Sausio 10 d., ketvirtadienį, 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) pristatoma Rūtos Matulevičiūtės paroda-instaliacija „Wisdom Vendor“ (angl. Išminties automatas).

Wisdom Vendor – tai projektas, sujungiantis įvairių senųjų kultūrų ir tradicijų palikimą su šiuolaikine pasaulėvoka. Interaktyvi instaliacija, Androido sistemos pagalba, veikia kaip pranašavimų mašina, paremta Kinų permainų knyga – pirmuoju Vakarus pasiekusiu Richardo Wilhelmo vertimu į anglų kalbą. Pačiame galerijos centre įmontuotas juodas vaizdą atspindintis kubas su automatine atsakymų programa yra holistinės pasaulėvokos simbolis. Instaliacija–pranašavimo mašina taip pat yra nuoroda į XX amžiaus pradžioje sukurtą individuacijos proceso sąvoką – amžiną kelionę link savęs – ir konceptualiai jungia įvairialypes daugiasluoksnes prasmes. Tai – siekis paliesti pačius giliausius žmogiškumo ir egzistencijos aspektus.

„Aiški intencija atneša aiškius rezultatus: ateidami apžiūrėti projekto ir išbandyti automatą, atsineškite konkrečiai suformuluotą klausimą“, kviečia parodos autorė Rūta Matulevičiūtė.

Rūta Matulevičiūtė šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijoje, tapybos magistrantūroje, tačiau kūryboje naudoja ir kitas meno raiškos priemones. Psichologinės, sakralumo ir žmogaus dieviškumo temos sudaro menininkės kūrybos pagrindą. Jauna kūrėja aktyviai dalyvauja parodose, 2018 m. TheROOM galerijoje (Vilnius) pristatė personalinę parodą „Sphere“; šiuo metu taip pat galima pamatyti R. Matulevičiūtės projektą „Paint LAB“ kūrybinėje erdvėje Ideas Block (Vilnius).

Android programos kūrėjas – Francisco Roberto Becerra Bravo.

Rūtos Matulevičiūtės instaliacija „Wisdom Vendor“ Pamėnkalnio galerijoje veiks iki sausio 26 d. Parodos lankymas – nemokamas.

Rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

The post Rūtos Matulevičiūtės paroda-instaliacija „Wisdom Vendor“ Pamėnkalnio galerijoje appeared first on artnews.lt.

Sausio 9 d., trečiadienį, 18 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma Česlovo Lukensko kūrybos paroda „Reivo terminalas“.

Česlovas Lukenskas – vienas pirmųjų ir svarbiausių Lietuvoje šiuolaikinio (avangardinio) meno kūrėjų, grupės „Post Ars“ narys, savo darbuose keliantis socialines, filosofines, moralines ir politines problemas. Instaliacijos, objekto, performanso, akcionizmo meno lauke daugiausiai dirbantis menininkas naujoje parodoje „Reivo terminalas“ pristatys videomeno kūrinius.

„Per daugelį metų savyje atpažinau visą eilę kliedesių, todėl paroda – labai asmeniška. Yra kūrinių, iškilusių savianalizės pagrindu, tiesiogiai siejamų su autobiografiniais įvykiais. Pradedant ankstyvąja jaunyste ir baigiant pastarųjų metų patirtimis, šie teksto/vaizdo/garso atspindžiai yra glaudžiai susiję su kasdienio išgyvenimo tikrove“, teigia parodos autorius.

Česlovo Lukensko paroda „Reivo terminalas“ Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki vasario 7 d. Parodos lankymas – nemokamas.

Parodą remia: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga, Šiuolaikinio meno centras, galerija „Meno parkas”.

Parodos laikas: 2019 01 09 – 2019 02 07.
Atidarymas: sausio 9 d., 18 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius).
Galerijos darbo laikas: I-V 10-18, VI 10-16.

The post Česlovo Lukensko paroda „Reivo terminalas“ Dailininkų sąjungos galerijoje appeared first on artnews.lt.

Sausio 11 d., penktadienį, 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Eglės Velaniškytės tapybos paroda „Aš ateinu“. Šeštadienį, sausio 12 d., 12 val. menininkė kviečia į ekskursiją po savo darbų parodą.

 Pirmoji klaipėdiečių pažintis su tapytojos Eglės Velaniškytės kūryba įvyko 2010-aisiais, kuomet menininkė Klaipėdos galerijoje eksponavo savo darbų parodą „Belaukiant paveikslo“. Po devynerių metų į uostamiestį menininkė sugrįžta su 2016-aisiais pradėtu tapyti paveikslų ciklu „Aš ateinu“, padiktavusiu ir parodos pavadinimą, bei kitais kūriniais. Parodoje eksponuojami ir tapytojos dukters Miglės Borisevičiūtės piešiniai.

Ciklo „Aš ateinu“ drobėse Eglė Velaniškytė pasakoja Dievo istoriją, greta Jo vaizduodama šeimos narius, artimuosius, atmintyje įstrigusius nepažįstamuosius. Kurdama skaudžias, ribines situacijas atskleidžiančias scenas, tapytoja atveria sakralumo netobulumą ir priartina Dievą prie žmogaus. Šios temos atsiradimo priežastis menininkė atskleidė viename interviu: „2015-ųjų rudenį netapiau, nes ir viduje, ir išorėje buvo tamsu, skaičiau daug istorinės tematikos knygų ir tada man pasidarė gėda, supratau, kad šventumas ir Jėzus Kristus atėjo pačiu laiku, nes mūsų istorija yra labai katastrofiška. <…> Paroda yra apie mus, žmones, bet sąmoningai suformuluota per religinę tematiką.“

Eglės Velaniškytės kūrybai būdinga ekspresyvi tapybinė kalba, žemiškų tonų ir pustonių paletė, nuskaidrinta auksinio švytėjimo, išryškinančio dinamiškas paveikslų kompozicijas. Bet dinamika darbuose nėra ryškiai išreikšta, energinga, kadangi kyla ne iš pasipriešinimo ar kovos – ji padeda atskleisti dabarties akimirką, sklidiną rimties, susitaikymo ir vilties.

Pasak menotyrininkės Miglės Munderzbakaitės, „figūrinę tapybą plėtojančios menininkės kūrybos centre, su retesnėmis išimtimis, išlieka žmogus. <…> E. Velaniškytės žmogus įsitraukęs į įvairias gyvenimo situacijas – skaudžias, gąsdinančias, kupinas rimties, ramybės ir, priešingai, nerimastingumo. Iš drobės žvelgiančios figūros, nors ir įrėmintos į religinį naratyvą, dažnai pasiskolintos iš menininkės aplinkos. Kūriniuose galima atrasti tapytojos šeimos narius, kolegas. <…> Pastaraisiais metais tapyti kūriniai atskleidžia ne tik E. Velaniškytės produktyvumą, bet ir tam tikrą kūrybinį proveržį. Parodoje galima pastebėti didesnės vaizduojamų figūrų dinamikos, judesio. Anksčiau dominavusį gana nuosaikų, ramų koloritą keičia ryškesni spalvų kontrastai, drąsesni teptuko mostai, aštresni potėpiai. E. Velaniškytės tapyboje dažni geltonos, auksinės spalvos atspalviai pasipildo darbais, kuriuose dominuoja ekspresyvi mėlyna. Parodoje esama kūrinių, kurie tarsi vaduojasi iš susikaustymo, tvarkingumo, vietoj jo pasiūlydami įtampą, minties intensyvumą ir ekspresiją.“

Apie autorę

Eglė Velaniškytė gimė Kaune, 1976 m. baigė Kauno keturmetę vaikų dailės mokyklą, 1976–1982 m. studijavo Vilniaus dailės institute, Tapybos katedroje, nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. E. Velaniškytė personalines parodas pradėjo rengti 1980 m., grupinėse parodose dalyvauja nuo 1979 m. Menininkė ne tik tapo, bet ir užsiima pedagogine veikla – Kauno paveikslų galerijoje rengia edukacines pamokas, taip pat dalinasi tapybos technikos žiniomis, ugdo būsimus jaunuosius menininkus.

E. Velaniškytė, vadinamosios Lūžio kartos atstovė, sukūrė atpažįstamą, išskirtinį stilių, pasižymintį figūrinės tapybos plėtojimu ir profesiniu meistriškumu. Tapytoja priklausė garsiajam menininkų kursui (Š. Sauka, V. Paukštė, P. Griušys, A. Petrašiūnaitė). XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje ji, kaip ir daugelis to meto jaunų dailininkų, pasitraukė iš miesto. Kartu su disidentu Justinu Mikučiu, kuris Dailės institute dirbo pozuotoju, jie keliavo po Lietuvą, studijavo gamtą, rinko liaudies meną.

Kai kalbama apie menininkės kūrybą, neretai akcentuojamas itin kūrybiškas ir kokybiškas Salako atsiskyrėlės periodas. E. Velaniškytė penkiolika metų (1985–2000) praleido Salako seniūnijos Sabalunkų kaime (Zarasų r.), sename giminės vienkiemyje. Salake susiformavo E. Velaniškytės stilius ir temos – ekspresyvi, niūrių žemiškų spalvų tapyba ir personalizuotos biblinės temos.

