Sausio 18–20 d. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) vyks svetingas savaitgalis, išlydintis dvi žiemos sezono parodas – Antano Sutkaus retrospektyvą „KOSMOS“ ir Jono Dovydėno fotografijų parodą „11 kelionių į Afganistaną“.

Nacionalinėje dailės galerijoje iki sausio 20 d. veikia dvi fotografijos meno parodos – Antano Sutkaus, savo laikmečio metraštininko, kūrybos retrospektyva „KOSMOS“ ir lietuvių kilmės JAV fotografo Jono Dovydėno nuotraukų ciklas „11 kelionių į Afganistaną“. Artėjantis savaitgalis – paskutinė galimybė aplankyti žiūrovų pamėgtas žiemos sezono ekspozicijas. Ta proga NDG parengė svetingo savaitgalio programą, o lankytojus sausio 19–20 dienomis muziejuje kviečia apsilankyti nemokamai.

Svetingo savaitgalio programa:

Sausio 18 d., penktadienis:

17 val. – žurnalisto, karybos žinovo Audriaus Bačiulio ekskursija po Jono Dovydėno parodą „11 kelionių į Afganistaną“.

 Sausio 19 d., šeštadienis:

12 val. – kūrybinės dirbtuvės šeimoms Antano Sutkaus parodoje „KOSMOS“,

15 val. – ekskursija po Jono Dovydėno parodą „11 kelionių į Afganistaną“ su kuratore Goda Aksamitauskaite,

17 val. – menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio ekskursija po Antano Sutkaus parodą „KOSMOS“.

Sausio 20 d., sekmadienis:

13 val. – ekskursija po Antano Sutkaus parodą „KOSMOS“ su NDG gidu,

15 val. – ekskursija po Jono Dovydėno parodą „11 kelionių į Afganistaną“ su kuratore Goda Aksamitauskaite.

Visi renginiai nemokami, bet su išankstine registracija el. paštu: edukacija@ndg.lt 

The post Nacionalinėje dailės galerijoje – paskutinė galimybė aplankyti Antano Sutkaus „KOSMOSĄ“ appeared first on artnews.lt.

Sausio 22 dieną, 17:00 val., trejus metus gyvavusi LTMKS projektų erdvė „Sodų 4“ paskutinį kartą bus atverta vienai valandai ir nuo tada pakeis savo buvimo vietą.

2019 01 22 nuo 17.00 iki 18.00 val. Fisher’is įgarsins Artūro Railos 1993 metų kūrinį „80 skaidrių karuseliniam projektoriui”.

Artūras Raila „Metalo pjūklas degančiam medžiui“ dalyvaujant sunkiojo roko gitaristui Fisher’iui

Organizatorius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.

Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba

The post Artūro Railos projektas „Metalo pjūklas degančiam medžiui“ „Sodų 4“ erdvėje appeared first on artnews.lt.

Sausio 25 d. (penktadienį) 19 val. (vietos laiku) galerijoje “Meno parkas” Diuseldorfe (Dorotheenstrasse 22) vyks Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės parodos “Labas, draugai” atidarymas.

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė – viena ryškiausių Lietuvos ekspresyviosios tapybos atstovių. Dažnai savo konceptualiuose darbuose fiksuojanti šiuolaikinio sociumo problemas, nebijanti tvirtai reikšti savo pozicijos. Neretai jos drobėse atsiranda keisti personažai ar populiariosios kultūros elementai – fragmentiški, bet kartu lengvai atpažįstami, plėtojantys konkrečią istoriją ir aiškiai atskleidžiantys žiūrovui analizuojamą problemą. Menininkė dažnai ekperimentuoja technologijomis, tapo ne tik dažais, bet ir smėliu ar panaudoja savo aplinkoje randamus elementus, kurie jos kūriniams suteikia mistiškumo.

E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (g. 1958) yra surengusi per trisdešimt personalinių parodų, aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje bei užsienyje, jos darbų yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Modernaus meno centras, privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir Vokietijoje.

Parodos organizatorius: „Meno parkas“

Partneris: „gleixnerart“

The post Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paroda „Labas, draugai“ galerijoje „Meno parkas“, Diuseldorfe appeared first on artnews.lt.

Sausio 24 d. 18 val. (AV17) galerija atidaro Kristinos Inčiūraitės personalinę parodą „Limbo“.

Naujausiuose menininkės kūriniuose – eksperimentiniame filme bei objektuose, persipina įvairiasluoksnės kultūrinės nuorodos, aprėpiančios kiną, mokslą bei asmeninius autorės prisiminimus. Parodoje apmąstoma žmogaus susikurtų ideologijų ir sparčiai besivystančių technologijų mums daroma įtaka, priverčianti vis dažniau kvestionuoti pasaulį, kuriame gyvename.

Vakarų Virdžinijoje, JAV, pastatyto prabangaus viešbučio „Greenbrier“ ir jame esančio Šaltojo karo metais bunkerio-slėptuvės funkciją turėjusio atlikti interjero vaizdai, Alaino Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ (1961) dialogai, Solly᾽io Zuckermano tiriamosios knygos „Socialinis didžiųjų ir mažųjų beždžionių gyvenimas“ (1932) įžvalgos bei menininkės prisiminimų fragmentai yra jungiami tarpusavyje tam, kad darbuose išryškėtų „limbo“ būsena – autorės perteikiamų veikėjų tapatybių ar modeliuojamų situacijų neapibrėžtumas.

Alaino Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ veiksmas vyksta prabangiame barokinio stiliaus viešbutyje, kuriame pagrindiniai filmo veikėjai moteris ir vyras tarsi detektyvą narplioja savo susitikimo istoriją, tačiau riba tarp realybės ir fikcijos lieka miglota. Kristina Inčiūraitė svarbiausiame parodos kūrinyje, eksperimentiniame filme „Limbo“ (2018), pasitelkdama šių veikėjų dialogus bei „Greenbrier“ viešbučio vaizdus, jai primenančius Alaino Resnais filmo veiksmo vietą, išryškina tapatybės neapčiuopiamumą. Dažniausiai tapatybę mes modeliuojame per prisiminimus ir atmintį, tačiau menininkė klausia, kas nutinka, kai tuos pačius praeities įvykius interpretuojame skirtingai, o patys prisiminimai virsta fikcija, kaip ir minėtame Alaino Resnais filme.

Eksperimentinio filmo „Limbo“ istorijos pasakotoja – kompiuterio generuotas balsas, kuris filmo siužetą pakreipia dar viena temine kryptimi naujųjų technologijų santykio su žmogumi-gyvūnu. Tiek šio filmo siužeto takumas, tiek sparčiai technologiškai besikeičiančio gyvenimo diktuojami sociokultūriniai bei etiniai pokyčiai perteikia mintį, kad ilgainiui žmogus tampa savo paties susikurto pasaulio, balansuojančio tarp realybės ir fikcijos, įkaitu.

