Lapkričio 27 d., 18 val. galerijoje „Kairė-dešinė“ atidaroma Irmos Balakauskaitės paroda „Į pradžią / Įtakos ir pasirinkimai“.

Tai pirmoji parodų ciklo, kuriuo Irma Balakauskaitė pažymi savo kūrybos 25-metį, ekspozicija. Ši paroda retrospektyviai pristato ir apibendrina svarbiausius dailininkės plastinius ieškojimus, estetinius pasirinkimus bei kūrybinį virsmą, prasidėjusį maždaug 1993 m. Tai savotiškas atsigręžimas į savo kūrybos ištakas, idėjinių bei prasminių atspirčių refleksija bei kūrybos konteksto analizė. Parodoje pristatomi įvairaus laikotarpio darbai: lig šiol beveik niekur neeksponuoti ankstyvieji tapybiniai eksperimentai, „Teatro Ū“ scenografiniai elementai, grafika bei objektai.

Autorės teigimu, tai pirmasis bandymas skirtingus asmeninės kūrybos segmentus sujungti vienoje ekspozicijoje. Iki šiol grafika, objektai, skulptūros buvo pristatomi kaip atskiros savarankiškos meninės veiklos dalys. Anot Balakauskaitės, tarpdiscipliniškumas – natūrali jos vidinius bei kūrybinius poreikius atitinkanti būsena, neleidžianti užsisklęsti vienos disciplinos rėmuose. Tačiau, dirbdama skirtingose vizualinės raiškos srityse, menininkė nei vieno savo kūrinio nemąsto kaip baigtinio. Ieško autentiškos formos/sistemos, kurioje galėtų atsirasti vietos skirtingiems profesiniams pomėgiams: grafikai, tapybai, lėlių teatrui. Šią formą/sistemą menininkė vadina „dailininko teatru“. Savito „teatrinio“ konteksto kūrimą galima vadinti ilgalaikiu autorės kūrybos tikslu, meninio gyvenimo scenarijumi, kuriame atskiri darbai ar ciklai, skulptūriniai, mechaniniai, grafiniai objektai bei instaliacijos laikui bėgant turėtų susijungti į vientisą, dailininkės pasaulėjautą reprezentuojančią sistemą.

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga

Paroda veiks 2018 m. lapkričio 27 – gruodžio 22 d.

Iliustracijoje: Irma Balakauskaitė. Laukiančios. 2002. Audriaus Zavadskio nuotr

The post Irmos Balakauskaitės paroda „Į pradžią / Įtakos ir pasirinkimai“ galerijoje „Kairė-dešinė“ appeared first on artnews.lt.

Šiuolaikinio meno centras „BALTIC“, įsikūręs Šiaurės Rytų Anglijos mieste Gateshead, skelbia trejų metų trukmės rezidencijų programą „BALTIC | States“! Rezidencijų programa yra skirtą kylantiems menininkams iš trijų Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos, Estijos – ir kitų Baltijos regiono šalių.

Pirmoji rezidencija, į kurią kviečiamas kylantis menininkas iš Lietuvos, įgyvendinama bendradarbiaujant Lietuvos kultūros institutui ir šiuolaikinio meno centrui „BALTIC“!

2018 m. lapkritį startuojančią programą „BALTIC | States“ sudarys rezidencijų ciklas, suteiksiantis galimybes pradedančiųjų menininkų vykdomiems tyrimams ir profesiniam tobulėjimui. Programos dalyviai bus kviečiami apmąstyti aktualius Europos geopolitinius poslinkius ir vystyti kūrinius, tiriančius tapatybės, pilietybės ir priklausomumo idėjas. Menininkai taip pat bus skatinami ieškoti jungčių tarp Baltijos ir Šiaurės rytų Anglijos regionų, kurti juose veikiančių menininkų tinklą ir pradėti politinių sienų bei geografinių kliūčių nepaisantį dialogą.

Rezidencijų metu menininkai taip pat turės galimybę susitikti su kuratoriais ir kitais meno profesionalais, dirbančiais Šiaurės Rytų Anglijoje, o taip pat lankytis šio Jungtinės Karalystės regiono meno erdvėse. Programos dalyviai taip pat bus kviečiami savo studijose priimti lankytojus, rengti atviras kūrinių peržiūras, pokalbius, performansus, organizuoti kūrybines dirbtuves ir jų metu dalytis savo tyrimų idėjomis ir patirtimis su platesne publika.

Rezidencijos trukmė – 2019 m. vasario 4-28 d.

Menininkui bus skiriama 2000 svarų sterlingų stipendija, padengiamos kelionės išlaidos, suteikiamas apgyvendinimas ir studija.

Paraiškos priimamos iki 2018 m. gruodžio 5 d. 23 val. 59 min.

 Pretendentai turi pateikti:

• užpildytą paraiškos formą (ją rasite pagal šią nuorodą);
• motyvacinį laišką, kuriame būtų paaiškinta, kodėl ši rezidencijos galimybė būtų svarbi kūrybinei praktikai ir būtų aprašytas siūlomas kūrybinis tyrimas (iki 500 žodžių);
• gyvenimo aprašymą (CV), kuriame būtų nurodyta kontaktinė informacija;
• iki 6 ankstesnių/dabartinių kūrinių fotografijas (atvaizdus).

Rezidencijai atrinktas menininkas bus informuotas asmeniškai iki 2018 m. gruodžio 17 d.

Daugiau informacijos https://goo.gl/eM1BWg

Rezidencija įsteigta bendradarbiaujant su kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Juste Kostikovaite. Galimybė bendradarbiavimui su šiuolaikinio meno centru „BALTIC“ susiklostė centro atstovų vizito Lietuvoje metu, vykdant Vizitų programą.

The post Šiuolaikinio meno centras „BALTIC“ kviečia Baltijos menininkus teikti paraiškas rezidencijoms appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 26 d. 17 val. VDA galerijoje “Akademija” atidaroma paroda „ ALEX + CHESIUX “, kuriame pristatomi Alekso Andriuškevičiaus  ir Česlovo Lukensko piešiniai ir objektai. Kuratoriai Algimantas ir Remigijus Gataveckai.

Parodoje ALEX + CHESIUX susitinka du menininkai, grupės „Post Ars“  nariai ir vieni iškiliausių Lietuvos avangardistų, konceptualaus meno pradininkų – VDA Kauno fakulteto docentas Aleksas Andriuškevičius ir VDA Vilniaus fakulteto dekanas, docentas  Česlovas Lukenskas.

Abu menininkus domina teksto, mintijimo, mechaninio judesio sukurtos  struktūros pajungtos prasmių dekonstravimui piešiniuose ir objektuose.  Kūrėjų pristatomuose piešiniuose tampa svarbus kasdienybės, rutininis  atsikartojimo lygmuo. Sąmoningai atsisakius prasmės „įguldymo“ į popieriaus  lakštus, nuskendus mechaniniuose, tarsi (ne)svarbiuose veiksmuose kuriant piešinius, svarbiausias tampa laikiškumo dėmuo,  pasklidęs piešinių objektus apibrėžiančiose erdvėse. Tariamai atsitiktiniai,  mechaniškai generuojami vaizdiniai sukuria paradoksalią, veiksmo procese chaotiškai išsiskleidžiančią prasmę, kuri kiekvieno žiūrovo suvokiama savaip, paliekant erdvės žiūrinčiojo sugeneruotam suvokimui. Tiek parodoje eksponuojami objektai, tiek piešiniai neturi išankstinės užmačios – prasmė čia tampa procesualia.

Kūrėjai yra tarsi nuolatinėje kelionėje, kuri prasidėjusi viename konkrečiame taške – pieštukui prisilietus prie tuščios popieriaus erdvės dvimatėje plokštumoje, baigiasi netikėtai, atsisakant asmeninės ambicijos tradiciškai perteikti menininko sugalvotą užmačią. Autoriai kūrybos procese ieško netikėtų sprendimų ir tarpinių medijų suteikiamų galimybių.

