Jauna menininkė Donata Minderytė lapkričio 3-23 dienomis Vilniaus galerijoje „Meno niša“ kvies žiūrovus patirti instaliacijos „Tinkamos aplinkybės“ netikėtumą. Instaliacija iš 7000 smulkių detalių jau kuriama specialiai galerijos „Meno niša“ erdvei, vienu metu ją aplankyti galės tik 5 žmonės.

Donata Minderytė šiuo metu Vilniaus dailės akademijos meno doktorantė, 2016 m. baigė tapybos magistro studijas. Instaliacijos „Tinkamos aplinkybės“ idėja menininkei kilo dar 2012 metais, kuriant mažesnio mastelio projektą pavadinimu „Idėjos sklando ore“.

„Svajojau kada nors aštriais idėjų kabliukais užpildyti didelę parodų salę. Atidėliodama idėjos įgyvendinimą, vis naršydavau internete ieškodama: gal kas nors tai jau yra sukūręs. Laukimas jaudino. Nežinau, ko laukiau labiau: ar keisto pasitenkinimo, kai tavo (ne)unikalūs pastebėjimai realizuojasi kitų darbuose ir apatiškas laukimas stebint pasiteisina, ar progos įteisinti (ne)savo idėją kaip legalią vagystę iš nematomo, bet lyg ir visiems prieinamo, niekieno nesaugomo, idėjų banko,“ – prisimena menininkė.

D.Minderytei įsivaizdavimas, dvejojimas, pats laukimas tampa tikslu. Atidėliojimas virsta procesu, kuris yra malonesnis už rezultatą. Kai klausantis diskusijos taip ilgai lauki, kol sukaupsi drąsą ir pasakysi, ką galvoji, o pralaukus bent sekundę, nebenori nieko pasakyti. Kai lauki kažko tol, kol galiausiai nebežinai, ar to tebenori.

Naujausia menininkės instaliacija kalba apie aplinkybes, kurios, kai tik galvoji, kad kažką jau gali kontroliuoti, tave nukreipia netikėtu ir nelauktu keliu. Ji apie sienas, kurių negali apeiti ir apie šviesą sklindančią pro skyles toje sienoje. Tai bandymas atsargiai pasivaikščioti išmintais ar net jau išasfaltuotais keliais, veikti sistemoje, kai neišeina jai nepriklausyti.

„Projekto „Idėjos sklando ore“ sumanymas sumišo su aplinkybėmis, kai negali patekti ten, kur nori, nesusiplėšęs palto ar nenusibrozdinęs alkūnės,“ – pasakoja instaliacijos „Tinkamos aplinkybės“ autorė D.Minderytė.

Donatos Minderytės instaliacijos „Tinkamos aplinkybės“ atidarymo nebus, nes kiekvienas turės patirti ją pats, ne sraute. Instaliaciją aplankyti galima nuo lapkričio 3 d. iki lapkričio 23 d. galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius).

The post Donatos Minderytės instaliacija „Tinkamos aplinkybės“ galerijoje „Meno niša“ appeared first on artnews.lt.

Šios savaitės ŠMC kino salės renginiai: „Lėtosios peržiūros“ ir „Šešių menininkų atsakas į Joannos Margaret Paul poeziją“.

Lėtosios peržiūros: Mártos Mészáros ir Margarethe’s von Trottos dialogas
Dialogas #4: Maištas
Spalio 27 d., ketvirtadienį, 18 val. 

Filmus pristatys kino kritikas Narius Kairys

Epochoje, kuomet kino sfera, rodos, priklausė išskirtinai vyrams, Margarethe’os von Trottos ir Martos Mészáros ambicijos tapti kino režisierėmis jau savaime buvo savotiškas maištas, todėl nenuostabu, kad beveik visų jų filmų herojės maištauja atvirai arba viduje. Režisierių kūrybą sieja nuolatinė priešprieša tarp laisvės ir teisingumo siekiančio individo bei represyvios istorinės, politinės ir socialinės situacijos.

Seanso filmai:
Márta Mészáros „Dienoraštis mano mylimiesiems“ (Napló Szerelmeimnek, 1987 m.)
Margarethe von Trotta „Antrasis Kristos Klagės pabudimas“ (Das zweite Erwachen der Christa Klages, 1978 m.)

Daugiau informacijos apie filmus rasite čia: http://www.cac.lt/lt/other/general/16/8242
Peržiūras organizuoja VšĮ „Meno avilys“.

Filmų programa „Šešių menininkų atsakas į Joannos Margaret Paul poeziją“

Spalio 29 d., šeštadienį, 17 val. ŠMC kino salėje

Programą pristato Simon Rees

Produktyvi Naujosios Zelandijos filmų kūrėja, poetė, fotografė ir tapytoja Joanna Margaret Paul (1955–2003) tyliai stebėjo intymią namų erdvės poetiką ir kuklų ją supančios gamtos grožį. Šioje programoje pristatomi pagal specialų užsakymą sukurti filmai, kuriuos inspiravo atrinkti Paul poezijos kūriniai, pasiūlyti šešiems menininkams kaip atspirties taškas jų naujiems darbams. Novos Paul, Rachelės Shearer, Sonyos Lacey, Mirandos Parkes, Shannono Te Ao ir menininkų kolektyvo „Popular Productions“ trumpametražiai darbai, nufilmuoti namuose, miesto erdvėje, gamtoje ar naudojant mikroskopą – tai kinematografinis atsakas į Paul gyvenimą ir kūrybą.

Nova Paul „Still Light“, 2015, 6,35 min., 16 mm juosta pervesta į HD video
Filme „Still Light“ remiamasi darbais, rastais Joannos Paul fotografijų ir tapybos archyve bei jos poema be pavadinimo, prasidedančia eilute  „The room is close with mistery“.

Rachel Shearer „I am an open window“, 2015, 5,42 min., 8mm juosta pervesta į HD video
Filme, prasidedančiame ypač prisotintais vaizdais, tyrinėjami įvairūs pojūčių sustiprinimo būdai; dieną keičia naktis, debesys kabo danguje tarsi nežinomų dalykų pranašai, gamta trykšta potencija.

Sonya Lacey „By Sea“, 2015, 9,07 min., skaitmeninis videofilmas
Filmo pasakojimas plėtojamas fikciniame pajūrio butų kvartale, kurio architektūra suformuoja  žodžius „Par Mer“ (pranc. „Prie jūros“), taigi filmo tema yra kalba ir jos fiziniai pavidalai.  Filmuojama druskos modelio viduje su mikroskopu, balsas už kadro pasakoja apie incidentus tarp svečių ir pastatų irimą nuo druskos ir jūros oro.

Menininkų kolektyvo „Popular Productions“ filmas „third revision“, 2015, 15,59 min., 8mm juosta perversta į skaitmeninį formatą
Eksperimentinis esė filmas nufilmuotas Naujojoje Zelanijoje, Berlyne ir Varšuvoje, jame yra vaizdų iš Varšuvos archyvų ir Pawiak kalėjimo, naudojama surinkta filmuota medžiaga. Filme drąsiai manipuliuojama neryškiais kadrais, fokuso perkėlinėjimu; vaizdai dažnai yra dar kartą perfilmuojami iš kompiuterio ekrano ar kitaip „iškraipomi/kompromituojami“.

Miranda Parkes, „Sky“, 2015, 3,02 min., skaitmeninis filmas
Trumpame begarsiame Mirandos Parkes videofilme mėlynas dangus, matomas pro siūbuojančias šakas, atrodo beveik ranka pasiekiamas.

Shannon Te Ao „Untitled (epilogue)“, 2015, 4,48 min., skaitmeninis filmas
Lėtas, meditatyvus ir ritmingas filmas skiriamas trims XX a. Naujosios Zelandijos menininkams: Te Ao gavo užsakymą sukurti filmą-atsaką Joannai Paul, kuriai pačiai buvo užsakyta sukurti darbą remiantis rašytojos Katherine Mansfield apsakymu „Prelude“. Filme matome Mansfield namo augalus, kurie tuo pačiu yra ir vienas pasikartojančių  Paul kūrybos motyvų.

Simon Rees yra kuratorius Govett-Brewster galerijoje Naujajame Plimute, Naujoje Zelandijoje.  Anksčiau jis yra dirbęs kuratoriumi Austrijos taikomųjų menų ir šiuolaikinio meno muziejuje MAK Vienoje, „Artspace“ galerijoje Sidnėjuje ir  Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Jis taip pat dirbo meno apžvalgininku dienraštyje „New Zealand Herald“, nuolat rašė tekstus į žurnalą „Metro“, buvo žurnalo „Art Text“ redaktorius ir dėstė  Naujojo Pietų Velso universitete.

„CIRCUIT Artist Film and Video Aotearoa New Zealand“ užsakymu sukurtus programos filmus kuravo Solomon Nagler ir Mark Williams. Programa pristatoma kartu su Govett-Brewster galerijos Len Lye centru, Naujasis Plimutas, Naujoji Zelandija. (http://www.govettbrewster.com/len-lye/centre)

Renginys nemokamas, vyks anglų kalba.

The post Šios savaitės renginiai ŠMC kino salėje appeared first on artnews.lt.

 Sandra Kazlauskaitė buvo pakviesta į Londono Call&Response galeriją atlikti mėnesio trukmės meno rezidenciją. Jos metu menininkė sukurė daugiakanalę garso ir vaizdo instaliaciją „Oazė”. Paroda atidaroma spalio 28 dieną ir vyksta iki Lapkričio 6 dienos. Call&Response galerija orientuojasi į garso bei audiovizualaus meno praktikas, organizuoja koncertus ir susitikimus.

 Rezidenijos metu Kazlauskaitė tyrinėjo triukšmo savoką, kapitalizmo ir produkcijos metu – per technologijas, mechanikos veiklą – sukurtą garsą ir jo įtaką aplinkai, gamtai ir žmogaus psichologinei sveikatai. Pavyzdžiui, kaip triukšmas veikia medžius ir augalus? Kaip žmogus reaguoja į miesto garsines aplinkas, ir kaip jos pakito per pastarajį šimtmetį? Kodėl žmogus nebegali gyventi su triukšmu ir visalaiką nori iš jo pabėgti? Kodėl žmogus nori susikurti oazes, kuriose galima potencialiai egzistuoti ramybėje ir tyloje? Savo projekte menininkė naudoja etnografo Murray Schafer “soundscape” teoriją, ir per ją nagrinėja „šizofonijos” koncepciją. Pagreitėjusios produkcijos dėka, triukšmo tarša tampa nebeišvengiama, ir mes nebesugebame atskirti gero garso nuo blogo, triukšmo nuo tylos. Mes nemąstom apie tai, kaip ši hibridinė triukšmo kakofonija paveikia ne tik mus, bet ir greitai nykstančią aplinką.