Kristina Inčiūraitė (1974) – menininkė, kurianti įvairaus pobūdžio darbus, bet dažniausiai videofilmus, videoinstaliacijas, eksperimentinius filmus, objektus, fotografijas, performansus ir garso projektus. Jos kūryboje analizuojama tapatybių transformacijų problematika, kvestionuojami hegemoninės galios mechanizmai visuomenėje. Menininkė garsėja kolaboraciniais projektais su įvairių sričių profesionalais, ypač su kūrybišku akademinio ir mokyklinio amžiaus jaunimu. Kristina Inčiūraitė dalyvavo daugiau nei 100 tarptautinių ir nacionalinių parodų bei renginių. Jos kūryba buvo pristatyta meno institucijose, tokiose kaip Kinijos nacionalinis meno muziejus Pekine, Ukrainos nacionalinis meno muziejus Kijeve, „Oi Futuro“ kultūros centras Rio de Žaneire, Kalmaro meno muziejus Švedijoje, Šiuolaikinio meno centras „Laznia“ Gdanske, „ar/ge kunst Galerie Museum“ Bolcane, KUMU meno muziejus Taline, „Muzeum Sztuki“ Lodzėje, „Mucsarnok“ Budapešte, „NGBK“ Berlyne, „Casino Luxembourg – Forum d’art contemporain“ Liuksemburge, Nacionalinė dailės galerija ir Šiuolaikinio meno centras Vilniuje ir kt.

Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Limbo“ pristatoma (AV17) galerijai bendradarbiaujant su „Kristinos Inčiūraitės studija“. Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Paroda „Limbo“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5, veiks iki vasario 28 d.

Iliustracijoje: Kristina Inčiūraitė, „Limbo“, 2018, eksperimentinio filmo kadrai

The post Kristinos Inčiūraitės paroda „Limbo“ (AV17) galerijoje appeared first on artnews.lt.

Sausio 22 d., antradienį, 18 val. THE ROOM galerijoje (Polocko g. 17, Vilnius) atidaroma Martino Jankaus tapybos paroda „Po lapkričio saule“.

„Nors dabar ir sausio mėnuo, ir saulė, jeigu ji kartais per stebuklą pasirodo, yra visai kitokia. Martino Jankaus paroda pavadinta būtent taip – „Po lapkričio saule“. Tiksliau visa tai galima būtų įvardinti net ne kaip pavadinimą, o kaip dedikaciją, dedikaciją seniai išėjusiam novelistui Antanui Ramonui (1947-1993). „Lapkričio saulė“ – taip pavadinta jo apsakymų rinktinė (1989, leidykla „Vaga“) ir vienas iš apsakymų.

Kodėl Martinas Jankus dedikavo šią parodą Antanui Ramonui? Vieno atsakymo nėra, yra keletas paaiškinimų-pasiaiškinimų. Martinas daugiausiai dėmesio savo kasdienybėje skiria tapybai, bet ne mažiau ir literatūrai, kasdieniams skaitiniams. (…)

Martinui Jankui A. Ramono kūryba pasirodė artima savo refleksijomis, autorefleksijomis, žvilgsniu į kasdienę aplinką, užmiesčio, senamiesčio bei „giliosios“ Lietuvos „peizažus“.(…)

Kokia ta lapkričio saulė? Jinai gal taupi, skurdi, blykstelėjanti netikėtai, dar nenusipurčiusių paskutinių spalvotų lapų medžių lajose, metanti keistus ir dar keistesnius blikus, sukurianti aibę neįtikėtinų tapybinių šešėlių ir paūksmių spalvinių derinių, saulė iš saulės, atrodo, gana šiltos, pakintanti, atšąlanti, paverčianti vaizdą į niūrų, keistą, bet labai gyvą peizažą. (…)

Martinas Jankus tapo peizažus (…). Bet tai daugiau – abstrahuoti, jausenos peizažai, kur svarbu yra ne užfiksuoti topografijos ypatumus, o pagauti unikalius spalvinius santykius, spalvinių niuansų grožį, momento laikinumą, nepakartojamumą.“

Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-L.

Martinas Jankus – tapytojas. Gimė 1970 m. Kaune. 1988 m. baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. 1992 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1991 m. dalyvauja parodose. Nuo 1995 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Menininkas yra surengęs 16 personalinių parodų, dalyvavo virš 50 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Reprezentavo Lietuvos tapybą grupinėse Lietuvos dailės parodose Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. 1997 m. pelnė Lietuvos dailininkų sąjungos premiją „Už kūrybingą lietuvių tapybos tradicijų tąsą“, 1998 m. apdovanotas Neringos miesto premija. Kūrinių yra MO muziejuje, Loviisa modernaus meno muziejuje Suomijoje, Kaliningrado istorijos ir dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Parodos laikas: 2019 01 22 – 2019 02 28

Galerijos darbo laikas: I-V 11-19, VI 11-15

Lankymas – nemokamas.

Daugiau informacijos: www.facebook.com/TheRoomArtBooksWine

Paroda vyks iki 2019 m. vasario 28 d.

The post Martino Jankaus tapybos paroda „Po lapkričio saule“ THE ROOM galerijoje appeared first on artnews.lt.

Sausio 24 d., 17 val. Kuršių nerijos istorijos muziejuje (Pamario g. 53, Nida) vyks pirmasis knygos „Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje“ pristatymas. Šios dr. Vasilijaus Safronovo atliktos mokslo studijos apie Kuršių nerijos gyventojų per(si)kėlimų istorijas pristatymas yra projekto „4Cs: Nuo konflikto iki sugyvenimo” dalis ir skiriamas Neringos bendruomenei. Susitikimo metu prie arbatos puodelio kviesime diskutuoti su autoriumi, dalintis prisiminimais, o savo bibliotekos kolekciją papildyti dovanojamu knygos „Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje“ egzemplioriumi.

„Miškų rojus, kopų karalijos perlas, gamtos stebuklas – nuo Prūsijos švietėjo Wilhelmo von Humboldto laikų Kuršių nerija grožimasi, daugumai autorių ji kažką reiškia visų pirma dėl nuostabaus kraštovaizdžio. Tačiau kodėl neriją vadiname „kuršių“? Kas buvo ir yra jos gyventojai? Kokios jų atsiradimo pusiasalyje istorijos? Knyga „Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje“ siūlo pakeisti optiką ir pažvelgti į pusiasalį kaip į nuolatinių migracijų vietą – erdvę, kuri beveik visiškai ištuštėjo dėl Antrojo pasaulinio karo pasekmių ir kurios pakartotinis apgyvendinimas pokariu Lietuvoje buvo išskirtinis.“

Pristatyme dalyvaus knygos autorius, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriaus. mokslo darbuotojas dr. Vasilijus Safronovas, Klaipėdos universiteto Socialinių pokyčių studijų centro vyriaus. mokslo darbuotoja, projekto „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose“ vadovė dr. Sigita Kraniauskienė ir VDA Nidos meno kolonijos vykd. direktorė, ES projekto „4Cs: Nuo konflikto iki sugyvenimo“ vadovė Lietuvoje, knygos iniciatorė dr. Rasa Antanavičiūtė.

The post Knygos „Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje“ pristatymas Nidoje appeared first on artnews.lt.

Galerija „Meno niša“ tęsdama projektą „Meno erdvė jauniems menininkams“ sausio 24 d. 18val. kviečia į jaunosios kartos tapytojo Pauliaus Šliaupos parodą „Dès Vu“, kurioje susijungs tapyba ir video. Šioje parodoje žiūrovas bus įgalintas mokytis girdėti ir matyti iš naujo.