Šiuo atžvilgiu paroda yra unikali, perteikianti kolektyvius, individo pasąmonėje glūdinčius vaizdinius-struktūras, turinčius daugiaplanę raišką, atveriančią  ne tiek konceptualius, kiek sąmoningai mechaniškai įvaizdintus, įkalintus savo kūniškume atviro teksto kūrinius –  piešinius ir objektus.

 

The post Alekso Andriuškevičiaus ir Česlovo Lukensko piešiniai ir objektai galerijoje „Akademija“ appeared first on artnews.lt.

Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga kviečia į kelis metus vykdyto projekto „Letmefix“ viešą pristatymą, kuris vyks lapkričio 29 d., ketvirtadienį, 18 val. Vilniaus dailės akademijos doktorantūros skyriaus 102 auditorijoje (Malūnų g. 3).

„Letmefix“ – tai nuolat pildoma nuo 1987 m. iki šių dienų sukurtų Lietuvos video, instaliacijų, garso bei performanso meno kūrinių internetinė biblioteka, kurios pagrindinis tikslas yra suteikti plačiajai visuomenei bei meno profesionalams ir studentams laisvą prieigą prie galbūt mažiau žinomų ar primirštų, rečiau eksponuojamų lietuvių tarpdisciplininio meno kūrinių kuruoto archyvo. Tokiu būdu yra papildoma ir praplečiama kitų Lietuvos meno institucijų kaupiamų archyvų pristatoma panorama, pateikiamas iš dalies alternatyvus, pačių menininkų perspektyvai artimesnis žvilgsnis į šalies šiuolaikinio meno istoriją, o kūriniai ir jų dokumentacija ištraukiami iš kolekcijų saugyklų, menininkų asmeninių archyvų bei parodų salių.

Pristatymo metu vyks diskusija, kurioje dalyvaus „Letmefix“ projekto kuratorė Gabrielė Radzevičiūtė ir archyvo videomeno, performanso bei garso meno skilčių kuratoriai Danutė Gambickaitė, Kęstutis Šapoka ir Tautvydas Bajarkevičius. Diskusiją moderuos kultūros ir meno tyrėjas Jurijus Dobriakovas.

Bet koks archyvas neišvengiamai pristato tam tikrą ideologinį požiūrį ir pasaulėžiūrą, todėl diskusijos metu kartu su publika bandysime kritiškai išsiaiškinti, ką ir kam sako, ką būtent fiksuoja, ir kokias skyles lopo „Letmefix“ archyvas. Ieškosime atsakymų į šiuos klausimus: kiek atviras gali būti tokio archyvo turinys, ką jame pakeičia „wiki“ technologija, ir kokios jo perspektyvos ateityje? Ar tokius archyvus kada nors galės pildyti ir keisti kiekvienas panorėjęs? Kokia yra „Letmefix“ ir panašių laisvai prieinamų archyvų (ne)nauda menininkams? Kodėl verta prisiminti praėjusių dešimtmečių meno kūrinius, kai neretai nespėjame sekti šiandien vykstančių meno procesų, ir ar „Letmefix“ archyvas nėra dar vienas „tarpdiscipliniškumo kapinynas“? Galiausiai, kai 90-ųjų mados ir estetika įgyja fetišo statusą, o nauji meno muziejai, pasak rinkodaros specialistų, gali tapti madingu reiškiniu, galbūt kada nors į madą ateis ir meno archyvai?

Įėjimas į renginį atviras.

The post Letmefix: ką fiksuoja ar taiso (ne)institucinis meno archyvas? appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 27 d. 18 val. Vilniaus Dailės Akademijos parodų erdvėje “Krematoriumas” (Maironio g. 6, Vilnius) bus surengta personalinė menininkės Kristos Kurilionok paroda “Nepatogus trikdymas”, kurios kuratorius Antonio Bruno Umberto Colosimo. Paroda organizuojama kartu su italų galerija Pramantha Arte.

“Nepatogus trikdymas” pristato naujausius lietuvių menininkės darbus ir pasakoja apie jos tiriamojo proceso brandą, kurį nuo pat pradžios jungė vizualiąją praktiką su psichologiniu tyrimu. Kristos Kurilionok darbai atliepia figuratyvią, vizionierinę, simbolinę tapybą, kuri telpa į savianalizės tapybos kryptį, prasidedančią XVI amžiaus figuratyvioje Vakarų dailės istorijoje ir besitęsiančią iki mūsų dienų. Šis gilus tikrovės matymas, kurio pamatus padėjo Leonardo Da Vinci, tęsė Bosch’as, Goya, Baconas nuolatos siejamas su žmogiškosios tiesos ieškojimu.

“Nepatogiu trikdymu” Krista Kurilionok prieina prie savotiškos ekspresyvios savo tyrinėjimų sintezės, t. y. klausimo apie tapatybę ir psichologinį konfliktą, kurį sukelia subjektas-pasaulis-Ego santykiai. Šis konfliktas pasirodo kaip ryškiai matomas nepatogus nerimas. Nerimas, kuris vaizduojamas kaip provokacija teatrinėje formoje. Mėsa, kaulai, skysčiai, impulsai, jausmai ir mintys slepiasi išskaidytose pozose, haliucinuojančiuose žvilgsniuose, pakitusioje atmosferoje. Iškraipyti, lyg gundantys kūnai lydimi atšiaurių zoomorfinių būtybių. Žiūrovas provokuojamas išorės ir vidaus žaidimų, kurie destabilizuoja suvokimą ir ištrina ribą tarp intymaus autoriaus ir stebinčiojo vartotojo matymų.

Kristos Kurilionok darbe dominuoja kategoriškas imperatyvas: tapyba kaip proto veikla. Savęs pajutimas lygiavertis savęs abstrahavimui nuo pasaulio, kuris menininkės darbe pasirodo kaip gilus pasinėrimas ar įkvėpta kelionė į tamsiausius žmonių jausmus, o gal spoksojimas į tamsų pirmykštės pasąmonės urvą… Savo darbais menininkė sutrikdo paprastą sąmoningą individo gyvenimą, pripildydama jį paradoksalia vaizdine jėga, tokių būdų aktualizuodama tamsius, išstumtus, bet universalius aspektus.

Parodos atmosferai praturtinti italų kompozitorius Simone Bortolotto specialiai šiai parodai sukūrė muziką, kuri pristatoma kartu su video darbu “Stebėtojas”.

Paroda truks iki gruodžio 20 dienos ir kviečiame ją lankyti darbo dienomis 9.00–17.00 val.

(Teksto autorės Maria Rosaria Gallo ir Marija Turlinskienė)

The post Kristos Kurilionok paroda „Nepatogus trikdymas“ VDA parodų erdvėje „Krematoriumas“ appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 26 d. 19 val. projektų erdvėje „Sodų 4“ atidaroma Aistės Kisarauskaitės paroda „Solanum tuberosum*“.

Tarpdiscipliniškumas pasireiškia įvairiomis simbiozėmis. Aistė Kisarauskaitė klasikines disciplinas apjungia su domėjimusi augalais. Nebūtų klaida Aistę pavadinti botanike, ieškančia augalų pasaulyje atsakymų į šiuolaikiniame mene užduodamus klausimus. Galima prisiminti keletą autorės projektų: fotografijų ciklą apie žydinčias obelis miesto aplinkoje, nagrinėjantį urbanistinės plėtros ir augmenijos, kaip atminties kodo, santykį; juodų augalų kolekciją, ieškančią ryšio tarp fotosintezės ir estetikos; didelio formato piešinius, kuriuose realiu masteliu smulkmeniškai perkelti pievų fragmentai. Pačios menininkės namai nuolatos pilni sodinukų, kurių vieni vėliau keliauja į sodybą Dzūkijoje, kiti tampa meno kūriniais.

