Neseniai grįžę iš kūrybinių gastrolių Saulius Leonavičius ir Laima Kreivytė gyvai pasidalins rezidencijoje MASS Alexandria ir dvejų mėnesių gyvenimo Egipte patirtais įspūdžiais: koks Egiptas ir kultūra pasitiko menininkus? Ar dykuma tokia pati karšta rudenį? Kokį meną kuria ir įsileidžia vietos kūrėjai?
Jaukus menininkų patirčių ir kūrybos pristatymas vyks gruodžio 15 d. (šeštadienį), 16 val. projektų erdvėje „Sodų 4”, Vilniuje.

Šiais metais prasidėjusiuose rezidencijų mainuose tarp VDA Nidos meno kolonijos ir MASS Alexandria dalyvavę menininkai ruošėsi Aleksandrijoje ir Kaire vykusioms jų parodoms. Sauliaus ir Laimos parodos susiliejo su jų ilgalaikiais interesais ir buvo specifiškai orientuotos į vietos politinius ir kultūrinius kontekstus, gyvenimo bei sugyvenimo ypatybes.

MASS Alexandria – tai menininko Wael Shawky’o 2010 m. Miami rajone, rytų Aleksandrijoje, įkurta studija. Ši vienintelė mieste šiuolaikinio meno institucija, kurioje susitinka progresyvaus ir kritiško meno atstovai, menininkams siūlo erdvę tarpdisciplininiams tyrimams, kritinėms studijoms, naujoms galimybėms ir pažintims. Nors MASS Alexandria pirmiausia yra menininkų valdoma studija ir meno mokykla, ji taip pat organizuoja parodas ir viešas programas, skirtas lokaliems ir globaliems šiuolaikinio meno diskursams.

Rezidencijų mainų programa yra projekto „4Cs: From Conflict to Conviviality through Creativity and Culture“ dalis.

Renginys Facebook: https://www.facebook.com/events/491953431327809/

Sauliaus Leonavičiaus nuotrauka.

The post Egiptas mūsų akimis: Laimos Kreivytės ir Sauliaus Leonavičiaus įspūdžių pristatymai appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 14 d. 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ atidaroma menininkės Paulinos Pukytės retrospektyva „KAŽKAS YRA“.

Paulina Pukytė nėra maloni menininkė. Jos kūryba sėja įvairias dvejones. Ji atkakliai tardo realybę, be sentimentų preparuoja klasiką, ypač mitus ir pasakas (visomis prasmėmis), savus ir svetimus atsiminimus, žmonių ir institucijų įpročius ir papročius. Tarsi nepertraukiamai spręsdama rebusą „surask 10 skirtumų“, ji ieško vaizdo ir turinio nesutapimų ir susisiejančių taškų. Po jos klausimų realybė netampa aiškesnė, tik keistesnė.

Menininkė yra paveikta neišsisklaidančio absurdo pojūčio ir kafkiško santykio su pasauliu. Tačiau superanalitiškas Pukytės protas viskame taip pat įžvelgia kokią nors struktūrą, formą, eigą, naratyvą (nors čia pat juos ir išardo). Jos matymas apsėstas kultūros, atsitiktinius (rastus) vaizdus ar objektus ji dekoduoja kaip prasmingus. Nors gali atrodyti, kad temos jos kūryboje kažkokios mažos, paraštinės (kramtomoji guma ant grindinio, muilai iš viešų tualetų, atviručių su gėlėmis, ranka rašytų skelbimų kolekcijos, keli kadrai iš filmo ar iš kažkieno „namų video“ – visai nedidingi gyvenimo fragmentai), tačiau vienodai intensyvus jos tikėjimas absurdu-nesėkme-nusivylimu ir prasme-reikšme-sąryšingumu kuria tą pukytišką paradoksą, kuris sukiša žiūrovą į nevilties ir vilties girnas.

Dviprasmybė ar daugiaprasmiškumas svarbūs ne tik Pukytės vaizdui, bet ir tekstui. Kai sunku apibūdinti, kas konkrečiai traukia, patinka (kalbant apie kūrinį ar žmogų), sakoma „kažkas jame yra“, kita vertus, kai kas nors elgiasi keistai ir norima pasakyti, kad žmogus išeina už socialinių normų – „jam/jai kažkas yra“. Pasirinkusi tokį pavadinimą apžvalginei parodai, Pukytė ne tik referuoja į kai kuriuos savo darbus, bet ir savo kūrybos bei karjeros atžvilgiu demonstruoja tokį patį įtarumą kaip ir viso kito. Tačiau Pukytės veiklas unikalias daro net ne ši skvarbi įžvalga, o visa rišantis, persmelkiantis, tobulas ironijos jausmas. Čia svarbiausia ne prasmės gaudynės, o prasminga abejonė.

Monika Krikštopaitytė

Paulina Eglė Pukytė (g. 1966 Vilniuje) yra menininkė, rašytoja ir kuratorė. Dešimto dešimtmečio pradžioje, po studijų Vilniaus dailės akademijoje, išryškėjo kaip savita menininkė, netelpanti į disciplinų, žanrų ir technikų rėmus. Magistro laipsnį apsigynė Londono Karališkajame meno koledže. Gyvena ir kuria tarp šių dviejų miestų. Rašo kritinius ir satyrinius straipsnius kultūros temomis ir eksperimentinę literatūrą. 2017 m. kuravo 11-ąją Kauno bienalę „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“. Jos kūrinių yra įsigiję MO muziejus ir privatūs asmenys.

Parodoje „Kažkas yra“ pristatomi darbai, sukurti per pastaruosius du dešimtmečius: instaliatyvūs objektai, videoinstaliacijos, trumpi filmai, konceptualūs projektai ir intervencijų viešose erdvėse dokumentacija.

Kuratorė – Laima Kreivytė

Parodą remia: Lietuvos kultūros taryba, UAB „Ekspobalta“

The post Paulinos Pukytės retrospektyva „KAŽKAS YRA“ VDA parodų salėse „Titanikas“ appeared first on artnews.lt.

Sekančiojo kapitalizmo era, kaip tai 2015-aisiais įvardino Shoshana Zuboff, nepaliaujamai kontroliuoja mūsų elgesį. Sąvoka pažymi, kad vartotojai yra sekami pelno vardan – kad mes jau pasiekėme sekimo ekonomikos amžių, kuomet pelnas uždirbamas sekant ar stebint savo klientus. Pasak Jose van Dijck (2014), ,,Web 2.0 pasirodymas ir jį sekęs daugybės socialinių tinklų atsiradimas lėmė įvairių iki tol niekad nekiekybintų socialinio gyvenimo aspektų kodavimą, pavyzdžiui, draugysčių, pomėgių, kasdienių pokalbių, informacinių paieškų, skonio išraiškų, emocinių atsakų ir t.t.” Buvimas nuolatinės kontrolės būsenoje – tai poskaitmeninio amžiaus dalis. Sekimas tapo jau kur kas labiau kompleksiškas ir įvairus nei tai, ką gali pasakyti vien vaizdo kameros žvilgsnis. Duomenų sekimas transformavo fizinį – dabar ne tik kiekvienas žingsnis, bet ir kiekvienas paspaudimas tapo lengvai susekamas. Paroda nagrinėja šias šiandienos problemas – čia pabrėžiama ekonominis vartotojų stebėjimo modelis bei sudėtingi, paslėpti ir į kontrolę orientuoti besiformuojantys ir technologijomis sutvirtinami visuomenės modeliai.

Varvara & Mar – Varvaros Guljajevos (gimusi Tartu, Estijoje) ir Mar Canet (gimęs Barcelonoje) 2009-aisiais suformuotas menininkų duetas. Jų kūriniai, dažniausiai įkvėpti skaitmeninio amžiaus, konfrontuoja socialinius pokyčius ir technologijų eros daromą įtaką jame. Varvara & Mar taip pat būdinga juos žavinti kinetika ir žiūrovų įtraukimas dalyvauti kūriniuose.