 Paroda veiks iki 2019 m. vasario 3 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

The post Eglės Velaniškytės paroda „Aš ateinu“ KKKC Parodų rūmuose appeared first on artnews.lt.

Nacionalinėje dailės galerijoje viešės Antano Sutkaus parodos „KOSMOS“ katalogo „Planet Lithuania“ leidėjas Gerhardas Steidlas. Jo vizitą lydės net dvi dienas truksiantys renginiai: kino filmo peržiūra, „Steidl“ leidyklos knygų ekspozicija, susitikimai ir pokalbiai.

Gerhardas Steidlas knygų spaudėjo ir dizainerio kelią pradėjo 1967 m., būdamas vos 18 metų. Netrukus tarp jo klientų jau buvo tokie menininkai, kaip Josephas Beuysas. Nuo 1993 m. „Steidl“ leidyklai priklauso pasaulinės Nobelio premijos laureato Giunterio Grasso kūrybos leidybos teisės. 1996 m. G. Steidlas pradėjo fotografijos leidinių programą. Per šį laiką jis išleido žymių fotografų: Joelio Sternfeldo, Bruce‘o Davidsono, Roberto Franko, Roberto Adamso, Karlo Lagerfeldo, Lewiso Baltzo, Dayanitos Singh, Edo Ruscha, Roni Horn ar JuergenoTellerio albumus.

Gimusi kaip nedidelis privatus verslas, „Steidl“ leidykla netrukus tapo pasaulyje žinomiausia išskirtinės spaudos ir leidybos įmone. G. Steidlas asmeniškai dalyvauja kiekviename knygos gimimo etape: jau legenda tapo jo aistra popieriui ir įrišimui, kiekviena knyga yra išskirtinio dizaino ir formato. Visos „Steidl“ leidyklos knygos maketuojamos ir spausdinamos ten pat – Getingene, prižiūrint pačiam leidėjui.

2018 m. „Steidl“ leidykla išleido ir pirmą Lietuvos menininko Antano Sutkaus albumą „Planet Lithuania“. Ta proga leidyklos steigėjas Gerhardas Steidlas lankosi Nacionalinėje dailės galerijoje, kur sausio 11–12 d. vyks šiam vizitui skirtų renginių programa:

Sausio 11 d., 18.00 val. – filmas „Kaip sukurti knygą su Steidlu“ (How to Make a Book with Steidl), gavęs geriausio Vokietijos dokumentinio filmo apdovanojimą (Auksinį balandį) Leipcigo dokumentinio kino festivalyje (2010). Po filmo peržiūros vyks pokalbis su Gerhardu Steidlu.

Sausio 12 d., šeštadienį, 14.00 val. specialiai įrengtoje knygų ekspozicijoje NDG šiauriniame vestibiulyje Gerhardas Steidlas pristatys 100 mėgstamiausių „Steidl“ leidinių. Į renginį būtina registruotis el. paštu: edukacija@ndg.lt

Sausio 12 d., šeštadienį, 16.00 val. – NDG auditorijoje vyks Gerhardo Steidlo paskaita „Analogo renesansas skaitmeniniame pasaulyje“.

Lankytojų pamėgtos parodos: Antano Sutkaus retrospektyva „KOSMOS“ ir Jono Dovydėno „11 kelionių į Afganistaną“, – pratęsiamos iki 2019 sausio 20 d. Jas palydės svetingas savaitgalis su turtinga renginių programa, kuri vyks sausio 18–20 d.

Gerhardo Steidlo vizito iniciatorius – Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius. Rėmėjai: Goethe‘s institutas Lietuvoje, EUNIC, Papyrus.

Nuotraukos autorius Markus Jans, SZ Magazin

The post Legendinio knygų leidėjo vizitas Nacionalinėje dailės galerijoje appeared first on artnews.lt.

Sausio 15 d. 18 val. projektų erdvėje „Sodų 4“ (Sodų g. 4, Vilnius) atidaroma Vaclovo Nevčesausko paroda
„Metrodots“. Instaliacijos garsas – Vytautas V. Jurgutis.

Egzistuoja sunkiai mūsų suvokimui priimtinos teorijos, skatinančios konstruoti naujus pasaulio suvokimo modelius ir interpretacijas. Viena jų – teorija apie mažiausias daleles ir jų nepastovų elgesį: dalelių būvis pakinta kai yra stebimos. Sudėtingiausia mūsų protui šio elgesio dalis yra tai, jog jis priklauso nuo stebėtojo sąmonės. Stebėtojo sąmonė tampa neatskiriama materialaus pasaulio aplinkos kūrimo(si) dalis. Ar šis slidus stebėtojo ir potencialiai vienu ar kitu dariniu galinčio virsti dalyko santykis neprimena chrestomatinės žiūrovo ir kūrinio situacijos? Ar kūrinio aktyvavimui būtina žiūrovo sąmonė?

Vaclovo Nevčesausko audiovizualinė instaliacija „Metrodots“ įtraukia žiūrovą į šias sąmonės ir objekto slėpynes. Hipnotizuojančiai judanti kinetinė instaliacija lyg tie fotonai be stebinčiojo akies veikia savo garsiniu ir vaizdiniu ritmu, tačiau šis ritmas iškart pakinta vos į jos erdvinį lauką įžengus žiūrovui. Lankytojas nebegali likti pasyvus stebėtojas: vien savo būvimu jis keičia patį kūrinį. O gal tai kūrinys hipnotizuoja žiūrovo sąmonę?

Vaclovas Nevčesauskas (g. 1980 m., Vilnius) kuria audiovizualinius projektus, scenografiją, kolaboruoja su garso meno kompozitoriais. Autoriaus kūriniai, vizualinės kompozicijos dažnai abstrakčios, bei suvokiamos kaip nuojautos ar užuominos, technologinių tyrimų produktai.

Garsinės kūrinio dalies autorius – kompozitorius Vytautas V. Jurgutis (g. 1976 m.), akademinį išsilavinimą įgijęs kompozitorius, naudojasi plačiu technologijų teikiamu spektru, bendradarbiauja su vizualiųjų sričių menininkais.

„Metrodots“ – ne pirmas kūrėjų kolaboracijos rezultatas. Jau ne vienoje šalyje pristatytas „Metroscan“– futuristinis audiovizualinis kūrinys, susidedantis iš algoritminės vaizdo projektavimo inžinerijos ir eksperimentinės elektroninės muzikos. Videoprojekcijos remiasi skambančio garso duomenų konvertavimu į realiu laiku sukuriamą vaizdą ir pasižymi dinamiška elementų kaita, vaizdinių prisodrinimu bei nenuspėjamumu. „Metroscan“ buvo atliktas daugelyje Europos ir kitų žemynų festivalių: „Streaming“ Hagoje (Olandija), „Punto de Encuentro“ Valensijoje (Ispanija), „Eclectica“ Tartu (Estija), Kelno medijų meno akademijos festivalyje „Frischzelle“ (Vokietija), „Streetwaves“ Gdanske (Lenkija), „KonventZero“ (Ispanija), festivaliuose Kinijoje ir Indijoje. 2016 m. kūrinys buvo atliekamas Tokijuje ir Osakoje (Japonija) bei Madrido medijų festivalio MADATAC uždarymo koncerte. 2017 metais „Metroscan“ pasirodė 27-tajame „Experimental Intermedia“ festivalyje Niujorke, o rugpjūtį – viename didžiausių Taivano audiovizualinio meno festivalių „Osmosis“ Taipėjuje.

Paroda veikia 2019 m. sausio 16 – 20 d.
Trečiadieniais – penktadieniais 15–19 val. arba susitarus tel. +37062728274
Parodą organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.

Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba

www.letmekoo.lt/sodu-4

The post Vaclovo Nevčesausko paroda „Metrodots“ projektų erdvėje „Sodų 4“ appeared first on artnews.lt.

Sausio 14 – 18 dienomis VDA ekspozicinėje erdvėje „Krematoriumas“ (Maironio g. 6, VDA vidinis kiemas) veiks magistrantų paroda CREMO [1]. Parodos atidarymas sausio 14 d. 18.00 val. Ši skirtingus menininkus jungianti paroda yra paskaitų ciklo “Perdirbinys. Perdirbimas kaip kūrybos metodas” (doc. Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė) praktinė dalis. Paskaitų ciklo metu buvo gilinamasi į kūrybos strategijas, susijusias su jau egzistuojančio konteksto panaudojimu meno praktikoje. Analizuojamos antrinio naudojimo (ready-made, apropriacijos) strategijos.

