 d. 18 val. MO renginių salėje pristatys savo naujausią trumpametražį filmą „In Disposition“.

R.Sakalausko kūriniai pelnė didelį pripažinimą tiek Lietuvos, tiek užsienio meno pasaulyje. Menininkas kuria kartu su garsiausias Lietuvos teatro režisieriais, o už vaizdo projekcijas spektakliams buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Praėjusiais metais R.Sakalauskas pripažintas geriausiu „ArtVilnius‘18“ jaunuoju menininku. Jo videodarbus galerija „Meno niša“ jau yra pristačiusi tarptautinėse meno mugėse Berlyne, Londone, Vienoje, Briuselyje, Paryžiuje, Maskvoje ir Kijeve.

Naujausiame kūrinyje menininkas klausia ar mūsų visuomenė serga nuo individualizmo. Ši tema bus paliesta ir diskusijoje, kuri lydės kūrinio pristatymą – pokalbyje dalyvaus menotyrininkė, kuratorė Sonata Baliuckaitė, filosofas Nerijus Milerius, kūrinio autorius Rimas Sakalauskas.

Trumpametražiame filme „In Disposition“ menininkas fiksuoja įprastą dieną Vilniuje: ryte iš miegamųjų rajonų traukiantys pagyvenę žmonės bei naktį centre nerūpestingai besilinksminantis jaunimas. Pasak jo, šios dvi žmonių grupes nors ir išoriškai skirtingos, joms bendras vienatvės jausmas.

„Viename pasaulyje turime Kalvarijų turgaus, Šnipiškių apylinkių pagyvenusius, nepasiturinčius žmones. Didžiąją dalį gyvenimo jie pragyveno anoje sistemoje ir naujoji ekonominė tvarka, panašu, jų gyvenimo kokybės nepakėlė. Jie – šios sistemos pralaimėtojai, likę ekonomikos augimo paraštėse. Iš kitos pusės, matome Vilniaus naktinio gyvenimo vaizdus su greitkeliais, pramogų centrais. Tai yra jaunimas ir ši žmonių grupė yra priskiriama laimėjusių pusei. Naujoji sistema jiems suteikė daugiau galimybių, laisvių ir teisių, turto“, – pasakoja R.Sakalauskas.

Menininkas teigia, kad naktinio miesto šurmulys labiau atskleidžia ne laimintį jaunimą, o norą užsimiršti, pabėgti nuo rutinos į dar vieną pasilinksminimo rutiną. „Iš esmės žmonės būdami susibūrimo vietose ar socialiniuose tinkluose vis tiek atrodo yra atskirai.“, – priduria menininkas.

R.Sakalausko kūrinio „In Disposition“ pristatymas MO renginių salėje yra nemokamas ir atviras visiems, tačiau vietų skaičius salėje ribotas.

The post Naujame R.Sakalausko trumpametražiame filme: nuo Kalvarijų turgaus iki naktinio siautulio appeared first on artnews.lt.

Lietuvos dailės muziejus kartu su Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba ir Lietuvos valstybės istorijos archyvu kovo 20 d., trečiadienį, 17 val. Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) pristato parodą, kurioje eksponuojami XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios dar neurbanizuotų Vilniaus priemiesčių (Pohuliankos, Žvėryno, Paplaujos ir Užupio, Šnipiškių, Lukiškių, Vingio, dabartinės Tilto gatvės, Subačiaus gatvės ir Aušros vartų apylinkėmis) žemėlapiai, braižyti Vilniaus gimnazijos mokinių. 31 žemėlapis, saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve, dar laukia kartografų, istorikų ir kitų tyrėjų įdėmaus žvilgsnio ir plunksnos. Parodą papildys 14 amžininkų sukurtų minėtus priemiesčius vaizduojančių meno kūrinių iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių.

Šiandien daugelis iš mūsų, vaikščiodami po Vilnių, priimame regimą miesto audinį kaip savaime suprantamą ir nekintantį vaizdinį. Pavyzdžiui, šiandien niekas nepasakytų, kad Lukiškių aikštė yra Vilniaus priemiestyje arba kad ūksmingas Vingio parkas stūkso Vilniaus užmiestyje, o Žvėrynas – tai pirmykštį gamtos grožį išsaugojęs pušynas, kuriame laisvai ganosi stirnos, danieliai ir šernai; sunku patikėti, kad dabartinės Jono Basanavičiaus gatvės rajonas (vadintas Pohulianka) – tik negyvenama vietovė greta kelio į Trakus bei Gardiną su vieniša Šv. Hiacinto (Jackaus) koplyčia, o Žvejų priemiestis – tik kaimelis su žydų kapinėmis ir mediniais namukais, besiglaudžiančiais prie barokinės karmelitų vienuolyno bažnytėlės. Šiuos ir dar daugelį kitų išlikusių arba išnykusių bei pasikeitusių buvusių Vilniaus priemiesčių planų parodoje galės išvysti vilniečiai ir Vilniaus svečiai. Parodos organizatoriai tikisi, jog iš archyvų tylos prikelti ir eksponuojami Vilniaus priemiesčių planai paskatins domėtis miesto istorija.

 Ši paroda yra parodų ciklo „Vilniaus miesto istorijos svarbiausieji ženklai“, skirto pasirengti Vilniaus 700 metų jubiliejui, antrosios parodos „NOSTRA VILNA: pirmasis Vilniaus atvaizdas“ dalis.

Paroda veiks iki spalio 6 d.

Parodos kuratorius Remigijus Černius.

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Parodos rėmėjas: VĮ Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centras.

Iliustracija: Vilniaus priemiesčio dalies nuo Vilniaus vartų iki Žaliojo tilto, Mažųjų Lukiškių bei Mažojo Vingio planas. Nubraižė 4 klasės mokinys Ignotas Kozyrskis, 1804 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas

The post Paroda „Vilniaus priemiesčių topografija. XVIII a. pab. – XIX a. pr. Vilniaus gimnazijos mokinių braižyti žemėlapiai“ appeared first on artnews.lt.