Menininkų Varvara & Mar duetas savo darbus yra pristatę įvairiose tarptaurinėse parodose ir festivaliuose: ZKM Karlsruhe, Barbican Londone, MAD Niujorke, FACT
Liverpulyje, Santa Monica Barcelonoje, Onassis kulrūtos centre Atėnuose, Ars Electronica muziejuje Lince, Maribor miesto galerijoje Slovenijoje ir kt.
www.var-mar.info

Atidarymas 2018 m. gruodžio 12 d. 20 val.
Paroda veikia 2018 m. gruodžio 13 – gruodžio 26 d.
Trečiadieniais – sekmadieniais 15–19 val. arba susitarus tel. +37062728274

Parodą organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.
Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba

Šiaurės ir Baltijos šalių mobilumo programa

EESTI KULTUURKAPITAL

Projektų erdvė „Sodų 4“
Sodų g. 4, Vilnius
www.letmekoo.lt/sodu-4

The post Paroda „Surveillance Capitalism“ projektų erdvėje „Sodų 4“ appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 20 d., ketvirtadienį, 17.00 val. Šiaulių dailės galerijoje vyks Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus parodos „Šimtmečiui šimtas” (portretai) atidarymas.

Parodoje, skirtoje Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečiui, fotomenininkas pristato 100 Lietuvos teatro, muzikos, vaizduojamojo meno, literatūros, kino, šokio kūrėjų, mados, garsių dvasininkų portretų. Šia proga išleistas ir to paties pavadinimo fotografijų albumas, į kurį sudėti visi 100 parodos portretų.

Parodą pristato “A galerija”.

Genties veidografija

Buvo laikai, kuomet visuomenę savo žvilgsniu lydėdavo, šviesdavo ir kontroliuodavo tik dievų ir šventųjų portretai. Vėliau atėjo metas didingam imperatorių ir karalių žvilgsniui, juos pakeitė demonstracijų upe plukdomi diktatorių portretai, dabar į mus nuo stendų ir ekranų žvelgia fotošopu nupudruoti nekilnojamo turto agentai, reklamos vaidilutės, verslo lyderiai ar štampuojamos priešrinkiminių agitacijų kaukių akiduobės. Taip mes šiandien susiduriame su pačiomis įvairiausiomis portretinėmis dirbtinumo, gundymo ir apgaulės strategijomis.

Kuo šiame kontekste yra ypatinga Vilniaus rotušėje pristatoma Algimanto Aleksandravičiaus Lietuvos kūrėjų portretų galerija? Joje matome ne tuos mūsų veikėjus, kurie visais įmanomais būdais veržiasi į viešumą, monetizuoja savo mimikrijas ir siekia būti matomi. Greičiau atvirkščiai. Tai namų interjerų, kūrybinių celių ir tykių studijų žmonės. Daugelis iš jų labai mažai matomi, tačiau žinomi. Tai žmonės, mūsų gyvenimus praturtinę anapusybės simbolių pasauliais. Jų sukurta meninių formų įvairovė tokia didelė, įvairi ir visa apimanti, kad nustelbia pačius autorius.

Todėl jau keliolika metų trunkančios herojiškos fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus pastangos sugrąžinti mūsų kūrėjus į viešumą klasikinių fotografijos portretų pavidalu yra reikšmingas kultūrinis įvykis.

Taip atkuriama kūrėjo asmenybės ir jo kūrinių visuma, taip du skirtingi konkretaus žmogaus ir jo fantastinių vaizdinių pasauliai trumpam sugrįžta vientisu portreto pavidalu ir verčia mus iš naujo pagalvoti apie menininko vietą visuomenėje. Juo labiau, kad šie portretai eksponuojami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio švenčių kontekste. Tai puiki proga susimąstyti apie valstybingumo ir kultūros, kūrybos ir laisvės, individo ir visuomenės santykius.

Daugiau skaitykite: http://8diena.lt/2018/04/09/virginijus-kincinaitis-genties-veidografija/

A. Aleksandravičius – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, ordino „Už nuopelnus Lietuvai” medalio, Nyderlandų „Orange-Nassau Riterio ordino” kavalierius, 2003 m. pripažintas geriausiu Europos portretistu (konkurso „Fujifilm Euro Press 2003″ pagrindinis prizas), 2011 m. – geriausias Baltijos šalių portretistas.

Daugiau apie autorių: http://www.algisphoto.lt/

Paroda veiks iki 2019 m. sausio 17 d.

The post Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Šimtmečiui šimtas“ Šiaulių dailės galerijoje appeared first on artnews.lt.

The post Svajonės ir Pauliaus Stanikų projektas „Nuodėmės“ Jono Meko vizualiųjų menų centre appeared first on artnews.lt.

Kuratorė, nepriklausoma žurnalistė Cale Garrido ir dizaineris Tom Mrazauskas gruodžio 14 d. 17.30 val. susitiks Kauno fotografijos galerijoje. Jie kalbėsis apie bendradarbiavimą tarp dizainerio, kuratoriaus ir menininko kuriant fotografijos leidinį. Bus aptariamas procesas ir žingsniai, vedantys nuo kuratoriaus soformuoto vaizdų rinkinio ar serijos iki knygos. Pasimatyme laukiami visi. Pokalbis vyks anglų kalba.

Cale Garrido, yra žurnalistė ir kuratorė iš Ispanijos, gyvenanti Hamburge. Nuo 2013 m. ji dirbo žurnalams, fotografijos galerijoms, festivaliams ir institucijoms. Ji taip pat vysto dokumentinius projektus bendradarbiaudama su fotografais. Cale yra Parallel platformos dalyvė, šio projekto dėka 2019 m. Kauno fotografijos galerijoje ji kuruos parodą, ir parengs ją lydintį leidinį.

Tom Mrazauskas yra leidėjas ir knygų dizaineris. Jis dirba knygų dizaineriu nuo 2008 m. 2016 m. jis įkūrė leidyklą Brave Books (Berlynas/Ryga). https://bravebooks.berlin.

Renginį remia Kauno miesto savivaldybė.

The post Aklas pasimatymas. Kaip gimsta fotografijos knygos appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 18 d., 16:00 val., Kultūros ministerijoje (III aukšte) atidaroma Eglės Pilkauskaitės ir Živilės Minkutės paroda „MUTUUS COOPERATIO”. Parodos atidarymas yra viešas. Parodą apžiūrėti galima bet kuriuo kitu patogiu (ministerijos darbo laiko) metu.

Menininkių kūryboje ypač svarbus procesiškumas, kuris Eglės kūryboje pasireiškia per racionaliai išmąstytą koncepciją, o Živilės – per intuityviai kuriamą formą ir daugiasluoksniškumą. Autorės tyrinėja medžiagiškumą, cheminius procesus bei reakcijas ir įvairių medžiagų dermę. Šių tyrinėjimų rezultatas – kūrybos procesas balansuoja tarp spontaniško ir kruopštaus kūrinio konstravimo. Eglė ir Živilė mėgsta kalbėti nuorodomis, o jų darbai pasižymi lakoniška retorika ir abstrakčia vizualine raiška.

Eglę Pilkauskaitę kūryboje domina įvairios piešimo kryptys, kurios menininkės darbuose išsivysto į daug skirtingų vizualinio meno krypčių: fotografija, objekto menas, grafika, piešimas medžiagomis kaip smalkės, purvas ir kt. bei įvairių technologijų (rentgeno spinduliai, trimatė kompiuterinė grafika ir kt.) panaudojimas.