 „Oazės“ instaliacijos media: naudoja augalai, TV ekranai ir 14 garso kolonėlių, per kurias menininkė klausia: kokia yra mūsų antropogeninė įtaka aplinkai ir gamtai? Daugiakanalė erdvė sukuria oazinę erdvę, kurioje žmogus gali atsipalaiduoti, paklausyti gamtos garsų. Tačiau šis “pabėgimas” iš triukšmo yra greitai nutraukiamas – produkcijos ir mechanikos garsai sugrįžta – oazėje liejasi žmogaus veiklos žymė.

 Sandros Kazlauskaitės instaliaciją „Oazė” galima pamatyti ir išgirsti:

 „Call&Response“ galerijoje, spalio 28 – lapkričio 6 d.

Adresas: Resolution Way, Deptford, London, SE8 4NT ( Deptford / New Cross).

 Daugiau informacijos apie parodą ir menininkę galima rasti čia:

http://www.callandresponse.org.uk/

http://sandra.umute.eu

 Apie menininkę: Sandra Kazlauskaitė gimė 1987 Kaune, Lietuvoje. Gyvena ir dirba Londone, Jungtinėje Karalystėje. Sandra studijavo garso meno bakalaurą, kino ir vaizdo magistro studijas ir šiuo metu atlieka praktinę doktorantūrą Goldsmiths universitete. Sandra tiria garso fenomenologiją šiuolaikinėse meno erdvėse. Ji kuria garso ir video instaliacijas ir nagrinėja kaip visas aplinkos garsas (triukšmas, technologija ir kūnas) paveikia mūsų estetinę patirtį. Sandra dirba su garsu, video, archyvine medžiaga ir lauko įrašais. Pagrindinės parodos ir pasirodymai: „Oro uostas” (St. James Hatcham Galerija, Londonas) 2015m. , „11.1.91” (CCA, Glasgow)2016 m., performansai MKII galerijoje, Power Lunches, New River Studios ir Amersham Arms.

 Nuotraukos: Sandra Kazlauskaitė.

The post Londono Call&Response galerijoje – menininkės ir tyrėjos Sandros Kazlauskaitės instaliacija „Oazė“ appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 3 d., 18 val. VGMC galerijoje „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) atidaroma Eglės Kuckaitės ir Evaldo Mikalauskio kūrybos paroda „Judu. Už pievos kalnai. Už kalnų pieva“.

Jungtinėje viduriniosios kartos dailininkų – Eglės Kuckaitės ir Evaldo Mikalauskio – kūrybos parodoje rodomi pastarųjų dviejų metų darbai. Talentingas meninis duetas atskleidžia abiejų meilę ir ištikimybę giliaspaudei grafikai, būdingą metaforų kalbą, dėmesį ir jautrumą žmogiškajai egzistencijai. Kuckaitės ir Mikalauskio estampus gaubia nuolatinė sapno būsena – levitacija nuo regimosios tikrovės į neribotos fantazijos plotmes. Eglės kūrybai būdingas siužeto ir grafinės linijos romantizmas, metaforų teikiamas poetiškumas parodoje grakščiai sąveikauja su Evaldo (savi)ironija ir neįmantria žiūrovo provokacija.

Iš pirmo žvilgsnio skirtingas parodas apibendrina poetiškas pavadinimas – „Judu. Už pievos kalnai. Už kalnų pieva.“, kurį išplėtoja ir papildo autorių mintys bei impresijos: „Tai dvi parodos. Nusiteikėme, kad derėsime savaime. Nors moterį ir vyrą sieja abejonė. Ji mūsų prabanga. Gėlės. Kalnai. Jos. Jie. Stebiu minčių jungtis. Judu. Geismas mėgsta kūrimą. Įsivaizduoju oforto linijose geismo intensyvumą. Tuomet linijos yra kanalai, kuriais teka geismas. Geismas linijose raizgo mintis. Nervai. Iškyla vingiuotų smegenų vaizdinys. Kairysis ir dešinysis pusrutuliai. Daug kanalų ir linijų. Daug nervų. Ir daug kraujo. Kraujas kanalais nešioja mintis. Aš judu. Gėlės. Aš judu. Kalnai. Geismo kelias. Du keliai. Dvi parodos. Jos. Jo. Judu.“

Paroda veiks iki lapkričio 26 d.

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras

Rėmėjai Lietuvos kultūros taryba

Iliustracijoje: Eglė Kuckaitė. Iš ciklo “Akių glamonės”. 2016

Evaldas Mikalauskis. Iš ciklo “Keisti paveikslėliai”. 2013

The post Eglės Kuckaitės ir Evaldo Mikalauskio kūrybos paroda „Judu. Už pievos kalnai. Už kalnų pieva“ VGMC appeared first on artnews.lt.

Spalio 14 – 16 d. Ásbrú, Islandijoje – buvusioje Jungtinių Amerikos Valstijų jūrų ir oro pajėgų NATO karinėje bazėje – įvyko žmogaus ir kitų gyvybės formų žinių sankirtas tiriančio projekto „Zooetika“ inicijuotas Lietuvos ir užsienio ekspertų susitikimas. Ateities dizaino, technologijų, inovacijų ir jų fikcijų apmąstymui suburta tarptautinė mokslininkų, menininkų, dizainerių, teoretikų ir rašytojų grupė. Susitikimo metu atlikti šios teritorijos ekosistemos tyrimai buvo pristatyti 2016 m. spalio 22 d. Reikjaviko meno muziejuje, o renginio įžanginę paskaitą skaityti pakviesta sociologė, biosensorių ir pilietinių aplinkosaugos praktikų tyrėja Jennifer Gabrys.

Techno-optimistinė vaizduotė jau dešimtmetį ženkliai veikia Ásbrú virsmą iš uždaros karinės zonos į kūrybinių industrijų inkubatorių. JAV karinėms pajėgoms šią teritoriją palikus 2006 metais, ji apsupta vizijų apie ateities inovacijų ekonomiką, globalią rinką ir nenutrūkstamą žmogiškųjų ir gamtinių išteklių gavybą. Tokia Ásbrú teritorijai siūloma nauja programa kuria ir Šiaurės Atlanto regiono ateities vystymo modelį, o jos logika atliepia kitų modernių karinių infrastruktūrų paveldo objektų likimą. Dėl šios priežasties „Ateities fikcijų sąskrydžio“ (angl. Future Fictions Summit) dalyviai subūrė Islandijoje tarptautinę komisiją, vadinamąją idėjų kalvę (angl. think-tank), kurios tikslas – ištirti Ásbrú modelį ir jo tiek istorinį, tiek ateities vaidmenį besikeičiančios geopolitinės situacijos kontekste.

Preliminaraus tyrimo metu komisijos dėmesį prikaustė neseniai išslaptinti Šaltojo karo metų laikotarpio karinės bazės dokumentai, o tarp jų ir išlikęs 1971 m. datuojamų schemų rinkinys, liudijantis apie eksperimentus žmogaus kūno, teritorijos ir nežmogiškųjų gyvybės formų tarpusavio ryšių perprogramavimo srityje. Komisijos nariai šiuo metu svarsto hipotezę, jog tokiais bandymais buvo siekiama praplėsti laiko patyrimo formas bei išvystyti kitoms rūšims, o ypač jūros gyvybės formoms, priskiriamas sensorines galias. „Iš pradžių galvojome, kad tai tebuvo biologiniai vandenyno tyrimai, bet iš arčiau susipažinus su bazėje buvusia infrastruktūra, archyvinėmis ataskaitomis ir darbuotojų prisiminimais, supratome, kad tai – neeilinis atradimas. Čia buvo siekiama proveržio biokibernetikos srityje ir puoselėjamos naujos ekologinės sistemos. Per tris dienas mums pavyko tik dalinai praskleisti pasaulio, kurį čia bandyta sukurti, šydą“.

Išlikusi eksperimentų dokumentacija leidžia manyti, kad Ásbrú kaimynystėje augantys dumbliai buvo naudojami kaip preparatai, įgalinantys transformacijas skirtingų mastelių terpėse; bei kuriantys simbiotinius ryšius tarp tyrimo subjektų ir jūros organizmų. Tyrime dalyvavusių ekspertų nuomone, toks Ásbrú praeities ir ateities naratyvų sankirtoje nutikęs atradimas suteiks stimulą aibei technologinių inovacijų ateityje. Biologinės kilmės jutimo technologijos gali būti naudojamos demilitarizuotų erdvių detoksikacijai, ar, pavyzdžiui, pajungiamos alternatyvių ekonominių modelių steigimui.

Jennifer Gabrys (Goldsmiths, Londono universitetas, Jungtinė Karalystė) paskaita „Aplinkos konfliktų registravimas: bioindikacija ir aplinkosaugos politikos išraiškos metodai“ suteikė teorinį kontekstą „Ateities fikcijų sąskrydžio“ atradimams. Paskaitoje plačiau nagrinėta bioindikacijos samprata, kuri leidžia suvokti aplinkos registravimo procesą sutelkiant dėmesį ne tiek į pavienius faktorius, kiek į išsikerojusius aplinkos teršėjų kuriamus ryšius ir terpes.

„Ateities fikcijų sąskrydžio“ nariai: Nomeda Urbonienė (Norvegijos mokslų ir technologijos universitetas), Gediminas Urbonas (Masačusetso technologijos institutas, JAV), antropologai Tinna Grétarsdóttir ir Sigurjón Baldur Hafsteinsson (Islandijos universitetas, Islandija); dizainerė Oksana Anilionytė (Karališkasis menų koledžas, Jungtinė Karalystė); dizaineris Nikola Bojić (Masačusetso technologijos institutas, JAV); dizaineris Garðar Eyjólfsson (Islandijos menų akademija, Islandija); rašytojas Lucas Freeman (Masačusetso technologijos institutas, JAV); geografė Eydís Mary Jónsdóttir (Islandija); komunikacijų specialistė Ashley Rizzo Moss (Masačusetso technologijos institutas, JAV); dizaineris Thomas Pausz (Islandijos menų akademija, Islandija); filosofas Kristupas Sabolius (Vilniaus universitetas, Lietuva); architektė Hildigunnur Sverrisdóttir (Islandijos menų akademija, Islandija); kuratorė Viktorija Šiaulytė (Lietuva); dizainerė Sigrún Thorlacius (Islandija); rašytoja Tracey Warr (Oxford Brookes universitetas, Jungtinė Karalystė).

„Ateities fikcijų sąskrydžio“ organizatorius: „Zooetikos“ projektas – tarpsritinė, penkerių metų trukmės paskaitų, kūrybinių naujų technologijų ir dizaino dirbtuvių ir parodų programa, tyrinėjanti naujus metodus, galinčius priartinti žmogiškąsias žinias prie žinojimo, įkvėpto kitų gyvybės formų. „Ateities fikcijų sąskrydžio“ programa sudaryta bendradarbiaujant su Kadeco – Islandijos vyriausybės įsteigta agentūra, kurios uždavinys – pertvarkyti buvusią JAV karinę bazę į ateities technologijų plėtros organizaciją.