Rupert kviečia į latvių menininkės Martos Trektere debiutinio trumpametražio filmo „Mirštanti mirtis“ premjerą. Filmo peržiūra vyks ŠMC kino salėje (Vokiečių g. 2), nuo 19 val. kovo 28 dieną. Šiame filme performanso menininkė naudoja video formatą kaip įrankį, kurio pagalba performansas gali būti bet kada pratęstas ar atkurtas. „Mirštanti mirtis“ įgyvendintas Martos Trektere rezidencijos Rupert metu. Renginio pradžioje menininkė trumpai pristatys ASMR (liet. autonominė sensorinė meridionalinė reakcija) atsiradimo ir populiarumo istoriją. Peržiūra vyks anglų kalba, jos metu galėsite pasivaišinti gėrimais. Renginys nemokamas ir atviras visuomenei.

Pilnas savęs kaip gyvo patyrimas priklauso nuo įvairių susijaudinimą keliančių emocinių, dvasinių ar paviršutiniškų momentų. ASMR yra keistas, moksliškai dar neištirtas reiškinys. Dažniausiai jis apibūdinamas kaip pakaušio, sprando arba kitose kūno srityse jaučiamas dilgčiojimas.

„Mirštanti mirtis“ yra autonominę sensorinę meridionalinę reakciją sukeliantis filmas. Jame apmąstomi fiziniai, psichologiniai ir socialiniai susijaudinimo reikalavimai žmogaus smegenims. Šis filmas tai pokalbis, kurio metu klausiama „ar geriau nebūti laimingu ir beprotiškai norėti būti laimingu?“ ir „ar visgi geriau išvis nesirūpinti tuo, kad esi nelaimingas?“, į tai gali būti ir neatsakyta.

Marta Trektere (g. 1994) yra performanso menininkė, rašytoja ir nepriklausoma kuratorė dirbanti ir gyvenanti Rygoje, Latvijoje. Šiuo metu ji viena iš menininkų įkurtos erdvės 427 gallery Rygoje vadovių. Trektere yra baigusi vokiečių kalbos studijas Latvijos kultūros akademijoje ir Latvijos universitete. Menininkė kūryboje atkreipia dėmesį į sudėtingo kasdienio gyvenimo paprastumą bei psichologinius sunkumus tiek mene, tiek gyvenime, dirbdama su įvairiomis raiškos formomis – performansu, tekstais, video ir garsu. Tarp paskutiniu metu pristatytų performansų – Painless Youth, Editorial, Vilniuje; Posh Spaz, kim? Šiuolaikinio meno centre, Rygoje; Fragile Trap, Bunkier Sztuki, Krokuvoje; Suckling Animal Sibling bendradarbiaujant su menininke Anni Puolakka, kim? Šiuolaikinio meno centre, Rygoje, Variations on Vulnerability, BOZAR, Briuselyje; Everybody Reads bendradarbiaujant su Valentinu Klimašausku, kim? Šiuolaikinio meno centre Rygoje.

Plakato dizainas: Marta Trektere ir Kaspars Groševs.

Rupert veiklą remia Lietuvos kultūros taryba. Martos Trektere rezidenciją Rupert remia Šiaurės šalių kultūros centras (Nordic Culture Point).

The post Martos Trektere debiutinio trumpametražio filmo „Mirštanti mirtis“ premjera ŠMC appeared first on artnews.lt.

Prestižinėje tarptautinėje dizaino ir meno parodoje, XXII-ojoje Milano trienalėje, Lietuvą atstovaus menininkė Emilija Škarnulytė. Kovo pradžioje atsidariusios ir iki rugsėjo mėnesio vykstančios trienalės tema – „Pažeista gamta: dizainas imasi spręsti žmonijos išlikimą“ (Broken Nature: Design Takes on Human Survival). Vizualinių menų atstovė, filmų kūrėja Emilija Škarnulytė parodoje pristatys trienalės temą reflektuojantį videoinstaliacijų projektą „Manifold“, kurį organizuoja Šiuolaikinio meno centras. Lietuva šiame renginyje bus atstovaujama trečiąjį kartą.

„Kvietimą dalyvauti trienalėje šiemet pavyko suderinti pasiūlius Škarnulytės videoinstaliaciją, nes menininkės darbuose liečiami skaudūs ir nevienareikšmiai socialiniai, ekonominiai ir ekologiniai aspektai puikiai papildo renginio kuratorių komandos išvystytą temą. Lietuvos dalyvavimas tapo įmanomas gavus Lietuvos kultūros tarybos paramą, ir juo mes siekiame, kad palaipsniui šaliai būtų pripažintas nuolatinės trienalės dalyvės statusas,“ – sakė Lietuvos paviljono komisarė Julija Reklaitė.

Milano trienalės ištakos siekia 1923 m., kuomet Italijos Moncos miestelyje pirmą kartą buvo surengta tarptautinė paroda, siekianti pateikti modernią dizaino viziją, glaudžiai susijusią su naujausiais to meto technologijų ir ekonomikos pasiekimais. Nuo 1933 m. paroda buvo perkelta į Milaną ir pradėta organizuoti kas trejus metus. Ilgainiui trienalė tapo vienu svarbiausių dizaino ir architektūros renginių pasaulyje. Po dvidešimtmetį trukusios pertraukos (nuo 1986 m. iki 2016 m.), trienalė buvo vėl atkurta ir nuo 2016 m. atgavo buvusią reikšmę tarptautiniame dizaino lauke.

Lietuva dalyvauti šioje specializuotoje modernaus dizaino parodoje buvo pakviesta dar 1925 m. ir pristatė savo dekoratyvinės dailės ekspoziciją. Tai buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės žingsnis į tarptautinę dailės areną. Antrąjį kartą šiame renginyje Lietuvai 2016 m. sėkmingai atstovavo menininkas Julijonas Urbonas su savo ypatingo populiarumo sulaukusia gravitacinio dizaino paroda bei instaliacija „Airtime“. Tais metais Milano trienalės tema „XXI amžius. Dizainas po dizaino“ buvo siekiama iššifruoti naująjį tūkstantmetį ir parodyti šiuolaikinius planavimo bei projektavimo sampratos pokyčius.