Menininkei yra svarbi ją supanti aplinka, ją domina vietos paveiktos gaisro, irimo, griūties procesų. Šiose vietose rastus artefaktus ji panaudoja perteikti nykimo grožį, griūties romantiką. Kvestionuodama visuomenės nustatytas grožio bei estetikos normas Eglė Pilkauskaitė kūryboje visuomet balansuoja tarp grožio ir bjaurumo ribos. Kūriniuose naudojamos pramoninės arba į amatą orientuotos medžiagos bei technologijos. Kūrybinėje praktikoje  daug dėmesio sutelkiama į patį procesą – tyrinėjamos skirtingos faktūros, tekstūros, kurias stengiamasi ne imituoti, tačiau reflektuoti patį procesą, kurio eigoje jos susidarė.

Eglės stiklo darbų konceptas – Estetinę darbo vertę kuria savotiškas naudojamų medžiagų konfliktas. Skiedikliu plaunamą (naikinamą) vaizdą bandoma išsaugoti ugnimi. Atlikdama fiksažo funkciją, ugnis įamžina susimuliuotą vaizdo nykimo “dramą”. Kūrinio patirties dabartyje iškylantis dialektinis vaizdinys siekia aktualizuoti galimus yrančios atminties (užmaršties) naratyvus.

SIMBIOZĖ

Eglės Pilkauskaitės kūrinys „Simbiozė” – tai skulptūrinis objektas, kurio formos pagrindas – medžio gumbas, kuris gali būti interpretuojama kaip medžio auglys. Nepaisant to, jog tai yra parazitinis darinys, būtent šis auglys simbolizuoja keistą simbiozę. Gumbas parodo, jog medis kenčia, tačiau žymiai daugiau žalos sukelia pašalinti šį darinį, tad šiuo atveju, medis tampa priklausomas nuo bendros egzistencijos su gumbu. Šis kūrinys yra unikalaus santykio tarp sergančiojo ir jo ligos tyrinėjimas.

Ši pasikartojanti tema menininkės darbuose – ritualinio pobūdžio kūrybinis procesas – reikalauja daug intensyvaus darbo bei brutalumo, kadangi gumbo atskyrimas nuo medžio yra greitas ir griaunantis veiksmas atliekamas kirviu. Finalinis objektas yra sukurtas iš bronzos, iš metalo lydinio, kuris tradiciškai yra asocijuojamas su vertinga medžiaga. Čia, ji įkūnija labai vertingą ryšį, kuris vaizduoja griaunančią bet kartu ir amžiną meilę, kuomet du sąjungininkai negali egzistuoti vienas be kito.

Eglė Pilkauskaitė yra įgijusi piešimo bakalaurą Londono menų universiteto Camberwell menų koledže. Šiuo metu ji gyvena ir kuria Lietuvoje bei aktyviai dalyvauja įvairiose parodose ir meno projektuose užsienyje.

ŽIVILĖ MINKUTĖ

APVALYMAS

Živilės Minkutės darbai  yra apie tobulybės siekimą ir ribotą laiką. Pavadinimas “apsivalymas” koduoja paskutinį darbe likusi veiksmą – buvusio darbo nuplovimą, patikslinant, darbas atliktas darbiasluoksnės monotipijos principu, kurio galutiniame taške visi sluoksniai buvo tiesiogiai nuplauti.

Živilės Minkutės darbuose emocijas virsta faktais, ji teigia, kad nėra tiesos ar melo – tik aplinkybės, kurios sluoksniuose kuria individualius pasaulius, kaip laiko tėkmėje išsidėlioję dažų sluoksniais sukuria darbus. Autorė kviečia pagalvoti apie žodį, bet neišvengiamai labai subjektyviai atsakomus klausimus – Ar tu gali jausti šviesą? Koks yra šalto oro kvapas? Klausimai, kurių atsakymai atsiremia į asmenines patirtis, lygiai taip pat kaip ir žvilgsnis žiūrint į abstrakcinius meno kūrinius.

Živilė Pilkauskaitė yra įgijusi grafikos bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje, tęsdama studijas toliau Vilniaus dailės akademijoje įgijo grafikos magistrą. Šiuo metu Živilė gyvena ir kuria Vietname”.

Kuratorius – Karolis Gužas

The post Eglės Pilkauskaitės ir Živilės Minkutės paroda „MUTUUS COOPERATIO“ Kultūros ministerijoje appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 20 d., ketvirtadienį, 17 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atidaroma retrospektyvinė paroda „Eva Kubbos: tarp horizontų“. Joje Lietuvos žiūrovai turės unikalią galimybę pirmą kartą susipažinti su šiais metais Lietuvos dailės muziejų iš Australijos pasiekusia išskirtine dailininkės dovanota kūrinių kolekcija.

Australijoje pripažinimą pelniusi lietuvių menininkė Eva Kubbos (gim. 1928) atsiskleidė daugiabriauniu talentu kaip tapytoja, grafikė, knygų iliustruotoja. Jos kūrybai būdingas jautrus estetizmas praturtino tapybinę XX a. II pusės Australijos kraštovaizdžio tradiciją.

Ilgą E. Kubbos kūrybinį kelią žymi teminiai ir stilistiniai virsmai, neatsiejami nuo kūrėjos biografijos. Meninės karjeros pradžioje pokario Vokietijoje pasirinkusi grafiką, ji kūrė medžio ir linoraižinius. Šiuo laikotarpiu išryškėjo dailininkės polinkis į apibendrintas liaudies meno formas, archetipinius įvaizdžius, sekimas vokiečių ekspresionistų Karlo Schmidto-Rottluffo, Käthe Kollwitz, Franzo Marko, Der Blaue Reiter dailininkų rato kūryba. Grafikos kūriniams buvo būdinga aiški, struktūruota figūrinė kompozicija, linijinė raiška. Įgyta grafikės patirtis nulėmė tolesnę kūrybinę E. Kubbos karjerą.

Septinto dešimtmečio pradžioje įsitvirtinusi Australijos meno aplinkoje, E. Kubbos kardinaliai pakeitė savo meninius prioritetus – pasuko į akvarelinės tapybos sritį. Šiuo laikotarpiu ji išgyveno tikrą kūrybinį proveržį. Tokį kardinalų pokytį paskatino noras išsivaduoti iš varžančių apimčių, grafinio vaizdavimo būdo. „Pasijutau per daug apribota mažų formatų, įprastų raiškos priemonių, pajutau didelį norą išdrįsti būti didelė. Norėjau turėti daugiau laisvės saviraiškai“, – teigia autorė. Pirmąsias tapybos kompozicijas E. Kubbos sukūrė ant minkšto ofsetinio popieriaus dirbdama be molberto. Akvarelė jos paveikslams suteikė daugiau spontaniškumo, naujų greito veikimo galimybių. Šį jos pasirinkimą lėmė ir ilgamečio bičiulio ir mentoriaus Henriko Šalkausko autoritetas. Sutapus meniniams interesams, pora dalijosi bendra studija, kartu dalyvavo parodose, žavėjosi Niujorko mokyklos atstovų kūryba.

E. Kubbos bene nuosekliausiai atsiskleidė tapydama abstrahuotus peizažus, akivaizdžiai liudijančius stiprų ryšį su šiuolaikiniu ir tradiciniu Australijos menu. Didžiąją jos kūrybos dalį sudaro lyrinės kraštovaizdžių kompozicijos. Dailininkė pamėgo Centrinio bei Rytų Australijos pakrančių regioną, vaizdingus paplūdimius, uolėtus pajūrius, plačias Australijos panoramas, besidriekiančias toli, iki pat horizonto. Vandenyno nuskalautų riedulių, kitų reliktų sankaupos peizažuose neretai įgauna biomorfinę formą, primena žmogaus siluetą, atlieka figūratyvo vaidmenį. Nesiekdama dokumentiško tikslumo, autorė peizažams suteikia metaforiško, pirmapradžio intymumo. 1979 m. staiga mirus bičiuliui H. Šalkauskui, E. Kubbos tarsi iš naujo atrado kūrybos vertę. Jos kūrinių raiška tapo dar intymesnė, iliuzoriški kraštovaizdžiai spinduliavo dar intensyvesniu energijos užtaisu. Menininkės darbai emociškai stipriai veikia žiūrovą, komunikuodami spalvomis kaip instrumentu.