Žemės ūkio tradicijos ilgą laiką buvo mūsų gyvensenos pagrindu. Dabar gyvenimui persikėlus į miestą, ši atmintis tapo ilgesio šaltiniu. Vienoje iš tirščiausių miesto vietų (greta turgaus, kuriame prekiaujama žemės ūkio produkcija) esančioje galerijoje „Sodų 4“ menininkė pristato didelio formato akvareles, kuriose išlieti išdidinti bulvienojai, dirvos fragmentai. Pasirinktas dydis ir mastelis sietinas su tam tikru meditatyvumu, kurį galima įžvelgti žemės apdirbimo procese. Autorė skęstanti miestu persmelktoje būtyje, pasiklojusi per pusę daugiabučio kambario popieriaus lapą jį paverčia dirvos fragmentu, tokiu būdu kompensuodama savo ilgesį gamtai, ar ramybės pojūtį būnant joje.

Antroji grupė eksponatų – seni su žemės ūkiu susiję rakandai, praradę savo praktines savybes ar tiesiog dėl technologijų vystimosi tapę praeities reliktais, dabar autorės pastebėti ir prikelti antram gyvenimui, juos ar jų dalis nudažant automobiliniais dažais. Šioje parodoje vienas iš didesnių Aistės Kisarauskaitės išsikeltų uždavinių: teisingas paviršiaus padengimas, tiek užliejant didelį plotą akvarele, tiek senus rakandus padengiant automobilinių dažų sluoksniu. Jau ne pirmą kartą menininkės kūryboje daiktų padengimo procesas tampa koncepcijos pagrindu. Šioje parodoje tobulas perlamutras reiškia pavykusį kūrinį. Ar ne taip kuriami Ferariai, kai raudona reiškia visumą? Estetika tampa simboliu to, kas slypi viduje. Rakandai, padengti perlamutru, yra tartum hiperbolizuotos dekoracijos, brukančios mums mūsų agrarinį identitetą.

Danas Aleksa

Aistė Kisarauskaitė yra menininkė, kritikė bei kuratorė. 1992-ais metais baigusi Vilniaus dailės akademiją, Aistė ima aktyviai veikti šiuolaikinio meno lauke, nuo 2003-ųjų jos rašomos novelės ir esė plačiai publikuojami kultūrinėje spaudoje.

XX a. 10-deš. pirmoje pusėje reiškėsi kaip performanso menininkė. Kisarauskaitės performansai iš pažiūros būdavo suręsti ant „švelnaus“ karkaso ‒ „pasakos“, „pelyčių“, nereikšmingų „smulkmenų“, tačiau šis neįpareigojantis performatyvumas dažnai įgaudavo nedemonstratyviai drastišką pavidalą ‒ savižalą „pasakos“ pagrindu ir t.t. Galima sakyti, kad Kisarauskaitės „minkštos“ ir kartu tam tikromis prasmėmis drastiškos performatyvumo taktikos laikytinos ir vienais iš pirmųjų Lietuvos performanse feministinės estetikos pavyzdžių.

Plačiau: http://letmefix.lt/Aistė_Kisarauskaitė

Parodą organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.

Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba.

*valgomoji bulvė

Paroda veikia 2018 m. lapkričio 27 – gruodžio 9 d.
Trečiadieniais – sekmadieniais 15-19 val. arba susitarus tel. +37062728274

The post Aistės Kisarauskaitės paroda „Solanum tuberosum“ projektų erdvėje „Sodų 4“ appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 29 d., 17:00 val. VDA „Titanike“ (II a. ekspozicijų erdvėje, Maironio g. 3, Vilnius) vyks Jaunojo tapytojo prizo „YPP 2009-2018“ knygos pristatymas.

Meno rezidencija Lisabonoje, paroda Vilniuje ir piniginė premija – tokį rinkinį šiemet gavo geriausias Baltijos šalių jaunasis tapytojas. Tarptautinė komisija labiausiai atspindinčia šiuolaikinės tapybos tendencijas pripažino lietuvę Moniką Plentauskaitę.

Jaunojo tapytojo prizas (YPP) Vilniuje įteiktas 10 kartą. Ta proga sostinėje atidarytos net keturios X YPP projekto parodos: 2017 metų laimėtojo esto Alexei Gordin ir YPP projekto iniciatoriaus Vilmantas Marcinkevicius personalinės parodos, YPP kolekcijos bei 2018 metų projekto finalininkų parodos. Projekto dešimtmečio renginius praturtino ir dvi lydinčios YPP projekto prizininkų parodos, kurias organizavo The Rooster Gallery ir Galerija MENO NIŠA / gallery MENO NISA.

Apibendrinant projekto Jaunojo tapytojo prizas dešimtmetį, išleidome knygą, kurioje galėsite susipažinti su trijų menotyrininkių tekstais. Čia rasite lietuvės Juste Auguste, latvės Līna Birzaka-Priekule ir estės Merilin Talumaa tekstus.

Knygoje priminsime dešimties YPP renginių detales bei kviesime išsamiau susipažinti su visais YPP projekto laimėtojais: Andrius Zakarauskas, Jolanta Kyzikaitė, Jurcikas Jonas, Zane Tuča, Martynas Petreikis, Egle Butkute, Andriumi Ivanovu, Rosanda Sorakaitė, Alexei Gordin ir Monika Plentauskaitė.

Knygos pristatymo metu vyks diskusija apie jaunąją menininkų kartą bei YPP – išorine iniciatyva gimusio projekto vietą meno lauke.
Diskusijoje dalyvaus: Dr. Lolita Jablonskienė ( Nacionalinė dailės galerija ), Giedrė Šileikytė ( autoriai ), Jurgita Juospaitytė-Bitinienė (The Rooster Gallery) ir Neringa Bumblienė ( Šiuolaikinio meno centras ).

The post „YPP 2009-2018“ knygos pristatymas VDA „Titanike“ appeared first on artnews.lt.

Kauno menininkų namams (KMN) šiemet sukanka 47 metai. Gimtadienio šventę KMN pasitinka lapkričio 29 d. 19 val. su specialiai šiai progai ir vietai sukurtu performansu „Behind Closed Doors“, pristatomu paskutinių šių metų KMN rezidentų iš Vokietijos Daniel Neubacher ir Lukas Zerbst. Po performanso dalyvių laukia subtili šventinė programa, kurioje, skambant DJ muzikai, bus pristatomos KMN infocentro naujienos, reziumuojami praėję metai ir aptariamos ateities vizijos.

Performanso ašis – santykis tarp atlikėjo ir publikos: betarpiškas, asmeniškas, intymus bendravimas. Pasitelkdamas performatyvų meną, eksperimentinę elektroninę muziką ir daugiasluoksnį, gyvą skaitmeninį turinį, kūrinys „Behind closed doors“ siekia nupasakoti dabartinę visuotinę ir individualią jauseną, veikiamą socialinės medijos, kontakto nebuvimo ir kitų iššūkių. Atlikėjai bando atrasti ryšį su savo publika, tačiau lieka vieni, įkalinti kreivų veidrodžių kambaryje. Kaip stebėjimo satelitas, skriejantis orbitoje aplinkui save.

Šis kūrinys sujungs dviejų skirtingų menininkų praktikas ir tyrimo laukus, kels skaitmenizacijos, tapatybės, socialinės menininko rolės ir produktyvumo klausimus. Pasitelkdama performatyvaus meno praktikas, eksperimentinę elektroninę muziką ir daugiasluoksnį, gyvą skaitmeninį turinį, „Behind closed doors” kūrybinė komanda pakvies permąstyti santykius tarp veikiančiojo ir stebinčiojo, atlikėjo ir publikos, uždaro ir viešo.