Rėmėjai: LR kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba, Nordic Culture Point, Islandijos universitetas, Islandijos švietimo, mokslo ir kultūros ministerija, Islandijos meno fondas, Kadeco ir Uppbyggingarsjóður Suðurnesja. „Zooetika“ yra projekto „Frontiers in Retreat“ edukacinės programos dalis. Projektas „Frontiers in Retreat“ dalinai finansuojamas Europos Komisijos (EK). Čia perteikiama tik autorių nuomonė – EK neatsako už šio pranešimo turinį.

Daugiau informacijos: www.zooetics.net

The post Buvusioje nato bazėje Islandijoje – ateities fikcijoms skirtas sąskrydis appeared first on artnews.lt.

Spalio 31 d., pirmadienį, 18 val. projektų erdvėje „Kabinetas“ Kaune (A. Mapu g. 20) įvyks Šilainiai Project tarptautinės meno rezidencijos parodos atidarymas. Lapkričio 7 d. 18:30 vyks projekto vadovės Evelinos Šimkutės vedama diskusija su kitomis menininkų organizuojamomis kultūros decentralizacijos iniciatyvomis Lietuvoje.

Menininkės Evelinos Šimkutės kuruojamas projektas yra vienas pirmųjų, įžengusių į šį kultūriškai nuo centrinės miesto dalies atskirtą blokinių daugiaaukščių Šilainių mikrorajoną. Jame couch-surfing’o būdu 2016 metų vasarą apsistoję menininkai įgyvendino kūrinius ir mezgė ryšius su vietos bendruomene, pristatydami savo kūrybą viešai bei dalyvaudami susitikimuose viešojoje bibliotekoje Šilainiuose.

„Šilainiai Project“ kaip į įvairių kartų vietos bendruomenę nukreipta meninė iniciatyva įsilieja į Lietuvoje ir užsienyje vis plačiau veikiančias praktikas miestų mikrorajonuose – atviras kūrybines socialines platformas, bendruomeninius ir dalyvaujamuosius menus bei kita. Tarptautinė menininkų rezidencija – viena iš daugelio Evelinos Šimkutės vykdomų veiklų Šilainiuose, kurios p(r)adeda atrasti šio paskutinio sovietmečiu Kaune išplėtoto mikrorajono kultūrinį identitetą. Projektas atlieka ir meninį, ir istorinį, socialinį Šilainių mikrorajono tyrimą, bendraujant su jį kūrusiais asmenimis ir nagrinėjant surinktą archyvinę medžiagą.

Parodoje bus pristatomi rezidencijos metu dalyvių įgyvendinti kūriniai. Brooke Carlson (Australija) jungia performatyvumą, piešinio materialumą ir pristatys video performanso Šilainiuose dokumentaciją. Francis Olvez-Wilshaw (D. Britanija) sieja abstrakčią skulptūrą su grafikos kūriniais. The Lake Twins (D. Britanija) kaip priemonę pasitelkia piešimą. Milda Gailiūtė (Lietuva) fotografija paremtuose tapybos darbuose atskleidžia Šilainių peizažą. Apie jį kalba ir Marija Nemčenko (Lietuva/Škotija), pasitelkdama šilkografiją. Evelina Šimkutė (Lietuva/D. Britanija) iš Šilainių perkelia betoninius objektus.

Daugiau informacijos: silainiaiproject.com. Projekto partneriai: Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka Šilainių padalinys, VšĮ „Meno vadybos platforma“. Šilainiai Project dėkoja Crowdfunding platformos rėmėjams Vanessa Kilduff, Niamh Grogan ir Anonymous.

Paroda veikia iki lapkričio 14 d., I-V 13-19 val.

The post „Šilainiai Project“ tarptautinės meno rezidencijos paroda „Kabinete“ appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 4 d. 17 val. Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje atidaroma grupinė Lietuvos stiklo kūrėjų paroda „Lūkesčių procesai“.

Grupinė paroda Lūkesčių procesai apjungia menininkus, kurie iš naujo permąsto kasdienybės ritualus kaip tam tikrus ateities kūrimo modelius.

„Egzistuoja uždara ir atvira ateitis, priklausanti nuo patirties ir lūkesčių. Uždara ateitis dėl patirties yra nuspėjama, tuo tarpu atvira ateitis, įtakojama lūkesčių–nenuspėjama, nes nėra ribojama praeities“

    (R.Koselleck)

 Šios idėjos įtakoje atsiranda menininkų pasakojimai, glaudžiai susiję su lūkesčių ir iš jų išplaukiančių procesų sąjunga.

Kiekviename numatomame veiksme gimstantis lūkestis sąlygoja tam tikrą procesą, kuris dėl nuolatinio atsikartojimo prarasdamas pirminę prasmę virsta ritualu. Menininko ritualu gali tapti atspindžių žaismas socialiniuose tinkluose, veidrodinis kubas, virstantis kasdiene sąmonės talpykla, ar nesibaigianti sustingusių laiškų dėlionė. Grupinėje parodoje pristatomi menininkai naudoja stiklo medžiagą kaip pagrindinę kūrybinę materiją, o apjungdami medžiagiškumo svarbą kūrybiniame procese, žongliruoja neatitinkančiais lūkesčių eksperimentais.

Parodoje dalyvauja:

Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė
Dalia Truskaitė
Indrė Stulgaitė-Kriukienė
Povilas Ramanauskas
Valda Verikaitė
Remigijus Kriukas
Artūras Rimkevičius
Paulius Rainys
Julija Pociūtė
Audronė Andrulevičienė
Valmantas Gutauskas
Vygantas Paulauskas

Lapkričio 29 dieną, parodos uždarymo metu vyks ekskursija su menininkėmis Julija Pociūte ir Indre Stulgaite-Kriukiene po parodą „Lūkesčių procesai“ ir paskaita-diskusija „Nuo funkcionalumo iki koncepcijos“.

The post Lietuvos stiklo kūrėjų paroda „Lūkesčių procesai“ VDA Telšių galerijoje appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 7 d. 18 val. namų galerijoje „Trivium“ (Vilkpėdės 7-105, Vilnius) atidaroma Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės paroda „DONALDO nuotykiai / DONALD Bubble Gum“.

„Мир, дружба, фестиваль, жевачка“

Iš sovietmečio pabaigos gatvės folkloro

XX a. 9 deš. pradėjus braškėti geležinei uždangai, gaivesnių vakario gūsių įkvėpė ne tik suaugusieji. Ore tankėjantį aukštesnių idealų ir žodžio laisvės troškimą lydėjo ir nenumaldomas materialių naujovių bei vartojimo alkis. Tai nebuvo vartotojiškumas šiandiene prasme, kai esame išlepinti tiek pasiūlos, tiek galimybių įsigyti beveik viską, ko akys ir širdis geidžia, pertekliaus. Tuomet mes, sovietinė X karta, buvome išties alkani. Tai buvo laikai, kai tą patį kramtomosios gumos gabalėlį žiaumodavome pasikeisdami su suolo draugu, kai vienintelį pasirinkimą – „Paršiuko Čiuko“ gumą – rožine spalva nusidažydavom įkramtydami raudoną pakuotės popierėlį, o estiška „Kalev“ kramtomoji guma buvo didžiulis deficitas. Tuomet rūdžių išgraužta geležinė siena ėmė vis labiau eižėti ir deficito pasaulyje pasirodė tikrų vakarietiškų stebuklų. Vieni pirmųjų atkeliavo „Ančiuko Donaldo nuotykiai“, vertingi ne tik dėl pagrindinio, jau iškart spalvoto kramtomo turinio, bet ypač dėl nuotykių popierėlių. Dėl šių stebuklų buvome pasiryžę paaukoti ne mažiau nei indėnai ar aborigenai, už europiečių stiklo karoliukus galėję atiduoti paskutinį kailį ir dar pridėti aukso grynuolį. Kitaip tariant, už „Donaldo nuotykių“ bloką sumokėti visus vasaros atostogoms tėvų įduotus pinigus buvo normali kaina. Kaip suaugusiųjų pasaulyje gana svarbią vietą užėmė doleris, taip paraleliniame vaikų pasaulyje – kramtomosios gumos popierėliai. Tai nebuvo tuščia vaikiška užgaida ir suaugusiųjų popierinės kupiūros nebuvo vertingesnės už šiuos popierėlius. Tai buvo vaikų valiuta, turinti realią vertę: ja buvo galima keistis, mainyti į kitus daiktus, lošti, o svarbiausia – už ją buvo galima nusipirkti statusą, bendraamžių pagarbą, draugystę, populiarumą.

Į šiuos realius vaikystės prisiminimus, kurie posovietinių nepriklausomybės kartų atstovams arba negyvenusiesiems šiapus geležinės uždangos tikriausiai gali atrodyti lyg šaržuoti komiksai, sugrąžino tas kitas Donaldas, bene pirmąkart per žmonijos istoriją populiarumu ir įtakingumu besikėsinantis aplenkti Ančiuką Donaldą ir jo nuotykių personažus. Tarp jų yra tam tikrų panašumų. Jie abu skirti plačiosioms masėms, geba generuoti milžiniškas pajamas ir puikiai pučia burbulus. Bet yra ir vienas esminis skirtumas – Ančiukas Donaldas asocijuojasi su sienų griuvimu, o tas kitas Donaldas – su sienų statymu.

Tomas Kriaunevičius

Paroda veiks iki lapkričio 23 d.

The post Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės paroda „DONALDO nuotykiai / DONALD Bubble Gum“ namų galerijoje „Trivium“ appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 9 d., 19 val., kultūros bare „Kablys“, Vilniuje, bus pristatytas įspūdingas eksperimentinės muzikos ir šiuolaikinio meno projektas „Po oda“. Jo pagrindinė dalyvė – pirmą kartą Lietuvoje viešinti garsi norvegų kompozitorė ir atlikėja – Maja Solveig Kjelstrup Ratkje.

Majos S. K. Ratkje talentu ir jos balso galimybėmis žavisi pasaulio spaudoje: „Ratkje atkakliai nepaiso įprastų formų, turi ekstravagantišką vaizduotę, o visa tai sujungia jos susižavėjimas žmogaus balsu ir jo komunikacinėmis galimybėmis. Jos kūriniai yra dramatiški, įtraukiantys ir beprotiškai skirtingi.“ ‒ „Financial Times“, 2015; „Kiekvienas, kuris matė ar girdėjo Ratkje gyvą pasirodymą, žino, kokia ji puiki muzikantė, apie kurią iš tikrųjų galima pasakyti, kad ji praplečia savo balso išraiškos spektrą naudodama technines ir technologines priemones… Tai triumfuojantis ir įtraukiantis, suteikiantis energijos ir suvienijantis kvietimas tiems, kurie yra užtektinai smalsūs dirstelėti pro mainstream᾽o vidutiniškumo uždangą.“ ‒ „The Wire“, 2006.