Šių metų XXII-oji Milano trienalė – tai nuoseklus pažeisto ar visiškai nutrūkusio žmogaus ir gamtinės aplinkos ryšio tyrimas. Pristatydama platų architektūros ir dizaino projektų spektrą, paroda „Pažeista gamta: dizainas imasi spręsti žmonijos išlikimą“ atkreipia dėmesį į atkuriamojo dizaino koncepciją, išskirdama darbus, kurie permąsto žmonių ryšį su savo aplinka, įtraukiant tiek natūralias, tiek socialines ekosistemas. Trienalėje, be kuruotos parodos dalies, savo nacionalinius paviljonus pristato dvidešimt dvi šalys.

Pastaraisiais metais plataus tarptautinio pripažinimo sulaukianti menininkė Emilija Škarnulytė išgarsėjo savo hipnotizuojančia estetika kalbėdama apie Antropoceno archeologiją. Milano trienalėje pristatoma videoinstaliacija „Manifold“ ir projektą papildanti renginių programa kvies lankytojus apmąstyti renginio organizatorių pasiūlytą temą, pasineriant į fizinius ir mitinius Šaltojo karo reliktų landšaftus.

Emilija Škarnulytė studijavo skulptūrą Breros universitete Milane, o vėliau šiuolaikinio meno studijas tęsė Tromsės akademijoje Norvegijoje. Menininkės darbai buvo pristatyti Venecijos architektūros, SIART Bolivijos, San Paulo ir Rygos meno bienalėse, Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje, Pompidou centre Paryžiuje, Tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje Oberhausene. Škarnulytė 2009 m. buvo apdovanota Nacionaliniu Italijos MIUR prizu, 2015 m. jai įteiktas Anne ir Jakobo Weidemannsų apdovanojimas, 2016 m. – Jaunojo menininko apdovanojimas, o 2017 m. Miunchene ji pelnė „Kino der Kunst Project“.

Iliustracijoje: Emilija Škarnulytė, „Sirenomelia“, meno galerija „Oslo Kunstforening“, 2017 m. Nuotr. Christina Leithe Hansen

The post Lietuva trečią kartą dalyvaus Milano dizaino trienalėje appeared first on artnews.lt.

Kovo 26 d. 18 val. galerija (AV17) kviečia į estų menininkės Edith Karlson personalinės parodos „Keturių raidžių pasaulis“ atidarymą.

Neapykanta (hate), meilė (love), darbas (work), baimė (fear), pinigai (cash), šlamštas (spam), skausmas (pain), iškrypimas (perv), apgaulė (scam), silpnumas (weak), žaidimas (game), juokas (meme), išmatos (poop) – tai žodžiai, apibūdinantys keturių raidžių pasaulio individo jausenas ir būsenas. Chaotiškame, absurdiškame pasaulyje įstrigęs žmogus, nuolat kovojantis su savo paties jausmais – toks jis reflektuojamas estų menininkės Edith Karlson skulptūrinėse instaliacijose. Jų centre atsiduria gyvūniškos ir antropomorfinės figūros, išreiškiančios įvairiausius charakterius liūdnose ir tuo pačiu ironiškose gyvenimo linijose.

Ankstesniuose savo darbuose analizavusi gyvenimiškos, subjekto galvoje besikuriančios dramos koncepciją ir žmogaus, gamtos bei gyvūno santykį, parodoje „Keturių raidžių pasaulis“ menininkė grįžta prie žmogiškojo prado ir savianalizės, nuolat egzaminuodama save ir savo aplinką. Pirmą kartą atverdama asmeninius patyrimus, E. Karlson pasakoja istoriją apie nemigos, netikrumo ir apdujimo būsenas, lankusias ją keletą metų. Parodoje atsiradę objektai tampa tarsi bandymu grįžti į realybę, tačiau sukurta distancija tarp žiūrovo ir realaus gyvenimo atveria tik dar intensyvesnias siurrealumo būsenas.

Savo kūryboje jungdama klasikines ir netradicines, buitines medžiagas E. Karlson išreiškia keistą, fantastišką pasaulį, kurio neišvengiamume susiduria žmogus ir mitas. Gyvačių ir nuogo kūno motyvai primena Sodomą ir Gomorą, galios alegorijos – discipliną, dorovę ir žmogaus galimybes, tačiau galiausiai viskas susilieja į bendrą tamsią, mitologinę pasaką, kurios fiktyviuose kloduose regimi tik galimi realybės atspindžiai. Menininkės kūriniai atveria sumaišties būseną, kartais vedančią į žmogiškąjį primityvumą, tačiau tuo pačiu leisdami egzistencialistiškai pažvelgti tiek į jos kūrybą, tiek į savo esatį.

Edith Karlson (g. 1983) yra estų menininkė, gyvenanti ir kurianti Taline. 2008 m. ji įgijo skulptūros magistro laipsnį Estijos dailės akademijoje. 2006 m. ji apdovanota „Metų jaunojo menininko“ prizu, o 2015 m. pelnė „Köler“ žiūrovų įvertinimo apdovanojimą. E. Karlson aktyviai rengia personalines ir grupines parodas Estijoje bei tarptautiniu mastu: 2011 m. bendradarbiaudama su britų menininke Sarah Lucas ir menininkų kolektyvu Gelitin surengė „Lucas-Bosch-Gelatine“ parodą Krems kunsthalėje, Austrijoje, o 2013 m. – parodą „Loch” Vienos šiuolaikinio meno muziejuje. 2015 m. ji asistavo Sarah Lucas parodos „I Scream Daddio“ kūrime britų paviljone Venecijos bienalėje.

Parodą remia Estijos Ambasada Vilniuje ir Estijos kultūros fondas.

Paroda „Keturių raidžių pasaulis“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5 veiks iki balandžio 27 d.

The post Estų menininkės Edith Karlson paroda „Keturių raidžių pasaulis“ galerijoje (AV17) appeared first on artnews.lt.