D. Neubacher ir L. Zerbst mokėsi Brėmeno menų universitete. D. Neubacher įvairaus tipo skulptūrose nagrinėja skaitmenizacijos, tapatybės, socialinės menininko rolės klausimus, tuo tarpu L. Zerbst praktikoje figūruoja darbas su erdve ir šiuolaikinio produktyvumo klausimais. Performansą „Behind Closed Doors“ menininkai vysto su kompozitoriumi Arūnu Perioku, ir šokio teatro „AURA“ šokėjais Julija Mintaute, Matthew Woodcock-Livingston ir Mei Chen.

Daugiau informacijos – internetinėje Kauno menininkų namų svetainėje www.kmn.lt

The post Savojo „aš“ paieškos Kauno menininkų namų gimtadienyje appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 29 d., ketvirtadienį, 17.30 val. M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas) įvyks Prano Gailiaus retrospektyvinės parodos „Gyvenimo scenos” („Scènes de la vie de Pranas”) atidarymas.

Pranas Gailius – vienas žinomiausių lietuvių dailininkų pasaulyje. Jo vardą (Pranas Gailius, dit Prӓnas) meno pasaulis pradėjo mokytis nuo 1955 metų. Pirmoji personalinė dailininko paroda Paryžiuje, Galerie du Haut Pavé, sulaukė palankių atsiliepimų spaudoje bei televizijoje ir atvėrė kelią į pripažinimą. Paskui vyko parodos Berlyne, Miunchene, Štutgarde, Tokijuje, Ženevoje, Liuksemburge, Čikagoje, Geteborge. Tačiau gimtajame krašte su jo kūryba pradėta susipažinti gana vėlai. Pirmoji Gailiaus paroda Lietuvoje įvyko tik 2004 m. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo parodytos autorinės, pagal Oskaro Milašiaus eiles sukurtos knygos „Pirmoji lietuviška siuita” ir „Jūra”.

Praną Gailių kaip menininką suformavo Paryžius, o lietuviški vaikystės prisiminimai bei liaudies menas tapo įkvėpimo šaltiniu, suteikusiu jo kūriniams originalumo. Tarp daugybės dailininko kūrinių yra keturi tapybos darbai, pavadinti „Scène de la vie de Pranas” (Prano gyvenimo scena). Iš tiesų, visi jo darbai vaizduoja jo gyvenimą. Apie savo kūrybą jis sakė: „Mano menas yra mano biografija.” Dailininkas kūrė ciklais, kurie atspindi jo mintis ir požiūrį į gyvenime vykstančius procesus. Dailininkas sakė, kad visus jo darbus galima vadinti jautriais paviršiais, nes visuose jis jautriai vaizduoja skirtingas emocines būsenas.

Paskutiniuosius beveik porą dešimtmečių P. Gailius kūrė tarp Paryžiaus ir Provanso. Netoli miestelio Sannes, Roque Colombe, jis nuomojosi dirbtuvę. Nuo jos šiek tiek paėjus, buvo matyti Šv. Viktorijos kalnas (Mont Sainte-Victoire) prie Ekso (Aix-en-Provence). Postimpresionistą Paul’ą Cézanne’ą įkvėpęs gamtos vaizdas veikė ir Gailių.

Nuo 2004 m. vykstančiose P. Gailiaus darbų parodose buvo galima susipažinti su daugeliu jo kūrybos etapų. Šioje retrospektyvinėje dailininko parodoje pirmą kartą galima išvysti juos visus. Tarp eksponuojamų darbų yra ir niekur anksčiau nerodytų, tokių kaip medinės bei metalinės skulptūros.

Menininkas turėjo unikalų gebėjimą sudominti žiūrovą, pašnekovą, nors niekada nesistengė sukurti ilgaamžių kūrinių. Jo energija, vitališkumas, charizma priviliojo kūrybos gerbėjus, taip tarsi kompensuodama gana sudėtingus jo biografijos momentus.
Po dailininko mirties jo kūrinius saugo duktė Nathalie Gailius.

Parodos kuratorės: Kristina Civinskienė, Iveta Dabašinskienė

Paroda veiks: 2018 11 29 – 2019 03 03

Parodos rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba
Parodos mecenatas: Menų galerija „Menų tiltas”
Parodos partneris: Vilniaus aukcionas

The post Prano Gailiaus retrospektyvinė paroda „Gyvenimo scenos“ M. Žilinsko dailės galerijoje appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 4 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Alvydo Donėlos fotografijų paroda „Paraiškos“.

Parodoje pristatomi darbai iš 2016–2018 m. kurto ciklo tuo pačiu pavadinimu „Paraiškos“ (angl. applications). Alvydą Donėlą domina kompleksiško požiūrio į kūrybinį procesą aspektai fotografijoje. Projekte „Paraiškos“ autorius ieško būdų kalbėti apie fotografiją per dinaminius dėsnius, skatinančius įsivaizduoti ateities galimybių tapsmus ir tuo besiskiriančius nuo išbaigto statiško tobulumo.

Kūrybinio proceso metu A. Donėla siekia priartėti prie momento, kuriame buvusios ir būsimos įvykio reikšmės reiškiasi maksimaliai vienodai, taip įgydamas atsvarą prieš fotografiją įkalinančias atminties ir praeities jėgas, sužadindamas išlaisvinantį vaizdinių generavimo veiksmą. Belaikė fotografija tampa trukmiška, kuomet dabartyje vaizdinius organizuojantis suvokimas, veikiantis pasiūlytame neapibrėžtume ir nepaslysdamas ant atminties nostalgijos, imasi gaminti gyvus, linijinę atminties ir laiko chronologiją griaunančius vaizdinius. Tokiomis sąlygomis kuriamame fotografiniame atvaizde kylanti įtampa suteikia galimybę patirti kompleksinį fotografinį laiką, kuris nutįsta ne tik į praeitį, bet ir į ateitį, o gal net laužo įprastus linijinio, matematinio laiko principus.

Autorius paraišką apibrėžia kaip atskaitos tašką, kuris savyje turi laiko kreiptį, tačiau negarantuoja konkretaus rezultato. Tai tarsi veiksmą atpalaiduojantis aktas, forma, tam tikras būdas ar principas, kuriuo provokuojamas ar iškviečiamas kismas, įgalinantis skverbtis už cikliško pastovumo.

Alvydas Donėla (g. 1980 m.) baigė taikomosios fotografijos studijas Vilniaus dizaino kolegijoje bei fotografijos ir medijos meno magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 2018 m. Gyvena ir kuria Vilniuje.

The post Alvydo Donėlos paroda „Paraiškos“ Vilniaus fotografijos galerijoje appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 30 d., 18.00 val. Kauno fotografijos galerijoje vyks Gyčio Skudžinsko paskaita „Knyga kaip kišenėje telpanti galerija (tarp klasikos ir subkultūros)“.

Paskaitos metu pristatomi leidiniai įsiterpia tarp tradicinės knygos ir dailininko knygos meninių projektų. Bus kalbama kaip spausdintą projektą paversti meno kūrinio tęsiniu ir antrininku, siekiant klasikinį knygos formatą paversti unikalia ekspozicine erdve. Taip pat bus aptartos alternatyvios leidybos praktikos ir jų vaidmuo meno kūrinio reprezentacijoje.

G. Skudžinskas dirba grafinio dizaino, vizualinio ir garso meno srityse. Nuo 2002 m. albumų, parodų katalogų apipavidalintojas bei sudarytojas. 2014 m. kartu su Vilma Samulionyte įkūrė „NoRoutineBooks“ – leidybinę platformą dedikuotą riboto tiražo konceptualiems spaudiniams, jungiantiems klasikines bei šiuolaikines technikas, principus bei metodus. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Šis renginys – paskaitų apie fotografiją ciklo dalis, kurį inicijuoja Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Šių renginių, vykstančių Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje metu siekiama analizuoti ne tik istorinę fotografiją, bet ir šiandienos aktualijas tiek lokaliu, tiek ir tarptautiniu kontekstu.