E. Kubbos savo kūrinius eksponavo daugelyje asmeninių ir grupinių parodų svarbiausiuose meno forumuose visame pasaulyje: Australijoje, Japonijoje, Malaizijoje, JAV, Europoje. Yra surengusi asmeninių parodų: Sidnėjuje (1962, 1991), Niukasle (1964), Adelaidėje (1968), Kanberoje (1969), Klivlande ir Tasmanijoje (1981).

Menininkės kūrinių turi Australijos nacionalinė galerija Kanberoje, Naujojo Pietų Velso galerija Sidnėjuje, Kvinslando meno muziejus, Niukaslo meno galerija, Mertz Fondas Niujorke, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, privačios galerijos ir kolekcininkai Australijoje ir Lietuvoje.

Po 1991 m. E. Kubbos ne kartą lankėsi Lietuvoje. 2016 m. Lietuvos dailės muziejui padovanojo unikalią savo draugo H. Šalkausko kūrinių kolekciją, o 2018 m. – savo darbų rinkinį. Paskutinė dailininkės kūrinių siunta pasiekė muziejų vos prieš savaitę, gruodžio 12 dieną.

Dailininkė ir meno mecenatė E. Kubbos šiandien gyvena ir kuria Sidnėjuje. Tai pirmoji asmeninė jos kūrybos paroda Lietuvoje, skirta 90-ajam menininkės jubiliejui. Šia proga eksponuojama padovanota 40 kūrinių kolekcija, apimanti 1961–2017 m. kūrybą, kurią papildo Melburne veikusio Čiurlionio diskusijų klubo narių bei lietuvių visuomenininkės Genovaitės Kazokienės Lietuvos dailės muziejui dovanoti kūriniai, o taip pat dailininkų E. Kubbos ir H. Šalkausko portretai, nutapyti bičiulių menininkų: estės Vaikes Liibus-Lakeman (1917–2008), lietuvės Leekos Gruzdeff-Kraucevičiūtės (gim. 1939), australo Thomaso Gleghorno (gim. 1925). Ekspozicijoje bus demonstruojamos ištraukos iš Zitos Kelmickaitės ir operatoriaus Raimundo Razvadausko dokumentinio filmo „Australijos lietuviai: tolimi ir artimi“ (2014).

Parodos partneriai: Australijos lietuvių bendruomenė Sidnėjuje, Australijos lietuvių bendruomenės krašto valdyba Melburne, Kanberos lietuvių bendruomenė.

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Parodos rėmėjas UAB „Ekspobalta“.

Parodos kuratorė Ilona Mažeikienė

Paroda veiks iki 2019 d. kovo 10 d.

Iliustracija: Eva Kubbos. Be pavadinimo

The post Retrospektyvinė paroda „Eva Kubbos: tarp horizontų“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 21 d. 18 val. ŠMC kino salėje vyks ankstyvojo lietuvių videomeno skaitmeninimo projektas ir peržiūra „Nesugalvoti dalykai“.

1988 m. parodoje „Susitikimai“ Klaipėdoje Henrikas Gulbinas pristatė savo kūrinį „Nesugalvoti dalykai“ – abstrakčias audiovizualines projekcijas, eksponuotas šalia tapybos ir grafikos darbų. Šis įvykis ilgainiui tapo atskaitos tašku menotyriniuose tekstuose apie lietuviško videomeno pradžią ir chronologines ribas – pirmąja lietuvių videomeno ekspozicija. „Nesugalvoti dalykai“ tęsiami iki šiol – Gulbinas juos karts nuo karto permontuoja, pritaikydamas mėgstamą muziką.

Ši nenutrūkstama abstraktaus Gulbino kūrinio tąsa lėmė ir Meno Avilys vykdomo ankstyvojo lietuvių videomeno skaitmeninimo projekto pavadinimą. Vietoj retrospektyvaus žvilgsnio abejuose sumanymuose svarbus kūrinių kismas laike, juos supančios aplinkybės bei galimybė kūrinius pamatyti naujai.

Būsima peržiūra ŠMC kino salėje sudėliota vadovaujantis tais principais, kurie buvo ir yra svarbūs skaitmeninimo projekto metu vykstančiame tyrime. Užuot laikantis chronologinės sekos ar skirstant videomeno kūrinius estetinėmis kategorijomis, darbai buvo atsirinkti sekant tais autoriais, įvykiais ar procesais, kurie padarė įtaką lietuvių videomeno raidai. Pvz., pirmasis videomeno festivalis Lietuvoje „Festival Franco-Balte d‘art video“, įvykęs 1993 m. ŠMC, Vilniuje, Vaizdo studijos laikotarpiu (1994–1997 Vilniaus dailės akademijoje veikę videomeno kursai, inicijuoti menininko Gintaro Šepučio) ar Sonatos Žalneravičiūtės sudaryta geriausių Lietuvos videomeno darbų rinktinė (1996).

Visgi tyrimo eigoje tapo aišku, kad lietuvių videomenas formavosi neatsiejamai nuo kitų to metų svarbių kultūrinių reiškinių. Pvz., pirmieji feminizmo kursai Vilniuje, alternatyvi dešimto dešimtmečio Šiaulių meno ir muzikos scena, vieno formato ribų nepažįstanti ir dėl to jų nepaisanti 90-ųjų televizija, popmuzika ir tokių grupių kaip SEL ar BIX prodiusavimas ir kūryba. Tai leido ne tik pamatyti lietuvių videomenininkų kūrybą platesniame kultūriniame kontekste, bet ir suvokti, kaip ankstyvojo videomeno raidą formavo įvairios, neretai atsitiktinės aplinkybės, tiesiogiai susijusios su to meto ekonominiais ir socialiniais procesais, ar tiesiog žmogiški tarpusavio santykiai, nulėmę didelę dalį to, kas šiandien jau istorija.

Visi šie aspektai buvo reikšmingi sudarant šios peržiūros programą, kurioje žiūrovai kviečiami susipažinti ne su linijine videomeno raida, o su viena iš dešimto dešimtmečio interpretacijų. Joje į ankstyvąją lietuvių videomeno kūrybą žvelgiama atsisakius menotyrinio objektyvumo ar neutralumo, sekant detalėmis ir pačių videomenininkų pasirinktais meniniais sprendimais. Tokia struktūra leido pabandyti atkurti dešimto dešimtmečio nuotaiką, nesiekiant nei tikslumo nei juo labiau jos romantizavimo.

Įėjimas laisvas
PERŽIŪROS PROGRAMA: https://bit.ly/2SLHGuf

„Nesugalvoti dalykai“ – 2018 m. pavasarį Meno Avilys iniciatyva pradėtas ankstyvojo Lietuvos videomeno skaitmeninimo projektas. Juo siekiama atrinkti, restauruoti ir suskaitmeninti lietuvių kūrėjų video meno kūrinius, esančius VHS laikmenoje. „Nesugalvotų dalykų“ projektą talpina „Nepriklausoma sinemateka“.

Projekto vadovė ir peržiūros sudarytoja – Gerda Paliušytė, lietuvių vidoemenininkė ir kuratorė. Tarp svarbesnių paskutinių projektų: XII Baltijos trienalei (2015) sukurtas „Kelio filmas“ apie grupės Onyx viešnagę Vilniuje, parodų dokumentikų serija „morenotyet“ (tęstinis projektas) bei filmas „Troškimas, kad pavyktų“ (2016). Paliušytė taip pat yra viena iš projektų erdvės „Montos tattoo“ įkūrėjų ir kuratorių. Savo kūriniuose Paliušytė tyrinėja kultūros istoriją, joje aptinkamus stereotipus ir prieštaras. Ją domina įvairios dokumentinės praktikos (pvz., dokufikcija), įvairūs istoriniai bei popkultūros reiškiniai ir personažai, jų santykis su socialine tikrove.