Iki kovo 31 d. kylantys fotografai ir kuratoriai kviečiami teikti paraiškas dalyvauti PARALLEL – European Photo Based Platform trečiajame cikle.

Šio kvietimo tikslas – atrinkti 30 menininkų, dirbančių su fotografija bei 6 kuratorius, kurie dalyvaus Parallel platformos trečiajame cikle, vyksiančiame 2019 m. rugsėjo mėn – 2020 m. lapkričio mėn. 36 atrinktieji menininkai ir kuratoriai dalyvaus inovatyviame kūrybiniame procese, apimančiame pradinę kūrybinę stadiją bei naujus darbus pristatančią parodą. Iki kovo 31 d. laukiama pasiūlymų iš menininkų ir kuratorių, atitinkančių šiuos kriterijus:

Dalyviai turi būti ankstyvoje karjeros stadijoje; turėti potencialą fotografijos lauke; veiklai būdingas šiuolaikinių meninių praktikų vystymas, tarptautinio pripažinimo trūkumas. Fotografai turi būti surengę ne daugiau kaip 3 personalines ir/ar 6 kolektyvines parodas festivalyje/muziejuje. Kuratoriai turi būti sukuravę ne daugiau nei 3 parodas.

Šis kvietimas yra atviras kylantiems menininkams, dirbantiems su fotografija; tematikos apribojimų nėra.

Parallel projekto siekis – sukurti atvirą Europos fotografijos platformą, padėti tobulinti jaunųjų kūrėjų įgūdžius, vystyti ryšius tarp kūrėjų ir institucijų ir tarptautinį bendradarbiavimą, stimuliuoti kūrybos procesus. Ši platforma vienija meno institucijas, kylančius perspektyvius fotografus ir kuratorius.

Daugiau informacijos: https://parallelplatform.org/event/parallel-open-call-2019/

Projektą remia Europos sąjungos programa Kūrybiška Europa, Lietuvos kultūros taryba.

The post Kvietimas teikti paraiškas kylantiems fotografams ir kuratoriams appeared first on artnews.lt.

„JCDecaux premija“ – tai Šiuolaikinio meno centro ir lauko reklamos kompanijos „JCDecaux“ įsteigtas kasmetinių parodų ciklas. Ketvirtus metus gyvuojančios premijos tikslas – skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą bei jos sklaidą ne tik šalies, bet ir tarptautiniu mastu. Šiais metais vienkartinė „JCDecaux premija“ padidėjo iki keturių tūkstančių eurų. Tarptautinės komisijos sprendimu ji bus skirta vienam parodoje dalyvaujančiam menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą.

Ketvirtus metus vystoma iniciatyva sulaukia vis daugiau palaikymo. „JCDecaux Lietuva“ vadovė Žaneta Fomova džiaugiasi stiprėjančia sinergija tarp meno ir verslo. „Matome, kad kiekvienais metais projektas pereina į aukštesnį lygį, parodos lankytojų ratas plečiasi. Mūsų partneriai vis labiau įsitraukia į šią veiklą ir kartu galime padėti jauniems Lietuvos talentams garsinti šalį visame pasaulyje“, – sako Ž. Fomova.

„JCDecaux premijos“ parodų dalyviai išrenkami atviro šaukimo metu. Iš visų gautų pasiūlymų parodos kuratoriai atrenka penkis projektus, iš kurių formuojama konceptuali grupinė ekspozicija. Kiekvienam projektui skiriamas 1500-ų eurų produkcijos biudžetas ir kuratorinė parama. Premijos laureatą išrenka kaskart naujai suburiama tarptautinė šiuolaikinio meno kūrėjų, kuratorių ir tyrėjų komisija.

„Ypač vertiname ir džiaugiamės ilgamete partneryste su „JCDecaux“. Ši kompanija ne tik kasmet suteikia galimybę jauniesiems menininkams pristatyti savo kūrybą, tačiau atkreipia ir visuomenės dėmesį į šiuolaikinį meną. Tikimės, kad tokių kultūros laukui svarbių projektų ir partnerysčių šalyje vis daugės“, – premijos reikšmę pabrėžia Šiuolaikinio meno centro direktorius Kęstutis Kuizinas.

Praėjusių metų parodos kuratoriai Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius publikai pristatė penkių jaunų menininkų – Gabrielės Adomaitytės, Mato Janušonio, Godos Palekaitės, Anastasijos Sosunovos ir kūrėjų kolektyvo „Pinigų uostas“ – kūrinius. Parodos dalyviai savo kūriniuose gilinosi į geopolitinių lūžių ir atminties, šeimos, netekties, pilietinio įsitraukimo problemas. „JCDecaux premija“ atiteko Anastasijai Sosunovai už instaliaciją „Tainstvo“.

Parodos kuratoriai

„JCDecaux premija“ kuratorių komanda keičiasi kas dvejus metus, siekiant išlaikyti ekspozicijos originalumą, užtikrinti kaskart vis naujus ir dinamiškus sprendimus bei procesus. Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius drauge kuruoja 2018 ir 2019 m. parodas.

Monika Kalinauskaitė yra rašytoja ir kuratorė, grafinio romano „The Great Outdoors“ bendraautorė, šiuo metu dirbanti Vilniaus dailės akademijoje. Ji reguliariai publikuoja grožinius tekstus ir parodų recenzijas Lietuvos ir užsienio spaudoje bei aktyviai dirba su jaunųjų menininkų parodomis.

Adomas Narkevičius nuo 2017-ų metų yra meno ir edukacijos centro „Rupert“ rezidencijų ir edukacijos kuratorius. Dirbdamas „Rupert“, inicijavo ir kuruoja garso meno ir eksperimentinės muzikos renginių programą. Pastaruoju metu aktyviai dirba su jaunųjų Lietuvos ir užsienio menininkų parodomis ir renginiais Lietuvoje, kuruoja 7-ąją „Rupert“ alternatyvios edukacijos programą. Yra eksperimentinės pop grupės „Without Letters“ narys.