Dès Vu – suvokimas, kad Tai taps atsiminimu. Savo parodai pristatyti P. Šliaupa pasirinko citatą iš  „The Dictionary of Obscure Sorrows“: „Kartais gyvename nesureikšmindami praeinančio laiko. Jei sąmoningai nestebime, kaip prabėga akimirkos, koncentruojamės į dabartį. Tačiau kartais susimąstome, kad akimirka, kurioje esame, tuoj praeis. Ji ištirps praeityje tarp vaikystės atsiminimų ir tarp to, ką valgėme pusryčiams. Greitai ir ši akimirka taps atsiminimu.“

P.Šliaupos kūrybos metodas primena fenomenologinį tyrimą, kuriame jis gilinasi į tai, kaip mus įtraukia kasdienės situacijos, šviesa, garsai, medžiagos, paviršiai ir erdvės. Menininkas kasdien intuityviai dokumentuoja akimirkas, vaizdo kamera ir diktofonas tampa dar viena jo jusle.

„Surinkęs daug tokių potyriais pripildytų akimirkų, išskleidžiu jas – išklijuoju kambario sienas kadrais atspausdintais iš video ir dėlioju juos į filmą, paremtą asociacijomis. Sukūrus asociacijas atsiranda abstrakčios istorijos, kurias panaudodamas kuriu kelionę per nuotaikas, judėjimą tarp vidinio ir išorinio pasaulių. Nors atskiri kadrai trunka apie apie 15-20 sekundžių, iš jų sukuriu tėkmę, kurioje laikas sulėtėja“, – pasakoja menininkas P. Šliaupa.

Menininko kūryboje dažnai siurrealistiniai, kartais melancholiški vaizdiniai kinta tarsi sapno būsenoje, tvyro grėsminga ramybė, suvokimas, kad atsisveikini su akimirka, jai dar bevykstant. P. Šliaupa tapydamas pasitelkia panašių kūrybos principą. Jis iš skirtingų medžiagų lėtai lipdo struktūrą, ją šlifuoja, „apaugina“ dažais, detalėmis, niuansais, kurie sukuria „sutirštinto“ laiko būseną, kai aiškūs atsiminimai nugrimzta į pasąmonę.

P.Šliaupa tapydamas jungia medžiagas, kurios turi skirtingą ryšį su laiku – greitai stingstantys karšti klijai, teptukas apaugęs dažais, lėtai džiūstantis ir byrantis kreidos sluoksnis, suklijuotas, sustingęs ir sutrūkinėjęs smėlis ir kt. Ilgus metus tapant darbus vien aliejiniais dažais, laikas guldavo vientisais, tvirtais sluoksniais, dabar mano darbų paviršius įgavo išskaidytą laiką, sudėliotą iš gabalėlių skirtingų medžiagų kaip ir seka fragmentiškų atvaizdų sugrupuotų video darbuose bei mūsų žmogiškuose prisiminimuose.

P.Šliaupa – Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedros magistrantas, šiuo metu studijuoja ir kuria Belgijoje, Gento mieste. P.Šliaupos kūriniai sėkmingai buvo pristatyti tarptautinėse meno mugėse Praryžiuje, Budapešte, Berlyne, Kelne. Jo kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcionieriai Lietuvoje, Berlyne ir Paryžiuje.

Paroda veiks iki vasario 12 d. Parodos lankymas – nemokamas.

Projektą iš dalies finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ; Galerijos rėmėja Vilniaus miesto savivaldybė

Iliustracijoje: Paulius Šliaupa. Kadras iš videokūrinio „Mom“ (2018)

The post Pauliaus Šliaupos paroda „Dès Vu“ galerijoje „Meno niša“ appeared first on artnews.lt.

Sausio 26 d. (šeštadienį), 16 val. vyks pirmasis šiais metais atvirų studijų renginys Nidos meno kolonijoje. Jo metu 6 menininkės – Kristina Marić (HR), Sandra Kosorotova (EE), Emily Dundas (CA), Natalija Vujosević (YU-ME), Tara Langford (GB) ir Marlaina Read (AU) – pristatys rezidencijos Nidoje metu sukurtus kūrinius.

Atvirų studijų dienos Nidos meno kolonijoje vyksta kiekvieną mėnesį. Tai puiki galimybė susipažinti su rezidentais, jų kūryba ir išgirsti apie patirtis bei atradimus rezidencijos Nidoje metu.

Renginys Facebook

Daugiau apie menininkes:
http://nidacolony.lt/lt/1278-rezidentes-nidoje-2019-uju-sausi

*Darbų pristatymai ir diskusijos vyks anglų kalba.
**Viršelio nuotraukoje Kristinos Marić performanso „In Mire“ (liet. „Purvyne“) fragmentas.

The post Atvirų studijų renginys Nidos meno kolonijoje appeared first on artnews.lt.

The post Ramintos Blaževičiūtės paroda „Kelionė su dviem palydovais“ The Rooster Gallery appeared first on artnews.lt.

2019-uosius metus galerija „Kunstkamera” pradeda Sigitos Maslauskaitės personaline paroda „Kartotės ir pirmavaizdžiai”. Parodos ašis – darbai, kurie sukurti remiantis, permąstant, „aproprijuojant” jau sukurtus istorijos eigoje meno kūrinius, dažniausiai religinės tematikos. Taigi, už kiekvieno parodoje esančio darbo yra tam tikras pirmavaizdis, kuris yra permąstomas, perkuriamas, tokiu būdu įrodant jo aktualumą čia ir dabar. Beje, šis veiksmas – pirmavaizdžio atkartojimas – yra būdingas iš esmės visai religinei tapybai, kuri remiasi kartą jau įvykusios sakralios istorijos nuolatiniu atkūrinėjimu, įtvirtinimu dabartyje. Šia prasme religinėje tapyboje neįmanoma sukurti nieko radikaliai naujo, nes bet kokia naujovė paneigtų tradiciją, iškristų iš konteksto. Kuriant svarbu yra atkartoti dabartyje ir dabartinės raiškos priemonėmis, tokiu būdu sakralųjį mitinį faktą įdabartinant, įprasminant šios dienos žiūrovui, šios dienos religinės istorijos, kuri tebesitęsia, dalyviui. Religinė tapyba tampa ne tik tapyba, bet ir tam tikru religiniu ritualiniu aktu, religine praktika.

Kokie tiksliai pirmavaizdžiai slypi už Sigitos kūrinių niekuomet nėra eksplicitiškai nurodoma. Tai gali būti ir bendros religinės ikonografijos scenografijos, ir atviresni ar labiau paslėpti pokalbiai su įvairiais ankstesniais autoriais, nuo barokinių meistrų iki Samuolio.

O kartais Sigita pakeičia savo judėjimo trajektoriją, ir, atvirkščiai, dabarties momentą įsodina į amžinąją istorijos dirvą. Pirmavaizdžiu tampa dabartinės aktualybės nuotrupa: tarkim, Sirijos karo pabėgėlės su vaiku ant rankų nuotrauka, pastebėta laikraštyje ar internete, virsta amžinaja Madona.