Projekto idėjos autoriai / -ės: Jonas Zagorskas, Dovilė Grigaliūnaitė, Lina Kaminskaitė-Jančorienė
Projekto koordinatorės: Gerda Paliušytė, Lina Kaminskaitė-Jančorienė
Videomeno kūrinius skaitmenino, restauravo: Jonas Zagorskas

Projekto organizatorius: Meno Avilys
Projekto rėmėjas: Kultūros ministerija

The post Ankstyvojo lietuvių videomeno skaitmeninimo projektas ir peržiūra „Nesugalvoti dalykai“ ŠMC kino salėje appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 29 d. (šeštadienį), 15 val. vyks paskutinė šiais metais atvirų durų diena Nidos meno kolonijos (E. A. Jonušo g. 3, Nida) menininkų studijose. Šį kartą rezidencijos metu sukurtus darbus pristatys menininkės Marlaina Read (AU), Tara Langford (GB), Demelza Watts (GB) ir Katherina Heil (DE).

Atvirų studijų dienos Nidos meno kolonijoje vyksta kiekvieną mėnesį. Tai puiki galimybė kiekvienam susipažinti su rezidentais, jų kūryba ir išgirsti apie patirtis bei atradimus, įvykusius rezidencijos Nidoje metu.

Daugiau apie rezidentes:

http://nidacolony.lt/lt/1256-rezidentai-nidoje-2018-uju-gruodi

*Darbų pristatymai ir diskusijos vyks anglų kalba
**Viršelio nuotraukoje – Marlainos Read instaliacijos „Ghost Net” fragmentas.

The post Atvirų durų diena Nidos meno kolonijos appeared first on artnews.lt.

Namų galerijoje TRIVIUM (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius) gruodžio 19 d. 18 val. vyks fotomenininkės Irenos Giedraitienės parodos „Karuselė” atidarymas ir susitikimas su autore. Paroda veiks iki sausio 16 dienos.

Fotografė Irena Giedraitienė išgyveno šlovės akimirkas aštuntajame dešimtmetyje, kai buvo apdovanota „Worldpress Photo“ prizu „Aukso akis“, gautu 1975 m. Amsterdame už fotografiją “Vestuvės” (1974), tačiau nepaisant to Lietuvos fotografijos lauke pripažinimas ateina tik dabar.

I. Giedraitienės vardas dažnai siejamas su nuotraukomis iš Tautų spartakiados, pamirštant, kad ši fotografė turi platesnį temų spektrą, susikaupusį per ilgus kūrybinio darbo dešimtmečius, tarp jų nemažai yra fotografavusi ir vestuvių.

Vestuvių fotografija dažniausiai laikoma komercine, vargiai galinčia pakliūti į meno lauką, tačiau I. Giedraitienės fotografijos yra būtent ta išimtis, todėl galerija TRIVIUM tikisi žiūrovus pradžiuginti būtent šiuo paradoksu – įdomia, savita, verta dėmesio vestuvių fotografija.

Parodos didžiąją dalį sudaro neeksponuoti ir nepublikuoti kadrai.

I. Giedraitienė (g. 1935) surengė daugiau nei 40 personalinių parodų bei dalyvavo apie 100 grupinių parodų visame pasaulyje. Gavo 38 apdovanojimus. Iš jų svarbiausias – „Worldpress Photo“ prizas „Aukso akis“, gautas 1975 m. Amsterdame už fotografiją “Vestuvės” (1974). Jos darbai saugomi įvairiuose Lietuvos ir užsienio muziejuose ir galerijose.

Parodą dalinai remia Lietuvos kultūros taryba.

Namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius). Darbo laikas: trečiadieniais – sekmadieniais 15:00-20:00. Apsilankyti galima iš anksto susitarus tel. + 370 693 58318

The post Namų galerijoje TRIVIUM Irenos Giedraitienės fotografijų paroda „Karuselė“ appeared first on artnews.lt.

Ketvirtadienį, gruodžio 20 d., Lietuvos nacionaliniame muziejuje architektūrologė Jūratė Markevičienė skaitys paskaitą apie Misionierių vienuolyną ant Išganytojo kalvos Vilniuje. Architektūrologė pristatys unikalaus ansamblio istoriją, misionierių ir Gailestingųjų seserų (šaričių) veiklą ir likimą.

Anot J. Markevičienės, Misionierių pastatų ansamblio kompozicija iki šiol priminė skrendantį paukštį: centrinėje ašyje išlaki dominantė bažnyčia bei už jos simetriškai išsidėstęs vienuolynas, o iš šonų skleidžiasi du ilgi žemi sparnai (vienaukščiai fligeliai prie Subačiaus gatvės ir sodai), palaikantys tarsi skrydžiui kylančią bažnyčią su bene liekniausiais Europoje baroko bokštais.

Tačiau šiandien šis unikalusis ansamblis panėšėja į paukštį nukirstu sparnu – vienoje pusėje, sodų vietoje, statomi penki daugiabučiai keliaaukščiai gyvenamieji namai.

Paskaitoje bus kalbama apie šio barokinio ansamblio meninę vertę Vilniaus istoriniam kraštovaizdžiui. Taip pat klausytojai susipažins su nepagrįstai nutylima arba klaidingai aiškinama misionierių ir šaričių istorija Vilniuje.

Menkai nušviesta misionierių ir šaričių veikla

Misionierių ansamblis neatsiejamas nuo jį kūrusios misionierių vienuolijos, ypač nusipelniusios Vilniaus menui, dvasiškumui ir kultūrai. Misionieriai garsėjo švietimu, jų vienuolyne veikė kunigų seminarija ir viena didžiausių bibliotekų iš visų Vilniaus vienuolynų.

Tačiau svarbiausia misionierių veiklos sritis buvo steigti ir valdyti ligonines, kuriomis rūpinosi moteriškoji Šv. Vincento kongregacija – šaritės, garsėjusios savo slauga. Vilniuje jos turėjo ketverius namus-ligonines, tarp jų: Savičiaus, Vaikelio Jėzaus prie misionierių vienuolyno, Šv. Jokūbo ir Pilypo buvusiame dominikonų vienuolyne.

Bendra misionierių ir šaričių vieningos tarnystės paskirtis – rūpintis vargstančiais, priglobti ir šviesti. Vienuolijos kūrė didelius kompleksus, ištisus miestelius, teikiančius prieglobstį visiems skurstantiems, neįgaliems, pamestiems.

Ši misionierių ir šaričių bendrystė, labdaringa ir švietėjiška veikla, gyvenimo tradicijos Vilniuje, pasak J. Markevičienės, menkai nušviestos.

Kaip susiklostė šaričių likimas po 1831–1832 m. ir 1863–1864 m. sukilimų? Kas nutiko su misionieriais? Kokios negandos užklupo sovietmečiu? Paskaitoje architektūrologė J. Markevičienė kalbės apie unikalios istorinės atminties saugojimą, apie tikruosius istorinius faktus ir apie tai, kaip svarbu, saugant paveldą, nemanipuliuoti istorija ir remtis išsamiais moksliniais tyrimais, kurie vieninteliai gali atskleisti mums tikrąsias Vilniaus gyvenimo istorijas.

Ketvirtasis ketvirtadienio kultūros istorijos vakaras „Misionierių vienuolynas ant Išganytojo kalvos: ansamblio istorija ir likimas“ įvyks gruodžio 20 d, ketvirtadienį, Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje, Arsenalo g. 3, pradžia 17 val. 30 min. Bilieto kaina 0,60 euro.