Parodos kuratoriai džiaugiasi jiems suteikta proga dirbti prie šio dinamiško ir aktualaus projekto, nekantrauja susipažinti su dalyvių paraiškomis bei pradėti tolesnius parodos darbus.

Atviras šaukimas

Ekspozicijos tema neapibrėžta griežtai, tačiau kuratoriai kviečia jaunuosius kūrėjus nebijoti staigumo ir parodą įsivaizduoti kaip skirtingų stichijų sąveikos erdvę, kurioje persipintų įvairios būsenos ir tapatybės. Menininkai skatinami atskleisti savo santykį su sistemomis – kultūrinėmis, politinėmis, ekologinėmis – ir ieškoti galimų pozicijų konkrečioje, netolimoje ateityje, kuri gali kardinaliai skirtis nuo visų mokslinių, politinių ir filosofinių vizijų.

Konkurse gali dalyvauti Lietuvos pilietybę turintys (įskaitant ir gyvenančius užsienyje) arba nuolat dirbantys ir gyvenantys Lietuvoje kūrėjai nuo 18 iki 35 metų arba vyresni, bet tik pradedantys savo meninę karjerą (dalyvavę ne daugiau kaip 5-ose parodose). Dalyvio paraišką sudaro:

• Projekto aprašas (ne ilgesnis nei vienas A4 formato lapas);
• Projekto vizualinė medžiaga (preliminarios vizualizacijos, eskizai, kadruotės);
• Preliminari įgyvendinimo sąmata;
• Laisvos formos CV ir darbų aplankas („portfolio“).

Paraiškas prašome iki balandžio 15 d. vidurnakčio teikti el. paštu premija@cac.lt, laukelyje „tema“ įrašius „JCDP19 Vardas Pavardė“. Taip pat projektus galima siųsti arba pristatyti šiuo adresu: JCDecaux premija / Šiuolaikinio meno centras, Vokiečių g. 2, LT-01130 Vilnius.

Parodos dalyviai bus paskelbti iki gegužės mėnesio pradžios. Šių metų paroda atvers duris lankytojams rudens pirmoje pusėje.

Daugiau apie ankstesnes ekspozicijas ir jų laureatus bei dalyvius galite sužinoti projekto tinklalapyje: www.jcdecaux-premija.lt.

Vaizdas: kadras iš 2018 m. JCDecaux premijos parodos „Orumas“

Fotografė: Inga Jankūnaitė

The post Prasideda atviras šaukimas jauniesiems menininkams pretenduoti į „JCDecaux premiją 2019“ appeared first on artnews.lt.

Kovo 29 d. 18 val. VDA Kauno fakultete (Muitinės g. 4 / I a. fojė) atidaroma Neringos Gataveckaitės-Štaraitienės paroda „/tapyba yra šokis/ šokis yra tapyba/“.

„Šokis teptuku – va kas yra tapyba ir mano koncepcija. Tai vis literatūra: brūkšnys- dėmė- spalva- gyvybė- alsavimas. Kalbėkite, kalbėkite už mane, mano drobės!“

Neringa Gataveckaitė-Štaraitienė

Ši paroda skirta Neringai Gataveckaitei-Štaraitienei (1972 02 29 – 2017 02 18) prisiminti. Šiais metais Neringai būtų sukakę 47-eri. Ir dveji, kai jos nėra tarp mūsų. Kaip kad ji pati ir sakė, už ją kalba jos kūryba. Ekspozicijoje- darbai iš 1990 – 2015 metų.

Kartu mes lankėme Kauno „Aušros“ vidurinę mokyklą, mokėmės toje pačioje klasėje. Jau tada joje gyveno tikra kūrėja.

2009-ais Neringa baigė VDA Kauno fakulteto tapybos specialybės, magistro studijų programą. Magistro studijų vadovė Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė jos tapybą apibūdina kaip autsaiderišką, alternatyvią. Iš tiesų, jos požiūris į pasaulį savitas, unikalus. Darbuose -režisierių F. Felinio, A. Hičkoko filmų kontekstai. Ir ji pati, lyg režisierė, kuria savo personažus, siužetų scenarijus: „Man svarbūs mano išgalvoti personažai –„vyšniukas“, „bulviagalvis“, „žmogus žalčiarankis“, „pikta mergaitė“, „palūžęs žmogus“ ir kiti…Tai mano numirėliai, gal ir gyvieji, štai prikelti drobėse, o kiti jau pašarvoti…Man regis, kad jausmų ir išgyvenimų srautas ir atsispindi mano darbuose, nes kiekviena drobė buvo įkvėpta mano jausmo, koks jis bebūtų…Mano koncepcija vaizduoti tai, kas kažkur anapus, gali pasirodyti beprotiška, bet man ji tikra – tikra iki begalybės. Spalvos, nuotaikos, impulsai, linija, gal ne tiek svarbu, kuo aš remiuosi,- natūra? Ne! Tai gimsta tiesiog galvoje. Plastika, kompozicija, idėja.“ Tai Neringos mintys iš tapybos bakalauro ir magistro darbų portfolio. Šioje ekspozicijoje – dalis darbų iš tapybos studijų laikotarpio (2002-2009), ypač įdomūs bakalauro studijų tapybos darbai (vad. Laima Drazdauskaitė).

Neringa ieškojo savo kelio, tam tikra prasme neigdama grynąją tapybą. Jos privalumas yra požiūrio unikalumas, kūrybiškumas, intuityvus jautrumas. Išraiškos priemones ji rinkosi nuo smulkiausio grafiško iškrapštymo iki brutalaus, ekspresyvaus potėpio. Plačiame jos kūrybos lauke- grafika, tapyba, piešiniai, exlibriai (sukurta exlibrių serija žydų genocido dienai atminti), eksperimentiniai tapybos ir grafikos deriniai, performanso pasirodymai (video medžiagoje yra išlikęs 2008m. performansas „Tapyba yra šokis. Šokis yra tapyba“).