Šiame projekte taip pat dalyvauja Vilniaus universiteto „Pro musica“ ir „Gaudeamus“ chorų vyrų grupės kartu su solistais Modestu Jankūnu ir Ignu Garla bei šiuolaikinio meno kūrėja Kristina Inčiūraitė. VU choristai improvizuotai atliks garsaus avangardisto Gilo Josepho Wolmano garso kūrinį „Megapneumies“ (1963), o jų energetiškai įkrautą erdvę muzikiniais eksperimentais praplės Maja S. K. Ratkje. Ji pasitelks stulbinamo balso galimybes ir praturtins jį elektronikos garsais. Muzikinę projekto dalį papildys vizualinis Kristinos Inčiūraitės pasakojimas, perteikiamas vaizdo projekcijoje.

Kristinos Inčiūraitės inicijuotas projektas netiesiogiai replikuoja Jonathano Glazerio filmą „Po oda“ („Under the Skin“, 2013). Jame pagrindinė veikėja, nežemiška būtybė, veikiausiai perteikia šių dienų intensyvias žmonių tapatybių transformacijas, išprovokuotas konflikto tarp praeities ir dabarties, geopolitinių bei globalizacijos iššūkių, realaus ir virtualaus pasaulių. Eksperimentinės muzikos ir meno projekte „Po oda“ bus bandoma perteikti tam tikrą liminalumo būseną, kuri individą išveda iš komforto zonos į eksperimentinę erdvę, atvirą naujoms žmogaus tapatybių koncepcijoms. Taip pat bus siekiama sukurti transformuojančią terpę, kurioje akustiškai ir vizualiai būtų „perkraunami“ renginyje dalyvaujančiųjų patyrimai.

Apie pagrindinę projekto dalyvę:

Maja Solveig Kjelstrup Ratkje – norvegų kompozitorė ir atlikėja. Jos muzika skamba visame pasaulyje, atliekama tokių kolektyvų ir atlikėjų kaip „Ensemble Intercontemporain“, „Klangforum Wien“, Oslo Sinfonietta, Norvegijos radijo orkestras, BBC Škotų simfoninis orkestras, „Fretwork“, „TM+“, „Cikada“, „Mivos“ ir „Bozzini“ styginiai kvartetai, „Quatuor Renoir“, „crashEnsemble“, „Pearls for Swine Experience“, Torbenas Snekkestadas, Marianne Beate Kielland, SPUNK, Frode Haltlis, POING ir daugelis kitų.

Ratkje yra įvertinta šiais apdovanojimais: Paryžiaus „International Rostrum of Composers“ („Tarptautinė kompozitorių tribūna“) prizas, skiriamas jaunesniems nei 30 metų kompozitoriams, Norvegijos „Edvardo“ prizas už geriausią metų kūrinį (du kartus) ir Russolo fondo antrasis prizas, o 2001 m. ji tapo pirmąja kompozitore, kada nors gavusia Norvegijos Arne Nordheimo prizą. Jos solinis albumas „Voice“, sukurtas bendradarbiaujant su grupe „Jazzkammer“, laimėjo specialų prizą „Ars Electronica 2003“ festivalyje. 2013 m. ji buvo nominuota „Nordic Council“ muzikos apdovanojimui už savo vokalinius kūrinius.

Ratkje koncertuoja kaip dainininkė, elektroninės muzikos atlikėja ir kūrėja, bei solistė grupėse SPUNK ir BRAK RUG. Ji taip pat yra koncertavusi kaip solistė su šiais orkestrais: Norvegijos radijo orkestru, „Ensemble Intercontemporain“, „Klangforum Wien“, „Avanti!“ kameriniu orkestru ir BBC Škotų simfoniniu orkestru. Ji bendradarbiavo su Jaapu Blonku, Joëlle Léandre, Ikue Mori, Zeena Parkins, Stephenu O’Malley, Lasse Marhaugu, POING ir daugeliu kitų. Ratkje atlieka savo pačios muziką kinui, šokiui ir teatrui, instaliacijoms ir daugeliui kitų menų projektams. Į savo kūrybą – instaliacijas ar scenos kūrinius – ji dažnai įtraukia vizualaus meno ir tekstinių šaltinių elementus. Ji yra sukūrusi stambių kūrinių galerijoms kartu su SPUNK, taip pat parašė muziką Elfriede Jelinek radijo pjesei, o 2003 m. atliko vaidmenį savo pačios sukurtoje operoje pagal tekstus iš Nag Hammadi bibliotekos šventraščių.

Jos kūrinių partitūrų galima rasti Norvegijos spaudos tarnybos Nacionalinėje bibliotekoje, „NB noter“, o jos albumus yra išleidę „Tzadik“, „Rune Grammofon“, „2L“, „ECM“, „Important Records“ ir daugelis kitų įrašų kompanijų.

Daugiau informacijos: www.ratkje.com

—

 Projekto „Po oda“ muzikinės dalies dalyviai:

Maja Solveig Kjelstrup Ratkje (balsas ir elektronika),
Vilniaus universiteto „Gaudeamus“ ir „Pro musica“ chorų vyrų grupės su solistais Modestu Jankūnu ir Ignu Garla
Chorų meno vadovė: Rasa Gelgotienė
Projekto iniciatorė ir vizualinės dalies autorė: Kristina Inčiūraitė
Garso režisierius: Alius Bareckas
Organizatorius: „Kristinos Inčiūraitės studija“

—

Renginio portalas: alfa.lt
Renginio partneris: „JCDecaux Lietuva“
Rėmėjai: LR kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Norvegijos Karalystės ambasada Lietuvoje, „Sirma“, „Menų spaustuvė“, „Paviljo“
Bilietus platina: „Bilietų Pasaulis“

The post Majos S. K. Ratkje muzikiniai eksperimentai kartu su lietuvių kūrėjais projekte „Po oda“ appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 3 d. 18 val. II aukšto Titaniko parodų salėje atidaroma Monikos Furmanavičiūtės paroda „TA KI TA“.

Kontrastai yra žavingi. Jie mane sukrečia ir žadina. Kaip ir trinamos ribos. Taip nuolat komplikuoju savo būtį. Tokios pažiūros išvirto į intensyvius „energetinius mazgus“, kur svarbus daikto ir kūno santykis, daikte slypinti gyvybė ir kūno sudaiktėjimas. Pastebėjau, kad šie du sandai palaipsniui  ėmė jungtis į vieną kiborgę, moterį – mašiną, moterį ir į jos kūną įsiskverbusią istoriją, kuri kaupiasi kaip našta, auga ir maitinasi jos pačios kūnu, tampa neišvengiamybe.

Mane visada traukė paviršiai, todėl į moters kūną pažvelgiau kaip į paviršių. Drauge tai užslėpto gylio slėpinys, apvalkalas, talpinantis ir reprezentuojantis istoriją, griaunantis stereotipus, gebantis tapti manipuliavimo įrankiu, patirti malonumą ir skausmą, teikiantis gyvybę ir tuo pačiu neišvengiantis savo paties mirtingumo. Jean Baudrillard yra sakęs: „Nėra nieko gilesnio už odą“… Šia oda tampa mano paveikslų pagrindas – krepsatinas.

Akcentuodama kūną, nepriešinu jo intelektui.  Priešingai. Pabrėžiu platesnę gebą talpinti ir dęrinti. Grętindama daiktą ir kūną kvestionuoju – kuo moteris gali būti visuomenėje.

Mano fantazija pasireiškia susidūrus su kitų autorių kurtais vaizdiniais ir tekstais. Esu kaip iškreiptas veidrodis to, kas supa, ką patiriu santikyje su aplinka. Negaliu pasakyti ko iš tikrųjų ieškau tame realybės atspindyje. Tapatinuosi su mane supančia aplinka ir kaskart matau vis naują savo refleksiją, kurioje gyvenimas deformuojasi ar mistifikuojasi.

Dauginantis atvaizduose, turiu galimybę žvelgti į save „kitą“, o tapant perrinkti sandus, surežisuoti situacijas naujai. Naudoju savo kūną kaip modelį eksperimentams, o ieškoma „tiesa“ keliauja iš vieno kūno į kitą, iš kūno į objektą ir atgal, bet iš tiesų nėra nei viename. Tokia savivoka artima nuolat kintančiai substancijai, kurią taikliau apibūdina kontūrai negu užpildyta išbaigta forma ar tekstūra. Pagrindinis personažas – moters figūra – apsėsta netikrumo, nepaliaujamai persiorganizuojanti, besidubliuojanti, judanti iš savęs „laukan“ į kitą „save“, kuri netoliese laukia būt užpildyta.

Noriu fiksuoti tai, ką gyvendama patiriu. Matuojuosi tapatybes, kaip rūbus. Tik visada jaučiuosi besirengianti svetimą, kol kas nerandu savojo.

Monika Furmanavičiūtė

Paroda veiks iki lapkričio 19 d.

Lapkričio 8 d. 11 val. Titaniko II aukšto parodų salėje VDA meno doktorantė Monika Furmanavičiūtė gins meno projektą tema „Naujojo realizmo tendencijos Lietuvos jaunosios kartos tapyboje“

The post Monikos Furmanavičiūtės paroda „TA KI TA“ VDA „Titanike“ appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 4 d., penktadienį, 17 val. LDS Panevėžio skyriaus galerijoje „Galerija XX“ (Laisvės a. 7) atidaroma Dainiaus Trumpio instaliacijų paroda „Tapatumai“.

Dainius Trumpis – gerai žinomas menininkas iš Šiaulių, nuolat eksperimentuojantis su naujomis raiškos formomis. Pripažintas ir įvertintas meno kritikų tapytojas, šioje ekspozicijoje atsiskleidžia kaip konceptualus kūrėjas. Nieko neteigdamas, bet užduodamas daug klausimų, autorius kviečia leistis į diskursą apie žmogaus ir gamtos santykį, panagrinėti galios ir teisumo kategorijas.

Autorius pristato šią parodą taip:

“Kokia didelė arogancija yra teigti, kas yra natūralu, o kas iškrypėliška.

Kvestionavimai: kuri sintezė bei priešprieša yra klaidinga? Kiek seniai mes pažįstame gamtos ir visatos dėsnius bei jų dinamiką, kad galėtumėm stoti į neišjudinamą poziciją?