Bet kokiu atveju, Sigitos paveiksluose mes jaučiame laiko srovenimą ir galime juo paėjėti tam tikrą atkarpą. Tas laikas kartais būna tiesus ir atsitrenkiantis į galutinį apokaliptinį faktą, o kartais tai yra amžinojo sugrįžimo mitinis laiko ratas. Tuomet nebėra aišku, kas yra pirmavaizdis, o kas – jo kartotė. Juk ta pati kartotė pasitarnaus kažkam kaip pirmavaizdis….

Paroda veikia iki 2019 m. vasario 16 d.

Parodos rengėjai kviečia apžiūrėti parodą kartu su autore Sigita Maslauskaite, kuri pati daugiau papasakos apie savo kūrinius:

sausio 26 d. 13 val.,

vasario 16 d. 13 val.

The post Sigitos Maslauskaitės paroda „Kartotės ir pirmavaizdžiai“ galerijoje „Kunstkamera“ appeared first on artnews.lt.

Šiuolaikinio meno ir eksperimentinio kino kūrėjas Deimantas Narkevičius tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje nominuotas 2019 m. Archyvinės medžiagos prizui („Found Footage Award“) už kūrinį „Dėmės ir įbrėžimai“ (2017 m., Lietuva). Naujai įsteigtas festivalio prizas, kurio fondas – 2500-ai eurų, šiemet antrus metus skiriamas su archyvine dokumentine medžiaga dirbantiems režisieriams ir videomeno kūrėjams už išskirtinį šių kadrų panaudojimą bei interpretavimą.

Deimanto Narkevičiaus filmas „Dėmės ir įbrėžimai“ (angl. „Stains and Scratches“) 3D kino formate naujai aktualizuoja XX a. 8 dešimtmečio pradžioje studentų iniciatyva Vilniuje įvykusį Andrew Lloydo Webberio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ (angl. „Jesus Christ Superstar“) pastatymą – išskirtinį, nors visuomenei mažai žinomą, sovietmečio alternatyvios kultūros įvykį. Filmas pirmą kartą pristatytas to paties pavadinimo menininko personalinėje parodoje Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje 2017 m. 2018 m. už šį kūrinį Narkevičius gavo pagrindinį „Centaur“ prizą eksperimentinio kino kategorijoje 18-ame tarptautiniame kino festivalyje „Žinutė žmogui“ Sankt-Peterburge ir didįjį 64-ojo tarptautinio Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalio prizą. Pastaraisiais metais kūrinys taip pat rodytas 62-ajame tarptautiniame Londono BFI kino festivalyje, 20-ajame tarptautinio kino festivalio „Belo Horizonte“ konkursinėje programoje Minas Gerais, Brazilijoje ir menininko filmų programoje Pompidou centre Paryžiuje.

 Tarptautinis Roterdamo kino festivalis yra vienas iš didžiausių pasaulio filmų festivalių, per 12-a dienų gausiai mėgėjų ir profesionalų auditorijai pristatantis nepriklausomų kino ir videomeno kūrėjų darbus, iš viso – daugiau nei penkis šimtus ilgo ir trumpo metro filmų iš daugiau nei penkiasdešimties pasaulio valstybių. Jau 48-asis festivalis šiemet Roterdame vyks sausio 23-vasario 3 dienomis ir tarp visų kitų konkursinių programų pristatys ir Archyvinės medžiagos prizo selekciją. Apdovanojimo laureatą išrinks šiųmetinė prizo žiuri – kino kūrėjas Ericas Baudelaire’as, kino istorikas James’as Steffenas ir „Sound and Vision“ archyvų departamento vadovas Tomas de Smetas. Narkevičiaus kūrinys yra vienas iš vienuolikos šiam prizui nominuotų darbų, tarp kurių – pretendentai iš Didžiosios Britanijos, Belgijos, Vokietijos, Kanados, Kolumbijos ir Rusijos.

The post Deimanto Narkevičiaus filmas nominuotas tarptautinio Roterdamo kino festivalio Archyvinės medžiagos prizui appeared first on artnews.lt.

„Nors visi NOA spektakliai paliko didesnį ar mažesnį įspūdį, būtent šis įsiminė labiausiai – dėl minimalistinės formos ir daugiaprasmio turinio“, – po praėjusį pavasarį NOA (Naujosios operos akcijos) festivalyje pristatytos Arturo Bumšteino garso instaliacijos-performanso „Olympian Machine“ premjeros rašė muzikos žurnalistė Emilija Visockaitė. Viena mažiausiai reklamuotų festivalio premjerų netikėtai tapo savotišku „tamsiuoju arkliuku“, sužavėjusiu festivalio lankytojus. Sausio 24 d., ketvirtadienį, 19 val. „Olympian Machine“ ir vėl bus parodyta Menų spaustuvės Juodojoje salėje.

Ši garso instaliacija-performansas – tai 12-os balsų garsinis koliažas, kuris A. Bumšteino rankose virto originaliu žmogiškosios atminties tyrimu. Tarp šiame unikaliame eksperimente sudalyvavusių žmonių – ne viena žymi pavardė. „Olympian Machine“ girdime Darjos Lyzenko, Daumanto Ciunio, Domo Raibio, Eglės Strackaitės-Kalendros, Gretos Grinevičiūtės, Karolio Vyšniausko, Kristinos Agintaitės, Marijos Simonos Šimulynaitės, Mariaus Povilo Elijo Martynenko, Mindaugo Urbaičio, Rūtos Junevičiūtės, ir Žilvino Andriušio balsus.

Išskirtinio dėmesio verta originali performanso kūrybinė virtuvė. Visas atlikėjų dvyliktukas po vieną, nežinodami eksperimento turinio, valandai buvo uždaryti įrašų studijoje. Kiekvienam buvo perskaityta trumpa Homero „Iliados“ santrauka. Vėliau kiekvienas buvo paprašytas atpasakoti tai, ką prisiminė. Jau po įrašų sesijos, užfiksavusios kiekvieno atsiminimų nuotrupas, emocingas reakcijas ar egzistencinius pamąstymus, A. Bumšteinas sudėliojo unikalią „balsų partitūrą“, atveriančią tiek individualios, tiek kolektyvinės atminties užkaborius.

„Iliada“ ir „Odisėja“, kaip ir kiekvienas epas – tai kolektyvinius archetipų klodus talpinantis pasakojimas. Kaip vienas iš projekto dalyvių sakė – istorijoje apskritai egzistuoja tik keli tekstai ir jie nuolatos atsikartoja vis kitais pavidalais. Iliada = Romeo ir Džuljeta?… Man pasirodė natūralu, kad ruošiant kūrinį, kuris lyg ir tyrinėja žmogaus atmintį, verta pasinaudoti tokiu esminiu, archetipiniu tekstu. Taip pat, pastaruosius kelerius metus neužverčiu antikinės mitologijos”, – apie „Iliados“ pasirinkimą pasakojo A. Bumšteinas.

„Olympian Machine“ tarsi tęsia vieną A. Bumšteino kūrybinių linijų. Prieš keletą metų menininkas pristatė garso vaidinimą „Audiokaukas“, inspiruotą senų televizijos transliuotų fantastinio kino laidų bei knygų. Savo ruožtu, „Olympian Machine“ atsigręžia į mitologiją ir atminties procesus. Įdomiausia, kad abu kūriniai buvo pristatyti operos festivaliuose. Nors prieš „Olympian Machine“ premjerą netrūko skeptikų, netikėjusių, kad šis kūrinys gali būti suvokiamas kaip opera, pamatęs jį ne vienas pripažino – performansas turi bene visus operos struktūrai būdingus elementus.