Jei pažvelgsime į Neringos kūrybinę biografiją, matysime, kad Kauno St. Žuko technikume ji baigė restauravimo specialybę. Čia tapybą dėstė Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, kuri įžvelgė Neringos tapytojos talentą, paskatino mokytis tapybos ( Neringai jau baigus studijas, 2010m. „Meno Parke“ buvo surengta bendra jų paroda „Užkulisiai“).

Kalbant apie Neringą negalima nepaminėti jos ryškios asmenybės. Nepastebėti jos buvo neįmanoma.

JI nespėjo visko pasakyti, nebuvo lemta būti tam, kas galėjo būti…

Irina Peleckienė

Parodos kuratorė

The post Neringai Gataveckaitei-Štaraitienei prisiminti skirta paroda Kaune appeared first on artnews.lt.

Kovo 28 d., 18:00 val. VDA parodų salių „Titanikas“ 2 a. (Maironio g. 3, Vilnius) atidaroma VDA doktorantų projekto „KĄ DARAI, DARYK GERAI“ paroda ir renginių programa.

Kasmetinė Vilniaus dailės akademijos doktorantūros studentų paroda, lankytojams duris atversianti kovo 28 d. VDA parodų salėse „Titanikas“, šiemet tampa daugiasluoksniu projektu. Kviestinis kuratorius, VDA meninio tyrimo profesorius dr. Marquardas Smithas pasiūlė intelektualinę provokaciją – paminėti ir šiandieniniame kontekste įprasminti režisieriaus Spike’o Lee filmo „Elkis teisingai“ (‘Do the Right Thing’, 1989 m.) 30-ąjį jubiliejų. Šis iššūkis paskatino projekto komandą ir dalyvius bent trumpam nusigręžti nuo vykdomų individualių kūrybinių ir teorinių tyrimų, ir paieškoti atsakymų į bendresnius ir šiandien itin aktualius socialinius klausimus.

Ką šiandien reiškia elgtis teisingai ne tik pagal vyraujančias socialines normas ar rinkos lūkesčius, bet daryti gerai etine prasme kaip menininkui, dizaineriui, kuratoriui ar menotyrininkui? Kaip atpažinti įvairiausius galios šaltinius, jiems priešintis, arba įdarbinti juos teisingumo atstatymui? Kaip būti ne tik aktyviu ir sėkmingu meno studentu, kūrėju ar tyrėju, bet ir aktyviu bei atsakingu piliečiu? Galiausiai, kaip šių klausimų aktualumas ir galimi atsakymai kinta priklausomai nuo geografinio, istorinio, kultūrinio konteksto?

Parodoje „Ką darai, daryk gerai“ (tai bandymas kultūriškai lokalizuoti anglišką projekto pavadinimą ‘Do the Right Thing’) darbus pristatys meno, dizaino bei menotyros doktorantai. Projekto atidarymo savaitgalį, kovo 29 ir 30 d. vyks atviras parodos dalyvių darbų pristatymas su kviestine eksperte, rašytoja, kritike ir dėstytoja dr. Alice Twemlow.

Parodą lydės daugialypė viešų renginių programa. Projekto rengėjai ir dalyviai kvies klausytis pokalbių „Palanga Street Radio“ eteryje, bei gyvai dalintis įspūdžiais diskotekoje, menininkų valdomoje erdvėje „Autarkia“, skambant didžėjų muzikiniam atsakui į projekto temas. Dalyviai taip pat bus kviečiami lankyti akademijos pasąmonę atspindinčias paralelines parodas, parodos erdvėje taškytis spontaniškais poezijos purslais, bei daryti kūrybinę/kulinarinę rytinę mankštą skutant bulves cepelinams kartu su VDA valgyklos virėjomis. Akademijos bendruomenės nariai turės galimybę anoniminėje apklausoje įvardinti juos neraminančias akademinio gyvenimo problemas, o doktorantai – nusifotografuoti su savo vadovais ir konsultantais.

Ypatingas dėmesys skiriamas viešoms diskusijoms apie galimas meninio ir pilietinio aktyvizmo formas miesto erdvėje ir akademijoje. Dviejuose renginiuose, skirtuose Vilniaus Reformatų skvero atvejui ir aktyvizmo vaidmeniui meno ir dizaino studijų procese, bus siekiama į aptarimus įtraukti ir platesnę auditoriją, nebūtinai turinčią patirties meno ir kultūros lauke. Diskusijose dalyvaus gerai žinomi aktyvizmo praktikai ir teoretikai: Jekaterina Lavrinec, Laima Kreivytė, Kasparas Pocius, Eglė Grėbliauskaitė, Gintautas Mažeikis.

Projektą „Ką darai, daryk gerai“ lydės leidinys, tekstais ir iliustracijomis atskleidžiantis viso projekto ir atskirų dalyvių temų, problemų ir tyrimų lauką. Leidinio dizainą sukūrė Gailė Pranckūnaitė ir Marek Voida.

Projekto viešų renginių programa ir leidinys: https://bit.ly/2HNHusi

Daugiau informacijos: www.vda.lt / doktorantura@vda.lt / +370 5 210 5456 / jurij.dobriakov@gmail.com

Projekto kuratoriai: Marquard Smith (kuratorius) / Jurij Dobriakov (bendrakuratorius)

Parodos dalyviai: Arnas Anskaitis / Dovilė Bagdonaitė / Eglė Bertašiūtė / Jogintė Bučinskaitė / Vitalij Červiakov / Dovilė Dagienė / Vytautas Gečas / Barbora Gediminaitė / Eglė Grėbliauskaitė / Dalia Grybauskaitė / Mindaugas Jurėnas / Kristė Kibildytė-Klimienė / Aistė Kisarauskaitė / Laima Kreivytė / Liucija Kvašytė / Saulius Leonavičius / Justė Pečiulytė / Mindaugas Reklaitis / Marija Šaboršinaitė / Jelena Škulienė / Aušra Trakšelytė / Simona Žemaitytė / Asta Valskienė.

Projektas vyksta kovo 28 – balandžio 14 d.