Mane domina giluminis vidinis ryšys tarp tapatumų bei priešingybių. Kokie neatsiejami aspektai riša medžiotoją ir auką. Kokiu momentu jie tampa nebedalomi, tampa vieniu, vieniu tarpusavyje ir su aplinka. Kada šis aktas pasiekia holistinį tašką. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos indėnai po medžioklės atlikdavo dvasinio susitaikymo su aukos dvasia apeigas – šokiai ir būrimai. Laikui bėgant sakralinis bei filosofinis kario, medžiotojo ir aukos aspektas kito bei transformavosi. Neretai ši kaita priartėja prie grotesko ar absurdo, o tam tikrais atvejais sintezuojasi ir kristalizuojasi į absoliutų vienį,

Eugen Herrigel knygoje “Dzenas ir lanko menas” rašo: “Kovos esmė ta, kad šaulys taikosi pats į save, bet sykiu – ir ne į save; kad galbūt pataiko pats į save, bet gi ir ne į save; taigi yra tas, kuris taikosi, ir kartu taikinys, tas, kuris pataiko, ir kartu tas, į kurį pataiko.” Herrigel tęsia: “Guodžiausi viltimi, kad netrukus šis techninis sprendimas taps man toks įprastas, kad nereikės jokios ypatingos atidos, vadinasi, išauš diena, kai aš – kaip tik dėl šio sprendimo – užsimiršęs ir stovėdamas maksimaliai įsitempęs galėsiu nesąmoningai paleisti šūvį; taigi ir šiuo atveju techniniai įgūdžiai bus sudvasinti.”

Kvestionavimai: Ant kokio laiptelio mes stojamės spręsdami ir teisdami visatos reiškinių dinamizmą visais jos aspektais? Kiek daug mes žinome apie mikrodalelių (atomai, elektronai, neuronai ir kt.) sąveikas?

Kinų veikalas “Permainų kanonas” (“Yijing”) daugiaprasmiškiausiai ir giliamintiškiausiai atspindi kinų pasaulėvaizdžio holistiškumą, pats tapdamas “miniatiūriniu viso pasaulio atspindžiu”. Besimainančių heksagramų ciklas, aprėpiantis visą tipiškų egzistencinių situacijų įvairovę, tartum teigia, kad pasaulis egzistuoja ne pagal pastovią kieno nors nustatytą tvarką, bet nuolat kinta pagal imanentiškus ir natūralius saviraidos dėsnius.”

Paroda veiks iki gruodžio 2 dienos

The post Dainiaus Trumpio instaliacijų paroda „Tapatumai“ Panevėžyje appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 4 d. (penktadienis) 18 val. galerijoje „Meno parkas“ vyks dviejų parodų atidarymai. Galerijos antro aukšto ekspozicinėje erdvėje bus atidaryta tapytojos Almos Veiverytės personalinė paroda ŠIRDYS, o trečiame aukšte galėsite apžiūrėti tarptautinę grupinę parodą NET FREEDOM ART SHOW (kuratorius Jorge Cortell-Albert), kurioje dalyvauja 8 autoriai iš skirtingų šalių, tarp jų ir lietuvių menininkė Patricija Gilytė.

..

Apie parodą ŠIRDYS:

Širdžių parodai

Bandymas paaiškinti prasmę

Kai buvau jaunesnė dažnai žiūrėdavau į miesto šviesas ir jos visada atrodydavo tarsi pažadas, kad kažkur yra gyvenimas, kuris manęs laukia.

Klausydamasi dainų apie meilę suprantu, kad į jas sudėta tai, ką mes visi esame patyrę ar dar patirsime. Arba kartais įsimenu žodžius, dialogo dalį, kuri ilgam lieka atmintyje. Regis nereikšminga, bet vis „išlenda“ į paviršių.

Širdis mane valdo, tai ką jaučiu ar nejaučiu, keičia mano elgesį, ką sugebu padaryti, sukurti ir pajausti.

„Gyvenimas negali būti toks, koks norėtum, kad būtų, jei neklausai savo širdies. Negali savęs sukurti, turi paklusti likimui“. Taip man sakydavo diedukas. Kad ir kaip ironiška bebūtų, manau, kad tie rėmai, kuriuose gyvenam, turi plyšį, per kurį įvyksta virsmai, bet tai jau širdies pasirinkimas (?).

Lana del Rey 2014 m. išleido hitą „West Coast“, romantišką kaip ir visos jos dainos. Eilutė iš tos dainos sako: „Down on the west coast I get this feeling like it all could happen“. Tai tarsi ta pati metafora vietos, kuri realiai neegzistuoja, bet yra mumyse. Arba momentas, kai mes patikim savim ir pasauliu ir kažkas įvyksta, kas mus pakeičia; dėl tokių momentų verta gyventi.

Tų metų žiemą tapiau širdžių ciklą, paskui jos ilgai stovėjo dirbtuvėj, kol pagražinau purškiamais dažais. Manau kai kurie darbai gavosi panašūs į „grafičius“, kiti liko subtilesni.

Alma Veiverytė
Almą Veiverytę aš pažįstu jau seniai, ji buvusi mano kursiokė ir aš ją prisimenu nuo pirmų kursų, kai atėjau po akademinių. Tai buvo kolega su kuria mes praktikose dirbdavom iki nukritimo. Alma buvo visiška darboholikė, bakalaure ji buvo pirmus pora metų lietuviškos mokyklos ekspresionistė, tapydavo „su moliu“, kaip ir lietuvių tradicinė tapybos mokykla, su dideliu potėpiu. Piešiniai buvo sujungti, dažnai skulptūriniai, dinamika jautėsi. Visuomet buvo ir viena stipriausių pas mus piešėjų. Po to Alma išvažiavo į Ispaniją ir iš ten grįžo visiškai pasikeitusi. Ji buvo išvažiavusi su Erasmus programa ir ten kūrė. Grįžo pasisėmusi naujų idėjų ir daug šiuolaikinio meno mačiusi. Galbūt tuo metu buvo vieniems sunku atpažinti Almą tokią, nes ji buvo kardinaliai pasikeitusi, atsisakiusi akademinio piešinio, nuėjo į, kaip vokiečiai sakytų, „entartete kunst“.

Rėmėsi simboliu, žiūrėjo vaikų piešinius, labai gilinosi į save ir tai visuomet matėsi. Dažnai ji vaizduodavo keistus sapnų pasaulius. Tapė su emaliniais ir kitokiais dažais ir plastiškumas įgaudavo virpesius.

Tikram menininkui visuomet tapyba yra narkotikas, net kai būna visai sunku – jis visuomet vis tiek atsisuks į tapybą ir pirmiausia ieškos tapyboje išsiliejimo – tai yra tikriausia intencija.

Pirmoji brandi postudijinė paroda, kur Alma iš tikrųjų atsiskleidžia. Potėpis, drąsa tokį paprastą simbolį parodyti, o ne mėginti atvaizduoti kokias bakchanalijas. Tai gilinimasis į spalvą ir į save, nuoga tapytojo tiesa ir yra didžiausia tiesa, tai pagrindinis grožis, tikroji tapybos ir kūrybos esmė.

Ignas Gleixner

Paroda yra galerijos projekto „Jaunieji. Žalia sąmonė – 6“ dalis.
Projektą dalinai remia Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

„Net Freedom Art Show“ yra tarptautinis tarpsritinis šiuolaikinio meno šou, kuris dar bus pristatomas Niujorke, Londone bei Santjage. Kuratorius Jorge Cortell-Albert.

,,Su šia provokuojančia, nemandagia ir netipiška paroda, aš noriu išreikšti požiūrį į svarbiausius laisvės troškimo elementus internete, tokius kaip komunikavimas, lytis, įvairovė, medijos, technologijos, dizainas ir politika“ – teigia parodos kuratorius Jorge Cortell-Albert ir priduria: ,,Visi darbai siunčia masę žinučių. Netgi daugialypė, išskirtinių menininkų grupė, reprezentuoja plačiąją interneto pusę.“
Bendradarbiaujant su ,,Internet Freedom Festival“, vykstančio Valencijoje, ,,Net Freedom Art Show“ pristato kelių grupinę tarptautinę šiuolaikinio meno parodą, kuri, po debiuto Ispanijoje, atkeliauja į Lietuvą, o vėliau keliaus į galerijas Niujorke, Londone ir Santjage (Čilėje).

Nepriklausomų aktyvistų kuratorius, Londono rezidentas Jorge Cortell-Albert, Saint Charles karališkosios menų akademijos patarėjas, Libera Accademia Belle Arti vizituojantis profesorius, atrinko 8 menininkų darbus, tarp kurių – galerijos „Meno parkas“ menininkės Patricijos Gilytės videoinstaliacija „tri – galaxian L4116″, jau eksponuotos eilėje parodų Europoje ir pasiekusios Singapūro auditoriją. Didžiausia projekto kūrinių dalis atkeliauja iš privačių kolekcijų muziejuose, tokiuose kaip ,,Guggenheim“ ir ,,New Musiem“ Niujorke. Kiti darbai duoti pačių menininkų, kurie juos eksponavo tokiose vietose kaip ,,Tate Modern“ Londone, ,,MoMA“ Niujorke ar ,,Art Basel“.

Dalyvauja:
Carlos Motta (Kolumbija), Pavel Althamer (Lenkija), Osamu Tezuka (Japonija), Dave Cicirelli (Amerika), Patricija Gilytė (Lietuva), Claudio Zirotti (Italija), Mery (Ispanija) ir Paulina Vassileva (Bulgarija).

Daugiau informacijos:
https://netfreedomart.surge.sh/
Jorge@cortell.net

Paroda yra galerijos projekto „Meno linija“ dalis.
Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.

Parodos galerijoje veiks iki gruodžio 2 d.

The post Dvi naujos parodos galerijoje „Meno parkas“ appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 4 d. 18 val. VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“ (I aukšte) atidaroma Sandros Stanionytės, Romos Auškalnytės ir Yuki Kobayashi paroda „Breath In Breathe Out“.

Ši paroda – sintezė tarp trijų menininkų – Sandros Stanionytės (Londonas) + Romos Auškalnytės (Helsinkis) ir Yuki Kobayashi (Japonija). Pagrindine parodos tema – klausimai, kas yra perfromansas dabar bei kaip jisai keičiasi ir apima vis daugiau skirtingų darbo metodų: nuo gyvo performanso iki grafikos ar video instaliacijų. Parodoje būtų mėginama parodyti šiuos kūno praktikos pratęsimus, kaip jie keičiasi priklausomai nuo darbo idėjų, bei ką reiškia šiuolaikiniame mene naudoti kūną bei kaip jisai kinta skirtingose praktikose.

TRACE
PLACE

Subject: BODY
Place: WORLD
Condition: HUMAN

Space for freedom and ant-alienation.