The post Misionierių ansamblis Vilniuje: šiandien jis panašus į paukšį nukirstu sparnu appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 20 d. Tel Avive, šiuolaikinio meno galerijoje Gruodžio 20 d. Tel Avive, šiuolaikinio meno galerijoje  „RawArt” atsidaro menininkės, antropologės, scenografės ir dukart Lietuvos scenos kryžių apdovanojimų nominantės Godos Palekaitės solo paroda „Teisinės sapno pasekmės” (kuratorė – Leah Abir). Menininkę domina kaip kolektyvinė vaizduotė prisideda prie valstybės ir religinės galios įtvirtinimo, bei kokiais mechanizmai konstruojama ir dekonstruojama istorija. Palekaitė derina faktinę informaciją su spekuliacijomis, o klastotė tampa vienu iš metodų, sukuriančių erdvę, kuri savyje talpina tiek mokslinį tyrimą, tiek sapnus bei melą.

Parodos šaknys – jau ne vienerius metus Palekaitės vykdomas meninis Chazarų istorijos ir mitologijos tyrimas. Chazarai – paslaptinga viduramžių kultūra, gyvavusi tarp Kaspijos ir Juodosios jūrų. Jie bei garsusis 1984 m. Milorado Pavičiaus romanas „Chazarų žodynas”, įvardinęs šią tautą kaip „sapnų gaudytojus”, įkvėpė menininkę 2017 m. keliauti jos pėdsakais Kaukazo regione, o šiais metais pavasarį atvykus į Izraelį, įvietinti savo tyrimą čia.

Parodoje „Teisinės sapno pasekmės” Palekaitė pristato skulptūras, tekstus, instaliacijas, garso ir video darbus bei performansą. Lankytojai, padedami eksponuojamų meno darbų, galės sekti chazarų išnykimo istoriją, tautos, kuri gyveno pagoniškomis dvasinėmis praktikomis ir galimai buvo tolerantiškiausia kada nors gyvavusi valstybė. Jų paveldas, kupinas mistikos, gandų, klastočių ir legendų, tapo spekuliacijų objektu tarp įvairiausių politiškai ir religiškai angažuotų mokslininkų. Iki šiol nėra aišku, į kurią gi religiją galiausiai atsivertė pagonys chazarai – vieni teigė, kad į islamą, antri, kad į krikščionybę, o treti – judaizmą (ar net karaimų judaizmą). Jei pastarasis variantas būtų tiesa, tai Chazarija būtų buvusi vienas tų retų judėjų karalystės atvejų. Izraelio sionistinio projekto kontekste chazarų atvejis tapdavo įrankiu, siekiant įrodyti ar paneigti žydų buvimą regione, o kai kurie tyrėjai bandė įrodyti, kad chazarai laikytini aškenazių, Europos žydų, protėviais. Kad ir kokią religiją butų pasirinkę chazarai, legenda byloja, kad jų konversija įvyko po chazarų valdovo sapno, kurio jam niekaip nepavyko suprasti ir interpretuoti. Pasitelkdama šį mitą kaip vieną iš šaltinių, Palekaitė savo parodoje bando atskleisti politinį sapnų potencialą.

Viešėdama Jeruzalėje ir Tel Avive Palekaitė susitiko su eile mokslininkų, teisininkų ir menininkų, siekdama išsiaiškinti, kurgi šiuolaikiniame Izraelyje ryškiausiai atsiskleidžia valstybinės ir religinės teisių konfliktas. Anot menininkės, beveik vienbalsiai pašnekovai paskatino ją domėtis ultra-ortodoksiškojo Judaizmo pakraipa ir jį praktikuojančia vietos bendruomene. Šio patarimo paraginta Palekaitė bendradarbiavo su vietine video menininke, ultra-ortodoksų bendruomenės nare, Elinora Schwartz. Pasiėmusios kamerą, šios dvi skirtingų kartų menininkės leidosi į netikėtą ir rizikingą kelionę į nepaprastai uždarą bendruomenę. Šio bendradarbiavomo vaisius – naujas video darbas, pavadinimu „Elinoros sapnas”, kurio premjera Tel Avive įvyks parodos atidaryme. Taip pat jį pamatyti galės ir Jeruzalės gyventojai bei svečiai Art Cube Artists’ Studios meno centre. Gruodžio 20 d. atidarymą lydės projekto pristatymai ir viešos paskaitos, kuriose dalyvaus kuratorė bei projekto bendradarbė Monika Lipšic. Ši paroda – bendras RawArt galerijos ir Jeruzalės Art Cube Artists’ Studios meno centro projektas. Projekto partneriai ir rėmėjai – Lietuvos kultūros institutas ir Lietuvos kultūros taryba.

Goda Palekaitė (g. 1987, Vilniuje) gyvena ir kuria tarp Vilniaus ir Briuselio, kur ji dirba tyrimų institute „a.pass”. Menininkė baigė Vilniaus dailės akademiją (scenografiją) bei sociokultūrinės antropologijos magistrą Vienos universitete. Savo darbuose Palekaitė jungia antropologines ir menines prieigas, pirmenybę teikdama ilgalaikiams istorinių naratyvų, kolektyvinės vaizduotės bei kūrybiškumo tyrimams. Tam dažniausiai pasitelkdama performanso, instaliacijų, scenografijos bei tekstines kūrybos formas. Vien šiemet menininkė pristatė performansą „Bakunininas” (premjeros Venecijoje ir Turine, Italijoje) bei šiuo metu Šiuolaikiniame meno centre Vilniuje veikiančioje parodoje „Orumas” pristato savo darbą „Reklamuojant anarchizmą”.

The post Godos Palekaitės solo paroda „Teisinės sapno pasekmės“ Tel Avive appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 21 d., penktadienį 19 val. ŠMC skaitykloje vyks Anne Conway ir Valentino Klimašausko knygų pristatymas (netaisyklinga) lietuvių kalba.

Pokalbio, kuriame dalyvaus filosofas, ledi Anne Conway knygos „Seniausios ir naujausios filosofijos pradai“ (Jonas ir Jokūbas, 2018) vertėjas Laurynas Adomaitis, meno kritikė Jogintė Bučinskaitė ir rašytojai bei kuratorius Valentinas Klimašauskas metu Conway norės išgirsti, ar biologinis mobilumas svarbus mene. Tuo tarpu menininkai teirausis, ką reikia padaryti, jog pakeistum savo rūšį ir kas laukia po nuodėmės su žalčiu.

APIE: Anne Conway (née Finch) buvo XVII a. britų filosofė. Nepaisant to, kad buvo ir aukštuomenės dama, jai teko nedėkinga dalia. Nuo ankstyvos vaikystės ji kentė didžiulius galvos skausmus, kurie nesiliovė iki gyvenimo galo. Nesėkmingai bandant juos pagydyti, Conway teko savo kailiu išbandyti daugybę to meto medicinos perliukų – nepavykusią galvos operaciją, kurią atliko jos brolis, atšauktą trepanaciją, Valentine‘o Greatrakeso gydymą rankomis, ir daugkartinį apsinuodijimą gyvsidabriu. Galvos skausmus Conway dažnai kentė vienatvėje ir užsidariusi nuo likusio pasaulio. Greičiausiai ten ir gimė jos filosofija.

Conway kentė nuo ligos ir turėjo kovoti už savo išsilavinimą, nes buvo moteris, tačiau išsiugdė be galo originalų ir radikalų mąstymą. Ji sukūrė filosofinę sistemą, kuri peržengia vienos religijos ribas, įtvirtina etinius klausimus gyvūnų atžvilgiu (tiek žmogaus elgesio su gyvūnais, tiek gyvūnų elgesio su žmonėmis), paneigia antropocentrizmą ir suformuluoja plastiškos prigimties idėją – Conway manymu, individai gali pakeisti savo biologinę rūšį.