Buvusios VDA keramikų dirbtuvės su išskirtinio dydžio (nors ir nebenaudojamomis) keramikos degimo krosnimis nuo 2016 m. tapo VDA alternatyvia meno erdve, pavadinta “Krematoriumu”[2]. Čia reguliariai vyksta parodos ir kiti meno renginiai. Tačiau parodoje CREMO ši erdvė tampa ne tik ekspoziciniu plotu, bet ir visų parodos eksponatų idėjiniu pagrindu. Visi menininkai skirtingais būdais reflektuoja pačią erdvę. Vieni atsispiria nuo istorijos, kiti, priešingai, nesigilindami į praeitį, mezga dialogą su konkrečiomis šioje erdvėje atrastomis detalėmis, pvz. fiksuoja tamsiame pusrūsyje tik tam tikru paros metu atsirandančius natūralios šviesos siluetus. Taigi, “meno laboratorija” pati tampa tiriamuoju objektu, kuriame autoriai, tarsi archeologai ar restauratoriai, krapšto sienų paviršių, lopo atrastus joje plyšius.

Parodos pavadinimas CREMO nurodo tiek autentišką erdvės su degimo krosnimis paskirtį, tiek ir vėliau prigijusį makabrišką šios erdvės pavadinimą. Be to žodžių žaismas (sąskambis su žodžiu “kremas”) atpalaiduoja ir lengvesnėms, žaismingesnėms interpretacijoms, pvz. yra kepama kulinarinė replika atkreipianti dėmesį į bendrus tiek keramikoje, tiek kulinarijoje naudojamus terminus (biskvitas, glazūra…kt.).

Parodos dalyviai: Morta Nakaitė, Marta Frėjutė, Beatričė Mockevičiūtė, Anne Philippe, Lola Merel, Gabrielė Elena Šimulynaitė, Milda Skukauskaitė, Ieva Baltrėnaitė, Kornelija Maslovaitė, Severija Žukauskytė, Agnė Varpukevičiūtė, Laura Slavinskaitė.

Parodos laikas: 2019.01.14-01.18

Paroda veiks kasdien nuo 16.00 iki 18.00 val. (šiuo metu – visada sutiksite parodos dalyvius).

[1]Krematoriumas [lot. crematorium ˂ CREMO – sudeginu], pastatas su įrenginiu lavonams deginti. Šaltinis: Tarptautinių žodžių žodynas, © Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985.

[2] Krematoriumas | Meno krosnys – tai antrajame vidiniame Vilniaus dailės akademijos Senųjų rūmų kieme (prie valgyklos) esantis raudonos spalvos pastatas su aukštu kaminu, kuriame nuo 9 dešimtmečio vidurio veikė dujomis kūrenamos keramikos degimo krosnys. Jos abi (tiesa – neveikiančios) yra išlikusios ir kuria specifinę vietos atmosferą. Paskutiniais metais Krematoriumas naudotas kaip VDA muziejaus eksponatų laikymo vieta. 2016 metų vasarą ši erdvė pradėjo funkcionuoti kaip alternatyvus ekspozicinis plotas. […] Krematoriumas veikia kaip ekpsozicinė laboratorija ir yra skirta menininkų parodoms, koncertams, literatūriniams skaitymams bei kitokiai kūrybinei raiškai ir komunikacijai.” http://vda.lt/lt/krematoriumas-meno-krosnys/apie

Iliustracijoje: Morta Nakaitė, Galėtų šviesti, 2019

The post Magistrantų paroda „CREMO“ VDA ekspozicinėje erdvėje „Krematoriumas“ appeared first on artnews.lt.

Sausio 16–20 dienomis šiuolaikinio meno mugėje London Art Fair galerija „Meno parkas“ pristatys savo repezentuojamus menininkus Česlovą Lukenską ir Povilą Ramanauską.

Ši Londono mugė buvo įsteigta 1989 m. Londono verslo dizaino centre Islingtone, kur tebevyksta ir šiandien. London Art Fair nuolat auga ir plečiasi, siekia žiūrovus supažindinti su naujausiomis meno tendencijomis ir sudaryti sąlygas įsigyti išskirtiniausius šiuolaikinio meno kūrinius. 2018-aisiais mugė pristatė 130 galerijų iš viso pasaulio ir sulaukė apie 20,000 lankytojų.

Galerijos „Meno parkas“ čia pristatomą kontrastingą skirtingų kartų autorių duetą šį kartą jungia tema – abu tiria simbolinius galios ženklus.

Česlovas Lukenskas, vienas iš Lietuvos šiuolaikinio perfromanso meno pionierių ir reformatorių instaliacijų, objektų, akcijų bei performansų kūrėjas, reikšmingos menininkų grupės „Post Ars“ – pristato performatyviai sukurtą instaliaciją „Deguliai“ (2017–2018 m.) sudarytą iš gausybės įrėmintų nuodėgulių, atpažįstamų kultūrinių ir politinių simbolių – žvaigždių, kryžių, ir kt. Tai referuoja į stiprių ženklų reikšmės konservavimą. Autorius įrėmina ir eksponuoja savo performatyvaus veiksmo – ritualo, apeigų, kur į pagalbą pasikviečia ir gamtos stichiją – ugnį, rezultatus. Atlikdamas tam tikrus veiksmus jis apmąsto ženklų reikšmę, ieško atpirkimo. Reikia pabrėžti, kad visa instaliacija sukurta iš antrinių žaliavų – mediena rėmams, stiklai jau kartą buvo panaudoti ir atiduoti perdirbimui, netgi patys objektai sukurti iš ąžuolo medienos – iki tapdami kūriniu buvo gamybos atliekos.

Povilas Ramanauskas – maištingas jaunosios kartos tapytojas vis provokuoja, norėdamas praplėsti tapybos kaip žanro ribas. Mugėje jo eksponuojamą instaliaciją „Vėliavos“ (2018) galima pavadinti tęstiniu „Lanksčios tapybos“ serijos, už kurią 2017-aisiais autorius buvo apdovanotas jaunojo tapytojo prizu šiuolaikinio meno mugėje ArtVilnius, projektu. Šiai instaliacijai būdingos sintetinės medžiagos ir spalvos, spindesys, flirtas su pop kultūra. Objektai atsipindi vienas kitą, o kartu blizgiame išsilenkusiame paviršiuje atsispindi aplinka – erdvė ir žiūrovai, kurie mėgindami apžiūrėti kūrinį neišvengiamai mato save, tampa įsiurbtais ir atsiduria iškraipytoje ir spalvotoje kūrinio realybėje. Monochromiškos ir monumentalios Č. Lukensko instaliacijos fone besirangančios ryškiaspalvės P. Ramanausko plastikinės vėliavos, kur visi heraldiniai simboliai, praradę reikšmes, virto takiais ir išsilydė į spalvų jūrą atspindinčią kitą laiką, kitos kartos žiūros taškus.

Galerijos „Meno parkas“ stendo numeris P10 (sekcijoje „Meno projektai“)

Mugė vyksta: 2019 01 16–01 20

Business Design Centre, 52 Upper Street, London N1 0QH

www.londonartfair.co.uk

The post Galerija „Meno parkas“ Londono meno mugėje appeared first on artnews.lt.

Tušinukų kamšteliai ir nukritusios medžių šakos

Gedimino G. Akstino kūrinio Tušinukų kamšteliai ir nukritusios medžių šakos ekspozicija Nacionalinėje bibliotekoje, Susitikimų kambaryje 235.

Lankymo valandos: šių metų sausio 19, 20 d. 15 – 17 val., 21 d. 16 – 18 val.

Gediminas G. Akstinas (g. 1987) yra lietuvių menininkas šiuo metu gyvenantis Vilniuje. 2016 metais jis baigė studijas Sandbergo institute. Tarp paskutinių jo personalinių parodų – „Kompanionai“, Gedimino pr. 45-2, (2017 m.)„SHIP“ Amsterdamo Kunstverein (2015 m.) ir „BROWSERS“ trumpalaikės nuomos butuose Vilniuje (2014 m.). 2017 m. Akstino leidinys „it depends” buvo pristatytas knygyne „San Serriffe“ Amsterdame ir Šiuolaikinio meno centro skaitykloje Vilniuje.

The post Gedimino G. Akstino kūrinio ekspozicija Nacionalinėje bibliotekoje appeared first on artnews.lt.

MO muziejuje pristatoma instaliacija „Villa Lituania“ – reta proga pamatyti 2007 metais Venecijos bienalėje prestižiniu, specialiu paminėjimu įvertintą Lietuvos paviljono rekonstrukciją.

 Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Nomedos ir Gedimino Urbonų 52-ajai Venecijos bienalei sukurtas „Villa Lituania“ projektas, sulaukęs tarptautinio dėmesio ir pripažinimo – rodytas MACBA muziejuje Barselonoje, Arcos muziejuje Italijoje, aprašytas tarptautiniuose leidiniuose „Global Work of Art“ ir MoMA muziejaus Niujorke sudarytoje kritiško meno antologijoje – yra pirmą kartą pristatomas Lietuvoje. MO muziejaus kolekcijai priklausanti instaliacija rodoma pirmosios MO parodos „Visas menas – apie mus“ (kuratorė prof. dr. Raminta Jurėnaitė) kontekste. Kūrinį MO muziejuje bus galima pamatyti ir su jo istorija bei video medžiaga susipažinti iki kovo 10 dienos.

Kuo svarbi „Villa Lituania“?