Performansai: PENKTADIENĮ (11.04) 18:00-20:00

ŠEŠTADIENĮ (11.05) 12:00-18:00

Paroda veiks iki lapkričio 26 d.

The post Sandros Stanionytės, Romos Auškalnytės ir Yuki Kobayashi paroda „Breath In Breathe Out“ VDA „Titanike“ appeared first on artnews.lt.

 Tarptautinė šiuolaikinės tapybos paroda
2016.11.24-2016.12.31 Taikomosios dailės ir dizaino muziejus (TDDM), Arsenalo 3A, Vilnius
Atidarymas − lapkričio 24 d., 18 val. Spaudos konferencija lapkričio 24 d., 11 val. TDDM

Lietuvių šiuolaikinės tapybos paroda
2016.12.01-2016.12.31 Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio 16, Kaunas
Atidarymas − gruodžio 1 d., 18 val.

Satelitinis projektas − galerija ‘Cechas Vilnius’
2016.11.25-2016.12.31 Vytenio 6, Vilnius

XVI Tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės „Nomadiški vaizdai” idėja paremta klajonių po skirtingas teritorijas strategija, kai, nekuriant hierarchijos ar vieningo plano, jos stebimos, lyginamos, vertinamos, bet neužvaldomos. Kelionių metu atsitiktine ir nereguliuojama tvarka susikuriantys matytų objektų ir potyrių deriniai iškelia iš atminties pamirštus prisiminimus ir tuo pat metu kuria naujus derinius. Ši organizatorių nuostata glaudžiai siejasi su šiuolaikinių mąstytojų Gilles‘o Deleuze‘o ir Félix‘o Guattari artikuliuota klajokline pasaulio vizija, kurioje tikrovė yra nuolat kintanti, apibūdinama rizomos ir labirinto sąvokomis. Erdvė nomadiškai suvokiama kaip decentralizuota teritorijos plėtra, neprogramuoto vyksmo, atsitiktinumo, spontaniškumo, neišbaigtumo arena. Perkėlus šias idėjas į dabarties tapybos kontekstą, jos išraiškos formas galima suvokti kaip potencialią begalybę, galinčią įgauti įvairiausių konfigūracijų, laisvai augti ir plėtotis bet kuria kryptimi. Konceptualus požiūris į trienalės turinį leidžia išvengti horizontalaus, apžvalginio žvilgsnio į tapybą, suteikia trienalei intelektinės dinamikos. Trienalėje akcentuojamas tapybos inovatyvumas, pokyčiai jos naudojamuose reprezentavimo būduose, formatuose, medžiagose, jungtys su kitomis medijomis bei meno sritimis.

2016 metų trienalę sudaro dvi atskiros, tačiau viena kitą papildančios dalys, kurias vienija bendra koncepcija.

 TARPTAUTINĖ ŠIUOLAIKINĖS TAPYBOS PARODA

Pirmoji dalis – kuruota paroda, kurioje bus pristatomi kviestiniai menininkai iš Lietuvos, Baltijos ir kitų Europos šalių:
Alma Heikkilä (FI), Andris Vītoliņš (LV), Bronius Gražys (LT), David Schnell (DE), Eberhard Havekost (DE), Ewa Juszkiewicz (PL), Gintaras Palemonas Janonis (LT), Jan Poupě (CZ), Jens Fänge (SE), Jolanta Kyzikaitė (LT), Jonas Gasiūnas (LT), Jonas Jurcikas (LT), Kristaps Ģelzis (LV), Kristi Kongi (EE), Konstantinas Gaitanži (LT), Laisvydė Šalčiūtė (LT), Linas Jusionis (LT), Markus Åkesson (SE), Merike Estna (EE), Mihkel Ilus (EE), Mircea Suciu (RO), Mykola Belous (UA), Pieter Vermeersch (BE), Ragna Bley (NO), Rafał Bujnowski (PL), Ramūnas Čeponis (LT), Tomek Baran (PL), Žygimantas Augustinas (LT).

Parodoje kūriniai sugretinami labirintą primenančioje struktūroje, siekiant pasiūlyti vieną iš begalės galimų asociatyvių junginių ir būdų matyti europinę tapybos sceną. Paroda bus eksponuojama š. m. lapkričio 24 d.– gruodžio 31 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo 3A, Vilnius). Parodos kuratorius – Linas Liandzbergis.

Kuruotos parodos satelitinis projektas – ukrainiečių tapytojo Rustam Mirzoev (UA) paroda „Beveik realybė“ – bus eksponuojama galerijoje „Cechas Vilnius“ (Vytenio 6, Vilnius) š. m. lapkričio 25 d.– gruodžio 31 d.

LIETUVOS ŠIUOLAIKINĖS TAPYBOS PARODA

Antrąją trienalės dalį sudarys konkurso būdu atrinktų lietuvių menininkų kūrinių paroda. Paraiškas dalyvauti konkurse pateikė 73 profesionalūs Lietuvos menininkai bei studijuojantieji menus. Jie pristatė per pastaruosius trejus metus sukurtus tapybos kūrinius. Komisija atrinko 29 autorius, kurių pateikti kūriniai bus eksponuojami parodoje Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) š. m. gruodžio 1-31 d. Trims geriausiais pripažintų kūrinių autoriams bus skirti vertingi apdovanojimai. Autoriai, dalyvausiantys parodoje:

 Aistė Kirvelytė, Indrė Ercmonaitė, Kęstutis Grigaliūnas, Marta Vosyliūtė, Andrius Zakarauskas, Eglė Ulčickaitė, Eglė Karpavičiūtė, Kęstutis Lupeikis, Ričardas Bartkevičius, Auris Radzevičius, Arūnė Tornau, Aušra Andziulytė, Dainius Trumpis, Darius Jarusevičius, Laura Slavinskaitė, Romualdas Balinskas, Simona Lukoševičiūtė, Vidmantas Jusionis, Antanas Obcarskas, Irma Leščinskaitė, Ramūnas Grikevičius, Algis Griškevičius, Miglė Kosinskaitė, Linas Gelumbauskas, Kunigunda Dineikaitė, Mykolė Ganusauskaitė, Simonas Kuliešis, Vidmantas Zarėka, Kristina Ališauskaitė.

 Atrankos komisija: tapytojas, dėstytojas Arvydas Šaltenis, meno istorikė, kuratorė Milda Žvirblytė, meno istorikė, kritikė Aistė Paulina Virbickaitė, tapytoja Eglė Gineitytė.

Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė nuo 1969 metų profesionaliai atspindi pagrindines tapybos vystymosi kryptis ir tendencijas, veikia kaip dabarties veidrodis bei prognozuoja tapybos ateitį.

Trienalės organizatorius Lietuvos dailininkų sąjunga

Trienalės meno vadovas Linas Liandzbergis

Trienalės parodų architektas Darius Baliukevičius
Trienalės dizainerė Laura Grigaliūnaitė

Remėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Vokietijos Federacinės Respublikos ambasada, „Lewben Art Foundation“, Norvegijos karalystės ambasada

Partneriai: Lietuvos dailės muziejus, M.K. Čiurlionio dailės muziejus, Kauno miesto savivaldybė, Estijos Respublikos ambasada, Lenkijos kultūros institutas, Čekijos Respublikos ambasada Vilniuje, galerija „Cechas Vilnius“

Informaciniai rėmėjai: artnews.lt, 7 meno dienos

The post XVI Tarptautinės Vilniaus tapybos trienalė „Nomadiški vaizdai“ appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 7 d., pirmadienį, 18:30 projektų erdvėje „Kabinetas“ (A. Mapu g. 20) vyks Šilainiai Project vadovės Evelinos Šimkutės vedama atvira diskusija apie kultūros decentralizaciją Lietuvoje. Pirmasis toks renginys numatytas kaip atviras pasidalijimas patirtimi vykdant menininkų vedamas neinstitucines kultūrines iniciatyvas, nukreiptas į vietines ar specifines bendruomenes.

Dalyvauja: Evelina Šimkutė (Šilainiai Project, Kaunas), Indrė Misiulytė (Beepart Pilaitė, Vilnius), Austėja Bliumkytė-Padgurskienė (Šančių Kioskas, Kaunas), Tadas Šimkus, Goda Skėrytė (Kauno gatvės meno festivalis Nykoka), Richard Schofield (Tarptautinis Litvakų Fotografijos Centras / International Centre for Litvak Photography, Kaunas), Agota Adomavičiūtė (VDA KF, Socialaus meno projektas „(ne)LAISVAS menas“), Ieva Petkutė (VšĮ Socialiniai meno projektai, „Padainuok man labanakt“, Vilnius). Diskusija atvira, kviečiami prisijungti visi lankytojai.

Pagal Eveliną Šimkutę, šiose menininkų, ne institucijų vykdomose iniciatyvose svarbiausia žmogus, bendruomenė. Poreikis tam kyla iš supančios aplinkos, ir jautriai reaguojant į ją. Diskusijoje norima iškelti klausimus: kodėl vykdome šias iniciatyvas, su kokiais iššūkiais susiduriame ir kaip juos sprendžiame, ką pasiekėme, kokia projektų ateitis ir bendradarbiavimo galimybės?

Spalio 31 d. – lapkričio 14 d. „Kabinete“ veikia Šilainiai Project tarptautinės meno rezidencijos paroda. Menininkės Evelinos Šimkutės kuruojamas Šilainiai Project yra vienas pirmųjų, įžengusių į šį kultūriškai nuo centrinės miesto dalies atskirtą blokinių daugiaaukščių Šilainių mikrorajoną. Jame ‘couch-surfingo’ būdu 2016 metų vasarą apsistoję menininkai įgyvendino kūrinius ir mezgė ryšius su vietos bendruomene, pristatydami savo kūrybą viešai bei dalyvaudami susitikimuose viešojoje bibliotekoje Šilainiuose.

Šilainiai Project kaip į įvairių kartų vietos bendruomenę nukreipta meninė iniciatyva įsilieja į Lietuvoje ir užsienyje vis plačiau veikiančias praktikas miestų mikrorajonuose – atviras kūrybines socialines platformas, bendruomeninius ir dalyvaujamuosius menus bei kita. Tarptautinė menininkų rezidencija – viena iš daugelio Evelinos Šimkutės vykdomų veiklų Šilainiuose, kurios p(r)adeda atrasti šio paskutinio sovietmečiu Kaune išplėtoto mikrorajono kultūrinį identitetą. Projektas atlieka ir meninį, ir istorinį, socialinį Šilainių mikrorajono tyrimą, bendraujant su jį kūrusiais asmenimis ir nagrinėjant surinktą archyvinę medžiagą.

Daugiau informacijos: silainiaiproject.com. Projekto partneriai: Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka Šilainių padalinys, VšĮ „Meno vadybos platforma“. Šilainiai Project dėkoja Crowdfunding platformos rėmėjams Vanessa Kilduff, Niamh Grogan ir Anonymous.