Daugiau informacijos apie paskaitas: http://photography.lt/lt/paskaitos.html

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno savivaldybė ir Vilniaus savivaldybė.

Iliustracijoje: Jonathan Monk, The Billboard Book Project

The post Gyčio Skudžinsko paskaita „Knyga kaip kišenėje telpanti galerija (tarp klasikos ir subkultūros)“ Kaune appeared first on artnews.lt.

Ar galimas dar neišleistos knygos pristatymas kaip paroda? Taip. Jei knygos tekstus galime apžiūrėti kaip atskirus rašytojų grafikos kūrinius. Žinoma rašytojų grafikos darbus galime ir perskaityti!

Gruodžio 5 d. 18 val. Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos meno skyriuje (J. Janonio g. 9) bus pristatyta paroda, knygos „Raidžių paveikslai“ puslapių „išklotinė“. Parodoje XX – XXI a. lietuvių rašytojų vizualiosios poezijos kūriniai, kurie šių metų pabaigoje skaitytojus / žiūrovus pasieks ir knygos pavidalu.

Pasak Benedikto Januševičiaus „Figūriniai eilėraščiai, formų, įmantrioji, konkrečioji, vizualioji poezija – tai terminai, skirti dailės elementais praturtintai poezijai. Tiesa, jie atsirado skirtingu metu ir nebūtinai reiškia visiškai tą patį, tačiau visi jie apibūdina eilėraščius, kuriuos galima ne tik skaityti, bet ir apžiūrėti.“ Vizualiosios poezijos pavyzdžių aptinkama nuo III a. prieš mūsų erą, bet Lietuvoje pirmieji tokie darbai, lietuvių kalba, pasirodo tik XX a. antroje pusėje. Paroda ir ruošiama knyga tai siekis apibendrintai apžvelgti šio žanro vystymąsi ir formų įvairovę lietuviškame kontekste.

Parodoje pristatomi vizualiosios poezijos darbai, kuriuos sukūrė poetai: Rimas Vėžys, Eduardas Mieželaitis, Antanas A. Jonynas, Auris Radzevičius-Radzius, Sigitas Geda, Donaldas Apanavičius, Tomas S. Butkus, Gytis Norvilas, Aušra Kaziliūnaitė, Alis Balbierius, Vladas Braziūnas, Benediktas Januševičius, Dovilė Kuzminskaitė, Mantas Gimžauskas, Žygimantas Kudirka-Mesijas, Vilma Pajuodienė-Fiokla.

Projekto iniciatoriai – NoRoutine Books.

Kuratoriai – Benediktas Januševičius ir Gytis Skudžinskas

Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija.

The post Paroda „Raidžių paveikslai“ Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos meno skyriuje appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 30 d. 18 val. Šiuolaikinio meno centre atidaroma JCDecaux premijos 2018 metų paroda „Orumas“.

Orumas – tai visa persmelkianti šiuolaikybės ir kūrybos būklė, neišsenkantis poreikis, apie kurį nebeišeina negalvoti. Šiame žodyje užkoduota ta nuotaika, kai juokai baigiasi, bet dėl to nepasidaro nebelinksma – tada galime per save, kitus, išorinį ir vidinį pasaulį permąstyti su realybe prasilenkusias ekonomines viltis, bendruomeniškumo poreikį, tėvų lūkesčius, protesto prasmę, meno istorijos retro-verpetus. Viską, kas sudaro ir palaiko kiekvieno asmeninį ir mūsų visų stuburą nenuspėjamų jėgų ir procesų akivaizdoje.

„JCDecaux premija“ – tai trečius metus Šiuolaikinio meno centro ir „JCDecaux“ vykdomas parodų ciklas, siekiantis skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Penki „JCDecaux premijos“ parodos dalyviai buvo atrinkti atviro šaukimo metu. Tarptautinė šiuolaikinio meno kūrėjų, kuratorių ir tyrėjų komisija išrinks premijos laureatą, kuriam bus skirta „JCDecaux“ įsteigta vienkartinė 3000-ų eurų dydžio premija.

Dalyviai:
Gabrielė Adomaitytė
Matas Janušonis
Goda Palekaitė
Anastasija Sosunova
Pinigų Uostas / Money Haven

Vertinimo komisija:
Adam Harrison (Studio for Propositional Cinema)
Barbara Cueto
Raimundas Malašauskas

Kuratoriai:
Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius

Architektas:
Linas Lapinskas

Dizaineris:
Vytautas Volbekas

Daugiau informacijos: www.jcdecaux-premija.lt

Paroda veiks iki sausio 13 d.

The post JCDecaux premija 2018: „Orumas“ ŠMC appeared first on artnews.lt.

Meno projektai, instaliacijos, gatvės menas atgaivina atokiau nuo sostinės centro nutolusius rajonus ir pagyvina primirštas miesto erdves, todėl Vilniaus savivaldybė tęsia konkursą „Kuriu Vilnių“, paremdama meno projektus dar 500 tūkst. eurų. Antrą kartą organizuojamame konkurse jau bus numatyti prioritetiniai rajonai ir viešosios erdvės – stoties–oro uosto apylinkės, skveras besitęsiantis nuo Rygos g. iki Sietuvos progimnazijos Taikos gatvėje, Čikagos alėja Pašilaičiuose, tačiau programai teikiami meno projektai gali būti sukurti ir kitoms vietoms. Paraiškų laukiama iki 2019 m. sausio 21 d. Konkurse gali dalyvauti tiek pavieniai menininkai, tiek juridiniai asmenys. Vienas pareiškėjas gali teikti daugiau nei vieną paraišką, o projektui įgyvendinti iš Savivaldybės biudžeto galima prašyti iki 100 proc. tinkamų finansuoti išlaidų.  Konkurso paraiškos forma: https://paslaugos.vilnius.lt/service-list/Paraisku-priemimas-meno-projektu-remimo-programai-Kuriu-Vilniu

„Noriu, kad į Viršuliškių miško parką važiuotų ne tik vilniečiai, bet ir turistai. Pasivaikščioti po Šeškinę kaip po Père Lachaise kapines Paryžiuje. Šitas parkas, viena vertus, yra kitoks nei mums įprasta matyti: jis laukinis, mažai lankomas, kiek apleistas. Kita vertus, čia ramu, nes tuščia. Todėl čia žmonės ateina ne pasivaikščioti, o pasislėpti ar pavalgyti prisėdus ant išvirtusių kamienų. Betono skulptūros vaizduoja tokius pačius žmones, kokie gyvena aplinkui; vieni jų drįsta kirsti šį brūzgyną, kiti apeina aplinkui,“ – sakė skulptorius Mykolas Sauka.

Šiuo metu jau įgyvendinta arti 10 meno projektų: 1. „Open Gallery“. Tai šiuolaikinio meno projektas Naujamiesčio kvartale – visi pastatai pavirs meno kūriniais. 2. „Tapybos maršrutizatoriai“. Lietuvos ir Estijos jaunųjų menininkų projekto tikslas – 5 troleibusų apipavidalinimas tapybos darbais. 3. „Baubas“. Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegijos edukatorių, menininkų ir dizainerių piešiniai ant apleistų pastatų įvairiose Vilniaus vietose (Pylimo g. 21A, Vilniaus g. 37, M. K. Čiurlionio g. 114, 112A, Stepono g. 28, 32, Polocko 2A, J. Basanavičiaus g. 38). 4. „Vilniaus langeliai“ – Dovilės Bagdonaitės sukurtas piešinys–žodžių dėlionė ant pastato Vilniaus g. 22. 5. „Antakalnio sienos“ – Lietuvos dailininkų sąjungos freskos ant Vilniaus Antakalnio progimnazijos ir apleisto pastato P. Vileišio g. 14A. 6. Loretos Vaskovos ramybės stotelė „1, 2, 3“ – įgarsinti pratimai stresui mažinti (buvo galima išgirsti nuskenavus QR kodą autobusų stotelėse rugsėjo spalio – mėnesiais). 7. Simono Šerkšno „Šeškinės arka“ – miesto ritmą ir augimą išryškinanti sieninė tapyba ant viaduko Šeškinėje. 8. Mykolo Saukos skulptūros Viršuliškių miško parke – įprasmina nematomus, bet svarbius žmones. 9. Vlado Urbonavičiaus skulptūra raketa žymiam Lietuvos inžinieriui ir raketų išradėjui Kazimierui Simonavičiui Naujininkuose, žalioje erdvėje Dariaus ir Girėno gatvėje (šalia K. Simonavičiaus vardo universiteto). Likusieji pirmojo konkurso laimėtojų projektai bus įgyvendinami 2019 metais.