„Man opera, visų pirma, istoriją pasakojantis balsas, kurį mes girdime kitų balsų garsovaizdyje. Palyginimui – balsas kaip signalas, o „kiti balsai“ – kaip triukšmas, trukdantis vykti komunikacijai. Iš to konflikto ir gimsta drama. Mes susitapatiname su balsu ir angažuojamės kovai prieš „svetimą“, įsibrovėlį, barbarą… Muzika operoje – tai savotiškas lubrikantas, padedantis sklandesnei komunikacijai. Visi šie elementai yra ir „Olympian Machine“. Kuo tai ne opera?“, – retoriniu klausimu savo mintis apie performanso „operiškumą“ baigia A. Bumšteinas.

 Arturo Bumšteino garso instaliacija-performansas „Olympian Machine“ – sausio 24 d., ketvirtadienį, 19 val., Menų spaustuvės Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Bilietus platina Tiketa. Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Iliustracija: OlympianMachine. Nuotrauka: Martynas Aleksa

The post Garso instaliacijoje-performanse „Olympian Machine“ – intriguojantis atminties tyrimas appeared first on artnews.lt.

Sausio 25 d. 19:00 ŠMC skaitykloje vyks kolektyvo „Forensic Architecture“ vieša paskaita. Renginys vyks anglų kalba.

ŠMC skaitykloje grupės „Forensic Architecture“ (FA) projektų vadovė Sarah Nankivell pristatys inovatyvias FA metodologijas ir išsamiai aptars naujausius jų vykdomus tyrimus. Nankivell dėmesio centre – FA naudojamos technikos, leidžiančios surinkti įrodymus apie kultūros vertybių naikinimą nūdienėse konfliktų zonose. Šioje paskaitoje taip pat bus aptariamas estetikos ir reprezentacijos vaidmuo grupės darbuose bei teiraujamasi, kaip ir kodėl jų vykdomi šiuolaikinių socialinių ir politinių procesų tyrimai vis labiau persipina su dalimi kultūrinių ir meninių erdvių.

Multidisciplininę tyrimų agentūrą „Forensic Architecture“ 2010 m. įkūrė profesorius Eyal Weizman. Savo veikla FA įsipareigoja plėtoti ir vystyti naujų įrodymų surinkimo technikų sklaidą bei surinkti ir pristatyti pažangiausią erdvinę analizę teisiniuose, politiniuose ir kultūriniuose forumuose. Pastaraisiais metais, kartu su žmogaus teisių pažeidimų aukomis arba jas atstovaudami, FA įgyvendino serijas tarptautinių tyrimų, tarp kurių – karo nusikaltimai, politiškai ir rasistiškai motyvuotas smurtas, kultūros paveldo naikinimas konflikto metu.

Tai yra antrasis trečiojo paskaitų ciklo „Mąstant apie šiuolaikinį meną“ (Thinking Contemporary Art), skirto šiuolaikinio meno teorijai, renginys. Naujausio paskaitų ciklo tema yra tiriamoji estetika, o jos centre – meno, naujųjų technologijų ir politikos susikirtimo taškai,. Ypatingas dėmesys skiriamas meninėms praktikoms ir kritinėms metodologijoms, narpliojančioms materialių infrastruktūrų ir galios srautų mazgus vadinamajame post-tikrovės laike, kuriame šiandien gyvename. Viena pagrindinių ciklo užduočių – įvertinti meno galias susigrumti su nutildytais naratyvais ir analizuoti dinamiškas ir neretai svaiginančias fakto, fikcijos ir veiksmo sąveikas.

Vaizdas: Forensic Oceanography, 2013.

Paskaitų ciklo organizatoriai: Inesa Brašiškė  ir Šiuolaikinio meno centras

Šis renginys yra ŠMC skaityklos renginių programos dalis. Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

The post Kolektyvo „Forensic Architecture“ vieša paskaita ŠMC appeared first on artnews.lt.

VšĮ Artnews.lt kviečia prie komandos prisijungti motyvuotą projektų koordinatorių/ę, kuri/s padės vykdyti jau esamus bei naujus organizacijos projektus:

–       Įgyvendins naujai planuojamo pokalbių ciklo veiklas
–       Administruos internetinę knygų parduotuvę Artbooks.lt
–       Koordinuos projektų erdvės Editorial veiklas, rūpinsis parodų priežiūra ir lankytojais
–       Prisidės prie internetinių žurnalų Artnews.lt ir Echo Gone Wrong veiklų
–      Rūpinsis vykdomų projektų viešinimu
–       Prisidės administruojant kultūros projektus
–       Atliks kitas paskirtas užduotis

Užduotys užims ne visą darbo dieną, todėl darbas suderinamas su studijomis ar kita veikla. Darbo grafikas lankstus, tačiau esant parodoms turės konkrečias valandas, taip pat kartais ir šeštadieniais. Darbo krūvis: 75 % (apie 30 val/savaitę)

Reikalavimai:

• Lietuvos ir tarptautinio šiuolaikinio meno lauko išmanymas ir domėjimas vykstančiais kultūros procesais;
• Aukštasis išsilavinimas;
• Patirtis įgyvendinant kultūros projektus;
• Puikus lietuvių ir anglų kalbos mokėjimas;
• Geri darbo kompiuteriu įgūdžiai (MS Office);
• Kruopštumas; dėmesys detalėms;

Patirtis kultūros projektų rašymo ir administravimo srityje – privalumas. Motyvacinių laiškų ir CV lauksime iki sausio vasario 4 d. (imtinai) adresu neringa@artnews.lt, telefonas pasiteiravimui +37065654249

Iliustracijoje: Rūtenės Merk solo parodos projektų erdvėje Editorial fragmentas. Nuotrauka: Laurynas Skeisgiela

The post VšĮ Artnews.lt kviečia prie komandos prisijungti projektų koordinatorių/ę appeared first on artnews.lt.

Vasario 13 d., trečiadienį, 17 val. Lietuvos švietimo istorijos muziejuje (Vytauto pr. 52, Kaunas) filosofas Gintautas Mažeikis pakvies pasiklausyti paskaitos „Kūrybinės klasės maištai“ žurnalo „Baltas kambarys“ parodoje „Kosmosas krosnyje“.

 Džiaugdamiesi, jog išauginome „Balto kambario“ žurnalo idėją nuo paties kūrybinės klasės žurnalo iki 2017-aisiais startavusios žurnale publikuotų menininkų kūrinių parodos, 2018-aisiais išsiplėtusios iki straipsnių autorių paskaitų, filmų peržiūrų ir koncertų, šiemet ir vėl kviečiame į tradiciškai visą vasarį Lietuvos švietimo istorijos muziejuje karaliausiančią žurnalo parodą „Kosmosas krosnyje“. Paroda jau nuo vasario 1-osios, o susitikimas su žurnalo rubrikos autoriumi šįkart vasario 13-tąją, 17 val. Ir tai bus nemokama filosofo Gintauto Mažeikio paskaita „Kūrybinės klasės maištai“.