Diskusijas meno ir politikos pasaulyje sukėlęs projektas „Villa Lituania“ kuria poetinį pasakojimą apie prarastą teritoriją ir siekį ją susigrąžinti. Tai meninė kovos už laisvę išraiška.

„Villa Lituania“ – tai pastatas Romoje, kuriame 1933–1940 m. buvo Lietuvos Respublikos ambasada Italijoje. Okupavę Lietuvą sovietai, ambasadoje įkūrė SSRS atstovybę. Po 1990-ųjų pastatas tapo Rusijos konsulatu, o jo grąžinimo klausimas nebuvo išspręstas.

2007 m. N. ir G. Urbonai pasiūlė meninę provokaciją – simbolinį veiksmą: balandžių lenktynes tarp Venecijos ir Romos. Balandžiai, kaip taikos simbolis, turėjo nutūpti paskutinėje okupuotoje Lietuvos teritorijoje – Romoje esančios „Villa Lituania“ ambasados sode pastatytoje balandinėje. Nepavykus deryboms su Rusija ir negavus leidimo pastatyti balandinę, pradinį sumanymą teko pakoreguoti ir balandžių varžybos „Villa Lituania“ taurei laimėti įvyko Venecijoje.

„Visas šis projektas yra daugiasluoksnis, skatinantis apmąstyti svarbius ir skaudžius mūsų istorijos įvykius: okupaciją ir kovą už laisvę. Simboliškai instaliacija atidaroma beveik Laisvės gynėjų dienos išvakarėse“, – teigia Milda Ivanauskienė, MO muziejaus direktorė.

Menininkų projektas simbolinėje vietoje

„Villa Lituania“, kaip istorinės atminties išsaugojimo bei meninio aktyvizmo projektas, siejasi su N. ir G. Urbonų „Pro-testo laboratorija“, vykusia daugiau nei prieš dešimtmetį būtent šiose erdvėse – vietoje MO muziejaus anksčiau stovėjusiame kino teatre „Lietuva“. Socialinė, visuomeninė ir politinė akcija, kuria buvo siekiama pasipriešinti kultūros vietų privatizavimui ir reikalauta išsaugoti viešąsias erdves mieste, peraugo į visuomeninį judėjimą. Šiandien galima konstatuoti, kad kultūrinė vieta mieste liko.

„Menas kartais gali daugiau nei politika ar diplomatija. Po nevaisingų posovietinės Lietuvos diplomatų pastangų susigrąžinti prarastą teritoriją, „Villa Lituania“ dabar gyvuoja MO muziejuje, kur jos lankytojai tarp kitų įvairių pasakojimų gali išgirsti ir autentišką ambasadoriaus Kazio Lozoraičio balsą“, – priduria Gediminas Urbonas.

„Villa Lituania“ instaliacija lankytojams MO muziejuje bus atvira du mėnesius. Minėtu laikotarpiu muziejaus lankytojai ne tik galės išsamiau susipažinti su projekto rekonstrukcija, bet taip pat vyks ir kitos veiklos. Instaliacijos lankymas su muziejaus bilietu.

N. ir G. Urbonai yra vieni ryškiausių šių dienų Lietuvos menininkų, teoretikų ir edukatorių, tarptautinį pripažinimą pelnę savo tarpdisciplininiais projektais, priklausančiais visuomeninio politinio, protesto meno sričiai. Pastaruoju metu gilinasi į ekologines temas. 2018 m. menininkai antrą kartą atstovavo Lietuvą Venecijoje: architektūros bienalėje pristatė projektą „Pelkių paviljonas“. Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatai.

Apie MO

MO muziejus, kurio pastatą suprojektavo pasaulyje garsus architektas Daniel Libeskind, duris atvėrė 2018 m. spalio 18 d. Iki atidarymo MO muziejus, įkurtas asmenine mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva, beveik dešimtmetį veikė kaip muziejus be sienų. Jame sukauptą daugiau nei 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių kolekciją sudaro Lietuvos dailės aukso fondas nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų.

MO muziejus – gero laisvalaikio vieta. Čia užsukti kviečia parodos, kinas, edukaciniai užsiėmimai, koncertai ir kiti renginiai, skirti įvairioms amžiaus grupėms. Vienas iš MO tikslų yra burti aktyvią bendruomenę – MOdernistus – kurie palaiko MO idėją ir padeda kurti naująjį muziejų drauge.

The post MO muziejuje atidaryta Venecijos bienalėje specialaus įvertinimo sulaukusi instaliacija „Villa Lituania“ appeared first on artnews.lt.

Iki sausio 19 d. VDA galerijoje „Akademija“ veikia tapytojos Jūratės Girdvainis paroda „Laukininkų rajonas“.

Jaunosios kartos menininkė Jūratė Girdvainis tapybos parodoje „Laukininkų rajonas“ pristato per pastaruosius metus savo darbuose vystytą tematiką. Jau bakalauro studijose pirmuose kursuose tapytos monochroniškų spalvų vonios kambario plytelės davė atspirtį dailininkės polinkiui struktūrai. „Laukininkų rajonas“ arba laukininkų gatvė – tai reali erdvė, kurioje menininkė praleido vienerius metus vaikystėje. Tačiau pats pavadinimas tarsi žodžių žaismas transformuojasi į kitas reikšmes: „Laukininkų“ – laukinis, laukimas, „rajonas“ – bendruomenė, artumas. Parodoje eksponuojami darbai atspindi ne tik dailininkės asmeninę patirtį, bet sukuria terpę, kurioje lankytojai patys gali apmąstyti savo aplinką, bendruomenės, kurios dalimi jie yra, reikšmę.

Ryškioms spalvoms veikiant kaip simuliakrui, menininkė sąmoningai savo darbuose pasirenka nenaudoti spalvų. Parduotuvių vitrinos, lauko iškabos, reklaminiai stendai sukelia spalvų persisotinimą, kurio J. Girdvainis savo darbuose vengia. Taip lankytojas atsiduria tarsi išvalytoje nuo spalvų erdvėje, kurioje paveikslai atrodo neišbaigti, lyg pradėtų darbų schemos.

Ieva Šukytė

The post Jūratės Girdvainis paroda „Laukininkų rajonas“ galerijoje „Akademija“ appeared first on artnews.lt.

Paraiškų teikimo laikotarpis pratęstas iki sausio 31 d. Prašoma pildyti paraišką internetiniame puslapyje http://awomanswork.

Europoje gyvenančios/-ys menininkės/-ai ir kuratorės/-iai yra kviečiami teikti pasiūlymus projektams, susijusiems su esminėmis Moters darbo temomis. Moters darbas yra 24 mėnesių bendradarbiavimo programa, kurios metu kultūriniai partneriai Jungtinėje Karalystėje, Lietuvoje, Airijoje, Prancūzijoje ir Suomijoje dirbs kartu siekdami šių tikslų:

• įgalinti menininkus ir kultūros profesionalus iš visos Europos bendradarbiauti kuriant ir publikai pristatant naują kūrinį, kuris akcentuoja kintantį moters ir darbo Europoje veidą, dalintis profesinėmis patirtimis ir praktikomis naudojant fizines bei virtualias platformas;
• sukurti naujas galimybes meniniams mainams Europoje, padidinti menininkų ir kultūros profesionalų mobilumą, pasinaudojant mūsų turimais tinklais ir kontaktais gerinti publikos pasiekiamumą ir įtaką.

Moterų vaidmuo pokarinės Europos industrijoje ir technologijomis paremtame darbe yra iki šiol nepasakota istorija. Audiovizualiniuose archyvuose išlikusi medžiaga yra orientuota į vyrišką sunkiąją pramonę – anglies, geležies ir plieno arba į didelės apimties inžinerijos sektorius – statybos pramonę, laivų statybą, aeronautiką ir mašinų gamybą. Tačiau moterys ir toliau atlieka pagrindinį vaidmenį daugelyje pramonės ir paslaugų industrijų, tokių kaip tekstilė, elektronika, maistas, gėrimai, plastikas ir vaistai. Tai yra realybė, apie kurią mažai žinoma, kuri stokoja reprezentacijos Europos kultūriniuose archyvuose.

Moters darbas yra projektas, kuris fotografijos ir skaitmeninių technologijų pagalba siekia keisti šią situaciją kuriant menines kooperacijas, sienas peržengiančius mainus ir skatinti bendradarbiavimą pristatant parodas, publikacijas bei interneto resursus, kurie priešinasi dominuojančiam socialinės lyties ir industrijos vaizdui Europoje. Šis projektas tyrinėja kintantį ryšį tarp namų ir darbo erdvės bei augančius finansų, medijos ir telekomunikacijų sektorius, kuriuose moters darbas yra iš naujo apibrėžiamas dėl technologinio progreso ir postglobalizmo.

Galimybės

• Aštuonios rezidencijų vietos suteikiamos vieno ar daugiau projekto partnerių.
• Pagalba, kaip projekto dalis, suteikiama kuruojamoms parodoms, internetinėms platformoms ir publikacijoms.
• Dalyvavimas simpoziumuose ir renginiuose, taip pat galimybės eksponuoti dar kuriamus darbus.
• Prisidėti prie projektui sukurto audiovizualinio archyvo.