The post Sostinė kviečia menininkus – skelbiamas antrasis konkursas „Kuriu Vilnių appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 7 d. 14 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) vyks diskusija „Dekolonizacija“.

Moderuoja: prof. dr. Marquard Smith (tyrėjas, Vizualinės kultūros asociacijos įkūrėjas, Londono menų universitetas, VDA)

Dalyvauja: prof. dr. Almira Ousmanova (tyrėja, dėstytoja, Europos Humanitarinis Universitetas); dr. Danah Abdulla (dizainerė, dėstytoja, Brunel Universitetas Londonas); dr. Michelle Williams Gamaker (menininkė, aktyvistė, dėstytoja Goldsmiths koledžas, Londono Universitetas); dr. Ieva Mazūraitė-Novickienė (kuratorė, tyrėja, NDG)

Ši diskusija yra sudėtinė prof dr. Marquardo Smitho dėstomo VDA meno doktorantūros dalyko „Tyrimas kaip praktika“ dalis.

Dekolonizacijos tema šiuo metu itin aktuali, diskutuojama įvairiose institucijose, universitetuose, meno mokyklose, gatvėse. Menininkai, dizaineriai, akademikai, kritikai, kuratoriai, aktyvistai reikalauja dekolonizuoti muziejus, studijų programas, žinias, mąstymą… Kodėl? Dėl to, kad vakarietiškame požiūryje į globalų pasaulį, muziejų, universitetinį išsilavinimą, meno ir dizaino lauką visada pastebima kolonializmo logika. Šiame kontekste būtinos ir sveikintinos skirtingose pasaulio vietose kylančios dekolonizavimo iniciatyvos. Jos ypač svarbios turint minty sudėtingą šiandienos politinę situaciją. Naujas galimybes ir iššūkius kelia alternatyvūs balsai girdimi iš Pietų Amerikos, sovietų įtakoje buvusių šalių, Birtų imperijos pakraščių. Jie skatina permąstyti vyraujantį požiūrį, dėstyti, rašyti ir kurti kitaip. Vadinasi, dekolonizuoti reiškia demokratizuoti. Kokia dekolonizavimo teikiamo impulso, jo retorikos, aktyvizmo, iš to kylančių protestų nauda? Ką, iš tiesų, tai reiškia muziejui, meno mokyklai, universitetinei studijų programai? Kaip dekolonizavimas keičia mąstymą ir žinojimą? Kokia galėtų būti dekolonozavimo estetika, politika, etika?

Diskusija rengiama Vilniaus dailės akademijai bendradarbiaujant su Nacionaline dailės galerija.

Įėjimas į renginį atviras. Renginys vyks anglų kalba.

Iliustracijoje: A. Sutkus, Sudie, partijos draugai, 1991

The post Vieša diskusija „Dekolonizacija“ NDG appeared first on artnews.lt.

Lapkričio 30 d., penktadienį per pietų pertrauką 12-13 val. ir gruodžio 3 d., pirmadienį po darbo 18-19 val. vyks menininkės Saulės Noreikaitės vedama „Soliarinė meditacija” VDU Menų galerijoje „101” Kaune (Muitinės g. 7). Visą savaitę iki „Soliarinės meditacijos” Saulė Noreikaitė veikia atviroje studijoje, kviesdama lankytojus užeiti kasdien 12-19 val. ir susipažinti su rezidencijos procesu. Įvykiai yra nomadiškos projektų erdvės „Kabinetas” rezidencijos programos „Kenksmingas laisvalaikis/Toxic Leisure” dalis.

„Soliarinė meditacija” žada pakrauti energija, atgaivinti, suteikti dozę vitamino D ir padėti jaustis harmonijoje su savo kūnu ir mintimis. Ši meditacija suteiks šansą dalyviams mintimis gauti saulės energijos, ir sukurs nepakartojama patirtį, kai žiemos metu saulės spinduliai lies dalyvių odą ir pakraus kūnus ypatingai šviežia energija.

Menininkė Saulė Noreikaitė kūryboje sujungia žinias ir patirtis įgytas studijuojant bei tyrinėjant vizualųjį meną ir šokį. Savo video kūriniuose, jungiamuose su performatyviais elementais, dalyvaujamuosiuose performansuose ir/ar instaliacijose kūrėja naudoja įvairius metodus, komunikacijos formas, susijusias su kūnu, kūniškumu ir fiziniu sąmoningumu ar susivokimu. Pastaruosiuose kūrybiniuose darbuose menininkė bando atsakyti į klausimą, ką reiškia turėti, naudotis ir rūpintis fiziniu kūnu technologizuotame dvidešimt pirmajame amžiuje. 2018 m. Saulė Noreikaitė baigė bakalauro studijas Hagos Karališkojoje meno akademijoje Nyderlanduose, šiuo metu gyvena ir dirba daugiausiai gimtajame mieste Kaune.

Projektų erdvė „Kabinetas“, po keliaujančios įvykių programos Europoje, atsiliepė į Vytauto Didžiojo universiteto Menų galerijos „101“ kvietimą reziduoti Kaune. Iki 2019 m. sausio mėn. vyksianti programa tema „Kenksmingas laisvalaikis/Toxic Leisure“, kuruojama Vaidos Stepanovaitės, leis bendradarbiauti su skirtingų kūrybinių sričių atstovais, įtraukiant vaizdus, garsus, kvapus, tekstus, ir kt. į viešą tyrimą. Iki š. m. gruodžio 11 d. „Kabinetas“ perima ir „Instagram“ paskyros „@galerija101“ valdymą. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

The post Saulės Noreikaitės „Soliarinė meditacija” rezidencijoje galerijoje „101” Kaune appeared first on artnews.lt.

Ką tik pasibaigęs Kauno erdvėse, festivalis „Kaunas mene“ sklinda toliau. 2018 11 27-12 31 VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3, 87121 Telšiai) eksponuojama Lauros Zaveckaitės (JAV/LT) instaliacija „Nykstantys“ – eilė baltų krucifiksų, atlietų nuo senelės Antosės namuose rastos Jėzaus figūrėlės, jau nulipusios nuo savo kryžiaus, nukeliavusios į Niujorką ir atgal grįžusios jau šiais porcelianiais kūnais – kurie visi nuo vieno, bet visi skirtingi. Dalis instaliacijos visiems laikams apsigyveno Labanoro girios medžiuose. Apie šią instaliacijos dalį sukurtas videofilmas, įvykusios kolaboracijos rezultatas, taip pat eksponuojamas Telšiuose – Francisco Janes (PT / LT) ir Lauros Zaveckaitės „Be pavadinimo“. Kviečiame apsilankyti!

Pakilę, lyg procesijoje sklendžiantys balta galerijos erdve Lauros Zaveckaitės miniatiūriniai balto porceliano krucifiksai, kuria konceptualią laiko bei erdvės poeziją.

Atliejų originalas yra Lauros prosenelei priklausiusi relikvija. Aliuminė Kristaus figūrėlė išlikusi medinei daliai sudūlėjus, lyg išsilaisvino nuo kryžiaus ir tvyro ore. Laura, pasitelkusi liejimo procesus, reprodukavo „originalą“, taip Jėzaus kūno atvaizdai tapo originaliu kūriniu.