 Pirmasis „Balto kambario“ numeris pasirodė 2016 m. vasarą. Tuomet žurnalo pratarmėje jo sumanytoja matematikė ir rašytoja Luana Mas rašė: „BALTAS KAMBARYS – tai tuštuma, kuri yra ir bus apstatoma daiktais-žmonėmis, ir taip „įsidaiktinę“ aš/tu/jis/ji apsigyvensim kartu… gal ilgam.“

Šiandien baltas kambarys (žurnalas) jau apstatytas įvairiausiais daiktais (rubrikomis), tarp kurių rasime pačios Luanos kavos puodelį, filosofijos profesoriaus Gintauto Mažeikio megafoną, menotyrininkės Vilmos Kilinskienės katiliuką, orientalisto Tado Snuviškio sietyną, filologijos profesorės, visuomenės veikėjos Aušrinės Marijos Pavilionienės žemėlapį, teologo Gabrieliaus E. Klimenkos akinius, rašytojos, tinklaraštininkės Rasos Sagės židinį, šiuolaikinės muzikos tyrinėtojo, žurnalisto Mindaugo Peleckio tereminą, teisininkės Lidžitos Kolosauskaitės vinis, ekonomisto Naurio Treigio porte-monnaie (piniginę), jaunojo filosofo Vytauto Vyšniausko prielangį, filosofo Roberto Krisikaičio DOXOS druskinę, kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ lentynėlę ir kaskart netikėtą paskutinį stalčių, kurio turinys (autoriai, temos, žanrai) kiekviename numeryje vis kiti. Kartkartėmis (po kelionių po pasaulį ir save) kambaryje atsiranda suvenyrų (filosofas, vertėjas Žilvinas Vareikis), retro puodelis (poetė ir žurnalistė Diana Apalianskienė), pažyra adatų (literatūros ir meno kritikas Dainius Gintalas), pasklinda virtualių narkotikų (kompiuterinių žaidimų žinovas Martynas Klimas) kvapas. Dryžuotomis kojinėmis kambarį perbėga jaunoji filologė Agnė Zėringytė. Visi šie individualūs, dažnai itin skirtingi rubrikų autoriai darniai „įsidaiktinę“ bendrame kambaryje, kurio sienas (puslapius) puošia ne tapetai, o autoriniai meno kūriniai, kurių pagrindu jau antrus metus komplektuojama žurnalo „Baltas kambarys“ paroda spalio mėnesį įsikuria Marijampolės kultūros centro M. B. Stankūnienės menų galerijoje, o vasario mėnesį užpildo Kaune įsikūrusio Lietuvos švietimo istorijos muziejaus erdves.

Šiais metais paroda Kaune veiks vasario 1–28 dienomis. Joje bus eksponuojami Viktorijos Babkinytės, Urtės Šegždavičiūtės ir Antano Šerono kūriniai. Tradicija tampa ir parodą lydinčios žurnalo straipsnių autorių paskaitos.

Šiemet pasiklausyti ir padiskutuoti apie kūrybinę klasę ir jos maištus pakvies „Balto kambario“ megafono rubrikos autorius, antropologas, filosofas ir kultūros teoretikas Gintautas Mažeikis. Jo nemokama paskaita – vasario 13 d. 17 val.

The post Gintauto Mažeikio paskaita „Kūrybinės klasės maištai“ žurnalo „Baltas kambarys“ parodoje „Kosmosas krosnyje“ appeared first on artnews.lt.

Vasario 1 d., 19 val. projektų erdvėje „Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius) atidaroma lietuvių menininko Roberto Narkaus solo paroda „Sfinksas“.

Vasarą keletą mėnesių praleidau Liverpulyje, toks keistas miestas, gyvenantis viltimi, kažkada regėjęs savo aukso amžių ir buvęs turtingiausias uostas Jungtinėje Karalystėje, beje – pirma ir paskutinė „Titaniko“ registracijos vieta. Šiandien Liverpulyje stipriai stimuliuojama bendradarbystės ir startuolių dvasia, tiesa, daugelis šių erdvių tuščios ir geresnės ateities pažadas vis atidedamas. Apsistojau dangoraižyje, dvidešimt pirmame aukšte, amerikiečių kompozitoriaus ir jo žmonos rašytojos bute, iš kurio matėsi nuostabi panorama, retkarčiais atplaukiantys kruiziniai laivai ir miesto ateities planai.

Mėgau vaikščioti po buvusių dokų rajoną, o labiausiai man patikdavo hanginti apleisto prekybos centro mašinų parkavimo aikštelėje. Pirmąkart mane ten pasitiko sulaukėję gatvės berniūkščiai iš greta esančios treilerių parko bendruomenės. Supratę, kad esu užsienietis, jie manęs paprašė pasakyti liverpuliškai „I am a sausage“ ir išsitraukę telefoną ketino nufilmuoti. Pasijutau svetimas, naivus ir prisiminiau savo vaikystę Justiniškėse. Visai nesusidraugavome. Velniop juos. Jie dar nežino, kad po to, kai aš išvyksiu, netrukus atvažiuos buldozeriai, nugriaus jų pašiūres, o čia bus kūrybinių industrijų hubas.

Aikštelė buvo jauki, apsupta peraugusių ir į džiungles panašėjančių gyvatvorių, kurios saugojo nuo greta besitiesiančios gatvės triukšmo. Voliojosi vežimėliai, įvairūs rakandai, klozetas, metro dydžio butaforinis kompasas, sportbačiai. Tačiau ilgiausią šešėlį ant aikštelės metė iš tvoros išaugantis outdooras. Ant jo sluoksniais, metai iš metų, buvo klijuojamos vis naujos reklaminės kampanijos, tačiau kartais tuos sluoksnius reikėdavo nulupti ir viską pradėti iš naujo. O senuosius banerius, suplėšius it bloga menančias nuotraukas, buvo galima palikti krūmuose, kur aš jas ir radau. Susikroviau į vieną iš vežimėlių, parstūmiau namo, išsikviečiau pagal skelbimus rastą kurjerį, tiesa, atvažiavo autobusiukas tamsintais langais, kuriame kartu su daiktais namo keliavo ir pavargę tautiečiai.

Vilniuje išskleidžiau šiuos skutus ant studijos grindų ir popieriaus peiliuku išpjausčiau figūras, galbūt panašias į Egipto piramidžių piešinius, kurių nemačiau, nes kai prieš daug metų buvau Egipte, filmavome reklamą, ir beveik visą laiką praleidau viešbutyje.

Paroda veiks iki kovo 3 d.

Parodos lankymas:
V 16.00–18.00;
VI, VII 14.00–16.00.
Arba susitarus +37065654249

Roberto Narkaus parodą patogu aplankyti nemokamu Vilniaus autobusu SU-MENĖK, kuris kursuos visus vasario savaitgalius ir pasiūlys maršrutą po 17 šiuolaikinio meno galerijų bei muziejų (Vilniaus šiuolaikinis menas autobusu Su-Menėk).

Editorial programą remia Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Už galimybę reziduoti Liverpulyje menininkas dėkoja : FACT Liverpool, EMAP/EMARE tinklui, Kūrybiškos Europos programai bei Kultūros atašė Jungtinėje Karalyst

The post Roberto Narkaus solo paroda „Sfinksas“ projektų erdvėje „Editorial“ appeared first on artnews.lt.