The post VDA doktorantų projektas „KĄ DARAI, DARYK GERAI“ „Titanike“ appeared first on artnews.lt.

Balandžio 4 d., ketvirtadienį, 18:00 val. galerijoje „Vartai“ atidaroma jaunosios kartos tapytojo Adomo Danusevičiaus paroda. Jau dešimt metų menininko pavardė užima išskirtinę vietą Lietuvos meno lauke dėl plėtojamų seksualinio identiteto temų ir queer estetikos. Parodos kuratorė Jolanta Marcišauskytė – Jurašienė

Tačiau paskutiniųjų metų darbai žymi naują tarp Vilniaus ir Kopenhagos migruojančio menininko kūrybos etapą. Jame – tapyba kaip alcheminis vyksmas, o plėtojami transkultūriniai, transistoriniai vyriškumo ir moteriškumo vaizdiniai užsimena apie gyvybės cikliškumą, hibridiškumą, nuolat tarp materijos ir formos cirkuliuojančią energiją.

Purvas ir gėlės – universaliai suvokiami mitiniai vaizdiniai, glūdintys kūniškoje žmonijos atmintyje tarsi dirvoje tūnančios augalo sėklos ar grybų sporos. Palietos vandeniu, purve sutvinkčioja ir suveša gyvybės šaknys. Iš purvo – beformio ir netauraus – dievai nulipdė žmogų ir paleido į žemę grumtis su savo prigimtimi. Būtent „purvo metafizika“ atveria vartus į pirmapradį gyvybės hibridiškumą, nežabotą polinkį keistis, daugintis, užimti naujas teritorijas ir užvaldyti fėjišku kosminio eroso žaismu.

Kurianti ir griaunanti pirmapradė energija A. Danusevičiaus kūriniuose mainosi ir žaismingai flirtuoja, čia nusivesdama į klampius pasąmonės požemius, čia panardindama į svaigias žiedų haliucinacijas. Socialiniai ir lyties tapatumai maišosi, jungiasi ir čia pat vėl išvirsta į neišmatuojamu potencialu trykštančią beformę medžiagą. Atsikartojantys gamtos motyvai – gyvastingi, žavūs, paslaptingi ir tuo pat metu seksualiai dviprasmiški, flirtuojantys su žiūrovo pojūčiais.

Menininko įvaldytas gyvas ir „mėsiškas“ potėpis įsikūnija drobės paviršiuje kaip kūrybiniame procese suvaldyta susitvenkusi energija, paverčianti paveikslą transgresijos objektu. Menininko atsisakymas kopijuoti regimosios tikrovės atvaizdus, priešingai – sąmoningas jų tirpdymas, uždengimas priartina prie dar Georges Bataille suformuluotų idėjų apie beformiškumą (informe) mene, būtiną kūrybinės intuicijos išlaisvinimo sąlygą. Tiek graikų chaoso kaip pasaulio pradžios mitas, tiek dabartinė Didžiojo Sprogimo teorija kalba apie vieną ir tą patį – beformiškume glūdinčią kūrybiškumo sėklą.

Adomas Danusevičius (g. 1984 m. Vilniuje) yra baigęs menų doktorantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, teorines ir praktines žinias gilinęs Danijos Karališkojoje menų akademijoje. Nuo debiuto 2008 m. menininko kūryba buvo pastebėta ir įvertinta dailės kritikų, jo darbų įsigijo privatūs Lietuvos ir užsienio kolekcininkai, tarp jų – Lewben Art Foundation ir MO muziejus. Menininkas aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, o ši paroda galerijoje „Vartai“ – jau tryliktoji asmeninė. 2018–2019 m. A. Danusevičius pelnė Bavarijos kultūros ministerijos apdovanojimą su stipendija kurti prestižinėje “Internationales Künstlerhaus Villa Concordia” menininkų rezidencijoje Bamberge (Vokietija). Menininko kūriniai iš debiutinės serijos „Karminas“, „Kamufliažinis vyriškumas ir kempiškasis blizgesys“ buvo pastebėti ir įtraukti į reikšmingą leidinį Queer!?: Visual Arts in Europe: Beeldende kunst in Europa (sud. Evert van Straaten, Anton Anthonissen, 2019), kurioje aptariama queer meno raida.

Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai

 Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai

Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, Clear Channel, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“

Parodos grafinis dizainas
Laura Grigaliūnaitė

Parodos tekstas
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Paroda veiks iki gegužės 10 d.

Adomas Danusevičius, Be pavadinimo, 45x40cm, drobė, aliejus

The post Adomo Danusevičiaus solo paroda „Purvas ir gėlės“ galerijoje „Vartai“ appeared first on artnews.lt.

Lietuvos dailės muziejus kovo 28 d., ketvirtadienį, 16 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaro parodą „Vilnius dailėje. 1939–1956“. Šia pirmąja paroda apie dramatiškąjį karo ir pokario Vilnių pradedama tęstinė Lietuvos dailės muziejaus programa „Pasitinkant Vilniaus 700 metų jubiliejų“. Kasmet galerijoje iki Vilniaus 700 metų jubiliejaus metų (2023 m.) bus surengtos parodos, kurios išryškins skirtingus meninius miesto pjūvius. 2020 m. numatoma surengti antrąją ciklo parodą „Sakralusis Vilnius“, 2021 m. bus siekiama išryškinti romantiškąją Vilniaus aurą, o 2022 m. bus pateikti kontroversiški Vilniaus pjūviai šiuolaikinių menininkų akimis.

         Pradedamas parodų ciklas „Vilnius dailėje“ yra trečiasis Vilniaus paveikslų galerijoje – jau antrus metus sausio 25 d. atidaromos pirmojo ciklo tarptautinės parodos „Vilniaus miesto istorijos svarbiausieji ženklai“ (2018 m. eksponuotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 2023 m. sausio 25 d. laiškas Europos miestams iš Rygos archyvo, šiemet pristatomas pirmasis Vilniaus atvaizdas iš Slovėnijos), 2018 m. pradėtos rengti antrojo ciklo „Vilniaus gatvės“ parodos (pirmoji buvo skirta Pilies gatvei, šiemet rudenį bus atidaryta antroji ciklo paroda „Didžioji gatvė“, 2020 – Aušros Vartų gatvei). Visų trijų ciklų parodos galerijoje įgyvendinamos kasmet iki 2022 m. ir jomis siekiama pasirengti Vilniaus 700 metų jubiliejui (2023 m.).