Sekant linijinę nukryžiuotlųjų procesiją, galima pastebėti, kad kiekviena atlieja šiek skiriasi nuo būsimos ar buvusios, taip kuriasi ritminės formos variacijos, iki kol forma visai „ištęžta”, nors prototipas dar šiek tiek atpažįstamas.Tai yra lyg ir filosofinė parabolė permanentiškumui, tiek ideologinių, religinių dogmų virsmo ir nykimo laike, iliustruota techninkių aplinkybių – gipso formos dėvėjimosi. Liejant yra prarandamas formos preciziškumas, su laiku nyksta gipso formos prototipo detalės, kai kurios figūros skiriasi dar labiau – aplinkybių ar autorės įsikišimo dėka. Mechaniškas produkcijos gaminimo principas pabrėžia išvardijimo, vieneto grupėje svarbą, nekreipiant dėmesio į kiekvienos atliejos individualumą, unikalumą – tai tampa nesvarbu.

Ši minimalistinė forma sukuria erdvę apsvarstyti tikėjimo, netikėjimo, įsitikinimų klausimus. Autorės pasirinkta balto porceliano ant baltos sienos vizija bei linijinė jos kompozicija, netikėtai įsiveržia į meditatyvinį psichologinį lauką, tuo pačiu šiuo vaizdu iliustruoja šiuolaikinę aplinką.

Priartėjama prie gilesnio religinio suvokimo perspektyvos, priešingai miglotai bei šiek tiek šališkai moderniosios krikščionybės sąvokai. Įprastai Kristus reprezentuoja krikščionybės mitologiją ir moralę, o ne neokolonistinės vakarietiškos kultūros tradiciją – sukomercintą religingą tikėjimą ir pamaldumą. Kaip žiūrovas prisitaikys prie kitokio, išvaduoto, plaukiančio, netobulo, masiškai pagaminto Kristaus atvaizdo? Rezultatas – menininkės pristatyti Kristūs performuluoja visą krikščionybės mitologiją, mechanišku gamybos procesu bei vizualia sintaksės logika, būtent čia modernus Kristaus atvaizdas įvardijamas kaip kičo vienetas, kurio gilesnė, dvasingoji prasmė kelia klausimą žiūrovo sąmonėje. Instaliacijos estetika paradoksaliai įkvepia intymiai kontempliacijai, naujai simbolio interpretacijai bei atvirai diskusijai.

Parengta pagal Joshua Poveda tekstą „Lauros Zaveckaitės Kristaus(u) poezija ir logika”

Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis KAUNAS MENE. TAIP ARTI, TAIP TOLI

8-ojo festivalio potemė „Taip arti, taip toli“ – siūlo pagalvoti apie atstumo, laiko realiatyvumą, kaip kintanti perspektyva keičia aktualijų vaizdą, svarbą ir supratimą apie jas. Festivalis vyksta Lietuvos šimtmečio metais, todėl kuratoriai siekė praplėsti kultūrines Lietuvos sienas ir pakviesti į festivalį užsienyje gyvenančius lietuvių autorių, tarp kurių –Laura Zaveckaitė (JAV / LT), Vytenis Jankūnas (JAV/LT), Neringa Naujokaitė (DE/LT).

Toli, kaip svajonė. Ar toli, kaip žemės drebėjimas Lietuvai – kaip mokykloj mokė, gimtinė „nėra seisminėj zonoj“. Toli, kaip laukiama paauglio pilnametystė, kuri vis niekaip neateina. Arti, kaip netikėta senatvė. Arti, kaip bijančiam žaibo dundantis griaustinis. Arti, kaip dvi su puse valandos nuo Londono iki Lietuvos.

Kaimynų susvetimėjimas. Ir tapatinimasis su žmonėmis iš tolimų kraštų, tarkim, pažiūrėjus filmą apie jų tradicijas, kuriame randame tas pačias šeimos vertybes.

Sąvokos toli ir arti individualiai suvokiamos. Atstumo reliatyvumą gali apspręsti vidinis interesas, asmeninės būsenos, nuotaikos. Kartais tai sąmoningas pasirinkimas. Dažniausia ne. Bet atpažinimo akimirka (smulkmenos ar tapačios problemos) svarus suvokimo veiksnys, o bendrumo POJŪTIS artina.

www.menoparkas.lt

Nuotraukos iš parodos atidarymo čia…

Pagrindiniai festivalio rėmėjai:

Lietuvos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba

Kauno miesto savivaldybė

Lietuvos dailininkų sąjunga

Renginio partneris:

Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakultetas

Paroda yra tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio „Kaunas mene” dalis.

Organizatorius: galerija „Meno parkas” (Kaunas / Diuseldorfas)

The post Festivalio „Kaunas mene“ parodos Telšiuose appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 13 d. 18 val. galerijoje „Vartai“ atidaroma Julijono Urbono paroda „Planeta iš žmonių“.

Apokalipsė jau čia pat. Pandemija, klimato kaita, bolidai, atominis karas, ateiviai – tai tik keletas scenarijų. O štai išsigelbėjimo scenarijų – gerokai mažiau, ir daugelis jų sukasi aplink kitų planetų kolonizaciją. Bet ar tikrai esame tokie trumparegiai, kad negalėtume įsivaizduoti nieko geresnio, nei savo istorijos pakartojimo? Ir nepasimokėme nieko iš kolonializmo istorijos? Ar sugebėtume sukurti ir išlaikyti naują ekosistemą Mėnulyje ar Marse, jei sunkiai išlaikome tą, kurią turime dabar? Galų gale, ar tikrai (astro)etiška įleisti šaknis kitoje planetoje be jos sutikimo?

„Juodosios gulbės“ teorija teigia, kad tokie įvykiai gali įvykti netikėtai ir staiga. Blogiausiu atveju, jei teks susitaikyti su mūsų planetos ir istorijos pabaiga, kokį žmogaus palikimą, išskyrus kosmines šiukšles, paliksime Visatoje? Galima svarstyti auksinės patefono plokštelės, kurioje įrašyti Žemės gyvybės ir kultūros vaizdai bei garsai, išsiųstos kosminiu zondu „Voyager“, analogus. Tačiau niekas nepakeis paties žmogaus.

O jei katapultuotume žmogų į atvirą kosmosą? Vieną kūną, be nieko. Sutaupytume svorio ir tūrio, todėl skrydis būtų paprastesnis ir mažiau kainuotų. O svarbiausia – kosmosas yra puiki erdvė konservuoti ilgam, labai ilgam. Atviras kosmosas yra puiki krioanabiozės terpė – vakuumas ir beveik absoliutus nulis.

Tam, kad būtų išvengta Saulės radiacijos ir netikėtų susidūrimų su kitais kosminiais kūnais, J. Urbonas siūlo pasirinkti vieną iš Langranžo taškų. Pastarieji – tai padėtys tarp dviejų vienas aplink kitą besisukančių kūnų (pavyzdžiui, Žemės ir Mėnulio, Saulės ir Žemės), kuriuose gravitacijos jėgos kompensuojami, ir tretieji kūnai, pavyzdžiui, kosminiai zondai, pakimba vietoje, stabilizuojasi. Ten pakibę kūnai nėra veikiami jokių kitų jėgų, tik labai silpnos gravitacinės jėgos, sklindančios iš pačių kūnų (bet koks objektas su mase turi gravitacinį lauką).

Taip per tam tikrą laiką kosmose sklandantys kūnai suliptų į vieną gumulą, dirbtinį kosminį kūną. Priklausomai nuo biomasės dydžio, iš jos galėtų susidaryti asteroidas ar netgi planeta. Jei šiam procesui būtų galima sukurti choreografiją, galėtume teraformuoti savo pačių sugalvotą kosmoso struktūrą: visi susikibę į didžiulį žiedą, snaigę, sferą ar kokią architektūrinę kompoziciją. Kosminė žmonijos fosilija. Monumentas žmonijai iš žmonių.