APIE: Valentino Klimašausko „Daugiakampis“ (Six chairs books, Kaunas, 2018), pirmiausiai, yra nuoroda į siužeto konstravimo būdą, tačiau juo paremta ir bendra personažų kūrimo, kalbinės struktūros logika. Įsivaizduokime siužetą, kaip socialinių tinklų srautą, kurio pranešimus sieja tik tai, kad jie kuria naująją daugialypę dabartį. Tūkstantį vardų turinčios ir nuolat savo išvaizdą keičiančios užsienietės para Vilniuje. Arba šunų ir kačių video taksi monitoriuose. Porėtoje miesto struktūroje tirpstantys personažai. Kai nėra nei išorės, nei vidaus. Slaptažodžio paieška balandžio pirmąją. Post-tiesos era ir slaptas CŽA kalėjimas Vilniaus pakraštyje. Mėlyna ir Žalia, jų santykių trigonometrija. Šiuolaikinio meno paroda, kuri praryja miestą. „Violetiniai“, paslaptingi miesto vartai. Skylėta Vilniaus tekstūra. Raktažodžiai ir plepalai, slaptažodis, skrydis.
Knygų leidybą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija.

Renginys nemokamas, jį kartu organizuoja leidykla „Jonas ir Jokūbas“, „Six chairs books“ ir Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skaitykla.

Vaizdas: Samuel Van Hoogstraten „The Netherlands Perspective View with a Woman Reading a Letter“, apie 1662-1667 m. Mauritshuis kolekcijos Hagoje, Nyderlanduose, nuosavybė

The post Anne Conway ir Valentino Klimašausko knygų pristatymas ŠMC skaitykloje appeared first on artnews.lt.

apiece pristato naują, jau trečią, kūrinį/parodą – Lino Kutavičiaus šviesos instaliaciją Fiber Tree (kartu su Mariumi Lukošiumi). Instaliacijai suprasti svarbi jos medžiaginė pusė. Tai nutraukto interneto laidas arba į erdvę pasklidusios šviesolaidžio skaidulos (gigabytes). Besisukančios skaidulos kiekvieną kartą atsikartoja skirtingomis konfigūracijomis, o virsdamos šviesa, sukuria unikalią patirtį.

 Fiber Tree – skaitmeninės avarijos vizualizacija. Tai kūrinys, subtiliai kritikuojantis nūdienos vieną didžiausių priklausomybių ir verčiantis susimąstyti apie laiką, kurį praleidžiame naršydami interneto platybėse. Nors šviesos instaliacijoje pasklidusių gigabytes pakaktų visiems Vilniaus vartotojams, jie taip ir lieka nepasiekę adresato. Tai instaliacija, kurioje informacijos perteklius paverčiamas užburiančia šviesa.

Linas Kutavičius (g. 1979) – vienas iš Lietuvoje nuosekliausiai su šviesa dirbančių menininkų. Jis projektuoja ir gamina funkcionalius šviesos objektus, skirtus interjerams ir eksterjerams. Menininkas taip pat eksperimentuoja su įvairiomis medžiagomis ir priemonėmis, išgaudamas netikėčiausias šviečiančias formas (www.lightforms.lt).

Nuo 1997 m. Kutavičius intensyviai dalyvauja parodose, meniniuose projektuose, muzikos festivaliuose bei kituose kultūrinio pobūdžio renginiuose Lietuvoje ir užsienyje.

apiece – vieno šiuolaikinio vaizduojamojo meno kūrinio ir/ar dizaino objekto parodų galerija (Didžioji g. 38, Vilnius).

Darbo laikas: 24 / 7

www.apiece.lt

The post Lino Kutavičiaus šviesos instaliacija „Fiber Tree“ galerijoje „apiece“ appeared first on artnews.lt.

(AV17) galerija, viena iš nedaugelio Lietuvos meno erdvių reprezentuojanti šiuolaikinės skulptūros, objekto ir instaliacijos meną, pristato trumpus videofilmus, skirtus plačiajai visuomenei susipažinti su šių sričių kūrėjais bei pamatyti menininkų kūrybines dirbtuves iš arčiau.

Pasirinkti autoriai atstovauja gerai žinomų, jau įsitvirtinusių bei jaunosios kartos, kylančių menininkų gretas, siekiant kuo išsamiau atskleisti Lietuvos šiuolaikinės skulptūros įvairovę.

Videofilmai atskleidžia vienų žinomiausių konceptualios skulptūros Rimanto Milkinto, Nerijaus ir Andriaus Erminų, Rafal Piesliak, Dano Aleksos bei Julijos Pociūtės kūrybą. Menininkų grupės “DDD”, ypač aktyviai veikusios Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Donato Jankausko – Duonio bei Dainiaus Liškevičiaus, kuris 2015 m. atstovavo Lietuvą 56-ojoje Venecijos bienalėje, taip pat vieno iškiliausių, 2004 m. Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją gavusio Petro Mazūro kūrybą. Tarp pristatomų menininkų sutiksime ir jaunesnės kartos, aktyviai parodinėje veikloje dalyvaujančių bei pirmuosius svarbius įvertinimus gaunančių autorių tokių, kaip Tauro Kensmino, Jono Aničo bei Marijos Šnipaitės prisistatymus.

Videofilmuose pateikiamas paties menininko požiūris, aprėpiantis jo kūrybos savitumus, taip pat skirtybes bendrame skulptūros kontekste. Autoriai dalinasi mintimis apie savo kūrybines idėjas, medžiagas, kurias naudoja bei jų santykius su plėtojamomis temomis. Videofilmų žiūrovams suteikiama gana reta proga pamatyti menininko dirbtuvę, jo kūrybinę kasdienybę, sužinoti ne tik kaip gimsta idėjos kūriniams, tačiau taip pat išvysti kūrybinį procesą. Projektas pristato menininkų dirbtuvių įvairovę, vieni pasirenka kurti nuo miesto nutolusiose sodybose, garažuose, kiti nevengia urbanistinės aplinkos, įkurdindami savo dirbtuves loftuose ar studijas palikdami savo namuose. Ši kūrybinė erdvė atskleidžia skirtingas menininkų asmenybes bei jų kūrybos savitumus, leidžia pažinti kūrėjo išskirtinumą per detales bei kūrybinės erdvės specifiškumą. (AV17) galerijos sukurtų videofilmų dėka žiūrovai supažindinami su šiuolaikinės Lietuvos skulptūros užkulisiais.

Videofilmus pamatyti galite (AV17) galerijos Facebook paskyroje: https://www.facebook.com/pg/AV17gallery/videos/?ref=page_internal

Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

The post AV17 galerijos videofilmai apie šiuolaikinę skulptūrą appeared first on artnews.lt.

Sausio 10 d., ketvirtadienį, 18 val. knygyne „Six chairs books“ (Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56) šiuolaikinio meno ir teorijos knygynas Six chairs books ir kuratorius, rašytojas Valentinas Klimašauskas kviečia į daugiakampius debiutinės knygyno ir naujausios autoriaus knygos skaitymus. Skaitovai: Salomėja Marcinkevičiūtė, Valentinas Klimašauskas ir Edvinas Grinkevičius.

Antrojo Valentino Klimašausko romano „Daugiakampio“ pavadinimas, pirmiausiai, yra nuoroda į siužeto konstravimo būdą, tačiau juo paremta ir bendra personažų kūrimo, kalbinės struktūros logika. Įsivaizduokime siužetą, kaip socialinių tinklų srautą, kurio pranešimus sieja tik tai, kad jie kuria naująją daugialypę dabartį. Tūkstantį vardų turinčios ir nuolat savo išvaizdą keičiančios užsienietės para Vilniuje. Arba šunų ir kačių video taksi monitoriuose. Porėtoje miesto struktūroje tirpstantys personažai. Kai nėra nei išorės, nei vidaus. Slaptažodžio paieška balandžio pirmąją. Post-tiesos era ir slaptas CŽA kalėjimas Vilniaus pakraštyje. Mėlyna ir Žalia, jų santykių trigonometrija. Šiuolaikinio meno paroda, kuri praryja miestą. „Violetiniai“, paslaptingi miesto vartai. Skylėta Vilniaus tekstūra. Raktažodžiai ir plepalai, slaptažodis, skrydis.