2019 m. galerijos TRIVIUM parodų ciklas susijęs su emigracija, migracija ir atstumais. Pristatomi autoriai vienaip ar kitaip nutolę nuo savo pradžios taško ir parodos tampa jungties ir pažinimo galimybe.

Namų galerija TRIVIUM (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius) Naujų metų ciklą pradeda Andrei Antonau paroda „Teisė į poilsį“. Atidarymas – sausio 29 d. 19 val.

Parodą galerijoje TRIVIUM galite aplankyti iki vasario 24 d.

Paroda sudaryta iš Lietuvos blusų turguose, per skelbimus ir kitur surastos mėgėjiškos sovietinės fotografijos. Į ekspoziciją bus įtrauktos 1940- 1980 m. Lietuvos kurortuose, laisvalaikio ir poilsio vietose padarytos fotografijos, kuriose įamžintos sovietinės kasdienybės detalės, analoginėje fotografijoje užfiksuoti praeities vaizdai.

Paroda suteiks galimybę naujai pažvelgti į anuometinės asmeninės fotografijos estetikos ypatumus ir padiskutuoti apie asmeninius fotografijų archyvus.

Andrei Antonau (g. 1974, Diližane, Armėnijoje) – literatas, fotografas, kuratorius. Andrei mokyklą baigė Baltarusijoje, Vilniaus universitete įgijo filologijos magistro laipsnį. Surengė kelias personalines fotografijos parodas, kaip kuratorius dirba su analoginės fotografijos kūrėjais.

Parodos kuratorė: Aistė Kisarauskaitė

Organizatorius: VšĮ „Artišokai“, Vilnius

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros Taryba.

Namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius). Apsilankyti galima iš anksto susitarus tel. + 370 693 58318

The post Namų galerija TRIVIUM 2019 metus pradeda Andrei Antonau paroda appeared first on artnews.lt.

Vasario 1 d., penktadienį, 18.30 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma jaunosios kartos grafikės, iliustratorės, komiksų kūrėjos Akvilės Magicdust personalinė paroda „Čia gyvename visi kartu“.

Taip, kaip tolimos dalelės veikia viena kitą net skiriamos didelio atstumo (fizikoje tai apibūdinama kvantinės pinties dėsniu), taip ir mes vieni kitus veikiame per atstumą – būdami San Francisko krantuose ar Vingio parko miškuose. Visų mūsų rūpesčiai ir džiaugsmai panašūs, kasdienės kavos skonis panašus, ir viskas susipynę į vientisą interneto mazgą.

Akvilės Magicdust parodoje pristatomi kūriniai (vėliavos, paveikslai ir kt.) neatspindi kokios nors konkrečios pasaulio šalies, o tik perteikia dalį mūsų planetos, kurioje gyvename visi kartu: vabzdžiai, gėlės, gyvūnai ir skirtingi žmonės.

Autorės kūriniuose persipina fikcija ir tikrovė, gamta ir laukiniškumas, absurdo humoras, ritualai ir padrąsinimai, kaip išgyventi šią žiemą. Tapybos ir tekstilės darbuose ryškios atogrąžų spalvos perkelia žiūrovą į žaismingą, poetinio naivumo kupiną erdvę, kur skatinama nežiūrėti į viską pernelyg rimtai ir leisti sau žaisti bei svajoti.

Akvilė Magicdust (Akvilė Misevičiūtė) – kūrėja, baigusi grafiką Vilniaus dailės akademijoje, įgijusi magistro laipsnį Briuselio Sint-Lukas aukštojoje mokykloje, surengusi asmenines parodas Barselonoje, Los Andžele, Briuselyje ir Vilniuje. Jos darbus publikuoja populiarus interneto žurnalas Vice. Prieš metus menininkė pelnė pagrindinį ELCAF (East London Comic Arts Festival) ir WeTransfer apdovanojimą.

Akvilės Magicdust parodą „Čia gyvename visi kartu“ patogu aplankyti nemokamu Vilniaus autobusu SU-MENĖK, kuris kursuos visus vasario savaitgalius ir pasiūlys maršrutą net po 17 įdomiausių šiuolaikinio meno galerijų bei muziejų (Vilniaus šiuolaikinis menas autobusu Su-Menėk).

Paroda vyks iki vasario 27 d.

Parodos lankymas – nemokamas.

Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

The post Akvilės Magicdust paroda „Čia gyvename visi kartu“ Pamėnkalnio galerijoje appeared first on artnews.lt.

Vasario 2 d., šeštadienį, 15 val. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) įvyks parodos „Kūrybos briaunos. Adomo Galdiko (1893–1969) retrospektyva“ atidarymas.

 125-sioms Adomo Galdiko gimimo metinėms skirtoje retrospektyvoje pristatomi kūriniai iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus rinkinių pradedant ankstyvaisiais ir baigiant priverstinėje emigracijoje – Freiburgo ir Amerikietiškuoju periodais – sukurtais darbais. A. Galdiką žinome kaip menininką, kurio kūryboje jaučiama įvairių XX a. meno krypčių įtaka. Ši paroda – tai galimybė prisiminti universalaus menininko darbus, žvilgsnį fokusuojant ties stilistinėmis briaunomis. Jose įvairiais raidos tarpsniais susipina simbolizmo, impresionizmo, art deco, ekspresionizmo, siurrealizmo, abstrakcionizmo, lietuvių liaudies meno įtakos. Lietuvių modernizmo puoselėtojo kūriniams būdingas cikliškumo principas – eksperimentavimas, variantų ieškojimas, tapęs dailininko kūrybos būdu.

 Savo kūrybinį kelią Adomas Galdikas pradėjo nuo grafikos. 1917 m. Sankt Peterburge baigė piešimo kursą ir specialią oforto klasę barono A. Štiglico techninio piešimo mokykloje, vėliau žinias gilino Berlyne. Buvo ilgamečiu Kauno Meno mokyklos grafikos skyriaus vadovu, išaugino ne vieną dailininkų kartą, tuo prisidėdamas prie nacionalinės mokyklos formavimo. Iš jo vadovaujamos studijos išaugo tokie menininkai kaip V. K. Jonynas, M. Katiliūtė, T. Kulakauskas, V. Petravičius, T. Valius, J. Steponavičius.

 Nuo 1920 m. iki 1940 m. A. Galdikas dalyvavo beveik visose grupinėse dailės parodose Lietuvoje. 1931 m. surengus personalinę parodą Atelier Français Paryžiuje, vienas įtakingiausių Prancūzijoje meno kritikų Waldemar George parašė monografiją apie lietuvių dailininką. Monografija ir pozityvus įvertinimas spaudoje buvo traktuojami kaip visos Lietuvos laimėjimas. 1932 m. A. Galdikas kartu su Juozu Mikėnu automobiliu keliavo po Europą, matė George Petit galerijoje veikusią pirmąją P. Picasso retrospektyvinę parodą. Tų pačių metų spalio mėn. A. Galdikas kartu su kitais iškiliais Lietuvos menininkais pirmojoje ARS parodoje deklaravo: Užuojauta tiems, kurie net nemurmėdami prisitaiko nusistovėjusiam skoniui. Nemaloniai esam nustebę matydami, kaip pataikaujama įvairiom, su menu nieko bendro neturinčiom idėjom. Bet vis dėlto pradedam.