Dalyvauti gali menininkai, menininkų grupės ir kuratoriai, gyvenantys bet kurioje Europos Sąjungos narėje arba šiose šalyse: Norvegija, Islandija, Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija, Juodkalnija, Serbijos Respublika, Gruzija, Moldova, Ukraina ir Tunisas.

Dalyviai turi būti ne jaunesni kaip 18 metų, bet kuriame karjeros etape. Apribojimų socialinei lyčiai ar religijai nėra. Ekspertų grupė tikisi aukštos kokybės skaitmeninės ar analoginės fotografijos pasiūlymų, tačiau juose gali būti naudojamos ir kitos meno formos (pvz., instaliacija, grafika, kinas ir vaizdo medžiaga, muzika, literatūra).

Prašome užpildyti elektroninę formą ir pateikti:

jūsų siūlomo projekto aprašą (iki 250 žodžių), kuriame būtų projekto / darbo santrauka, trukmė ir planuojamas rezultatas (paroda, tinklalapis, spauda ar kt.);

menininko / kuratoriaus CV (iki keturių puslapių);

ankstesnių darbų pavyzdžius. Kiekvienoje paraiškoje gali būti iki 20 nuotraukų, taip pat nuorodos į susijusius tinklalapius ir socialinės medijos paskyras.

Paraiška gali būti tęstinė arba individuali.

Paraiškos teikimas yra nemokamas. Vienas žmogus gali teikti ne daugiau kaip dvi paraiškas.

KAIP DALYVAUTI?

Paraiškos gali būti pateikiamos užpildžius elektroninę formą ir pridėjus reikiamą vaizdinę medžiagą, dokumentus ir išsiuntus juos elektroniniu paštu opencall@ffotogallery.org.

 Prašome sekti instrukcijas norint sėkmingai pateikti savo pasiūlymą.

 Atranka

 Visos paraiškos bus peržiūrėtos Moters darbas projekto partnerių, koordinuojamų vadovaujančios institucijos Ffotogallery. Atsižvelgiant į paraiškų kokybę bus atrinkta 20–40 menininkų.

Atrinktieji dalyviai bus informuoti elektroniniu paštu 2019-ųjų sausio pabaigoje / vasario pradžioje kartu pateikiant informaciją apie tolimesnius veiksmus. Sprendimas dėl atrinktų dalyvių bus galutinis.

Projektą remia ES programa „Kūrybiška Europa“ ir Lietuvos kultūros taryba.

The post Kvietimas teikti paraiškas projektui Moters darbas (A Woman’s Work) appeared first on artnews.lt.

Sausio 17 d. 18 val. VDA „Titanike“ atidaroma Sauliaus Vaitiekūno retrospektyvinė paroda „XXI AMŽIAUS MUZIEJUS“.

Menininko Sauliaus Vaitiekūno (g. 1953) kūrybinė biografija (it koks Klajojančio olando korpusas bekraščiuose vandenynuose ar mistiškasis „La Bateu ivre“ à la Arthur Rimbaud) sušmėžuoja kažkur dar praeito – dvidešimtojo amžiaus paskutiniojo dešimtmečio ūkuose.

Būtent tuomet – atsikuriant Lietuvos valstybingumui, 1990 ir 1991 metais S. Vaitiekūno pavardė pasirodo grupinėje taikomosios dailės parodoje Šiuolaikinio meno centre, o netrukus – tik po metų – galerijoje „Vartai“ surengiama šio menininko personalinė paroda „Jūros akmenėlių žaidimai“.

XX amžiaus 10 dešimtmetį S. Vaitiekūnas į Lietuvos (ir ne tik) meno lauką įsiveržia kaip ryški, visus apakinanti, iš dangaus tartum netikėtai, bet kartu visiškai lauktai įsiveržusi uoliena – meteoritas. Uolienos sąvoka šiuo atveju pavartota neatsitiktinai – šia menininko ypač mėgstama, naudojama ir vartojama kūrybine materija (tai gali būti ir pilkas laukų riedulys, ir neolitinis titnagas ar Baltijos akmenėlis) bei ją apibrėžiančiu terminu nusakytinas ir jo „svoris“ lokalaus šiuolaikinio meno scenoje.

Kaip teigia pats menininkas, kūryba yra pati adekvačiausia žmogaus reakcija į jį ištikusį gyvenimo stebuklą. Būtent tuo – greita ir taiklia reakcija pasižymi S. Vaitiekūno instaliacijos, objektai, netgi juvelyriniai dirbiniai (pagrįstai laikomi vienais pirmųjų konceptualių šio žanro atstovų Lietuvos meno scenoje).

Paradoksalu, o gal visiškai simptomiška, jog jau tuomet, o ir peržengus 2000-ųjų metų slenkstį, Saulius Vaitiekūnas kūrė ir kuria savotišką mūsų tūkstantmečio, mūsiškės gyvenamosios epochos muziejų. Subtiliai ir intelektualiai, ironiškai ir kritiškai menininkas ne tik komentuoja tarp mūsų vykstančius ir besiplėtojančius nūdienos politinius, socialinius, kultūrinius įvykius (žiūrėti jo darbus prilygsta vartyti pastarųjų poros dešimtmečių faktų kronikas), bet ir, it koks Delfų (ne delfi.lt!) orakulas ar Kumų sibilė, pranašauja ateitį.

„XXI amžiaus muziejus“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ – abiejuose aukštuose, o taip pat erdvėje aplink VDA, ne tik retrospektyviai pristato žymiausius menininko Sauliaus Vaitiekūno darbus, bet ir vizionieriškai numato, kas mūsų visų laukia netolimuose Lietuvos, Europos bei pasaulio politikos, ekonomikos, kultūros procesų horizontuose.

Parodoje pristatomos chrestomatinės S. Vaitiekūno instaliacijos, tokios kaip Requiem orkestrui, Rožinis, Raudų siena ar Bon Voyage, klasikiniais jau tapę objektai – Švytuoklė, Pax vobiscum populi Lithuania. Pilatus, Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Kaip ir dera tikram, ne tik XXI amžiaus, muziejui, tai yra žinios iš praeities, dabarties pranešimai ir signalai ateitin. Gal visai nesimboliška, kad vasario 16 pasibaigsianti paroda pradedami prezidentinių rinkimų metai Lietuvoje…

Parodos kuratorius – Vidas Poškus

Parodos rėmėjai – Vilniaus dailės akademija, galerija „Terra recognita“,
Žvėryno odontologijos klinika, „Aštuntoji diena“

The post Sauliaus Vaitiekūno retrospektyvinė paroda „XXI AMŽIAUS MUZIEJUS“ VDA „Titanike“ appeared first on artnews.lt.

Sausio 18 d. 19 val. Šv. Jono gatvės galerijoje atidaroma Latvijos menininkų Egono Persevics  ir Uldžio Rubezio paroda „Viduryje niekur“.

Uldis Rubezis/Egons Persevics 

Misijos svarba augo minutėmis. Lyg banga užliedama kiekvieną.
Tūkstančiai buvo įtraukti.
Niekas neliks nuošalyje!
Mes pasieksime savo tikslą!
Tik truputis abejonės. Tik mažas sutapimas sulaikė srovę. Sumaištis prieš pabudimą.
14320 prarastų… turbūt dėl oro sąlygų!

Viduryje Niekur yra dviejų žinomų Latvijos menininkų grupinė paroda. Joje pamatysite Egono Persevics skulptūrą ir Uldžio Rubezio tapybą. Parodoje eksponuojami kūriniai yra menininkų darbo vaisius, pasiektas diskusijomis apie realybių konfrontaciją bei suvokimą. Paklaustas apie projektą, Egons Persevics papasakojo apie Uldžio Rubezio tapybos darbą, kuris išprovokavo parodos idėją. “Jis parodė nebaigtą paveikslą, prie kurio dirbo. Paveiksle pamačiau situacija kuri galėtų nutikti senuose video žaidimuose, kuriuose žaidėjas vaikšto po simuliuotą pasaulį, jam kažkaip pavyksta nesilaikyti iš anksto parašyto scenarijaus ir atsiduri žemėlapio pakraštyje. Taigi žaidėjas stovi ant krašto ir žvelgi nuo savo pasaulio į kažką neapibrėžto ir neparašyto. Jau anksčiau galvojau apie šį subjektą, bet neprisiverčiau pradėti dirbti ta kryptimi. Dabar atėjo laikas pradėti.“

Paroda veiks nuo sausio 18 d. iki gegužės 31 d. Šv. Jono gatvės galerijoje.

The post Latvijos menininkų Egono Persevics ir Uldžio Rubezio paroda „Viduryje niekur“ Šv. Jono gatvės galerijoje appeared first on artnews.lt.

Sausio 15 d. (antradienį) 18 val. VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) atidaroma Gintarės Kuznecovaitės paroda „Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje“.