VALENTINAS KLIMAŠAUSKAS (g. 1977, Kaune) yra šiuolaikinio meno kuratorius ir rašytojas. „Daugiakampis“ yra ketvirtoji šio autoriaus knyga. 2018 m. pasirodė jo PDF knyga „Oh my darling“ (leidėjas: Baltic Notebooks of Anthony Blunt). 2014 m. Oslo leidykla Torpedo Press publikavo „B and/or an Exhibition Guide In Search Of Its Exhibitions“ o 2008 m. “Kitos knygos” išleido romaną Alfavilnius. Daugiau šio autoriaus tekstų galima rasti www.selectedletters.lt

SIX CHAIRS BOOKS yra Kaune, Kauno menininkų namuose (Kauno Menininkų Namai) įsikūręs nepriklausomas šiuolaikinio meno ir teorijos leidinių knygynas, pradedančioji ledykla ir internetinė platforma skirta meninių, kritinių ir kūrybinių šiuolaikinės mažosios leidybos kūrinių pristatymui, vikraus nepriklausomos leidybos lauko stiprinimui ir tvarios meninės leidybos kūrimui. RESTARTING A BOOKSTORE IS KIND OF A SPORT !

Renginys NEMOKAMAS, knygynas bus PILNAS naujų „Daugiakampių ir gaiviųjų gėrimų.

NEKANTRIAUSIEJI romano ištraukas PDF galite rasti knygyno puslapyje: www.sixchairsbooks.lt/what-s-on/

Knygos leidybą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija.

Leidinio komanda: Valentinas Klimašauskas, Nerijus Rimkus, Aistis Žekevičius, Viltė Girdzijauskaitė, Jūrė Platūkytė, Justina Zubė

The post Daugiabalsis Valentino Klimašausko knygos „Daugiakampio“ skaitymas appeared first on artnews.lt.

Nuo sausio 5 d., 11 val. Kauno fotografijos galerijoje atidaroma kolektyvinė paroda „Svetur“. Parodoje eksponuojami Ievos Baltaduonytės, Pauliaus Butkaus, Valus Sonov, Sigito Baltramaičio, Vytenio Jankūno, Algimanto Kezio ir Jono Dovydėno darbai.

Gyčio Skudžinsko kuruotoje parodoje „Svetur“ pristatomi Lietuvos menininkai, savo kūrybinę veiklą vystantys už Lietuvos ribų. 2018 m. pabaigoje „Prospekto“ fotografijos galerijoje, Vilniuje, vykęs parodų ciklas „Svetur“ buvo išskaidytas į tris dalis, išskirstant autorius pagal amžiaus / kartos bei kūrybinių metodų kategorijas. Kauno fotografijos galerijoje pristatoma paroda, nepriklausomai nuo autorių plėtojamų temų bei priklausymo vienai ar kitai kartai, išsiskleidžia egzodo fotografijos audinį, įvairiapusišką ir margą išeivijos fotografijos paveikslą.

Galime pastebėti, kad jauniausią kartą vienija metonimiška fotografinė kalba, kalbėjimas apie globalius reiškinius iš asmeninės perspektyvos. Viduriniosios kartos fotografija pasitelkia tipologinės fotografijos variacijas bei kartotės metodus. O vyriausi autoriai lieka ištikimi humanistiniei pasaulėvokai bei modernistinei raiškai.

Paroda Kauno fotografijos galerijoje veiks iki vasario 3 d.

Parodą remia EPSON Lietuva ir Lietuvos kultūros taryba.

Iliustracijoje: Vytenis Jankūnas, J2M

The post Kolektyvinė paroda „Svetur“ Kauno fotografijos galerijoje appeared first on artnews.lt.

Sausio 11 d., penktadienį, 19 val. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (Savičiaus g. 13, Vilnius) atidaroma tapytojo Kazimiero Brazdžiūno kūrybos paroda „Išklotinė“.

Jaunajai kylančių tapytojų kartai atstovaujantis menininkas parodoje pristatys savo kūrybą, kurioje per plėtojamas tapybos reprezentacijos, santykio su tikrove, kintančių sakralumo ir tikėjimo sąvokų šių dienų kontekste temas, atliks tam tikrą išpažintį tiek sau, tiek ir žiūrovams.

Apmąstydamas tapybos medijos galimybę komunikuoti bei jos reprezentacijos opas šių dienų kontekste, technologijų, masinės medijos bei socialinių tinklų įtaką, tapytojas aktualizuoja tikrovės klausimą. Autoriaus paveiksluose taikomos ikonografinės bei kinematografinės vaizdo strategijos, naudojamas ryškus koloritas, jungiamas fiktyvus rėmelis bei nevengiama įprastinę paveikslo struktūrą griaunančių užrašų. Tapytojas intencionaliai sugriauna tradicinę paveikslo struktūrą bei atvaizdą jame. Kiekvienas paveikslas tampa atskiru fragmentu kažko, apie ką daugiau nebeužsimenama.

Kazimieras kuria paveikslus, kuriuose pranešimas yra kuriamas signifikantų, įgaunančių tam tikras reikšmes bei suponuojančių paveikslo turinį, principu. Tapytojas žaidžia per vizualius simbolius, sukergdamas nesusijusius ženklus ir taip įvesdamas mus į belaikę bei bevietę zoną – būsenos teritoriją. Tokiu būdu, paskiruose paveiksluose-ekranėliuose, per asmeninius išgyvenimus, nuojautas, baimes, troškimus, pop kultūros ir kultūrinio konteksto elementus, socialinių tinklų nuorodas atsiskleidžia jaunojo kūrėjo konfesija.

Šia savo išpažintimi tapytojas kreipiasi ir į pačią auditoriją – įterpta universali simbolika, kolektyvinės (pa)sąmonės ženklai oponuoja ir paliečia žiūrovą – kažkur tai jau mačiau. Tačiau, bendroje kolekcijoje modeliuojama prasmės iliuzija apsiverčia ir atskleidžia transliuojamos ir gaunamos informacijos absurdiškumą bei fragmentiškumą. Anot, J. Baudrillard‘o – gyvename pasaulyje kuriame vis daugiau informacijos ir vis mažiau prasmės. Čia menininko referuojama medijų kultūrai, kuomet prisidengusi komunikacijos spektakliu media skatina ne socializaciją, o visiškai priešingą – socialumo bei prasmės imploziją. Paroda, savaime turinti komunikuoti ir perteikti kažkokią konkrečią žinią, tampa tik aliuzija – vaizdiniu triukšmu neatnešančiu jokio turinio. Kiekvieno paveikslo ikona čia tampa simuliakru, spinduliuojančiu savo paties žavesį. Visa tai lemia bendros kolekcijos dekoratyvumą ir fragmentiškumą – kitaip – vizualinę miskomunikaciją.

Švc. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje konstruojama „Išklotinė“ paradoksaliai netampa išklotu pasakojimu, ar išpažintimi, o tėra tik pasakojimo paviršiumi, atvaizduojamu drobės plokštumoje. Kazimieras atgręžia į auditoriją suskilusį simuliuojamos tikrovės veidrodį, „sizifiškai“ bandydamas atrasti bei atrakinti viso šio didelio ekrano prasmę. Šis disimuliuoja tai, jog už jo nieko nėra, imituodamas šiuolaikinį pasaulį ištikusia vaizdų griūtimi, anti-socialumu bei trupančiomis vertybėmis, savotiškai tapdamas žiūrovui hamletišku testu.

Paroda veiks 2019.01.11-01.25

Iliustracijoje: Kazimieras Brazdžiūnas, Babilonas, drobė, aliejus, aerozoliniai dažai, 2018

The post Kazimiero Brazdžiūno solinė paroda „Išklotinė“ Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje appeared first on artnews.lt.

 

The post Diskusija „Ar šilta mokesčių rojuose?“ ŠMC skaitykloje appeared first on artnews.lt.