Nuo gruodžio 9 d. iki 2016 m. sausio 10 d. galerija „Vartai“ pristatys platų šiuolaikinio meno lauką aprėpiančią parodą „Parafrazės“. Ji meno mylėtojams suteiks galimybę susipažinti su kūriniais iš Austrijoje, Bulgarijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Portugalijoje, Rusijoje, Slovakijoje ir kitose šalyse saugomų privačių kolekcijų.
Paroda telkiasi į apropriacijos (pasisavinimo) veiksmu grįstas menines praktikas ir siūlo stebinančią kelionę per pasaulio meno istoriją, kurios geriausi pavyzdžiai teikia neišsemiamų įkvėpimo šaltinių šiandienos menininkams. Prieš pusę amžiaus įtakinga JAV menininkė Elaine Sturtevant pribloškė pasaulį perkūrusi puikiai žinomus įžymių vyrų menininkų kūrinius. Jos pirmojoje personalinėje parodoje, surengtoje 1965 m., buvo eksponuojamos Andy Warholo „Gėlių“, Jaspero Johnso „Vėliavos“ ir Franko Stellos koncentrinių paveikslų „kopijos“. Per visą ilgą meninę karjerą (mirė 2014 m. gegužę) E. Sturtevant pasitelkdavo kitų menininkų darbus ir paversdavo juos savo kūriniais. Dalis kritikų sveikino jos drąsų individualumą, tačiau kiti smerkė kaip viso labo plagijuotoją. „Tas pats yra kopija, bet tai nėra tas pats“, – tvirtino menininkė, karštai gindama savo metodą, iš pagrindų kvestionavusį tokias fundamentalias sampratas, kaip autorystė, lytis ir originalumas.
E. Sturtevant, kurios kūrinys „Revoliucija – tai mes“ demonstruojamas šioje parodoje, kartais buvo vadinama „apropriacijos meno motina“, tačiau pati nemėgo šios sąvokos ir buvo linkusi vadinti savo kūrybinį metodą „pakartojimu“. Pakartojimo veiksmas atliekamas bet kokia kūrybinės veiklos forma: plagijavimu, citavimu, parodija, intertekstualiu žaismu – tai neatsiejama įvairių meninių tradicijų dalis. Tačiau akivaizdžiausiai ankstesnių epochų meninį palikimą naudoja paprastai postmodernistiniu vadinamas menas, čia šis palikimas traktuojamas kaip kūrybos „statybinė medžiaga“ ir dažniausiai tam pasitelkiamas apropriacijos metodas. Integruotos nuorodos į meno istoriją naujuose kūriniuose taip pat dažnai numato praeities kultūros elementų vertinimą, neretai su ironijos atspalviu.
Viena iš sąvokų, vartotų italų rašytojo ir filosofo Umberto Eco postmoderniai kultūrai apibūdinti, yra „intertekstuali enciklopedija“ – tai tekstas, apimantis ir nuorodas į kitus tekstus; šių nuorodų atpažinimas leidžia geriau suvokti tekstą. Šios parodos žiūrovai turėtų iš anksto suprasti, jog gebėjimas atpažinti aproprijuotus kūrinius yra būtina naujų darbų suvokimo sąlyga. Iš esmės tai kvietimas žaismingai patikrinti savo erudiciją. Žiūrovas turėtų stengtis surasti kūriniuose esančias akivaizdžias ir atpažįstamas nuorodas, flirtuojančias su intertekstualumu. Tokiu būdu menas žaidžia su savo paties istorija. Be to, daugiasluoksnis nuorodų tinklas kuria savotišką postmodernų labirintą. Šis neturi nei centro, nei periferijos, taip pat neturi ir išėjimo – galimai yra begalinis. Labirinto kontūrai keičiasi priklausomai nuo kiekvieno keliautojo erudicijos, dėmesingumo, netgi kantrybės. Šiai kelionei nereikia gido. Yra rizikos, jog net didžiausias meno mylėtojas, apsiginklavęs eksponuojamus kūrinius komentuojančiu vadovu po parodą, gali virsti nuobodžiaujančiu turistu. Jokių komentarų nebus.
Māris Vītols
Globėjas: Vilniaus miesto savivaldybė. Parodos partneris: asociacija „Latvijos kultūriniai projektai“. Galerijos rėmėjai: dienraštis „Lietuvos Rytas“, city-info.net, saugos tarnyba „Ekskomisarų biuras“. Galerija dėkoja Romui Kinkai.
Iliustracijoje: Patricija Jurkšaitytė. Leonardo da Vinci. Paskutinė vakarienė. 2014. Aliejus, Drobė. Lewben Art Foundation nuosavybė.