Šis tekstas yra pritaikyta Julijono Urbono teksto versija iš knygos „Imagining Lithuania: 100 years, 100 visions, 1918–2018“. Sudarė: Norbertas Černiauskas, Marija Drėmaitė ir Tomas Vaiseta; vertė Romas Kinka (Vilnius: Lietuvos kultūros institutas, 2018).

Kosminis dizainas ir architektūra: Julijonas Urbonas
Astrofizika: Vidas Dobrovolskas
3D simulliacija, programavimas, animacija: Pointer* Studio, Ignas Pavliukevičius
Grafinis dizainas: Pointer* Studio
Muzika: Gailė Griciūtė
Kostiumo dizainas: formuniform
Elektronika: Dmitrij Snegin
Pramoninė automatika: Vladas Kaškonas
Techinė pagalba, gamyba: Paulius Vitkauskas
Projekto koordinavimas: Galerija Vartai

Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai

Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai

Parodos rėmėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus dailės akademija, Science gallery, Clear Channel

Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas”, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“

Informacinis rėmėjas
LRT

Paroda veiks iki  2019 m. sausio 25 d.

The post Julijono Urbono paroda „Planeta iš žmonių“ galerijoje „Vartai“ appeared first on artnews.lt.

Namų galerija TRIVIUM (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius) lapkričio 30 d. 18 val. atidaro lietuvių kilmės britų menininko Antono Lukoszevieze naują parodą „Pamesta opera”.

Antonas Lukoszevieze Lietuvoje daugeliui geriau pažįstamas kaip muzikas. „Pamesta opera” pristatys autoriaus koliažų rinkinį.

„Žodis „opera” reiškia „darbas”, o šie koliažai yra pamesti, įsivaizduoti ar galbūt pamiršti didesnio kūrinio fragmentai. Tai galėtų būti daugybe įvairių priemonių atliekamo kūrinio natos arba tiesiog absurdiškos partitūros, egzistuojančios vien kaip estetiniai objektai. Jie kuria savas prasmes- iš mano prisiminimų apie save kaip muziką, menininką ir keistą šios planetos svečią.“- sako Antonas Lukoszevieze.

Antonas Lukoszevieze (g. 1965) – muzikas ir tarpdisciplininio meno kūrėjas, vienas įdomiausių savo kartos atlikėjų, žinomas dėka savo avangardinės, eksperimentinės bei improvizacinės muzikos, koncertavęs daugybėje muzikos festivalių visoje Europoje ir JAV.

2009 metais, už nuopelnus Lietuvos kultūrai, Antonas Lukoszevieze buvo apdovanotas Lietuvos tūkstantmečio žvaigždės medaliu.

Parodą dalinai remia Lietuvos kultūros taryba.

Paroda veiks iki gruodžio 16 dienos.

The post Namų galerijoje TRIVIUM Antono Lukoszevieze paroda „Pamesta opera” appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 7 d., 19:00 val., TSEKH galerijoje (Vytenio g. 6, Vilnius) atidaroma Imanto Selenio paroda „HAWAII“.
Parodos organizatorius: Julija Dailidėnaitė | CAP

Imantas Selenis – fotografas, meditatyvus miesto tyrinėtojas ir stebėtojas. Teisininko išsilavinimą turintis menininkas pasižymi itin sistematišku ir analitiniu vaizdo fiksavimo rakursu, kas taip pat atsispindi ir jo nuotraukų preciziškoje estetikoje. Fotografijos medija jam, visų pirma, tapo įrankiu pažinti ir atrasti santykį su aplinka. Nes Imantas fotografija užsiimti pradėjo tuomet, kai atsidūrė Londono megapolyje, kurio erdves per ten praleistus trejus metus meninkas mėgino prisijaukinti.

Imanto tyrinėjimo objektas – santykis tarp miesto, kaip žmonių sukurtos ekosistemos, ir jo kūrėjo, paties žmogaus. Mieste menininkas fiksuoja ir rodo išdidintus mus supančios aplinkos – landšafto, architektūros – fragmentus. Ir nors jo nuotraukose dažniausiai žmogaus atvaizdo nėra, žmogaus buvimas yra jaučiamas meninko fiksuojamuose archisistemos objektuose, tapusiais mūsų identiteto dalimi.

Imantas Selenis Lietuvos šiuolaikinio meno kontekste dar tik ryškinasi savo, kaip menininko pozicijas. Tačiau tarptautiniame fotografijos meno lauke, jo darbai jau pastebėti ir įvertinti. Imantas yra dalyvavęs 15 asmeninių ir grupinių parodų bei festivalių. Jo fotografijos atrinktos tarp laimėtojų tokiuose konkursuose, kaip CBRE Urban Photographer of the Year (2014 m.), Photolux (2014 m.), Gregory Crewdson x Vogue Italy “Uncanny” (2017 m.). O 2018 – aisiais menininko kūryba papildė vienos prestižiškiausių Lietuvos kolekcijų – Lewben Art Foundation – fondus.

Naujausio Imanto Selenio kūrybos etapo parodoje – nuotraukų serija apie Vilnių pavadinta HAWAII.

Parodos atspirties taškas yra asmeninė menininko patirtis su The Guardian Cities projektu 2014 metais, kai fotografas Lietuvoje susilaukė viešos kritikos dėl nuoširdaus ir nepadailinto žvilgsnio į Vilniaus miestą. Vietoje to, kad užsieniečiams parodytų vien gražųjį Vilniaus Senamiestį, jis nuotraukose parodė ir ne turistinę miesto pusę – Vilniaus rajonus. Šis požiūris supykdė ir supriešino dalį Vilniaus gyventojų. Imanto fotografijos buvo įvardintos, kaip žeidžiančios tautiečių jausmus, taigi, asmeninis ir nuoširdus menininko gimtojo miesto matymas liko nesuprastas.

Tačiau ši situacija jį įkvėpė sukurti naują darbų ciklą, kuriame kalbama apie dualistinį Vilniaus suvokimą – miestą tokį, koks yra iš tiesų (įvarialypis ir turintis visokeriopą istoriją), ir tokį, kokį miestą norėtume rodyti kitiems.

HAWAII serijoje pasitelkiama ambivalentiškumo ir kontradikcijos kalba. Tam išreikšti I. Selenis žaidžia su estetika ir ideologija. Pagrindiniais didelio formato nuotraukų herojais čia tampa žinomiausi Vilniaus rajonų “bokštai”, kurie buvo statyti Sovietinės okupacijos metu ir turi labai stiprų ideologinį krūvį, kylantį iš mūsų visuomenėje vis dar gyvos traumos. Kas idealogiškai nepriimtina, dažnai vertinama, kaip negražu. Taigi, menininkas parodoje ironiškai klausia “o kasas yra gražu?” ir anksčiau sukritikuotus tuos pačius Vilniaus rajonų vaizdus pridengia ryškiomis spalvomis, kurias pasiskolino iš gražaus Havajų saulėlydžio paveikslėlio.

Iš toli savo spalvomis patrauklūs miesto peizažai, žiūrovui priėjus arčiau atidengia nusidėvėjusių “bokštų- prasčiokų” detales, kas sukelia priešpriešą tarp estetinės ir ideologinės žiūrovo vertinimo sistemų. Šiuo sąvokų konfliktu parodoje siekiama sukurti erdvę naujam dialogui apie tai, kas yra gražu, bei pakviesti pažvelgt į Vilniaus miestą naujomis akimis.

Parodos trukmė: 2018.12.07 -2019.01.14

The post Imanto Selenio paroda „HAWAII“ TSEKH galerijoje appeared first on artnews.lt.