 1944 m. Adomas Galdikas pasitraukė į Vakarus. 1946–1947 dėstė Freiburgo dekoratyvinės ir taikomosios dailės mokykloje (École des Arts et Métiers). 1947–1952 gyveno ir dirbo Paryžiuje. 1952 m., A. Galdikui atvykus į Niujorką, miestą, iš Paryžiaus perėmusį meno centro vardą, abstrakčiojo ekspresionizmo judėjimas jau buvo prikaustęs meno pasaulio dėmesį. Kūrėjai dirbo su naujuoju XX a. meno žodynu, jų plastinė kalba buvo pasirengusi ištrūkti iš tradiciškai atspindėtos realybės. Tuo tarpu, kai didieji šios krypties meistrai dirbo su aliejiniais bei aliuminio dažais, A. Galdikas apsiribojo temperos ir guašo technikomis. Spalva tapo savarankiška veikiančiąja jėga.

 Adomo Galdiko kūriniai Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje kaupti sistemingai, pradedant pirmosiomis parodomis, o taip pat vėliau – karo metais bei sovietmečiu. Praėjus keletui metų po dailininko mirties, 1973 m. našlė Magdalena Draugelytė-Galdikienė padovanojo M. K. Čiurlionio dailės muziejui 96 abstrakčius peizažus, kuriuos autorius pats buvo atrinkęs pervežimui į Lietuvą. Dar 66 abstrakcijų siuntą iš Švenč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo seserų vienuolyno Putname, Konektikute, 1991 m. atvežė Beatričė Vasaris. Adomo Galdiko palikimas, esantis Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vienas gausiausių: šiuo metu čia saugoma per 1000 jo kūrinių.

Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė

Paroda veiks: 2019 01 18 – 2019 03 01

The post Paroda „Kūrybos briaunos. Adomo Galdiko (1893–1969) retrospektyva“ Druskininkuose appeared first on artnews.lt.

Naujame Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) parodų cikle – amerikietės Sharon Lockhart ir Urugvajuje gimusio litvakų kilmės Alejandro Cesarco solo parodos bei tarptautinė jaunųjų menininkų ekspozicija „Uodega ir galvos“. Nuo vasario 8 dienos ŠMC lankytojai taip pat kviečiami į nemokamas ekskursijas su menininkais ir kuratoriais, edukacinius užsiėmimus ir filmų peržiūras. Kino salėje bus rodoma Sharon Lockhart ir Alejandro Cesarco kūryba, o vasario 14-17 dienomis – amerikiečių režisieriaus Jameso Benningo filmų retrospektyva.

„Menininkės Sharon Lockhart kūryba išsiskiria dėmesiu šiuolaikiniame mene retai reprezentuojamoms socialinėms grupėms. Šįkart tai – grupė paauglių merginų gyvenančių socioterapijos centre Lenkijos miestelyje Rudzienko. Jau kelerius metus kartu su šiomis merginomis kuriamuose projektuose menininkė sudaro sąlygas marginalizuotiens balsams būti išgirstiems, ir daro tai pasitelkdama intelektualią, paveikią vizualinę kalbą,“ – sakė parodos kuratorės Inesa Brašiškė ir Justina Zubaitė.

Amerikiečių menininkė daugiau nei du dešimtmečius kuria filmus, fotografijas ir instaliacijas, kuriose tiria darbo, poilsio, edukacijos ir žaidimo praktikas bei jų reprezentacijas. Lockhart projektuose, sukurtuose remiantis dialogo, bendruomeniškumo ir bendradarbiavimo principais, formuojasi netikėta socialiai atsakingo proceso ir formalios estetikos sintezė, didžia dalimi nulemianti jos kūrybos patrauklumą.

Vasario 8 dieną, penktadienį, 18 val. atsidaranti solo paroda „Rudzienko“ – pirmasis amerikiečių menininkės kūrybos pristatymas Baltijos šalyse ir šios dviejų kanalų videoinstaliacijos premjera Europos šiuolaikinio meno institucijoje. Keletą vasarų iš eilės Lockhart paauglėms iš socioterapijos centro organizavo kūrybines dirbtuves, kurių metu, pasitelkiant paprastus mąstymo, rašymo, judėjimo, dainavimo, klausymo ir improvizacijos pratimus, merginos buvo skatinamos išreikšti save ir atverti savo mintis naujoms galimybėms. Parodos kūriniai yra šio buvimo kartu ir patirčių dalijimosi rezultatas. Parodą lydės kūrybinės dirbtuvės, filmų seansai ir naujos menininkės knygos pristatymas.

Parodos „Rudzienko“ anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=sLwJY-GgpnI

Vasario 8 dieną ŠMC taip pat atidaroma Urugvajuje gimusio, Niujorke gyvenančio menininko Alejandro Cesarco solo paroda „Taktikos & metodai“. Menininko sukurtų fotografijų, spaudinių, filmų, piešinių bei tekstų struktūra ir idėjos tiesiogiai ir netiesiogiai nurodo į konceptualaus meno ir literatūros įtaką jo kūryboje. Pasitelkdamas įvairias medijas Cesarco savo kūriniuose nuolat grįžta prie pasakojimo, atminties, istorijos ir užmaršties klausimų.

Šio menininko kūryba yra plačiai eksponuojama pasauliniu mastu, tačiau, nepaisant jo litvakiškų šaknų, Lietuvoje iki šiol nebuvo pristatyta. Neringos Bumblienės kuruotoje parodoje eksponuojami pastarųjų metų Cesarco darbai kartu su specialiai šiai ekspozicijai sukurtais kūriniais, kuriuos papildys kiekvieną trečiadienį vyksiančios menininko filmų peržiūros. Viename iš jų bus galima pamatyti ir Cesarco senelio, kilusio iš Lietuvos, videoportretą „Zeide Isaac“.

Tarptautinėje parodoje „Uodega ir galvos“ kuratorės Viktorija Damerell ir Ona Juciūtė pristato kūrinius, kuriuos surado keliaudamos po Europos meno mokyklas, Vilniaus menininkų sandėlius bei savo pačių studijas. Jos siekė ištirti jauniausios Europos menininkų kartos darbus ir pristatyti savo įspūdžius Vilniaus publikai. Kuratorės ieškojo darbų, kurie leidžiasi į dialogą su jų pačių meninėmis praktikomis. Atrinkti parodos kūriniai neįprastais būdais pateikdami kasdienės aplinkos daiktus, kalba apie kultūros paviršiaus trapumą ir tai, kas nutinka jį pradrėskus. „Uodega ir galvos“ bus eksponuojami menininkų Signe Boe, Marie Raffn, Viktorijos Damerell, Charlie Fegano, Hannah Fitz, Jano Hueskeso, Onos Juciūtės, Brigitos Mikalauskaitės, Francesco Palombi, Johno Ryanerio ir Bobo van der Wallo darbai.

Šiuolaikinio meno centro parodos: vasario 8-kovo 31 Sharon Lockhart „Rudzienko“ ir alejandro Cesarco „Taktikos & metodai; vasario 15-kovo 31 „Uodega ir galvos“. Daugiau informacijos apie kino salės programą, nemokamas ekskursijas ir edukacinius užsiėmimus – www.cac.lt.

The post Šiuolaikinio meno centre atidaromos trys naujos parodos appeared first on artnews.lt.