The post Šilainiai Project: diskusija apie kultūros decentralizaciją Kaune „Kabinete“ appeared first on artnews.lt.

„LATGA Jaunojo menininko stipendija palaiko mano gyvybę kaip sunkiai sergančiojo – lašelinė“, – šypsodamasis kalba žinomo dailininko Šarūno Saukos sūnus Mykolas, rašantis romaną, skirtą jauniems miesto kultūros žmonėms. Jis – vienas iš 7 jaunų menininkų, kuriems 2016 m. pradžioje buvo skirtos metinės stipendijos. Šiuo metu Asociacija LATGA rengia naują konkursą Jaunojo menininko stipendijai laimėti.

Atrinks nauja Taryba

Savo kūrybinius sumanymus norintys įgyvendinti 18-35 metų amžiaus įvairių sričių (audiovizualinių menų, dailės, dramos, fotografijos, literatūros, muzikos, tarpdisciplininių menų) menininkai paraiškas gali teikti iki lapkričio 11 d. Beje, meninių projektų originalumą vertins ir 7 skirtingų sričių menininkams stipendijas paskirs naujoji Taryba – ją didžiausios šalies autorių bendrijos nariai išsirinks per Visuotinį susirinkimą, kuris vyks lapkričio 11 d.

Konkursą laimėję jaunieji menininkai kitąmet kas mėnesį gaus po 272 Eur (atskaičius mokesčius) dydžio stipendijas, kurias galės skirti savo projektų įgyvendinimui. Trečią kartą rengiamą konkursą pagal Autorių ir gretutinių teisių kūrybinės veiklos programą iš dalies finansuoja Kultūros ministerija. Daugiau informacijos apie stipendijas galima rasti interneto svetainėje www.latga.lt ir bendrijos feisbuko paskyroje.

„Stengiamės skirti stipendijas tiems menininkams, kurių idėjos originaliausios. Taigi Tarybos nariams tenka praleisti nemažai laiko ginčijantis ir įrodinėjant, kodėl tas, o ne kitas menininkas vertas stipendijos“, – šypsosi dabartinis Asociacijos LATGA tarybos prezidentas, kompozitorius Teisutis Makačinas. Jis atskleidžia, kad paskutinis konkurso paraiškų svarstymas atėmė itin daug laiko, nes gauti stipendijas panoro net 92 jaunieji menininkai.

Ieškos rėmėjų filmui

Beje, tarp 7 šiemetinių stipendininkų – kelios pakankamai žinomos pavardės. Audiovizualinių menų srities stipendiją gavo LRT užsienio politikos žurnalistas Karolis Kaupinis, literatūros – žinomo dailininko Šarūno Saukos sūnus Mykolas Sauka, tarpdisciplininių menų srities stipendiją laimėjo menininkė Monika Dirsytė.

Žurnalistas K. Kaupinis laisvalaikiu kuria scenarijų pilno metro vaidybiniam filmui „Corcovado Borealis“ kūrimui. Juostoje bus siekiama atpasakoti tikrus Lietuvos istorijos įvykius, maišant juos su išgalvotais dalykais. Pagrindinio personažo prototipas – Kazys Pakštas, svajojęs apie atsarginės Lietuvos idėją bei Stasys Lozoraitis – diplomatas, ilgus metus atstovavęs valstybę, kuri de facto neegzistavo.

„Paruošiamieji darbai sekasi neblogai, gruodžio 14 d. scenarijų turėsiu pateikti Lietuvos kino centrui. Jeigu gausime šio centro finansavimą, tuomet 2017-ųjų pabaigoje galėsime pradėti filmo gamybą, o 2018-aisiais juostą jau bus galima pamatyti ekrane. Šiuo metu ieškome kino srities prodiuserių, kurie padėtų pritraukti rėmėjų lėšų filmo gamybai“, – rūpesčiais dalijasi K. Kaupinis.

Neseniai savo skulptūrų parodą Vilniaus dailės akademijos salėje „Titanikas“ surengęs menininkas M. Sauka nedirba jokių papildomų darbų ir užsiima vien tik menine veikla, todėl Asociacijos LATGA mokama jaunojo menininko stipendija jam itin praverčia. Nepaisant to, kad rengėsi skulptūrų parodai, jis sako skyręs laiko ir romanui. „Manau, kad man puikiai sekasi rašyti, bet kol kas nenoriu nieko publikuoti viešai, nes paskui reikės perrašinėti“, – intriguoja menininkas.

Dailės stipendiją laimėjusi jauna juvelyrė Kotryna Vaitekūnaitė-Jonušienė vieną savo kūrybinių svajonių įgyvendino dar gegužę – „Argentum“ galerijoje ji surengė savo pirmąją asmeninę darbų parodą. „LATGA stipendija suteikė galimybę užsiimti menine veikla neribojant kūrybinės laisvės bei surengti pirmąją asmeninę kūrybos parodą. Dirbant su metalais ir kuriant juvelyrinius dirbinius reikalingi specifiniai darbo įrankiai ir medžiagos, kurie yra ganėtinai brangūs“, – sako su sidabru, auksu, emaliu, variu, akmenimis ir kitokiomis medžiagomis dirbanti menininkė.

 Virto multimedijos projektu

Fotografas Paulius Peleckis kuria nuotraukų ciklą apie menininkus, kurie nusprendė pakeisti gyvenamąją vietą ir iš miesto persikėlė į kaimą. Šiuo projektu jis siekia parodyti, jog kaime gyvena ne tik asocialūs asmenys. „Tačiau pradėjęs fotografuoti supratau, kad vien tik nuotraukomis nepapasakosiu istorijų, todėl nusprendžiau ir filmuoti. Taigi nuotraukų ciklas pamažu virsta multimedijos projektu – fotografijas papildys tekstai ir filmukai“, – paaiškina jis.

Paulius jau aplankė Ukmergės r., Samantonyse, gyvenantį fotografą Arūną Kulikauską ir jo žmoną Oksaną Judakovą, Utenos r., Indubakiuose, gyvenančią tapytoją Aureliją Kairytę-Smolianskienę bei Trakų r., Gojuje, įsikūrusius keramikus Dormantę ir Jurgį Penkinskus. „Kol kas tik renku medžiagą, o jau vėliau prisėsiu rašyti tekstų ir montuoti vaizdų. Labai tikiuosi, kad šis projektas man atvers kelius į platesnius vandenis“, – viliasi P. Peleckis.

Su daugybe žinomų pop ir džiazo muzikantų grojęs boso gitaristas Domas Aleksa LATGA stipendiją naudoja savo kūrinių įrašams. Įrašinėdamas muzikos kūrinius atlikėjas bendradarbiauja ir su Lietuvos menininkais, ir su muzikantais iš užsienio, tarp jų – ir „Grammy“ laimėtojais. „Visai neseniai kartu su žinoma dainininke Juste Starinskaite įrašėme kūrinį „Be vardų“, kurį mielai groja radijo stotys“, – pasakoja muzikantas.

Tarpdisciplininių menų srities stipendiją laimėjusi menininkė Monika Dirsytė kuria naują performansą, kuris pasakos apie žmogaus teisę būti savimi. Planuojama, kad jame dalyvaus net 15 žmonių. „Asociacijos LATGA skirta stipendija yra labai aukštas įvertinimas ir stipri motyvacija man kaip menininkei. Man svarbus ne tik kūrybos procesas, bet ir rezultatas. Mano tikslas yra pasiekti žiūrovų širdis, protą ir sielą bei paneigti Lietuvoje dar dažnai gyvuojantį stereotipą, kad šiuolaikinis menas yra niekai“, – sako menininkė.

Dramos srities stipendiją laimėjusi Eglė Kižaitė kuria pjesę „Stebuklų šalis – Alisoms“ Lewiso Carollo pasakos „Alisa stebuklų šalyje“ motyvais, kurioje stengiasi atskleisti perėjimo iš paauglystės į suaugusiųjų pasaulį problemas.

„Labai tikiuosi, kad tiek šiemetiniai, ir būsimi stipendijų laimėtojai sėkmingai įgyvendins projektus ir ilgainiui ras savo vietą modernioje ir nuolat besikeičiančioje meno rinkoje“, – teigia Asociacijos LATGA tarybos prezidentas T. Makačinas.

Iliustracijoje: Eksponavimas Titanike, iš M. Saukos asmeninio archyvo

The post Jauniesiems menininkams – dosnios stipendijos iš LATGA appeared first on artnews.lt.

Lietuvos nacionalinis muziejus tęsia ketvirtadienio kultūros istorijos vakarų ciklą. Lapkričio 10 d. 17 val. muziejaus salėje (Arsenalo g. 3) vyks Vilniaus tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus paskaita „Nepagražintas senasis Vilnius: mitologija ir istoriniai faktai“.

Senąjį Vilnių dažniausiai suvokiame kaip legendinį lietuvišką miestą, ikikrikščioniškais laikais valdytą kunigaikščių lietuviškais vardais ir apsuptą kaimelių lietuviškais pavadinimais. Vėlesnis Vilnius įsivaizduojamas kaip margaspalvis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didmiestis, kuriame gyvenantys įvairių tautybių ir konfesijų miestiečiai taip puikiai sutarė, kad XVI a. Vilnius šiandien vadinamas net Europos tolerancijos sostine. Sakoma, kad visos kultūros čia klestėjo iki pat XVIII a. pabaigos, tad lenkai miestą vadino „Mūsų Vilniumi“, o žydai – „Šiaurės Jeruzale“ arba „Lietuvos Jeruzale“.

Vilniaus tyrinėtojo, knygos „100 istorinių Vilniaus reliktų“ autoriaus Dariaus Pocevičiaus nuomone, toks idiliškas, gražus ir politiškai itin parankus Vilniaus įvaizdis smarkiai kertasi su istoriniais faktais. Paskaitoje „Nepagražintas senasis Vilnius: mitologija ir istoriniai faktai“ jis pateiks argumentų, kodėl senojo Vilniaus negalime vadinti nei lietuvišku, nei tolerantišku miestu, o Šiaurės Jeruzalės epitetas labiausiai tinka tik XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Vilniui.

Iliustracijoje: Stanisław Filibert Fleury. Šv. Jurgio (dabar Gedimino) prospektas. Apie 1903 m. Fragmentas LNM

The post Dariaus Pocevičiaus paskaita „Nepagražintas senasis Vilnius: mitologija ir istoriniai faktai“ appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 17 d., ketvirtadienį, 17 val. Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) parodų ciklą „Lūžio kartos vardai“ pratęs „Lūžio kartos“ mokytojo Alfonso Vilpišausko parodos atidarymas.

Alfonso Vilpišausko (1945–2015) svarbą Lietuvos dailės istorijai parodo jo kaip tapytojo ir kaip dėstytojo talentas.