Gintarė Kuznecovaitė | „Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje“

Tekstilės, interjero, aprangos ir knygų iliustracijų kūrėja, Gintarė Kuznecovaitė, remdamasi rašytojo Charles Lutwidge Dodgson (labiau žinomu slapyvardžiu Lewis Carroll) knygų „Alisa Stebuklų šalyje” (1865) ir “Alisa Veidrodžio karalystėje“ (1871) siužetais, savo kūriniuose vaizduoja savaip interpretuotus pasakos personažus: besišypsantį Česyro katiną, triušį, neišskiriamuosius dvynukus Dudutį ir Tututį, širdžių damą – karalienę, grybus, kalbančias rožes. Linksmi, žaismingi, ryškių spalvų personažai, perkelti sublimacinės spaudos būdu ant blizgaus satininio audinio, ekspozicijai suteikia gyvybingumo ir unikalumo.

Pasak parodos autorės, tai, kad ji savo kūryboje pasirinko interpretuoti L. Carroll literatūros kūrinius lėmė keletas veiksnių: „Pirmiausia, šie kūriniai yra įdomūs, smagūs ir universalūs. Antra, jie man asocijuojasi su vaikystės nerūpestingumu ir lengvumu, iškrėstomis išdaigomis ir nuotykiais. Trečia, jie mane intriguoja užslėptais simboliais, metaforomis ir dviprasmiškumu. Ketvirta, ši pasaka puikiai atspindi, kad kiekvienas turi savo fantazijų pasaulį, stebuklų šalį, karalystę – tai, ką pats žmogus susikuria“.

Šias pasakas G. Kuznecovaitė savo kūryboje atskleidžia įvairiais aspektais: humoristiniu, susireikšminimo, susitapatinimo, vaikystės vaizdinių. Kurdama, menininkė išgyvena savotišką fantazijų pasaulį, kai aplinkui viskas kinta ir kaskart viskas suvokiama kitaip. Šia ekspozicija, personažų įtaigumu ji siekia dar kartą žiūrovą sugrąžinti į vaikystę, įtraukti jį į stebuklų kupiną pasaulį. Įsijausdama į personažų charakterius, autorė susitapatina su veikėjais ir kviečia parodos lankytoją žvelgti į pasaulį Alisos akimis. Kūriniuose vaizduojamais motyvais Gintarė taip pat nori įnešti humoro, sumaišties, keistenybių, daugiau spalvų bei įdomesnių kompozicijų į žmonių aprangą ir namus.

Instaliaciją sudaro autorės magistro darbo projekto dalis (VDA VK fakultetas, tekstilės katedra, vadovės: doc. Jūratė Petruškeviečienė, doc. Loreta Švaikauskienė).

Paroda vyks iki vasario 2 d.

The post Gintarės Kuznecovaitės paroda „Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje“ galerijoje „Artifex“ appeared first on artnews.lt.

Sausio 16 d., trečiadienį, 18 val. menininkas Nerijus Erminas kartu su menotyrininke Evelina Šuscickyte kviečia pasivaikščioti po jo personalinę parodą „Mąstantis vandenynas. Svečiai“ (AV17) galerijoje.

N. Erminas skaičiuojantis jau daugiau nei dešimt personalinių parodų, parodoje „Mąstantis vandenynas. Svečiai“ retrospektyviai permąsto plėtojamas kūrybines temas: žmogaus vidinio pasaulio, jo pasąmonės santykius su kasdienybe. Menininkas vizualiais pasakojimais išryškina nepastebimus kasdienybės ritualus, pabrėždamas jų siurrealumą. Parodoje kvestionuojamas racionalus žmogaus mąstymas, kuris atmesdamas bet kokius jausmus ar emocinę patirtį trukdo žmogui suvokti aplinką bei save. Pasak menininko, pasitelkdami tik šaltą protą prarandame galimybę suvokti mus supančios aplinkos poetiką. Aprėpiant platų kontekstą, pritaikomą įvairiems fenomenams vykstantiems šiuolaikinio žmogaus gyvenime, pradedant nuo visuomenės santvarkos, jos socialinio susiskirstymo, valdžios ir galios institucijų diktato bei kiekvieno iš mūsų asmeninių gyvenimų, apmąstoma idėja, jog racionali pasaulėžiūra, tam tikrų normų bei taisyklių kūrimas bei jų pritaikymas dažnu atveju kuria tik dar didesnį vidinį chaosą. Tai pabrėždamas N. Erminas teigia, kad kiekvienam iš mūsų būdingas savitas kelias bei unikalus aplinkos suvokimas, todėl parodoje kultūrinis bei gamtinis kontekstai pateikiami kaip pirmapradis chaosas, priešiškas žmogui.

N. Ermino darbai, kaip ir parodos pavadinimas, iš dalies inspiruoti Stanislavo Lemo knygos „Soliaris“ bei Andrei Tarkovskio to paties pavadinimo filmo. Kūriniuose veikėjai tirdami planetą, kurioje nėra nieko daugiau, tik mąstantis vandenynas, bando įminti jo paslaptis, tačiau ilgainiui vandenynas prikelia iš praeities jų pačių gyvenimo akimirkas ir skatina atsigręžti į savo pasąmonę. Prisimindami praeities įvykius, istorijas veikėjai konstruoja iš padrikų prisiminimų ar faktų. Parodoje N. Erminas taip pat formuoja siužetus iš pavienių objektų kalbančių apie pasaulio nepažinumą bei nuolatos mus lydintį subjektyvumą. Iš pirmo žvilgsnio gana buitiški objektai instaliacijose dėliojami nepaklūstant logikos principams, kuriant sapnišką atmosferą, kur nėra vieno galutinio scenarijaus, ar vienos tiesos.

N. Ermino darbams būdingas jautrus tikrovės perkeitimas į siurrealius, pasąmoninius išgyvenimus. Jo kuriamose naratyvinėse instaliacijose lengvai atpažįstamos žmogaus gyvenimo detalės ir kasdienės situacijos yra transformuojamos, pakreipiamos joms neįprasta, nuo realybės nutolusia linkme, o žiūrovas – įtraukiamas į nesibaigiantį prasminį žaidimą. N. Ermino darbų siužetai formuojasi ne tik stebint ir nagrinėjant kasdienybės ritualus, bet taip pat interpretuojant kultūrinį, politinį kontekstus, istoriją, religiją bei perteikiant asmeninę ir kolektyvinę patirtis.

Nerijus Erminas (1976) skulptoriaus specialybę įgijo Vilniaus dailės akademijoje. Menininkas yra surengęs daugiau nei dešimt personalinių parodų Lietuvoje, tai pat aktyviai dalyvauja grupinėse parodose užsienyje: Danijoje, Vokietijoje, Italijoje, Kinijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Latvijoje ir kt. 2012 metais šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ komisijos apdovanotas už geriausią mugėje pristatytą skulptūrą. N. Ermino darbai įtraukti į MO muziejaus nuolatinę kolekciją. Autorius ne kartą įvertintas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos individualiomis valstybinėmis stipendijomis kultūros ir meno kūrėjams.

Paroda „Mąstantis vandenynas. Svečiai“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5, veiks iki sausio 19 d.

The post Ekskursija po N. Ermino parodą „Mąstantis vandenynas. Svečiai“ (AV17) galerijoje appeared first on artnews.lt.

Sausio 15 d. (antradienį) 17.30 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Arturo Valiaugos paroda „Perkurtos Velso istorijos“.

Kiekviena istorija turi pabaigą. Tačiau vienos istorijos pabaiga reiškia kitos pradžią, kurioje pasakotojo nuožiūra ar pagal pasakojimo taisyklių reglamentą nelieka „nereikšmingų“ detalių ir yra ignoruojamos istoriją menkinančios aplinkybės. Yra toks britiškas posakis: „ignoravimas – dorybė“. Tačiau labiausiai intriguojančiomis tampa buitinės smulkmenos, leidžiančios klausytojui pasijusti tos istorijos subjektyvaus ir asmeninio patyrimo dalimi.

Rūmai išauga juos pastačiusius žmones. Juose sukaupti „turtai“ tampa nebyliais socialinės tapatybės ir tautos istorijos liudininkais.

Šio amžiaus globalėjančioje Europoje politinę ir ekonominę galią ženklinę rūmai netenka pirminės funkcijos, atskiriančios sava nuo svetimo, privatų nuo viešo.

Titulai ir turtas, sukauptas pradedant vergvaldyste ir sėkminga prekyba bei pramonės plėtra kolonijose, kilmingiesiems leido valdyti didžiulį nekilnojamą turtą ir sukaupti jame daug kultūros ir meno vertybių. Ilgais šimtmečiais tai buvo uždari elito kultūros centrai.

Šiandien konstitucinėje monarchijoje rūmai virsta finansine našta jų paveldėtojams. Dvarai ir pilys, kaip tautos ir šiandienos pilietinės visuomenės tapatumo dalis, paversti vieša erdve tampa nacionalinio pasitikėjimo vieta, kur tolima ir privati istorija gali tapti sava nacionalinio pasididžiavimo ir išskirtinumo dalimi ir tautos šlovingos praeities bei asmeninio orumo išraiška.