Vilnius įvairiais laikotarpiais meno kūriniuose ne kartą įvairiais aspektais buvo pristatomas visuomenei. Šios parodos tikslas yra parodyti miestą sunkiais karo ir sudėtingais pokario metais, apimant 1939–1956 m. laikotarpį. Paroda siekiama atskleisti, kokį Vilnių matė, kaip jį vaizdavo tuo metu sostinėje ypač sunkiomis sąlygomis gyvenę ir kūrę menininkai.

Lietuvos meniniam gyvenimui, kaip ir visai Lietuvai, po Antrojo pasaulinio karo daugiausia įtakos turėjo politiniai įvykiai. Vilniaus atgavimo laikotarpiu čia gyveno tik saujelė lietuvių menininkų: skulptorius Rapolas Jakimavičius (1893–1961), architektas inžinierius Juozapas Kamarauskas (1874–1946), architektas Vladas Drėma (1910–1995), prieš pat karą sugrįžo Balys Macutkevičius (1905–1964), Vaclovas Kosciuška (1911–1984). 1940 m. birželio 14 d. švietimo ministro įsakymu buvo įsteigta Vilniaus dailės mokykla (Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto patalpose), kuri kitų metų birželio 5 d. buvo reorganizuota į Vilniaus dailės akademiją. Vilniaus dailės akademijoje susitelkė stiprus pedagogų branduolys – Juozas Mikėnas (1901–1964), Viktoras Vizgirda (1904–1993), Justinas Vienožinskis (1886–1960) ir kiti, darę nemažą įtaką Lietuvos dailei. Tuo metu Vilniuje jau gyveno Adolfas Valeška (1905–1994), jis buvo paskirtas Vilniaus miesto muziejaus direktoriumi. Vėliau po karo atvykę Vytautas Jurkūnas (1910–1993), Irena Žebenkienė (1909–1985), Liuda Vaineikytė (1908–1997) ir kiti papildė dailininkų gretas.

Nedidelę parodos dalį sudaro Vilniuje 1919–1939 m. veikusio Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto studentų kūriniai. Šio fakulteto studentai buvo mokomi ne tik tapybos, grafikos ir skulptūros, bet kartu jiems buvo diegiamas domėjimasis Vilniaus meno ir architektūros paveldu. Romantiškos senamiesčio gatvelės, jo pastatai, jaukūs miesto kiemeliai atsispindi Dailės fakulteto auklėtinių – Vandos Krasnodembskos-Reicherovos (1892–1982), Edvardo Kučinsko (1905–1958), Vlado Drėmos (1910–1995) – kūriniuose.

Nors apimtas karo sumaišties, Vilnius menininkams atsivėrė kaip urbanistinis lobis. Senojo Vilniaus architektūra žavėjo lietuvių dailininkus, jų kūryboje mažiau ar daugiau atsispindėjo Vilniaus senamiesčio vaizdai. Ypač daug peizažų, vaizduojančių Šv. Mykolo ir Bernardinų bažnyčių ansamblį, tuo metu nutapė V. Vizgirda ir A. Gudaitis. M. Bulaka sukūrė sangvinų ciklą „Vilniaus senamiesčio vaizdai“ (1943–1950). J. Kuzminskis Vilniaus paminklus įamžino lino raižiniuose ir etiuduose. Vilniaus panoramos, gatvelių kreivės, gamtos ir miesto darna, vaizdingi priemiesčiai, miesto apylinkės žavėjo Justiną Vienožinskį, Praną Gudyną (1919–1979), Eugeniją Jurkūnienę (1907–2005). Vilniaus senamiesčio vaizdų gausu ir iki 1959 m. Vilniuje gyvenusio Rafaelio Chvoleso (1913–2002), kuris visą dėmesį skyrė geto temai, kūryboje.

Vilniaus vaizdų įvairovė dailėje nėra didelė, dažnai menininkai vaizduodavo tuos pačius objektus, bet jų kūriniai skyrėsi dėl individualaus požiūrio, stilistinių ypatybių. Dažniausiai tai Vilniaus senamiesčio vaizdai, neretai nedideli etiudai, nutapyti žvelgiant pro langą.

Parodą sudaro šios dalys: „Panoramos“, „Senojo Vilniaus architektūra“, „Pasivaikščiojimas gatvėmis“, „Kiemai, kiemeliai“, Miestas ir jo žalieji plotai“, „Priemiesčiai“. Iš viso pristatoma per 200 tapybos, grafikos, skulptūros eksponatų. Pagrindinę jų dalį sudaro Lietuvos dailės muziejaus eksponatai. Kūrinius parodai skolino Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kauno miesto muziejus, Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“, VšĮ „Lewben Art Foundation“ ir Lietuvos išeivijos dailės fondas, Lietuvos gamtos tyrimų centras, Vilniaus dailės akademija, dr. Jaunius Gumbis, Aurelija Kosciuškaitė-Petkevičienė, Algirdas Petrauskas, Julius Sasnauskas.

Susitikimas su parodos kuratore Rima Rutkauskiene žiniasklaidai – kovo 28 d. 15 val.

Paroda veiks iki 2019 m. rugsėjo 8 d.

Parodos organizatorius Lietuvos dailės muziejus

Parodos kuratorė Rima Rutkauskienė

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Informaciją teikia parodos kuratorė Rima Rutkauskienė mob. 8 659 57543

Informacija internete: www.ldm.lt, https://www.facebook.com/dailesmuziejus

Iliustracija: Viktoras Vizgirda, „Bernardinų bažnyčia nuo Vilnelės“, 1943.

The post Paroda „Vilnius dailėje. 1939–1956“ Lietuvos dailės muziejuje appeared first on artnews.lt.