1975–1978 m. A. Vilpišauskas dėstė piešimą ir tapybą Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Jo mokiniai buvo Rimvidas Jankauskas-Kampas, Jonas Gasiūnas, Vytautas Dubauskas, Eimutis Morkūnas, Antanas Obscarskas. 1989-1990 m. J. Gasiūnui šiuos dailininkus pakvietus į grupę „Angis“, kaip grupės įkvėpėjas buvo nurodytas mokytojas A. Vilpišauskas ir jo paskaitos technikume. Nuo 1990 m. A. Vilpišausko kūryba taip pat daugiausia imta sieti su „Angies“ veikla. Taigi A. Vilpišauskas buvo tiesioginis „Lūžio kartos“ dailininkų mokytojas.

Pirmąją personalinę parodą A. Vilpišauskas surengė 1978 metais. Beveik visos drobės po parodos buvo išpirktos. Ir tai tapo dailininko tapybinių eksperimentų pradžia. A. Vilpišausko darbai yra gamtos inspiruoti, bet ne imituoti. Dailininkas laikėsi nuostatos, jog, „jeigu menininkas yra gamtos vergas, jis ne menininkas. Dailininkas turi sugebėti naudotis gamta, bet jai nepasiduoti“. Taigi A. Vilpišauskas ėmė tapybą abstrahuoti, galiausiai mėgautis jos spalva, liedamas dažus tiesiai iš tūbelės.

Kitas A. Vilpišausko tapybos bruožas – filosofinis, metafizinis jos turinys. Pokario kartos išgyvenimai, sovietmečio realijos sukoncentravo dailininko dėmesį į dvi pagrindines jį lydinčias temas – Kelionės bei Motinos ir vaiko.

Filosofiniai A. Vilpišausko tapybos bruožai išryškėjo 1982-aisiais, gūdžiais sovietmečio metais, kai vienai parodai Kauno paveikslų galerijoje susibūrė A. Vilpišauskas, Mikalojus Šalkauskas, Arūnas Vaitkūnas, Alfredas Šatas ir Jūratis Zalensas. Tuometinių oficiozinių parodų fone šių dailininkų deklaruotos ne ideologinės, bet tapybinės idėjos tapo svarbiu Kauno meno scenos kultūriniu reiškiniu.

Tapybos pajutimą ir jos prasmės suvokimą puoselėjęs A. Vilpišauskas visada liks vienu svarbiausių dailininkų, padariusių neabejotiną įtaką Lietuvos tapybai.

Paroda veiks iki 2017 m. sausio 15 d.

Iliustracijoje: Alfonsas Vilpišauskas, Kelionė, 1991. ČDM

The post Alfonso Vilpišausko paroda Kauno Paveikslų galerijoje appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 8 – 20 d. VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia Jovitos Varkulevičienės tapybos paroda „Paribio portretai“.

Lapkričio 11 d., 14.00 val., VDA parodų salės „Titanikas“ II aukšto salėje Dailės krypties meno doktorantė Jovita Varkulevičienė gins meno projektą tema „Kūrybinis procesas dailės terapijos taikymo aplinkoje“.

Manau, kad kiekvienas meninininkas, juo labiau tapytojas, yra paniręs į nuolatinę aplinkos ir savo reakcijų į ją stebėseną, o gyvas įsitraukimas ir dalyvavimas vykstančiuose dabarties procesuose gali stipriau ir autentiškiau veikti jo kūrybinę raišką. Man taip pat svarbi supanti aplinka, konkreti vieta, tos vietos situacija, o tam tikros dienos ar akimirkos nuotaikos fiksavimas drobėje tampa ne tik regimosios, bet ir mano vidinės tikrovės atspindys.

2000-aisiais metais įsitraukimas į savanorystę psichiatrinėje ligoninėje, socialinės globos namuose padarė stiprią įtaką mano asmeninei gyvenimo sampratai. Sunku buvo atsiriboti ir likti tik stebėtoja ar „nebylia“ pagalbininke, todėl stengiausi aktyviai įsitraukti į minėtų įstaigų kasdienį gyvenimą: organizavau kūrybines veiklas, parodas, kartu tvarkiau aplinką, padėjau kasdieninėje ruošoje. Problemos, susijusios su šia konkrečia vieta, yra unikalios ir išskirtinės, reikalaujančios ypatingo ne tik emocinio susitelkimo, bet ir specifinių žinių. Stebėjau, analizavau, stengiausi suprasti, pajausti vietos autentiškumą. Palaipsniui įgytos žinios ir patirtis padėjo išsiugdyti tam tikrą jautrumą, kaip elgtis, kaip pritapti esamoje aplinkoje. Pajutau, kad šiuose santykiuose svarbi asmeninė atsakomybė už kiekvieną mano vykdomą veiklą ar sukurtą kūrinį. Todėl, organizuodama kūrybines veiklas, stengiausi vengti negatyvaus poveikio, netrikdyti įprastai vykstančių procesų, o apie socialiai pažeidžiamų asmenų padėtį kalbėti spalva, ženklu, užkoduotu vaizdiniu. Socialinė praktika kaip meno forma suteikė man galimybę pažvelgti ir analizuoti šią situaciją „iš vidaus“ bei, įsiliejus į bendruomenės kasdienį gyvenimą, viešinti situaciją atsakingai parinkta menine forma.

Specifinė, komplikuota aplinka, joje besimezgantys ryšiai, kūrybinės situacijos bei patirto vyksmo interpretacija tapyboje šiandien suvokiu kaip vientisą estetinę erdvę. Įsitvirtino tam tikras kolektyvinio kūrybos proceso ir individualios kūrybos estetinis suvokimas, padedantis išgyventi ir išreikšti kasdienio gyvenimo prieštaravimus. Portretų cikle „Paribio portretai“ nesistengiu įamžinti konkrečių žmonių, tiesiog bandau vizualizuoti atmintį – to momento būseną, pavidalą. Mano tapybos tikslas ne atvaizduoti kūną, tai yra tradiciškai suvokiamą portretą, bet atskleisti portretuojamojo būseną, nors kita vertus – tai tik mano individualus, asmeninis požiūris į žmogų.

Jovita Varkulevičienė

The post Jovitos Varkulevičienės tapybos paroda „Paribio portretai“ VDA „Titanike“ appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 17 d. – gruodžio 17 d. VANE galerijoje Niukastle (JK) veiks lietuvių menininko Andriaus Ermino paroda „MUTATIONS“.

Parodos atidarymas – lapkričio 16 d. 17 val.

Andrius Erminas – šiuolaikinis lietuvių konceptualus menininkas, gerai žinomas dėl savo jautrių ir asociatyvių skulptūros objektų bei instaliacijų. Vieni svarbiausių šio menininko kūrybos principų – kalbėjimas nuorodomis, menamo naratyvo konstravimas bei kasdienių, panaudotų, lengvai atpažįstamų daiktų ir medžiagų transformavimas į naują, simbolišką skulptūrinį kūną. Menininko darbuose susipina autoportretiškumas, filosofinės ir socialinės temos, šiuolaikinės visuomenės bei kultūros apmąstymai.

Pirmoje personalinėje parodoje MUTATIONS Vane galerijoje Erminas pristatys daugiasluoksnes kompozicijas, kuriose vystomos simbolių (su)keitimo bei paradoksalumo temos. Jungdamas tarpusavyje nieko bendro neturinčius buitinius objektus, rastus daiktus, statybines medžiagas, gamtinius elementus Erminas savo kūriniuose sukelia “mutaciją”, kurios metu objektai kinta ne tik išoriškai, bet kartu keičiamas ir jų semantinis lygmuo.

Iš pažiūros vientisoje parodos ekspozicijoje atidus žiūrovas pastebės, jog menininko naudojami elementai kūriniuose skiriasi savo prigimtimi. Pirma – tai gamtinį pradą turintys elementai (medžiai, šaknys, skeletai, bičių koriai), antra – kultūriniai atributai, pasiskolinti iš vizualinio meno, architektūros, religijos, kasdienybės ir šiuolaikinio pasaulio. Tačiau visi jie neišvengiamai patiria mutacijas, yra įtraukiami į aiškių ribų ir taisyklių neturintį menininko žaidimą. Dirbdamas su natūraliais objektais, skulptorius vykdo sąmoningą įsikišimą į gamtą, sintetina ir kultūrina jos elementus: natūralias šaknis jungia su dirbtine eglute ar buitiniais rakandais, medžio šakas – su statybinėmis medžiagomis. Ribinėje situacijoje atsiradę objektai blaškosi tarp savo tikrosios prigimties ir naujų, menininko jiems priskirtų savybių. Tuo tarpu kultūriniai objektai, prieš tai turėję vieną apibrėžtą, fiksuotą reikšmę, skulptoriaus rankose apauga netikėčiausiais paradoksais ir naujomis prasmėmis. Nuvalkioti kasdienybės elementai paverčiami kone šiuolaikinėmis relikvijomis, o šventieji simboliai įgauna trapumo ir kasdieniškumo. Šios A. Ermino mutacijos įtraukia, provokuoja žiūrovus ieškoti ribos tarp to, kas realu, ir to, kas tėra įtaigiai meninėmis priemonėmis kuriama fikcija.

Andrius Erminas (g. 1971) baigė freskos – mozaikos bakalauro ir skulptūros magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Menininkas aktyviai dalyvauja įvairiose parodose nuo 1995 m., surengė dvylika personalinių parodų Lietuvoje, dalyvavo grupinėse parodose Bulgarijoje, Danijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir Makedonijoje. Paskutinės personalinės parodos: meno mugė ArtVilnius’16 (Vilnius, Lietuva, 2016), Ribos, (“ARgenTum“ galerija, Vilnius, Lietuva, 2015), Projektas-instaliacija (Vilnius, Vilnius, Lithuania, 2015), Žmogiškasis faktorius. Karuselė, ((AV17) galerija, Vilnius, Lithuania, 2014 – 2015).

Ši paroda yra dvišalio tarptautinio mainų projekto, kurį vykdo (AV17) galerija Lietuvoje ir VANE galerija Jungtinėje Karalystėje, dalis. Lapkričio mėnesį vykstančio projekto metu (AV17) galerijoje pristatomas menininkas Matthew Smith, o VANE galerijoje – šiuolaikinio konceptualiojo skulptūrinio objekto kūrėjas Andrius Erminas.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Paroda veiks iki gruodžio 17 d.

VANE galerija atidaryta nuo trečiadienio iki šeštadienio, 12-17 val., įėjimas nemokamas.

Adresas: VANE galerija, First Floor, Commercial Union House, 39 Pilgrim Street, Niukaslas, NE1 6QE.

The post Andriaus Ermino paroda „MUTATIONS“ Niukastle appeared first on artnews.lt.