Projektas apima ne tik viešų ir privačių erdvių dialogą ar konfliktą, bet kalba ir apie istorinį, kultūrinį Velso ir velsiečių tapatumą, istorijos rašymą, perkūrimą ir perskaitymą.

Ši tema aktuali ne tik Velsui, bet ir visai Europai, jos dvarų ir pilių paveldui. Gaila, kad dėl istorinių priežasčių Lietuva itin daug tokių svarbių objektų yra praradusi, tad ši tema iš mūsų perspektyvos yra gana skaudi. Ten istoriją gali pačiupinėti tiesiogine to žodžio prasme, o Lietuvoje – didesne dalimi tik perskaityti.

Arturas Valiauga gimė 1967 m. Vilniuje. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje įgijo fototechnologijos bakalauro laipsnį, o Vilniaus dailės akademijoje – fotografijos ir medijos meno magistro laipsnį. Pradėjęs dirbti ir žinomas kaip profesionalus reklamos fotografas, nuo 1993 m. dalyvauja fotografijos meno parodose bei projektuose. Tarp jų tokie projektai kaip Tarptautinio fotografijos ir tyrimų tinklo projektas „Darbas“ (2005-2006), 4-toji Ars Baltica fotografijos meno trienalė (2008), EU-Japan Fest projektas „Japonija Europos akimis“ Nr. 11 (2009) ir kt. Arturo Valiaugos kūryboje dominuoja socialinio identiteto ir laiko temos.

 Projektas įgyvendintas „Ffotogallery kvietimu“, bendradarbiaujant su „National Trust Wales“ bei VšĮ „Kultūros meniu“ rezidencijos Velse laikotarpiu 2014 m., eksponavimui parengtas – 2016 m.

The post Arturo Valiaugos paroda „Perkurtos Velso istorijos“ „Prospekto“ galerijoje appeared first on artnews.lt.

Sausio 22 d., 18 val. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3) atidaroma Nijolės Šaltenytės piešinių paroda.

 Tęsiant ilgametę piešinio parodų tradiciją, VGMC pristatoma Nijolės Šaltenytės piešinių ekspozicija, kurioje didžioji kūrinių dalis žiūrovams bus rodoma pirmą kartą. Lietuvių grafikos XX a. 9 ir 10 dešimtmečiai neįsivaizduojami be Šaltenytės estampų, reprezentuojančių lyriškąją, metaforišką grafikos kryptį. Šioje parodoje dalis piešinių papildo tai, ką atpažįstame kaip individualų menininkės braižą. Greta jų eksponuojami ir darbai, žymintys kūrybinio kelio pradžią, gerai žinomo stiliaus ištakas.

Ankstyviausi parodoje – 8 dešimtmečio piešiniai. Juose – studijų metams būdingos formos paieškos: greta laisvų portretinių eskizų eksponuojami uoliai detalizuotų Salako kaimo trobų vaizdai, piešti praktikos metu, po trečiojo kurso Vilniaus valstybiniame dailės institute baigimo. Pluoštas tušo ir pieštuko kompozicijų iš 9 dešimtmečio turi ryškias sąsajas su menininkės grafika. Jos byloja apie individualią raišką, čia lengvai atpažįstami Šaltenytės grafikos veikėjų tipažai, vizualinės metaforos. 10 dešimtmečio piešinius ne atsitiktinai reprezentuoja tušu ir plunksnele atliktos iliustracijos Kazio Sajos fantastinių apsakymų rinkiniui Stulpininkas (Rašytojų sąjungos leidykla, 1999). Šiuo laikotarpiu menininkė sukūrė iliustracijas beveik visoms jos apipavidalintoms knygoms. Subtilios Stulpininko miniatiūros iškalbingai liudija, jog tai – Šaltenytės piešinio stichija, kurioje darniai veikia tiksli forma, lakoniškas vaizdas ir talpios metaforos. Naujausią pastarojo laikotarpio piešimą autorė prilygina meditacijai, rankos pratyboms. Šįkart menininkė tikrinasi didelio formato lakštuose, pasitelkia daugiau išraiškos priemonių. Akivaizdu, kad procesu mėgaujasi, tarpusavyje jungdama fantastinius žmonių ir gyvūnų pavidalus, kuria asociatyvių vaizdinių pasaulį.

Nijolė Šaltenytė (g. 1946) – grafikė, 1973 m. baigė grafiką Vilniaus valstybiniame dailės institute. Nuo 1974 m. yra surengusi per 30 asmeninių parodų, dalyvauja Lietuvoje ir užsienyje rengiamose parodose. Ilgametė Tarptautinės mažosios grafikos ir Knygos meno trienalės organizatorė. Dirba estampo, ekslibriso, mažosios grafikos ir iliustracijos srityse.

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras

Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga

Paroda veiks iki vasario 23 d.

Iliustracijoje: Nijolė Šaltenytė. Be pavadinimo. 2013

The post Nijolės Šaltenytės piešinių paroda galerijoje „Kairė-dešinė“ appeared first on artnews.lt.

 Sausio 22 d., 18.30 val.  Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3) atidaroma Gabrielės Vingraitės kūrybos paroda „Trajektorijos“.

 Trajektorijos – tai tęstinio jaunosios kartos menininkės Gabrielės Vingraitės projekto Pasivaikščiojimas heterotopija dalis. Projekte akcentuojamos kitokios vietos (dar vadinamos heterotopijomis) ir su jomis susiję išgyvenimai, būsenos, pojūčiai. Išvertus iš senovės graikų kalbos, heterotopija reiškia „kitokią erdvę“. Pastaruosius kelis metus vykdyto projekto metu menininkė formavo savo pačios heterotopijos sąvoką, stebėjo erdves. Pagrindiniai darbai buvo sukurti pietų Vokietijoje, šalia Bodensee ežero, kuris yra tarp Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos. Tai yra vienintelė Europos vieta, kurioje nėra

jokio legalaus susitarimo, žyminčio šių šalių ribas. Ši patirtis galiausiai išsivystė į fotografijų ciklą ir instaliaciją, kurios pagrindinis tikslas – sukurti pojūtį, kurį Gabrielės darbe įkūnija iš peršautų drobių suformuotas koridorius.

Pristatytame projekte pasivaikščiojimo laukas buvo labai konkretus – tas pats žemėlapyje nubrėžtas kelias, vedantis link konkrečių objektų, įprastų kasdieninei rutinai. Tačiau pasivaikščiojimo ritualas, kuris vyksta šiuo metu, neturi jokios konkrečios geografinės linijos: būsena, kuomet nepriklausai jokiai erdvei. Anot autorės, trajektorijos nebuvimas tapo patirtis, o asmeninės erdvės paieškos privertė suabejoti, ar mes apskritai priklausome konkrečiam geografiniam taškui, miestui ar teritorijai.

Parodoje greta instaliacijos eksponuojamas ir fotografijų ciklas, kuris buvo pristatytas Lietuvos fotomenininkų sąjungos organizuojamos parodos-konkurso DEBIUTAS 2018 metu ir apdovanotas specialiu naujienų portalo 15.min prizu. Instaliacija Pasivaikščiojimas heterotopija buvo eksponuojama Jaunojo tapytojo prizas (2018) konkurso parodoje, bei apdovanota papildomu agentūros Autoriai įsteigtu specialiuoju prizu.

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras

Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga

Paroda veiks iki vasario 23 d.

Iliustracijoje: Gabrielė Vingraitė. Pasivaikščiojimas heterotopija. 2017- 2018

The post Gabrielės Vingraitės kūrybos paroda „Trajektorijos“ galerijoje „Kairė-dešinė“ appeared first on artnews.lt.

Rupert kviečia teikti paraiškas į 7-ąją Rupert alternatyvios edukacijos programą, kuri vyks 2019 metų kovo – rugsėjo mėnesiais. Laukiame jūsų paraiškų iki vasario 15 dienos (penktadienio) vidurnakčio. Rupert alternatyvios edukacijos programa – para-akademinė edukacinė platforma, apjungianti savarankišką mokymąsi, kūrybinę praktiką, tarpdisciplininius mainus ir profesinį tobulėjimą. Kiekvienais metais kintančia programa Rupert siekia reaguoti į svarbius vietos bei tarptautinio kultūrinio lauko ir nūdienos klausimus, judant ten, kur dalyviai ją kreipia. Šių metų programos tema – meninių iniciatyvų ir institucijų vaidmuo globalaus politinio ir ekologinio nestabilumo laikais. Programa skirta kūrybinėse ar tarpdisciplininėse srityse dirbantiems kuratoriams, rašytojams, meno kritikams, teoretikams, žurnalistams, meno vadybininkams, meninių iniciatyvų bei platformų steigėjams, o taip pat menininkams bei kitų sričių tyrėjams.

PLAČIAU APIE PROGRAMĄ:

7-ojoje Rupert alternatyvios edukacijos programoje norime apmąstyti tarptautinio šiuolaikinio meno lauko klausimus bei skirti dėmesio vietos kultūros lauko realijoms. Lietuvos meno lauke įžvelgiame naujų iniciatyvų, kritiškų balsų ir kuratorinių vizijų poreikį, todėl šį kartą teikti paraiškas į 7-ąją Rupert alternatyvios edukacijos programą kviečiame jaunuosius kuratorius, rašytojus, meno kritikus, teoretikus, žurnalistus, meno vadybininkus, meninių iniciatyvų bei platformų steigėjus, o taip pat – kitų sričių tyrėjus ir kūrėjus.

Šiais metais Rupert alternatyvios edukacijos programą kreipiame link besikeičiančio kultūros ir meno institucijų bei individualių praktikų vaidmens globalaus politinio nestabilumo laikais apsvarstymo. Klausiame, kokias kūrybines ir vaizduotės sąlygas mes galime pasitelkti ir vieni kitiems suteikti. Kaip, pasinaudojant savo įgūdžiais ir mus supančiomis galimybėmis, galime ne tik aktyviai dalyvauti, bet ir keisti kultūrinę aplinką? Pasitelkiant vietos ir tarptautinių lektorių, menininkų, rašytojų bei kuratorių žiniomis bei patirtimi, sieksime suformuoti polifonišką politiškai ar socialiai angažuotų vizijų vaizdą bei, tikimės, įgalinančias trajektorijas individualiems ir bendriems dalyvių projektams.

Programoje jungiamos meno, kitų humanitarinių ir tiksliųjų mokslų žinios, meninės raiškos formos, skatinami dialogiški ir savi-kritiški mainai formalių ir neformalių susitikimų bei kitokių susidūrimų metu. Dalyviai atsiduria kūrybingoje Rupert bendruomenėje, kurią sudaro rezidentai, parodose dalyvaujantys menininkai, paskaitų bei kitų renginių svečiai. Tai yra vienas išskirtinių ir esminių jiems suteikiamų resursų, kuris leidžia realizuoti savo kūrybinius projektus ir be didelių finansinių ar kitokių išteklių. Programą sudarys viešos paskaitos, kūrybinės dirbtuvės, seminarai, renginiai ir menininkų studijų vizitai su Lietuvos ir tarptautiniais svečiais. Vietoje vieno pristatymo programos pabaigoje, dalyviai savo projektus įgyvendins programos eigoje, išbandant, patiriant ir mokantis iš to, kas pasiteisina ar ne, priimant už kampo visada stygsančią nesėkmės galimybę.

Para-akademiška programos prigimtis siūlo teikiantiems paraišką save laikyti aktyviais programos dalyviais, galinčiais keisti jos kryptį ar pagreitį, o ne studentais ar mokiniais. Kaip ir anksčiau, alternatyvios edukacijos programa judės ten, kur dalyviai ją kreips, todėl pradinė tema – tik impulsas, kuris gali keistis ir turbūt transformuosis pagal dalyvių žingeidumą ir poreikius. Taip pat tai reiškia, kad programa gali būti suderinama su kūrybine veikla, studijomis ar darbu. Visgi, jai turėtų būti teikiama pirmenybė.

7-ąją alternatyvios edukacijos programos laidą kuruoja Rupert kuratorių komanda (Kotryna Markevičiūtė, Adomas Narkevičius, Yates Norton), koordinuoja Adomas Narkevičius. Jos metu savo žiniomis dalinsis Kate Cooper, Povilas Dikavičius, Victoria Ivanova, Ana Teixeira Pinto, Àngels Miralda Tena, Monika Kalinauskaitė ir kiti vietos bei tarptautiniai mentoriai, apie kuriuos bus pranešta kiek vėliau. Jie dalyvius kvies į paskaitas, skaitymų sesijas, kūrybines dirbtuves, keliones ar įtrauks dalyvius į laisvo pobūdžio pokalbius ir diskusijas. Likusią programos dalį kursite ir kuruosite jūs – programos dalyviai.

Lauksime jūsų paraiškų. Jei nesi menininkas, kuratorius ar rašytojas, nebijok kandidatuoti, Rupert bendradarbiauja su kūrybingais įvairių sričių atstovais.

PROGRAMOS TRUKMĖ

2019 m. kovo 12 d. – rugsėjo 9 d. Būtinas dalyvavimas bent 80% programos veiklų ir užsiėmimų. Tai gali užimti apie 20-40 val./mėn.

PARAIŠKŲ TEIKIMO TERMINAS

iki 2019 m. vasario 15 d. (penktadienio vidurnakčio)

PARAIŠKŲ TEIKIMO PROCEDŪRA

Prašome siųsti užpildytas paraiškas (paraiškos forma yra prieinama čia), CV ir portfolio (ne daugiau 5 projektų), el. paštu info@rupert.lt iki 2019 m. vasario 15 d. (penktadienio) vidurnakčio. Apie gautas paraiškas kandidatus informuosime el. paštu. Kandidatai, pakviesti į interviu, bus informuojami atskirai. Galutiniai atrankos rezultatai bus skelbiami kovo pradžioje.

ATRANKOS KRITERIJAI

Programos kandidatai privalo laisvai vartoti anglų kalbą (oficialūs užsienio kalbos mokėjimo įvertinimai nėra būtini). Programos metu dalyviai privalo gyventi Vilniuje arba netoli jo ir dalyvauti ne mažiau kaip 80% programos užsiėmimų. Dalyviai iš užsienio privalo būti iš Europos Sąjungos šalių arba pasirūpinti viza, leidžiančia jiems praleisti programos laiką Lietuvoje. Aukštasis išsilavinimas nėra būtinas, tačiau į profesinius pasiekimus bei savarankiško darbo patirtį bus atsižvelgiama.

Rupert alternatyvios edukacijos programa dalyviams yra nemokama. Rupert veiklą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Rupert alternatyvios edukacijos programą remia Vilniaus savivaldybė, Rupert labdaringos vakarienės svečiai ir kiti rėmėjai.

Jei turite klausimų, drąsiai kreipkitės į mus adresu info@rupert.lt

Nuotrauka: 6-osios alternatyvios edukacijos parodos „Savas žmogus už durų“ atidarymo akimirka, 2018, Andrej Vasilenko

The post Rupert kviečia teikti paraiškas į 7-ąją Rupert alternatyvios edukacijos programą appeared first on artnews.lt.

Sausio 22 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Audriaus Puipos ir Gintauto Trimako fotografijų paroda „Inscenizuoti paveikslai“. Atidarymo metu bus pristatoma to paties pavadinimo knyga. Kviečiame neformaliai pabendrauti su „Inscenizuotų paveikslų“ bendraautoriais Gintautu Trimaku ir Lilija Puipiene bei leidinio sudarytoju ir dailininku Gyčiu Skudžinsku, teksto autore Agne Narušyte.

Parodoje visas dėmesys skiriamas Audriaus Puipos darbų ciklui „Inscenizuoti paveikslai“, sukurtam bendradarbiaujant su Gintautu Trimaku. Neretai šios fotografijos parodomos kaip paralelinė menininė veikla, žaidimas, citavimas, persikūnijimas. O šiuo atveju tai tampa parodos ašimi – fikcijos ir realybės susipynimas bei vizualinės kultūros permąstymas ir įasmeninimas vietos kontekste, užpildant visą parodos erdvę karnavališkais įvairių kartų menininkų persikūnijimais.

„Piešiniuose, akvarelėse ir litografijose plėtojęs sudėtingus vaizdo ir žodžio pasakojimus su gausybe tikroviškų detalių, Puipa gerai suvokė dailės ir fotografijos giminystę. Menininką domino ne tik savita realistinė dailės kalba, bet ir jos referencija, akivaizdžios nuorodos į regimą apčiuopiamą tikrovę, taip pat – galimybė tą tikrovę (at)kurti, įkūnyti ir atgaivinti nutapytą iliuziją. „Gyvieji paveikslai“ (pranc. tableau vivant), imituojantys žinomus dailės kūrinius, nuo XVIII a. pabaigos buvo visoje Europoje paplitusi salonų pramoga. Jie susiejo kilnią lavinimo užduotį su karnavalo nepadorumu, fetišistine erotika. Išmonė, reprezentacija ir tikrovė čia pasidarė nebeatskiriamos ir tarsi pateisino viena kitą,“ – taip apie ciklą „Inscenizuoti paveikslai“rašo menotyrininkė dr. Erika Grigoravičienė.

Parodoje, be matytų ir dar nerodytų fotografijų, bus demonstruojama ir dokumentinė vaizdo medžiaga iš inscenizacijų kūrimo. Videofilmus parodai iš savo archyvo paskolino vienas iš šių akcijų dalyvių Vytenis Jankūnas.

Paroda pavasarį buvo eksponuota A. Mončio namuose-muziejuje.

Parodą ir kūrinių katalogą inicijavo leidybinė platforma „NoRoutine Books“ bendradarbiaudama su Dailininkų sąjungos leidykla „Art Serija“.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

The post Audriaus Puipos ir Gintauto Trimako paroda „Inscenizuoti paveikslai“ Vilniaus fotografijos galerijoje appeared first on artnews.lt.